Tikėjimas yra gyvenanti vertybė

Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje.
2 Timotiejui 1, 5

Kas kart skaitydami Pauliaus laiškus mokinamės naujų tikėjimo į Dievą puoselėjimo aspektų. Šį kartą Paulius rašo laišką savo jaunesniam bičiuliui ir bendradarbiui Timotiejui, kurio šeimą jis pažįstą jau daugelį metų. Ką tokio ypatingo galėtų pasakyti šis Dievo žodžio skelbėjas žmogui, kuris augo girdėdamas Viešpaties mokymą ir pats dalyvavo tarnystėje Dievui?
Viena iš pagrindinių tiesų, kurią Paulius nori perteikti žmonėms sekantiems Kristų yra ta, kad tikėjimas yra gyva vertybė. Labai keista girdėti Paulių prilyginantį tikėjimą gyvuojančiai būčiai. Skamba taip lyg tikėjimas būtų asmuo, nors visi puikiausiai suprantame, kad jis nėra asmuo. Tuomet kas tai?
Kaip mes žinome, mūsų pačių kūnas nėra vientisa būtybė. Mes esame padaryti ne vien tik iš mėsos, bet ir iš kaulų, įvairiausių skysčių, odos, nagų, plaukų, keista bet mumyse taip pat gyvena įvairiausios bakterijos, kirmėlaitės, ir netgi parazitai. Mes patys esame ne vien tik siela ir sterilus vientisas kūnas, bet tikrai labai komleksiškas derinys. Dažnai tai ką darome taip pat yra daugelio kompleksinių dalykų pasekmė. Mes valgome, sportuojame, pramogaujame, individuliai prižiūrime tam tikras kūno dalis. Su šampūnu plauname galvą, su dantų pasta ir šepetuku valome dantis, su žirklėmis karpome nagus. Jeigu nustotume save prižiūrėti, tai atrodytume labai aplaidūs ir kitiems žmonėms būtų nemalonu su mumis bendrauti.
Tikėjimas yra tokia vertybė, kuri turi būti puoselėjama ir prižiūrima kaip ir žmogaus asmenybė. Paulius prisimindamas Timotiejaus šeimos narius, jam sako – štai galiu priminti tai, kad tavo močiutė ir tavo motina buvo gyvos tikėjime, beje ir tu pats esi gyvai tikintis. Šio dalyko, kuris Dievo akyse yra labiausiai vertinamas, daugelis tų, kurie yra labai gyvybingi kitose srityse neturi jo visiškai.
Labai keista, bet daugelis šiuolaikinių krikščionių yra labiau linkę suvokti tikėjimą ne kaip gyvuojančia žmogaus pasaulėžiūros išraišką, o kaip paminklą. Tai vadinu paminkliniu tikėjimu. Kokios tokio paminklinio tikėjimo ypatybės? Pirmiausia apie paminklų funkciją. Jie stovi tam, kad primintų kažkokį tai faktą. Galbūt dar yra ir estetinis grožis, bet tai nėra paminklo tikslas, čia grynai skonio reikalas. Žmogaus paminklas nors ir turi gyvojo įvaizdį, tačiau pats savaime yra negyvas daiktas. Jis nereaguoja nei į šaltį, nei į karštį, jis neturi nuomonės, neturi jausmų. Paminklas nors ir turi gyvojo įvaizdį, tačiau savaime pats yra negyvas. Antra, paminklų vertė yra trumpalaikė, išskyrus tuos atvejus, kuomet jie turi istorinę vertę susietą su tam tikru menininku. Pasauliui keičiantis, keičiasi ir visuomenės vertybės, ir tai kas atrodė brangu vienos visuomenės kartos žmonėms, gali būni visiška nesąmonė kitai žmonių kartai, ir jie paprasčiausiai norėdami atlaisvinti užimtą teritoriją niekam nebereikalingus paminklus nugriauna. Tuomet paminklai ir praranda savo prasmę.
Jei mums tėra svarbus tiktais tikėjimo vaizdinys, tuomet mes esame tik paminklinio tikėjimo atstovai. Tuomet tarnavimas Dievui nėra svarbus, bendravimas su Dievu ir su žmonėmis labai paviršutiniškas ir pasižymintis tik tuo, kiek jie (Dievas ir žmonės) prie mūsų prieina.
Tai, kad tikėjimas yra gyvuojanti, o ne paminklinė vertybė galime rasti Šventajame.Rašte, kuriame naudojamas tas pats žodis, kuriuo norima išreikšti, kad tikėjimas yra gyvuojanti ir veikianti vertybė.
Rom 8, 11: Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis, prikėlęs iš numirusių Kristų, atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.
Kol 3,16: Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai.
1 Tim 1,14: Sergėk brangų patikėtąjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse.
Šiose eilutėse Paulius primena tai, kad mumyse gyvena Dievo Dvasia, kuri ir padeda Dievo žodžiui gyvuoti mūsų gyvenime, jį veikiant ir keičiant. Tai ir daro, mus gyvo tikėjimo žmonėmis, puoselėjančiais tikėjimą Dievu aplinką įtakojančiu veiksmu.

Vykdyti Dievo valią

Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, lauke sustoję, per kitus prašė jį iškviesti. Aplink jį sėdėjo minia, kai jam buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško tavęs.“ O jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina.“
Morkaus 3, 31-35

Morkaus 3 skyriuje mes skaitome apie Jėzaus tarnystės pradžią. Šio skyriaus svarbiausias akcentas yra 12 apaštalų išrinkimas, po to seka valgymo scena. Būtent jiems valgant susirenka minios ir nei Jėzus nei Jo mokiniai nebeturi ramybės net pavalgyti. Visame šitame yra tokia žinia, - Jėzus nėra eilinis žmogus, Jis yra greičiausiai siustas Dievo. Dėl šios priežasties žmonės ir buriasi prie jo ieškodami atsakymų.
Žodis apie jį plito greitai ir jo šeima išgirdo tokį gandą - “Jis išėjo iš proto”. Taigi, ką tokiu atveju turi daryti šeimos nariai? Marija, Jėzaus motina, ir jo broliai eina su juo susitikti, ir mes nežinome visko, ką jie ruošėsi daryti, tačiau spėliodami mes galime manyti, kad jie atėjo pasižiūrėti į jį ir norėjo paklausyti, ką jis čia kalba. Jie patys turės nuspręsti - išprotėjo Jėzus ar ne, jei taip, tada teks jį parsivesti į namus. Ką kita gali reikšti atėjo ,, ėjo sulaikyti jo”? ir kodėl čia pasirodė Jėzaus broliai (daugiskaita)?
Šios situacijos šviesoje Jėzus girdi šiuos žodžius „Štai tavo motina ir broliai bei seserys lauke stovi ir ieško tavęs.“ Kaip Jėzus turėjo reaguoti į tokius žodžius? Jis galėjo pasakyti - ,,pakvieskit juos, arba ,, pasakykit, kad manęs palauktų, aš tuoj išeisiu”, ir tada jis būtų išėjęs su jais pakalbėti, tačiau dėl kažkokių priežasčių jis kalbėjo šiuos žodžius kalbėdamas apie tai, ką reiškią vykdyti Dievo valią. Priežastis dėl kurios Jėzaus motina ir broliai čia buvo yra labai aiški, jie čia buvo ne tam, kad vykdytų Dievo valią, o kad ją stabdytu, galbūt netgi naudodami jėgą, kad galėtų parvesti Jėzų į namus. Štai todėl Jėzus ir klausia šį klausimą ,, „Kas yra mano motina ir broliai?“ , ir pats jį gana griežtai atsakė - ,,Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina.“
Jėzui šeimos narys yra ne toks žmogus, kuris yra su juo susijęs giminystės ryšiais, tačiau giminystė jam yra per dvasinius ryšius, jis kalba apie šeimą, kuri yra vienijama Šventosios Dvasios.
Jėzus čia yra tokioje pozicijoje, kad vykdydamas Dievo valią, pasaulio akims jis atrodo, kaip išprotėjęs žmogus, ar netgi apsėstas piktąją dvasia. Dievo vaikai turi galimybę pamatyti skirtumą, kuris jiems yra visai aiškus, nes jie mato veikiančią Dievo dvasią. Taigi, kas iš šios mintiems mums?
Prisiminkime, kad mes gyvename postkrikščioniškoje visuomenėje, postmodernistiniais laikais. Darosi vis sunkiau matyti moralines vertybes, nėra absoliutų, nėra žmogui autoriteto, nėra velnio, nėra asmeniško Dievo ir suprantama nėra tokio dalyko kaip Dievo valia. Suprantama yra kažkoks dvasingumas, tačiau jis neteikia aiškių atsakymų. Yra kažkokia jėga, tačiau tai ne Dievas, manoma kad yra gyvenimas po mirties, tačiau jis yra nei danguje nei pragare.
Raštas sako, kad yra tokie dalykai kaip:
1) Dievo šeima (broliai ir seserys Kristui).
Tiems kurie tiki, Dievo šeima nėra per priklausymą kažkokiai giminystei ar bažnytinei tradicijai. Dievo šeimos nariai tie, kurie vykdo Dievo valią. Jūs galite galvoti, kad priklausymas ilgalaikei bažnytinei tradicijai, ar buvimas šalia bažnyčios jau tapatina su Dievo šeima, tačiau tai yra neteisybė. Šeimos nariai žino Kristų asmeniškai, gerbia Jį ir paklūsta Jam.
2) Dievo valia.
Nevadinkime jos linkimu arba gera/ bloga sėkme. Iš tikrųjų yra Dievo valia kiekvienam iš mūsų ir Viešpats nori, kad ją ne vien tik suprastume, bet gyvendami ir vykdytume ją.
3) Visuomenės nuomonė.
Dažnai taip priešiškai nusistačiusi Dievo valiai. Kaip Jėzus nepasidavė visuomenės spaudimams ir kaltinimams, tai ir mes turime stovėti tvirtai, elgdamiesi teisingai Dievo akivaizdoje, o ne įsiteikdami savo kūniškumo patogumui ir visuomenės nuomonei.

Piktžodžiauti Šventajai Dvasiai

Iš tiesų sakau jums: bus dovanoti žmonių vaikams visi nusikaltimai ir piktžodžiavimai, kad ir kaip jie piktžodžiautų, bet jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme.“ Jie mat sakė: „Jis turi netyrąją dvasią.“
Morkaus 3, 28-30

Diskusijoje su fariziejais, kuomet Jėzus buvo apkaltintas kaip šėtono bendrininkas, jis kalba tai, kad kiekvienas žmogus už savo pasakytus žodžius neša asmeninę atsakomybę.
Suprantame, kad labai lengva yra kalbėti bet ką, kas papuola ant liežuvio, tačiau nori nenori bus pareikalauta atiskaityti už kiekvieną žodį, kuri pasakėme neteisėtai kaltindami kitą asmenį. Ypač atsakingi esame už savo žodžius, kuriais kalbame apie Dievo asmenį. Vienas iš Dievo įstatymų būtent tai ir sako: Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą .
Šio skaitinio eilutėje vertimas turi būti ne piktžodžiauti pačiai Šventajai Dvasiai, bet prieš Šventąją Dvasią. Jei remiamės ne graikišku vertimu, tuomet mums susidaro toks įspūdis, kad Šventoji Dvasia yra kaip aikštinga mergaitė, kuri prieš save pasakytus žodžius priima labai asmeniškai ir taip įžeista negali piktžodžiautojui atleisti per amžių amžius. Nemanau, kad yra taip, kad ir kokiais žodžiais kreiptumės į Dievą, Jis mūsų žodžių svorį tikrai sugebės atlaikyti.
Kas kita yra kalbėti apie Jį blogai, tai yra kalbėti apie Jį taip kaip nėra.
Sakykime, jūs kalbėdamas su kitu šeimos nariu, apie savo mamą kalbate taip kaip nėra. Sakote - ji manęs nemylėjo, ji mane apgaudinėjo, vogdavo mano daiktus ir pinigus, kai buvau mažas ir silpnas mane mušdavo, ir panašiai. Jeigu taip mama nedarydavo, tuomet jūs kalbėdamas su kitais žmonėmis kalbate prieš ją. Tai yra, savanaudiškais sumetimais juodinate savo motiną kaip asmenį ir kalbėdamas netiesą menkinate ją kitų žmonių akivaizdoje. Kai tokie žmonių, kurie turėtų būti artimiausi, tarpusavio santykiai, tai kokia kalba begali būti apie šeimos darną, bendrą supratimą, artimųjų meilę?
Jėzus sako, kad šiuo metu fariziejai elgiasi lygiai taip pat. Dievo Dvasią, kuri išvien su Jėzumi galingai veikia, jie pavadino: „Demonų kunigaikščio galia”. „Jis turi Belzebulą“, - sakė jie. Tai ir yra piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią.
Geriau Dievui pasakyti asmeniškai tuos dalykus kurių nesuprati. Tavo klausimai tikrai Jo neišgąsdins, ir Jis tikrai ras ką tau pasakyti. Jei atrodo, kad Dievas yra per tolimas, neasmeniškas ir abejingas tavo nuomonei, tau jau čia šuo ir yra pakastas, tu Jo nesuprasi nes Jo nepažįsti, tuomet yra geriau tylėti ir klausytis tokių žmonių, kurie savo gyvenime patyrė Dievo prisilietimą, arba aiškiai sakyti, kad nepažįsti Viešpaties ir dabar tik filosofuoji apie Jį.
Negalima vien dėl to, kad pats esi ribotas ir visko nesupranti, Dievo veikimą iškarto priskirti velnio jėgai. Tai yra nusikaltimas, net mūsų šalies įstatymai gali bausti žmogų už šmeižtą, tai kodėl manome, kad šmeiždami Dievą tokias dalykais, kurių Jis nedaro, mes išvengsime atsakomybės?
Būkime budrūs, kad veikiančios Dievo jėgos, nevadintume velnio jėga, ir žiūrėkite, kad neįžeistumėte ir žmonių per kuriuos veikia Dievo valia. Gali būti, kad tai Dievo tarnai, o jūs juos priskyrėte velnio tarnams. Žmogaus lūpos ir jo veiksmai gali sukaustyti jį amžiams pražuvimo stadijoje. Apaštalas Jonas sako:
Jei kas mato nusidedant savo brolį, tačiau ne iki mirčiai, teprašo, ir Dievas duos jam gyvybę, būtent tiems, kurie nusideda ne iki mirčiai. Mat yra nuodėmė iki mirčiai …
Taigi, nors ir visi turi galimybę atsigręžti į Viešpatį ir įgauti amžiną gyvenimą, tačiau apaštalas aiškiai sako, kad yra žmonių, kurie turi nuodėmę mirčiai, kurie jau dėl savo gyvenimo būdo, dėl kalbos manieros yra pasiekę tokią ribą, kad nebesugeba galvoti apie Dievą pozityviai, o išgirdę apie Jį, kalbėdami jie Jį keikią. Kodėl žmonės amžiams lieka pragare? Nors ir kenčia, tačiau jie negali atsigręžti į Dievą ir būti išgelbėti. Pragaras tai vieta, kur tikrai žmogus gyvena ne Dievo, o velnio dvasios artume. Todėl apaštalas Jonas primena: Mes žinome, jog esame iš Dievo, o visas pasaulis yra piktojo pavergtas. Dar mes žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir suteikęs mums nuovokos, kad pažintume Tikrąjį. Ir mes esame Tikrajame – jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šitas yra tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas .
Dėl malonės, kurią patyriame Kristuje, garbinkime VIEŠPATĮ būdami pilni Jo dvasios, aukštinkime Kristų, kuris suteikė mums malonę patraukti mūsų nuodėmes.

Varyti šėtoną

O Jėzus, pasivadinęs juos, ėmė kalbėti palyginimais: „Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną? Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko. Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka. Todėl, jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas. Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus.“
Morkaus 3, 23-27

Kaltinimas, kad Jėzus yra išvien su šėtonu skatina Jėzų kalbėti šia tema. Tuometinėje visuomenėje kalbėti apie demonus nebuvo kažkas tokio kvailo. Visi žmonės suprato tai, kad esant Dievui yra ir Dievo priešininkas šėtonas, kuris nori plėsti savo karalystę, kuriam yra reikalingi tarnai, kuris nori kuo daugiau sielų išlaikyti savo karalystės gniaužtuose.
Logiška ir suprantama, kad ir šėtonas turi savo strategiją, kaip laikyti žmogų tamsoje, kad šis nepažintų Dievo ir pražudytų savo sielą. Naudingiausia jam yra, kad žmonės išvis nemanytų, jog jis toks egzistuoja, tačiau tuometiniu laikotarpiu tokios pasaulėžiūros izraelitų tarpe nebuvo. Tai ateistinė mąstysena atnešė į pasaulio visuomenę tokį mąstymą, tačiau jie ne pirmutiniai, panašiai galvoja ir budistinėje visuomenėje, kurioje išvis nėra net Dievo Kūrėjo sampratos.
Įsivaizduokite, kad jus netikite virusais, kurie teršia jūsų kompiuterį. Kiek laiko dirbtu naujas kompiuteris be virusinės programos? Taip, jis veiktų jeigu nesinaudotumėte internetu, tačiau tik prie jo pasijungus yra nemaža galimybė, kad tuojau būsite užterštas. Kas yra reikalinga, kad kovotumėte su virusais? Juos atpažįstanti ir sunaikinanti programa. Be jos jūs esate bejėgis. Tačiau iš kur atsiranda virusai? Patys savęs jie nesukurią, tą darbą atlieką hakeriai, t.y. virusų kūrėjai? Kuo motyvuoti jie tai daro, dabar mums nėra svarbu, tačiau realybė yra ta – jie tai daro, jie nori gadinti žmonių kompiuterius, nori trukdyti jiems dirbti.
Kalbant apie dvasinį pasaulį yra panašiai: šėtonas yra kaip hakeris, o įvairiausi virusai jo strategijos įgyvendinimo įrankiai. Šėtono virusai žmoguje veikia pradėdami kraipyti žmogaus pasaulėžiūrą, užteršdami jo mintis, keisdami mąstymą. Realiai jie ,,perprogramuoja” žmogų taip, kad žmogus nebesupranta, kad jis yra sukurtas Dievui, kad gyvenimo įprasminimas yra Dievuje, kad tarnaudami Jam esame viena komandą. To dvasinio hakerio perprogramuotas žmogus tesugeba mąstyti trumpalaikėmis perspektyvomis, rūpintis savimi.
Fariziejai faktiškai sakė – Jėzus nori tavo sielos! Ir iš tikrųjų taip ir yra - Jėzus nori tavo sielos. Tačiau šalia to fariziejai pridėjo – Jėzus velnio tarnas. Tai yra – Jėzus dar vienas hakeris, kuris teršia žmogaus mintis, iškraipo jo pasaulėžiūrą, daro tuos triukus tiktais tam, kad į savo pusę patrauktų minią ir galėtų ją valdyti.
Fariziejų argumentas Jėzui pasirodė nei logiškas, nei prasmingas. Kodėl šėtono hakeris, turėtų veikti prieš patį šėtoną? Kodėl jo veiklos rezultate žmonės eina prie to, kad jie yra išvaduojami iš ligų, garbina Dievą, krikštijasi, atiduoda Jam savo gyvenimą, ir galų galę piktosios dvasios yra iš jų išvaromos? Jėzus sako, kad galiūną gali sutramdyti tiktais stipresnis už jį. Taip ir šėtoną gali išvaryti tik stipresnis už jį. Žydų supratime stipresnis už šėtoną buvo tiktais Dievas. Kristus yra pasakęs: ,,Jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė” .
Žmogaus gyvenimas keičiasi tiktais tuomet, kai jis atsiduoda Kristui, kuris yra pergalėjęs nuodėmės galią žmoguje ir nuplovęs ją savo krauju išvalo žmogų ir suteikia jam galimybę pradėti gyventi atnaujinant savo mintis, savo elgseną, priimant į savo gyvenimą naują viziją.
Taip žinome, kad yra sakančių kad visos religijos yra geros, ir svarbu kažką suprasti apie Dievą. Tačiau su Dievu reikia bendrauti, o Jį iš tikrųjų pamatai tik per Kristų.
Pasaulio religijos yra šėtono strategija. Jos nors ir kalba apie Dievą tačiau skiriasi iš esmės santykyje su nuodėme. Ignoruoti ją – mokina ateizmas. Numarinti – budizmas. Pačiam užsitarnauti Dangaus karalystę be Dievo malonės – Islamas. Viską sudievinti ir pačiam tapti dievybės dalimi – Induizmas. Visos šios mąstysenos yra persipynusios post-modernistinėje kultūroje, visos šios mąstysenos kovodamos eina prieš Kristų, nes jos yra ne iš Dievo.
Klausimas kodėl Jėzus iš žmogaus varo šėtoną turi būti esminis mūsų gyvenime? Jėzus nori mūsų sielos. Tiktais atiduodami ją į Jo rankas, mes atsiduodame Dievui. Pats Dievas siuntė Savo Sūnų kaip tarpininką, kuris atidavė savo gyvybę kovoje su nuodėme. Pergalę Jis iškovojo prikaltomis rankomis ir kojomis, šėtonui kalant savo mirties geluonį.

Varyti šėtoną

O Jėzus, pasivadinęs juos, ėmė kalbėti palyginimais: „Kaip gali šėtonas išvaryti šėtoną? Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko. Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka. Todėl, jei šėtonas sukyla pats prieš save ir tampa susiskaldęs, jis neišsilaikys, jam ateis galas. Niekas neįsiveržia į galiūno namus ir nepasiglemžia jo turto, pirmiau nesurišęs galiūno. Tik tada apiplėšia jo namus.“
Morkaus 3, 23-27

Kaltinimas, kad Jėzus yra išvien su šėtonu skatina Jėzų kalbėti šia tema. Tuometinėje visuomenėje kalbėti apie demonus nebuvo kažkas tokio kvailo. Visi žmonės suprato tai, kad esant Dievui yra ir Dievo priešininkas šėtonas, kuris nori plėsti savo karalystę, kuriam yra reikalingi tarnai, kuris nori kuo daugiau sielų išlaikyti savo karalystės gniaužtuose.
Logiška ir suprantama, kad ir šėtonas turi savo strategiją, kaip laikyti žmogų tamsoje, kad šis nepažintų Dievo ir pražudytų savo sielą. Naudingiausia jam yra, kad žmonės išvis nemanytų, jog jis toks egzistuoja, tačiau tuometiniu laikotarpiu tokios pasaulėžiūros izraelitų tarpe nebuvo. Tai ateistinė mąstysena atnešė į pasaulio visuomenę tokį mąstymą, tačiau jie ne pirmutiniai, panašiai galvoja ir budistinėje visuomenėje, kurioje išvis nėra net Dievo Kūrėjo sampratos.
Įsivaizduokite, kad jus netikite virusais, kurie teršia jūsų kompiuterį. Kiek laiko dirbtu naujas kompiuteris be virusinės programos? Taip, jis veiktų jeigu nesinaudotumėte internetu, tačiau tik prie jo pasijungus yra nemaža galimybė, kad tuojau būsite užterštas. Kas yra reikalinga, kad kovotumėte su virusais? Juos atpažįstanti ir sunaikinanti programa. Be jos jūs esate bejėgis. Tačiau iš kur atsiranda virusai? Patys savęs jie nesukurią, tą darbą atlieką hakeriai, t.y. virusų kūrėjai? Kuo motyvuoti jie tai daro, dabar mums nėra svarbu, tačiau realybė yra ta – jie tai daro, jie nori gadinti žmonių kompiuterius, nori trukdyti jiems dirbti.
Kalbant apie dvasinį pasaulį yra panašiai: šėtonas yra kaip hakeris, o įvairiausi virusai jo strategijos įgyvendinimo įrankiai. Šėtono virusai žmoguje veikia pradėdami kraipyti žmogaus pasaulėžiūrą, užteršdami jo mintis, keisdami mąstymą. Realiai jie ,,perprogramuoja” žmogų taip, kad žmogus nebesupranta, kad jis yra sukurtas Dievui, kad gyvenimo įprasminimas yra Dievuje, kad tarnaudami Jam esame viena komandą. To dvasinio hakerio perprogramuotas žmogus tesugeba mąstyti trumpalaikėmis perspektyvomis, rūpintis savimi.
Fariziejai faktiškai sakė – Jėzus nori tavo sielos! Ir iš tikrųjų taip ir yra - Jėzus nori tavo sielos. Tačiau šalia to fariziejai pridėjo – Jėzus velnio tarnas. Tai yra – Jėzus dar vienas hakeris, kuris teršia žmogaus mintis, iškraipo jo pasaulėžiūrą, daro tuos triukus tiktais tam, kad į savo pusę patrauktų minią ir galėtų ją valdyti.
Fariziejų argumentas Jėzui pasirodė nei logiškas, nei prasmingas. Kodėl šėtono hakeris, turėtų veikti prieš patį šėtoną? Kodėl jo veiklos rezultate žmonės eina prie to, kad jie yra išvaduojami iš ligų, garbina Dievą, krikštijasi, atiduoda Jam savo gyvenimą, ir galų galę piktosios dvasios yra iš jų išvaromos? Jėzus sako, kad galiūną gali sutramdyti tiktais stipresnis už jį. Taip ir šėtoną gali išvaryti tik stipresnis už jį. Žydų supratime stipresnis už šėtoną buvo tiktais Dievas. Kristus yra pasakęs: ,,Jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė” .
Žmogaus gyvenimas keičiasi tiktais tuomet, kai jis atsiduoda Kristui, kuris yra pergalėjęs nuodėmės galią žmoguje ir nuplovęs ją savo krauju išvalo žmogų ir suteikia jam galimybę pradėti gyventi atnaujinant savo mintis, savo elgseną, priimant į savo gyvenimą naują viziją.
Taip žinome, kad yra sakančių kad visos religijos yra geros, ir svarbu kažką suprasti apie Dievą. Tačiau su Dievu reikia bendrauti, o Jį iš tikrųjų pamatai tik per Kristų.
Pasaulio religijos yra šėtono strategija. Jos nors ir kalba apie Dievą tačiau skiriasi iš esmės santykyje su nuodėme. Ignoruoti ją – mokina ateizmas. Numarinti – budizmas. Pačiam užsitarnauti Dangaus karalystę be Dievo malonės – Islamas. Viską sudievinti ir pačiam tapti dievybės dalimi – Induizmas. Visos šios mąstysenos yra persipynusios post-modernistinėje kultūroje, visos šios mąstysenos kovodamos eina prieš Kristų, nes jos yra ne iš Dievo.
Klausimas kodėl Jėzus iš žmogaus varo šėtoną turi būti esminis mūsų gyvenime? Jėzus nori mūsų sielos. Tiktais atiduodami ją į Jo rankas, mes atsiduodame Dievui. Pats Dievas siuntė Savo Sūnų kaip tarpininką, kuris atidavė savo gyvybę kovoje su nuodėme. Pergalę Jis iškovojo prikaltomis rankomis ir kojomis, šėtonui kalant savo mirties geluonį.

Stabdyti Jėzų

Jėzui sugrįžus namo, vėl susirinko tiek žmonių, kad jie nebegalėjo nė pavalgyti. Saviškiai, apie tai išgirdę, ėjo sulaikyti jo, sakydami, kad jis netekęs nuovokos. Atvykę iš Jeruzalės Rašto aiškintojai sakė: „Jis turi Belzebulą“, ir: „Demonų kunigaikščio galia jis išvaro demonus.“
Morkaus 3, 20-22

Tą dieną Jėzus patyrė gana stiprią dvasinę kovą. Keliavęs po Galilėją ir savo darbais pradėjęs apreikšti save Jėzus grįžta į namus. Norėtųsi manyti, kad čia Jis ras poilsį ir ramybę, tačiau taip nėra. Sėdęs prie stalo gana greitai Jis turi keltis.
Iš šios dienos pozicijų mes galvojame, kad Jėzui lengva buvo kalbėti apie Dievo karalystę, nes jis galėjo daryti stebuklingus darbus, gydyti ligonius. Atrodytų lengva turint tokius gebėjimus yra užsitarnauti ne tik minios populiarumą, tačiau ir vyresniųjų pagarbą bei artimųjų pripažinimą. Tuomet kalbėti apie dangaus karalystę tėra vien tiktais laiko klausimas.
Neklaidinkime savęs tuo, kad negalime būti skelbėjais, nes nesame apdovanoti ypatingomis galimybėmis arba praėję specialių apmokymų. Ligoniai pas Jėzų ėjo ne pasiklausyti pamokslų, o tam kad būtų išlaisvinti nuo juos kankinančių ligų. Teologai pas jį rinkosi ne diskusijoms, o kritikai.
Šią dieną prie Jėzaus namų durų ligonių atrodo nėra, ši minia pas Jį atėjo ne tiek sveikatos, kiek smalsumo poreikius patenkinti. Įdomu visiems pasižiūrėti į pažįstamą Jėzų, kuris štai tokiais darbais išgarsėjo kaimyniniuose rajonuose. Ši istorija yra gyvenimiška ir praktiška šiandieniam žmogui tuo, kad viskas kas nutiko Jėzui, beveik nutinka šiandieniam žmogui atsidavusiam vykdyti Dievo valią.
Kaip tą dieną ten viskas vyko sunku pasakyti, tačiau pasekmė buvo tokia, kad buvo pradėta manyti, jog Jėzui pasimaišė protas. Greičiausiai tai buvo tokie gandai, kuriais patikėjo Jėzaus ,,saviškai”. Graikų žodis, kurį pavartojo autorius reiškia, ,,būti be proto”. Supraskime, jie ateina, nes taip apie Jį kaip apie beprotį kalba žmonės. Kaip suprantame saviškiai turėjo būti Jėzui artimiausi žmonės, galbūt tai šeimos nariai, artimi draugai, giminaičiai, kurie norėjo sutvarkyti šią situaciją su Jėzumi. Kas gali žinoti, gal iš tikrųjų Jam yra iškilusios tokios sveikatos problemos?
Čia tokia akimirka, kuomet net saviškiai nepriima Jėzaus ir nori Jį sustabdyti nuo visų tų ,,kvailysčių”, kurios Jį atskiria nuo ,,normalaus” žmogaus. Keisčiausia yra tai, kad Jo artimieji ateina ne išsiaiškinti, ne pasikalbėti su juo, o jį sulaikyti. Šio žodžio (krateo) tiksliausias vertimas yra ,,areštuoti”. Tai toks veiksmas, kuomet jau asmens, kurio atėjai nuomonės nebėra klausiama. Taigi ir Jėzaus laukė toks pirminis susitikimas su savo artimaisiais.
Kodėl mes turime manyti, kad šiuo laiku visi žmonės turi priimti krikščionybę, kaip visuomenės normą? Visuomenė, kaip normą priimą tam tikrą krikščioniškos tikėjimo praktikos formą, tačiau į pačią esmę yra linkusi nesigilinti. Beveik kiekvienam kuris pasitiki Kristumi teks pirmiausia susidurti su savo artimiausiais žmonėmis, kurie pasakys kad su tavimi prasideda nesąmonės. Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką . Kristui tekęs išbandymas savo artimiausiųjų tarpe neabejotinai teks ir kiekvienam pasiryžusiam Juo tikėti ir sekti šiuolaikinėje visuomenėje. Kaip matome, artimieji, kurie tikrai greičiausiai buvo nuoširdūs tikintys žmonės iš Kristaus aplinkos, šiuo atžvilgiu eina prieš Dievo valią, nesuprasdami, kad mėgina areštuoti net patį Dievo Sūnų.
Kitas bandymas sulaikyti Jėzų taip pat yra iš visuomenei atrodančiai patikimos institucijos. Į Galilėją, įvertinti ir sukompromituoti Jėzų atvyksta speciali Rašto aiškintojų delegacija. Supraskime, kad garsas apie tuometinę Jėzaus veiklą jau pasiekė Jeruzalę ir šiuo klausimu buvo sušauktas susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta išsiusti kompetentingą delegaciją į Nazaretą spęsti apie Jėzų. Šiai žmonių grupei į Nazaretą teko keliauti ne vieną dieną, taigi ji tikrai turėjo būti kompetentinga ir jos nuomonė įvertinant Jėzų buvo labai svarbi.
Atvykusi delegacija greičiausiai klausė ką žmonės matė ir girdėjo apie Jėzų, gal kas nors buvo susirinkime, kuriame šabo metu Jėzus išgydė žmogui ranką, gal kas nors dalyvavo tame susirinkime, kada Jėzus išsirinko dvylika apaštalų. Kompetentingos komisijos išvados yra stulbinančios – Jėzaus galios yra iš paties velnio! Nėra jokių abejonių, kad Jis turi galių, tačiau Jis kitoks, todėl ir Jo galios turi būti iš velnio, nes mes esame iš Dievo, - greičiausiai toks buvo komisijos svarstančios apie Jėzų pokalbis.
Pasakykite, kaip paprasti miestelio gyventojai nenorės sustabdyti iš jų tarpo kilusio Jėzaus, kaip šeima liks abejinga tokiam baisiam kalbinimui? Iš tikrųjų reikia Jėzų sustabdyti, nes kitaip Jis paskleis velnio mokslą ir pridarys visiems daug bėdos.
Laikai nelabai kuo ir pasikeitė. Mūsų visuomenėje taip pat taikant tam tikrus standartus yra vertinama tikėjimo pozicija. Nėra nuostabu, kad Lietuvoje vienus krikščionis vadina sektantais, ir įstatymais varžo jų veiklą, o kitiems valstybė skiria milijonus. Tie kurie pasitiki Jėzumi, eidami į bažnyčia turi artimųjų ir aplinkinių aplinkoje teisintis, jaustis nepatogiai, klausytis komisijų kaltinimų. Tokia yra tikinčiojo gyvenimo norma, išgelbėjimo kurį gauname per Kristų kaina. Tai, kas žmogaus širdyje atgimė, kas pakeitė jo pasaulį, aplinkos bus apjuodinama.

Išrinktųjų veidai

Paskyrė Dvylika: Simoną, pavadinęs jį Petru, Zebediejaus sūnų Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną (juos pavadino Boanerges, tai yra "griaustinio vaikai"), Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą, Tadą, Simoną Kananietį ir Judą Iskarijotą, kuris jį ir išdavė.
Morkaus 3, 16-19

Šiaip žmogus visada yra laisvas ir visada kai užsinori jis gali pasukti eiti savo keliu. Tačiau žinome tai, kad dažniausiai eidami savo kelią atsiduriame tokioje aklavietėje, kuriai nori nenori tampame įsipareigojusiais ir prarandame savo laisvę.
Žmonės kurie sekė paskui Kristų ir lipo ant to kalno, kuriame jis išsirinko Dvylika turėjo suprasti, kad jie savo ,,nepriklausomybę” keičia į priklausomybę Dieviškajam užmojui. Kodėl Kristus renkasi Dvylika? Ar tai yra atsitiktinis skaičius? Lengva mums žinantiems izraelitų istoriją yra pasakyti, - nes tiek buvo Izraelio genčių. Kita vertus, mums aktualesnis klausimas būtų - kodėl šitie yra Dvylika? Jie tikrai neatrodytų geriausi dirbti Evangelijos skelbimo darbą žmonėms. Pasižiūrėkime į pašauktųjų veidus. Pažvelkime į tuos, kuriuos Jėzus pasikvietė tapti savo bičiuliais ir įgalino tapti Jo žodžio pasiuntiniais.
Simoną, - Jėzus jį pervadino Petru, o tai reiškia akmuo. Jėzus žvelgė į žmogų ir matė kas jis yra ir neveltui Simonui duotas Akmens vardas. Simonas turėjo daug stiprybių – tai jo intelektas, ryžtas, tikslo siekimas, tačiau jame gausu ir silpnybių – nepastovumas, karštos emocijos. Be esminio gyvenimo pažinimo principo, kurį pamatė Kristuje, Petras ir būtų likęs mažai žinomo miestelio žveju.
Jokūbas ir jo brolis Jonas – juos Jėzus pavadino "griaustinio vaikais". Vėlgi Jėzus mato juose tai, ko be Jo jie patys savyje nematė. Abu karštakošiai, tačiau per Kristų atsiskleidė tai, ko nė tėvas negalėtų apie juos pasakyti. Jonas mąstytojas, poetas, vizijos žmogus. Jokūbas tylus ir drovus, anksti miręs dėl Kristaus liudijimo.
Andriejus, daug kalbantis ir lengvai užmezgantis kontaktus. Pastoviai kažką atvedantis pas Kristų.
Pilypas, pirmasis kurį Jėzus pašaukė. Baltramiejus, kurio vardas iki mūsų dienų išlikęs dėlto, kad jis atsiliepė į Kristaus pašaukimą. Matas, Evangelijose nepasakęs nė vieno žodžio, tačiau meistriškai surašęs Jėzaus pasakojimą. Tomas – skeptikas ir abejojantis. Alfiejaus sūnus Jokūbas, - apie jį nelaibai ką ir žinome. Tadas, apie kurį Biblijos pasakojimas tiek ir tepasako. Simonas Kananietis arba Uolusis, revoliucionieriškai nusiteikusios politinės partijos narys. Judas Iskarijotas – tragiško pavyzdžio asmuo. Jis kaip ir kiti buvo išsirinktas, pašauktas ir įgalintas būti su Kristumi ir skelbti Evangeliją, tačiau net ir po trijų metų buvimo su Kristumi, žmonių garbę labiau.
Žvelgdami į šiuos pasirinktuosius turėtume suprasti tai, kad Kristus prisiima iš paprasto molio kurti kažką nuostabaus. Jis pasišaukia pas save įvairiausio plauko mokinius, -revoliucionierius, žvejus, muitininkus, tylenius, karštakošius, plepius, rašytojus ir į šiuos žmones investuoja visą save. Kai Jis paliks šį pasaulį, ne kas nors kitas, o būtent šie mokiniai, išskyrus vieną, prisiims atsakomybę skelbti Viešpaties Evangeliją įvairiausių kultūrų žmonėms.
Kas yra žvelgiant į šiuos mokinius atsiminti mums? Svarbiausia - tai mūsų pačių atsakas Kristui. Žvelgdami į šių žmonių veidus neabejotinai skritingu laiku pamatytume abejones, išgąstį, nežinią ir netgi gailėjimąsi, tačiau manyčiau, kad net ir prievarta nė vienas iš jų nesikeistu savo pasirinkimu sekti paskui Kristų ir tarnauti Viešpačiui Jam atiduodant savo gyvenimą. Manau, kad Judas vienintelis norėtų iš esmės pakeisti savo pasaulėžiūrą ir padarytus pasirinkimus.
Taigi, koks žodis su mumis išlieka? Jei Jis pašaukė mane ir aš tai žinau, ir Jei jis mane pašaukė, mane Jis ir išsirinko. Galbūt aš galiu svarstyti ieškodamas už ir prieš teiginių, tačiau ne tai svarbiausia, - atsiliepęs į Jo pašaukimą turiu ramybę, suvokiu priklausomybę Dievui, gyvenu tęsti Jo pradėtą misiją.

Išsirinkimas

Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus.
Morkaus 3, 13-15

Kai galvojame apie tai ką savo gyvenime veiksime, retai susimąstome, kad mūsų planai gali keistis Kristui mus išsirinkus specifinei užduočiai. Štai šiose eilutėse yra užfiksuotos būtent tos išsirinkimo akimirkos. Žmonės, kuriuos mes žinome kaip apaštalus, tokiai veiklai išsirinko Kristus. Apaštalais jie netapo patys panorėję. Pirmiausia ir virš visko tai yra Kristaus išsirinkimas. Kristus išsirenka ne vien tiktais apaštalus, jis išsirenka ir visą tarnavimo komandą savo misijai įgyvendinti.
Pirmiausia Jėzus išsirinko tuos kurių pats norėjo, po to juos pasišaukė ir vėliausiai jie pas Jį atėjo. Čia aiškiai matome procesą. Ar šiame gyvenime taip viskas ir yra mūsų apsisprendimo valioje? Mums gal ir gali taip atrodyti, kad mes pasirenkame savo gyvenime tam tikrą veiklą, tačiau iš šių eilučių taip neatrodo. Būdamas Aukščiausiasis, Dievas turi savo nuomonę ir žvelgdamas į žmogų Jis paskirią jam tam tikrą misiją. Taip ir šiuo atveju Jėzus užkopęs ant kalno, puikiausiai žinodamas ko Jis nori pasišaukė tam tikrus žmones, kad ,,jie būtų kartu su juo ir galėtų skelbti žodžio”. Jis pasišaukė juos bendrystei ir tarnystei.
Paprastai žmogus gali išgyventi du stiprius jo gyvenimą transformuojančius pašaukimus. Vienas pašaukimas yra bendrystei su Dievu, kada priėmę Kristų tampame Dievo vaiku, kitas pašaukimas jau esant Dievo vaiku yra atsakyti į jo pašaukimą tarnystei.
Taigi, jei esate pašauktas arba Dievas kviečia jus tarnauti Jam, tuomet tai Jo valios reikalas. Savo valioje mes galime vienaip ar kitaip į pašaukimą reaguoti. Galbūt mes sakome, kad dėl vienų ar kitų priežasčių Dievas nenori mūsų, tačiau čia yra paprasčiausias atsikalbinėjimas. Kristus sakė: ,,Pjūtis tikrai didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį ”. Keista būtų iš Dievo išgirsti, kad jam visiškai nereikalingi tarnaujantys žmonės, kai tiek daug Jo nepažinusių keliauja į prapultį.
Mėginkime įsivaizduoti, kad vienas iš mokinių Kristui būtų pasakęs ,,ne”. Tiesa, yra evangelijoje ir tokia istorija, kuomet jis kvietė vieną turtingą jaunuolį sekti, ir šiam buvo gaila to, ką jis turėjo. Tuomet tą pašaukimą jis iškeitė į tuos dalykus, kurie jį ir taip laikė nelaisvėje ir sekimą Kristumi darė neįmanomu.
Kodėl mūsų gyvenimas keičiasi Kristui mus pašaukus? Ar jis turėtų keistis ne mums nusprendus ką norime daryti? Niekas savo valia negali tapti Dievo tarnu. Yra juokinga tarnauti Dievui be Dievo pašaukimo. Kokiai nors sistemai, bažnyčiai, organizacijai be Dievo pašaukimo ir galima tarnauti, bet ne Dievui. Galima sakyti ką tik nori ir prisigalvoti apie savo tarnystę taip pat ką tik nori, tačiau tarnavimas visada yra susijęs su Šeimininko nuomone.
Mūsų gyvenimas keičiasi, kai mes išgirstame Dievo pašaukimą, vienu atveju į jį reaguodami mes ateiname pas jį, kitu atveju mes liekame stovėti kur ir stovėjome reaguodami abejingai į Dievo pašaukimą. Net jei ir esame abejingi mūsų gyvenimas keičiasi tuo, kad žinome apie savo pašaukimo išsižadėjimą būti šalia Kristaus ir skelbti Dievo karalystę.
Tiesa, galime išgirsti Kristaus pašaukimą ir jis gali būti tolimesnei ateičiai, tačiau laikantis pašaukimo jis tampa realybe. Tai pasakoja brolis Yun iš Kinijos, kuris keturis kartus dėl evangelijos skelbimo sėdėjo kalėjime, buvo areštuotas daugiau nei trisdešimt kartų. Nuo 1997 metų jis yra vizijos ,,Atgal į Jeruzalę” koordinatorius, kalbėjęs jau daugiau nei 1000 bažnyčių ir primenantis žmonėms apie misionierišką Jėzaus pašaukimą.
,,Kai 16 metų buvau išgelbėtas, aš pradėjau laukti Viešpaties vedimo ir man nutiko nuostabus dalykas. Viena naktį, maždaug 22 valandą aš jau gulėjau lovoje ir staiga pajutau, kad kažkas man tapšnoja per petį ir girdėjau man sakantį balsą, “Yun, aš tave siųsiu į vakarus ir į pietus, kad būtum mano liudytojas.” Kitą rytą atsikėlęs aš ėjau į vakarų pusę, o po to į rytų pusę ir ten kalbėjau žmonėms Evangeliją. Žinoma tuo laiku aš visai nesupratau, kad mažiausiai evangelizuoti kraštai yra Kinijos vakaruose ir pietuose, tačiau laikui praėjus aš supratau savo tikrąjį pašaukimą. ”
Kinietis Yun, dar būdamas paaugliu pašaukimą priėmė pažodžiui. Tą dieną jis pasikeitė. Jo pašaukimas praaugo jo lūkesčius, paversdamas jį įtakingu Kinijos tikinčiųjų bendruomenėse, todėl taip ir yra, kad pašaukimas būtinai keičia mus. Atsakytas veda į gilesnį santykį su Dievu ir žmonėmis, apleistas pašaukimas išblėsta. Dievas nešaukia tarnystei tokių žmonių, kurie yra nepajėgūs jos atlikti. Išsirinkdamas Jis įgalina mus, duoda galią, kad mūsų darbų vaisiai taptų gausiu derliumi.
Pagalvokite ir apsvarstykite, ar buvo metas kada Viešpats jus kvietė tarnauti Jam? Kviesdamas Jis jau įskaitė jus vertus ir galinčius vykdyti tarnystę, pašaukdamas Jis parodė malonę per kurią mes tampame Jo karalystės šioje žemėje skelbėjais.

Pasipriešinimas

Tuomet Jėzus liepė mokiniams, kad valtis būtų šalia jo, dėl minios, kad jo nesuspaustų. Nes daugelį jis buvo išgydęs, ir visi kas turėjo ligų spaudėsi prie jo norėdami prie jo prisiliesti. Ir netyrosios dvasios, vos tik jį matydamos, parpuldavo priešais jį ir šaukdavo: "Tu esi Dievo Sūnus!" Bet jis griežtai jas drausdavo, kad jo jos negarsintų.
Morkaus 3, 9-12



Kiekvienoje kartoje yra kažkas tokio, prie ko žmonės veržte veržiasi, nes vienu ar kitu atveju visada yra žmonių su poreikiais. Vienu metu žmonės gali energingai veržtis prie politinio vadovo, kitu atveju prie dvasinių tiesų skelbėjo, o šiuo metu ypač būdinga prie pramogų verslo atstovo. Visada taip buvo taip ir bus.

Priežastis dėl kurios minios spaudėsi prie Jėzaus čia suprantama net naiviam žmogui – Jėzuje yra galia gydyti žmones. Taigi, šiuo atveju, net tradicinio tikėjimo atstovams nepritariant minios žmonių veržte veržėsi prie Jėzaus, kad būtų išgydyti.

Turbūt suprantame, kad politiškai orientuoti žmonės tik ir norėtų pasinaudoti tokia situacija –laimėti minią atsakant į jos yra geriausias būdas įsigyti populiarumą. Jėzus šios ,,šlovės” akimirkos metu pasipriešina tokiai mąstysenai. Mokiniams jis liepia paruošti valtelę, kad reikiamu metu jis galėtų nuo minios pasitraukti.

Dažnai žmonės nori spausti Jėzų į kampą reikalaudami šio bei ano. Jie mato Jėzuje savybes, kuriomis Jis gali pakeisti jų gyvenimą, ir todėl jie reikalauja konkretaus tų savybių pritaikymo. Tuomet kai Jėzus jiems tarnauja jie pripažįstą Jį.

Tačiau ar pripažinimo reikia Jėzui? Jis prašo kad jam padėtų ištrūkti iš tokios vietos, kur visas dėmesys yra nukreipiamas į savo bėdas kai tuo metu šalia jų yra Dievo Sūnus. Žmonės čia mato ne Jėzaus kaip Gelbėtojo ir Viešpaties, o tiktais Jėzaus kaip daktaro garbę. Ne daktaru būti Kristus atėjo į šį pasaulį. Dievas priešinasi, kada jam yra peršama ne ta garbė! Padaręs stebuklingą išgydymą Jis traukiasi iš Kafarnaumo, pamatęs kaip minios spaudžia Jį į kampą Jis priešinasi jų mąstysenai. Šiuo metu, aiškiausiai skelbia Jį esantį Dievo Sūnumi netyrosios dvasios – Jėzus priešinasi ir tokiam jo asmens apreiškimui. Žmonės toje vietoje būrėsi tam, kad jis juos gydytų, netyrosios dvasios užtvirtino, kad iš tikrųjų jis yra Dievo Sūnus. Tai reiškė, kad žmonės tikrai atėjo pas Tą, kuris gali daryti stebuklus, iš kurio galima reikalauti veiklos. Visa bėda ta, kad žmonėms reikėjo Dievo veiklos labiau nei paties Dievo. Tokiam požiūriui į Jėzus priešinasi, kaip išmoko priešintis ir šio šimtmečio bažnyčia Kinijoje, kuri dar ir dabar yra persekiojama. Vienas iš Kinijos bažnyčios vadovų Peter Xu Yongze sakė: ,,Mes pamatėme, kad praradę bažnyčios nuosavybę, vietoj to, kad taptume silpnesni iš tikrųjų tapome stipresniais, nes išsigrynino mūsų tikėjimas į Dievą. Mes nebeturėjome galimybės mylėti dalykų esančių iš Dievo, mes tiesiog išmokome mylėti Dievą! Mes neturėjome nei planų nei programų, tai tiesiog mes žvelgėme į Jėzų! Mes neturėjome galimybės pasidaryti pinigų, taigi visą savo laiką leidome darydami mokinius[1]!”

Evangelijos eilutėse skaitome apie Jėzų, kuris nepageidavo, kad netyrosios dvasios apreikštų Jo vardą. Dievo šlovę skelbia tik tie kas Jėzumi seka, o ne tie, kurie yra pamėgę nuodėmingą gyvenimo būdą ir yra prisipildę nešvarios dvasios. Pasakyti, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, gali kiekvienas, kuriam tuo metu yra patogų, tačiau gyventi išpažįstant Kristų Dievo Sūnumi gali tiktais Jo mokiniai.

Nuodėmėje gyvenantis daro negarbę skelbdamas Kristų. Iš vienos pusės atrodo nesvarbu kas, svarbu kad yra išaukštinamas Kristaus vardas, tačiau kita vertus, reikia, kad jo vardą garsintų ne neaiškūs asmenys avinėlių kailiuose, kurie gali veidmainiauti, apgaudinėti kitus, o tokie, kurie iš dėkingumo Dievo malonei pakeitė savo gyvenimą ir gyvena naujo žmogaus standartu. Jėzui koktu kai jį garsina žmoguje esančios netyrosios dvasios.

Ko krikščionys tikisi iš Kristaus kūno – tikinčiųjų susirinkimo, bažnyčios? Šiuo laikmečiu galima drąsiai sakyti – nesitiki nieko, o iš tikrųjų turėtų tikėtis daug ko. Kristus buvo kūne ir kūne būdamas dažniausiai per prisilietimus jis gydė ir keitė žmones. Dabar yra tas pats, Kristus yra šalia mūsų ir mumyse per Šventąją Dvasią, Kristus yra savo bažnyčioje ir nori pasireikšti per ją, o ne per pasaulį. Nors ir labai keista, tačiau Jėzus pasiruošęs labai greitai pasipriešinti ir pasitraukti nuo į save orientuotą pasaulėžiūrą puoselėjančių individų. Žiūrėkime ir dėmėkimės kokias mes tampame – reikalaujančiais stebuklų kranto žmonėmis, ar pasiruošusiais kartu plaukti su Kristumi valtele paliekant šio pasaulio garbę.





--------------------------------------------------------------------------------

[1] Back to Jerusalem, with Paul Hattaway, Gabbriel publishing 2003, p 64.