Kas yra angelai?

VIEŠPATIES angelas pašaukė Abraomą iš dangaus.
Pradžios 22,15

Skaitydami Biblijos istorijas ne visada turime pakankamai laiko, kad visiškai įsigilintume į kiekvieną jos žodį. Dažniausiai mes ieškome (bent jau aš) tų gyvenimiškų principų, kuriuos mums norėjo perteikti VIEŠPATS, ir mėginame juos taikyti savo gyvenime.
Ši diena Abraomui buvo viena iš pačių sunkiausių jo gyvenime. Paklusdamas VIEŠPATIES balsui, jis kaip auką Jam atnešė savo sūnų, kita prasme galime sakyti, kad jis ir paaukojo visą save. Vieną iš pačių sunkiausių akimirkų į Jo gyvenimą įsiveržia VIEŠPATS. Pašaukęs jį šiam nesuprantamam aukojimui, taip pat jis suteikia Abraomui laisvę. Dabar šis žmogus yra pats laisviausias pasaulyje, nebijantis nieko išskyrus VIEŠPATĮ. Lyginant su šiuo išbandymu visiškai nieko nereiškia jo baimės lyginant su tuo kuomet jis keliavo į nežinomą kraštą, kelis kart prarado savo žmoną, pergyveno badmečius, ir netgi išsiusdamas jaunesniąją žmoną su sūnumi į kitą kraštą.
Abraomui iš dangaus kalba VIEŠPATIES angelas. Šioje vietoje norėtųsi sustoti ties mums šiuo mistiniu kalbėjimu.
Taigi, kas yra angelai ir kodėl jie pasirodo? Vienas tikslus ir gana geras angelo apibūdinimas skamba ne tiek iš teologo, kiek iš Amerikoje žinomos aktorės ir dainininkės Della Reese, vaidinančios TV seriale ,,Angelo paliestas” lūpų. Vaidindama savo vaidmenį, jį ne karta yra sakiusi: angelai yra Dievo atsiusti pranešti tiesą, ypač svarbią tiesą, kuri yra skirta žmonėms esantiems kritinėse situacijose[1]. Svarbiausia angelo pranešta žinia yra, kad Dievas yra su mumis ir už mus (kad Jėzus Kristus gyveno ir mirė už mus). Per angelą perteikiama Dievo žinia gali būti įvairiausia, ir apie tai dar kalbėsime, tačiau kalbant apie šią situaciją tai gana tikslus šio angelo veiklos apibūdinimas. Kadangi dažnam Dievas gali pasirodyti pernelyg ,,didelis”, Jis siunčia diplomatinį atstovą, žinios nešėją, kuris pranešą tą svarbią žinią. Taigi, kas yra angelai?
Pirmiausia, jie yra VIEŠPATIES. Labai dažnai Šv.Rašte angelai yra aiškiai tapatinami su VIEŠPAČIU. Angelai priklauso Dievui, ir jie yra sukurti tarnauti Jam ir danguje ir žemėje.
Biblijinėje Hebrajų kalboje ,,angelas” yra mal’ak. Pagrindinė šio žodžio reikšmė yra ,,siųstasis”. Įdomu tai, kad Malachijo knyga yra paskutinė Senajame Testamente. Šioje knygoje pranašas vardo neturi, jis prisistato kaip Viešpaties pasiuntinys. ,,VIEŠPATIES žodis Izraeliui per Malachiją[2]”. Gal kas nors ir gali pagalvoti, kad Malachijas yra angelas, tačiau galime būti ramūs, angelai (tokie kokius mes suprantame) Šventojo Rašto nerašė, jis yra žmogiškai Dieviško bendradarbiavimo rezultatas.
Taigi, angelai yra VIEŠPATIES siųstieji.
Angelo egzistencijos arba gyvenamoji vieta yra dangus. Jis yra ne žemės, o dangaus gyventojas. Ir kiekvieną kartą pas ką nors ateidamas angelas sustipriną žmogaus viltį, ir geresnio gyvenimo danguje laukimą. Štai tik kelios eilutės kurios rodo, kaip per angelus prie mūsų priartėja dangus.
Angelas pašaukė Abraomą iš dangaus. (Pr 22,15)
Hagarai angelas kalbėjo iš dangaus (Pr 21,17)
Gabrielius stovi Dievo akivaizdoje (Lk 1,19), reikia manyti danguje.
Angelas iš dangaus nužengė nuritinti akmenį nuo Kristaus kapo (Mt 28,2).
Pagrindinė angelo buvimo vieta yra dangus. Kas yra dangus? Kalbame ne apie tą erdvę, kuri yra virš mūsų, kurioje plaukioja debesėliai. Nors tai ir yra dangus mūsų supratimu, tačiau tai paprasčiausia erdvė. Taip, dangaus erdvėje vyksta gyvenimas, ir ypač jis suaktyvėjo paskutiniais šimtmečiais. Šioje dangaus erdvėje dabar ne vien tik paukščiai skraido, bet ir skraido lėktuvai, turistai keliauja, parašiutininkai šokinėja, yra kariaujami karai ir t.t., tačiau čia ne ta erdvė, kurioje gyvena Dievas ir kur gyvena angelai.
Dažniausiai angelai yra vaizduojami kaip įvairaus amžiaus žmonės su sparnais. Na, kadangi jie yra ne šio pasaulio gyventojai, judėti erdvėje sparnai jiems nėra reikalingi. Ar tuos sparnus sukūrė žmogaus vaizduotė, ar iš tikrųjų kas nors juos matė tokius nėra aišku, tačiau asmuo su didžiuliais sparnais mus stebina ir mes labai žavimės šiuo įvaizdžiu. Dar apie angelus galima pasakyti tai, kad jie neturi lyties (Mt 22,30). Jie neveda, jie negimdo ir neaugina angeliukų. Jie yra Dievo sukurti.
Pradėdami minėti Kristaus Adventą, artinamės prie stebuklo. Iš tiesu mes juk minime į pasaulio tamsą ateinantį Kristaus. Dievas įsikūnija į žmogų. Dievas sujungia dangų su žeme per savo Sūnų. Ar tai nėra stebuklas?
Dievas pašaukė Abraomą per angelą, per angelą Dievas sujungė Abraomo pasaulį su dangumi. O kaip mes ilgimės šio sujungimo, šio VIEŠPATIES pašaukimo iš dangaus. O gal Jis jau šaukia kreipdamasis į mus?


[1] http://www.spirithome.com/angels.html
[2] Malachijo 1,1

Gimė

VIEŠPATS pasielgė su Sara, kaip buvo sakęs, ir įvykdė, ką buvo pažadėjęs. Sara pastojo ir pagimdė Abraomui senatvėje sūnų tuo laiku, kurį Dievas buvo nurodęs.
Pradžios 21,1-2

Šis tekstas kalba apie šventę Abraomo ir Saros šeimoje. Sakyčiau tai ne vien šeimyninės laimės, bet ir tikėjimo šventė. Jiems nelengva buvo iki šiol, labai daug patyrė skausmingų patyrimų ir išbandymų, stebėdami jų elgesį, galime pasakyti, kad seniai jie buvo praradę viltį turėti savo vaikų. Pasakojimas pasakoja, kad Abraomas atvyko į Geraro kraštą ir šiame krašte jis turėjo išbandymą, kurio metu, jei ne VIEŠPATS, vos neprarado savo žmonos Saros. Šiame krašte labai arti tos problematiškos situacijos yra štai ir šis pasakojimas apie jų sūnaus gimimą.
VIEŠPATIES planas Sarai buvo pagimdyti Abraomui sūnų. Tokiu pažado išsipildymu patikėti buvo sunku. Jie neturėjo savo vaikų tuo metu, kai dar buvo jauni. Jie nesusilaukė jų ir tuo metu, kuomet kai pakluso VIEŠPATIES balsui ir paliko Harano kraštą. Karts nuo karto VIEŠPATS jiems vis primindavo, kad jie susilauks savo palikuonių, bet laikas ėjo, tikimybės tokiam pažadui išsipildyti vis mažėjo.
Žmonės, kurie savo gyvenime apsisprendžia eiti Dievo rodomu keliu, dažniausiai išgirsta ir priežastį, kodėl jie yra pašaukti tuo keliu eiti. Eiti Dievo keliu yra labai skirtinga nuo sampratos ,,tikėti” Dievu. Vien tik tikėjimas Dievu nėra ypatingai daug keičiantis žmogaus gyvenimą. Šiuolaikiniškoje sampratoje tikėjimas Dievu yra labai pasyvi samprata, dauguma tikinčiųjų yra tik vartotojai, norintys vien tik ,,gauti” bažnytinės dvasininkijos ir bažnyčios paslaugų. Taip, kada Juo tiki, eini į bažnyčia, gyveni bendruomeniškai, puoselėji ir pasakoji aplinkiniams apie savo tikėjimą, tačiau daugelis dalykų lieka savo vietoje.
. Kuomet kalbame apie ,,ėjimą Dievo keliu, sekimą Jėzumi”, tuomet turime omenyje apie tarnavimą ,,duodant”. Kas kita, kai VIEŠPATS pašaukia kokiai nors specifinei tarnystei pareikalaudamas pakeisti įprastą gyvenimo būdą. Tuomet Jis duoda pažadus. Jis prisiima atsakomybę tave išlaikyti, pasako kad tavo buvimas toje tarnystėje yra reikalingas dėl tam tikrų dalykų. Abraomą Jis išvedė sakydamas, kad jam duos kraštą, kuriame gyvens jo palikuonys, per kuriuos į pasaulio tautas ateis palaiminimas. Taigi, Abraomas patikėjęs Dievu iškeliauja ir pats mato, kad Dievas juo rūpinasi ir padeda jam išgyventi visų tų sunkumų, nesusipratimų, baimių metu. Tačiau trūksta paties svarbiausio, nėra palikuonių, kurie apsigyventų šiame Dievo duodamame krašte. Jis pakluso Dievo pašaukimui, pakeitė gyvenimo būdą, yra reikalingoje vietoje, tačiau vis dar nemato Dievo pažado pildymosi.
Šiame kontekste mes nieko negalime padaryti, tik svarstyti apie VIEŠPATĮ. Koks Jis yra?
Šiuo atveju VIEŠPATS yra padedantis jiems gyventi. Tikėjimas VIEŠPAČIU ne griauna gyvenimą, o įprasmina ir palaimina jį. Tokį VIEŠPATĮ mes ir matome šioje šeimoje. Jis laimina juos, maloniai elgiasi su Sara, įvykdo savo pažadus. Kas būtų jei Abraomas būtų likęs tik ,,tikinčiu” į VIEŠPATĮ? Greičiausiai gyventų savo namuose Harane. Būtų turtingas, turėtų nemažai nekilnojamo turto, vestų dar keletą žmonų, susilauktų vaikų ir gyventų savo gyvenimą. Na o kas būtų su Sara? Ji greičiausiai stebėtų kaip kitos moterys gimdo Abraomui vaikus, o kokia tai laimė tai matome iš jos santykių su Hagara. Greičiausiai ji be jokio pažado liūdėtų, vyras neprimintų ką Dievas jiems pažadėjo, nes nėra tokio pažado. Ji gyventų užsisklendusi namuose ir būtų nelaiminga moteris. Kaip šeima jie nebūtų tarnavę VIEŠPAČIUI, nebūtų tapę palaiminimu tautoms, nebūtų iš jų kilusi tauta per kurią į pasaulį ateis Išgelbėjimas.
Šiose eilutės skaitome, kad Sara vaisinga, ir ji pagimdė! Manau, jei Abraomas ir Sara nebūtų sekę VIEŠPAČIU, tuomet jie tikrai būtų baigę gyvenimą neturėdami bendrų vaikų. Ėjimas tikėjimo keliu padarė ją vaisinga. Ties šia mintimi ir norisi baigti šių eilučių esminę žinią. Gyvenimas yra vaisingas tiktais vykdant VIEŠPATIES pašaukimą. Tai yra, savo egzistencijos prasmę mes galime pasiekti tik kartu gyvendami su VIEŠPAČIU.
Už kelių dienų prasideda Adventas. Tai laukimo laikmetis, kurio metu tikintieji laukia Kristaus užgimimo. Suprantama, tai yra simbolinis metas, tačiau juk nuostabu tokiu metu prisiminti, kad pasaulio tampsa bus pakeista šviesa, beviltiškumas nyksta nes matosi viltis. Tikėjimas stiprėja, nes Kristus savo gimimu artėja, tik artėjame prie Jo mes?
Kokie laimingi žmonės, mokantys džiaugsmingai tave šlovinti! Jie gyvena, VIEŠPATIE, tavo Artumo šviesoje. Visą dieną jie džiūgauja dėl tavo vardo, ir tavo teisumas juos išaukštino (Ps. 89,16).

Abimelechas ir Abraomas

Abimelechas paėmė avių ir jaučių, vergų ir vergių ir davė juos Abraomui. Sugrąžino jam ir Sarą, jo žmoną. „Mano kraštas prieš tavo akis, ­ tarė Abimelechas, ­ apsigyvenk, kur tik tau patiks.“ O Sarai sakė: „Žiūrėk! Duodu tavo broliui tūkstantį sidabro gabalų. Tai bus tau apginti prieš visus, esančius su tavimi; tu esi visiškai išteisinta.“ Tuomet Abraomas užtarė Dievui, ir Dievas išgydė Abimelechą. Jis pagydė ir Abimelecho žmoną bei verges, idant vėl galėtų gimdyti, nes dėl Abraomo žmonos Saros VIEŠPATS buvo padaręs visas Abimelecho namų moteris visiškai nevaisingas.
Pradžios 20,14-16

Ši istorija Abraomui galėjo baigtis liūdnai, tačiau atsitiko panašiai kaip ir panašios istorijos Egipte metu. Tuomet taip pat Sara buvo papuolusi į faraono žmonų sąrašą ir faraonas taip pat gavo apreiškimą, kad jį užpuolusios bėdos yra dėl Saros ir Abraomo santuokos. Tačiau, Abimelechas šioje situacijoje veikia visiškai kitaip nei faraonas. Jis nedemonstruoja taip atvirai savo pykčio, kad jam yra įžeisti jausmai. Jis ne varo lauk, o suteikia Abraomui galimybę ir puoselėja su juo draugystę.
Klausimas kodėl jis norėjo paimti Sarą į žmonas yra sunku atsakyti. Jai šiuo metu jau galėjo būti 90 metų. Jis norėjo ją vesti greičiausiai ne dėl fizinio grožio savybių, o dėl verslo santykių su Abraomu. Tuo laikmečiu karalių haremuose moterų būdavo visokio amžiaus, nes jos turėdavo tekėti dėl įvairiausių priežasčių. Abraomui gali atrodyti, kad jo žmoną karalius pasiėmė dėl jos grožio, tačiau tai tik viena nuomonė.
Taigi, Abimelechas, tuometinis pagonių karalius, demonstruoja mums kaip yra sprendžiamos konfliktinės situacijos. Neabejotinai, mes jį čia matome aukštesnės moralės už patį Abraomą.
Šiame konfliktų sprendime, jis gerumu atsilygina už jam parodytą blogį. Sprendžiant jausmų pagrindu norėtųsi daryti atvirkščiai. Abraomas čia kalčiausias, nes ir jis ir jo Sara tvirtino, kad jie yra brolis ir sesuo, todėl karalius ramia sąžine darė šį vedybinį sprendimą. Per Abraomą karalius yra susirgęs, per jį jo žmona ir tarnaitės yra tapusios nevaisingos, ir per jį dabar jis su kaltės jausmu turi gražinti Abraomui moterį. Be to dar įžeista karališkoji savigarba. Ką kiti žmonės pasakys apie tokį jo pažeminimą? Atrodo, kad karalius visiškai susimovė. Būtų galima tiesiog Abraomui piktai atiduoti tai kas jam priklauso ir parodyti kryptį kuria jis turi keliauti, ir taip būtų teisinga. Tačiau šis įtakos žmogus elgiasi kitaip. Abimelechas elgiasi pagal Dievo principą, kuris yra tiesiog Dievo įdėtas į jo širdį. Jis elgiasi ne imdamasis emocinio keršto principo, o žvelgdamas į dievotą ,,atsilygink už blogį geru” principą.
Kas už gera atsilygina piktu, tas nelaimės iš savo namų niekada neišvarys (Pat 17,13). Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui (Žyd 13,16). Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingus ir neišmanančius žmones (1Pt 2,15). O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo tėvo vaikai (Mato 5,44-45).
Nors šiuo atveju ir labai norėtųsi duoti pamoką nevykėliui vyrui, pamokant jį, kad taip elgtis negalima, tačiau jis pamoką duoda visai kitokiu būdu. Taip, Abraomas gauna avių, jaučių, vergų ir vergių, gauna ir sidabrinių, tačiau tai ne dėl to, kad atsiskaitytų su Abraomu dėl jo kvailumo patirtų pergyvenimų, o dėl savo teisumo. Pažiūrėkime kaip Abimelechas kalbasi su Sara sakydamas jai: ,,Žiūrėk, duodu tavo broliui…”
Šioje situacijoje Abraomas, kaip vyras, karaliui jokių pretenzijų negali turėti. Jis tai nuslėpė. Todėl, karalius su Abraomu atsiskaito kaip su Saros broliu, kuris yra jos artimiausias giminaitis. Tai Saros brolis gauna šias avis, šiuos vergus ir sidabro gabalus. Kaip broliui, o ne kaip vyrui, Abimelechas gražina nepaliestą Sarą, ir suteikia jam vizą gyventi jo valdos teritorijoje.
Ar gerai pasielgė Abimelechas? Neabejotinai, nes Dievas po Abraomo maldos tai patvirtina išgydymu už jo tokį elgesį. Už gerą parodytą Abraomui, VIEŠPATS teikia gerą Abimelechui. Išklausęs Abraomo užtarimo, Jis išgydo Abimelechą, jo žmoną, verges. VIEŠPATS dar kartą įžengia į Abimelecho gyvenimą, tačiau jau ne sapnuose, o realiuose gyvenimo įvykiuose.
Taigi, ką šia istorijos dalimi VIEŠPATS nori pasakyti mums? Šioje, negražioje Abraomui istorijoje VIEŠPATS lieka ištikimas jam. Taip, Abraomas krenta, ir tai jau ne pirmą sykį, bet jis atsakė į VIEŠPATIES pašaukimą visa savo gyvenimo permaina.
Dar šioje istorijoje išmokstame kilniai spręsti konfliktus, paprasčiausiu nusižeminamu prieš VIEŠPATĮ ir net patiriant asmeninius nuostolius darant gera savo artimui.
Šiuo laiku krikščionys kaip negausi Dievo visuomenės dalis esame pašaukti užtarti savo kraštą, kad mūsų visuomenė gyvuotų ir kreiptų savo akis link VIEŠPATIES.
Dar sužinome tai, kad būna taip, kad VIEŠPATS susargdina ir VIEŠPATS išgydo. Nebūtinai, kiekvienoje ligoje reikia ieškoti medicininių būdų ligoms spręsti. Malda turėtų būti pirmoje vietoje, o po to visa kita.

Abimelecho veiksmai

Abimelechas atsikėlė anksti rytą, susišaukė visus tarnus ir papasakojo jiems visa, kas buvo įvykę. Žmonės buvo baimės priblokšti. Tuomet Abimelechas pasišaukė Abraomą ir tarė jam: „Ką tu padarei! Kuo aš tau nusidėjau, kad užtraukei tokią didelę kaltę man ir mano karalystei? „Aš pamaniau, ­ atsakė Abraomas, ­ kad šioje vietoje visiškai nėra Dievo baimės, ir jie mane užmuš dėl mano žmonos.”
Pradžios 20, 8-11
ss
Kalbėdami apie Abimelechą, turime suprasti, kad tuomet jis gyveno visiškai kitokioje kultūroje, kur mąstymas turėjo visiškai kitokius pagrindus nei mūsų post modernistinėje kultūroje. Iš vienos pusės matome kultūrą, kurioje gyvuoja daugpatystė ir tai mums yra nepriimtina, žinome ir Abraomo baimes dėl kurių jis Sarą pavadino seserimi, ir tai irgi pasako šiek tiek apie kultūrą, kurioje dėl moters lengvai galėjo užmušti vyrą. Tačiau kitu atveju matome paties karaliaus ir jo žmonių reakciją sužinojus, kad Sara yra kito vyro žmona. Vadinasi Geraro karalystėje miegoti su kito vyro žmona buvo didelės kaltės užsitraukimas tam asmeniui ir netgi visuomenei.
Mūsų laikais dauguma giriasi tokiais dalykais, o čia žmonės baisisi. Ir turbūt ne be pagrindo, nes kiekvienoje kultūroje yra išlikę kažkas vertingo, ką vertina Dievas. Paties Dievo vertinimas irgi yra labai konkretus. Sara yra kito vyro žmona ir už troškimą turėti kito vyro moterį VIEŠPATS ruošiasi bausti. Tai yra nekintamas principas ir mūsų gyvenimui. Be to nuodėmė visada įtakoja ir aplinkinius žmones, nes karalius aiškiai sako, kad kaltė yra užtraukta jam ir jo karalystei.
Taigi, ką karalius daro susapnavęs tokį sapną? Geriausia būtų patikrinti faktus, tačiau jis veikia šiek tiek kitaip, faktus tikrina vėliau, tik po to, kai papasakoja apie susitikimą sapne su VIEŠPAČIU. Taip jis veikia, nes neabejoja, kad pokalbis vyko su Dievu ir dabar žino savo ligos priežastį. Taigi, mes matome šiek tiek mistinio tikėjimo žmogų, kuris yra linkęs pasitikėti daugiau tuo, ką susapnavo, nei tuo ką galima lengvai patikrinti. Beje, ir Naujajame Testamente yra mistinių istorijų, kuriomis tikėję žmonės patirdavo VIEŠPATIES veikimą. Tai moteris, kuri turėjo keistą įsitikinimą, kad reikia jai prisiliesti prie Jėzaus drabužių ir ji pasveiks. Tai ir apaštalas Paulius, kuris susapnavo makedonietį ir pakeitė savo kelionės planus. Įdomu, o kaip mes šiandien reaguotume į tokius mistinius apreiškimus, pirma imtume tikrinti faktus ar būtume linkę pasitikėti apsireiškusiu VIEŠPAČIU?
Beje, kad karalius dalijasi su kitais žmonėmis parodo, kad tikėjimas nėra privatus reikalas, ir mistinių patyrimų pasakojimai ir dalijimasis su kitais žmonėmis nėra gėdingi dalykai. Jei žmogus yra sukrėstas savo dvasioje, tai greičiausiai dėl dvasinių dalykų, kurie tikrai egzistuoja ir nori žmoguje daryti permainą.
Antras karaliaus veiksmas yra pokalbis su Abraomu. Abraomas, kaip pranašas šioje vietoje tikrai yra nevykėlis. Jis išsigando prisiimti atsakomybę, kad Sara yra jo žmona. Manydamas, kad gelbėja savo gyvybę jis išsižadėjo jos. Čia nėra ko teisinti Abraomo, nes jis pats suklaidino karalių. Jis pasakė puse tiesos. Nėra nieko žalingiau, kaip kitų žmonių sprendimuose sakyti puse tiesos. Tai yra tolygu melui. Toks gudravimas yra apgavystė, kuri dažniausiai kitą žmogų įstumia į netikėtą bėdą.
Antra Abraomo kaltė, kad jis ir toliau gudrauja teisindamasis. Dabar jis kaltino Dievą, kad šis jį ,,išvedė mane iš tėvo namų toli klajoti”, savo nelaimes Abraomas suverčia Dievui kaip ir Adomas. Gal šiuo metu, jis nežinojo, kad Dievas pavadino jį savo pranašu, ir tiesiog jis slepiasi už prietaringų priežasčių. Nė vieno Dievas prievarta nevedė eiti ir nė vienam nesakė išsižadėti savo žmonos, taigi šiuo metu jis elgėsi nevertai savo pašaukimo. Kalbėjo su karaliumi kaip pagonis su pagonimi, Dievo daugiskaitinį vardą Elohim naudodamas su daugiskaitiniu veiksmažodžiu, kai įprastai Elohim yra naudojamas su vienaskaitiniu veiksmažodžiu. Abimelechui tai skambėjo ,,kai dievai mane išvedė..”
Galbūt turime tokią nuostatą, kad Dievo pašauktieji yra idealūs šventieji. Deja šito iš Abraomo išmokti negalime. Daugelį kartų jam tiesiog pritrūksta tos šventojo etikos.
Su pranašais, kunigais, pastoriais tokie dalykai atsitinka ir tikrai dažnai būna taip, kad žmonės, kurie tikrai atsižada labai daug dėl santykio su VIEŠPAČIU, stipriai susimauna vienoje ar kitoje savo gyvenimo srityje, arba net paprasčiausiuose buitiniuose klausimuose.
Na, o koks mums yra Dievo žodis? Abimelechas išsigando tos žinios, kurią jam kalbėjo VIEŠPATS, ir ėmėsi veiksmų. Jis kalbėjo apie VIEŠPATĮ ir Jo apreiškimą savo artimiesiems, dėl savo padėties jis kalbėjosi su Abraomu, kuris per jį taip pat patyrė nuoskaudą. Abimelechas tiesiogiai reagavo keisdamas savo požiūrį ir imdamasis konkrečių jo tikėjimo įkvėptų darbų. Taigi, tai pavyzdys ir mums, kad išgirdę Dievo žodį būtume karališkai kilnūs keisti savo nuodėmingą gyvenimą darant taiką su Dievu ir netyčiniu būdu įskaudintu artimu.

Dievas atėjo pas Abimelechą

Naktį sapne Dievas atėjo pas Abimelechą ir sakė jam: „Tu mirsi dėl moters, kurią pasiėmei, nes tai ištekėjusi moteris.“ O Abimelechas dar nebuvo jos palietęs, todėl tarė: „Viešpatie, argi tu pražudytum nekaltą žmogų? …Dabar sugrąžink vyrui žmoną; jis pranašas, todėl tave užtars, ir liksi gyvas.
Pradžios 20,3-4;7

Neaišku kiek laiko, tačiau jau kurį laiką Abraomas greičiausiai gyvena giliame liūdesyje. Jis mato, kad jo gyvenimas yra pažymėtas vienų nesėkmių. Jis neturi vaikų, neturi pastovios gyvenamos vietos, ir jau nebe pirmą kartą praranda savo žmoną. Kas iš tų visų turtų, kai va taip viskas vyksta? Manyčiau, kad jis valandas praleisdavo kalbėdamas ir bėdavodamasis Viešpačiui. Kur dabar yra Dievas kai jo taip reikia, kodėl Jis nekalba šios nelaimės metu?
Kaip yra mūsų gyvenime? Ar kai mus ištinka didžiulės bėdos, yra kokia nors išeitis? Šiuo atžvilgiu galima sakyti – išeities nėra, žmona karaliaus dvare ir jos atgauti tikrai nepavyks.
Ši istorija yra stebinanti, nes ateina Dievas. Jis įžengia į visą šią situaciją norėdamas ją pakeisti. Priešingai mūsų mąstymui, Dievas ateina ne pas Abraomą sakydamas jam – daryk tą ir tą, o pas Geraro karalių. Tai irgi žmogus su problemomis. Aiškiai jis nėra patenkintas savo gyvenimu. Jis nori aplink save daugiau grožio, nori patirti meilės, artumą, ir tai daro jam suprantamais būdais. Dievas ateina būtent pas tą žmogų, kuris dėl savo problemų yra ir visos Abraomo nelaimės kaltininkas. Keista, bet VIEŠPATS kalbasi su juo. Palauk palauk. Tai teologiškai nėra teisinga. Dievas juk kalbasi su saviškiais, argi jis gali kalbėtis štai su tokiais asmenimis, kurie yra Jo valios stabdžiai ir kenkėjai? Na mums šitaip mąstyti būtų neteisinga. Jis yra Dievas ir Jis kalba kiekvienam, kuriam Jis nori. Šiuo atveju, jis šią Abraomo sukeltą problemą sprendžią palikdamas Abraomą nuošalyje.
Abimelecho vardas reiškia tėvas yra karalius arba karaliaus tėvas[1]. Jis kilmingas, žmogus iš neliečiamųjų klano. Nežiūrint jo visuomeninės padėties, šiuo metu jis serga. Normalu, kad savo kultūros medicininėmis priemonėmis jis ieškojo būdų kaip pasveikti nuo savo ligos, apie kurią mes nelabai žinome. Ir štai sapno metu jis sapnuoja susitikimą su VIEŠPAČIU, kurio metu jam yra apreiškiama jo ligos priežastis. Jis sapnuoja šią moterį Sarą, sapnuoja jos brolį Abraomą, ir Dievą kuris jam aiškina, kad Abraomas yra Jo pranašas, o Sara Abraomo pati. Greičiausiai dėl savo ligos jis nebuvo dar palietęs Saros, ir tuo matyt dabar džiaugiasi, nes Dievas jam suteikia išeitį. Liga, nuo kurios jis gali mirti, gali nuo jo pasitraukti jeigu jis…
Noriu pastebėti, kad šios Senojo Testamento istorijos principas turi atgarsį krikščionių tikėjimo mokyme. Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista. Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda (Jok 5,14-16).
Taigi, keletas pastebėjimų mėginant sujungti šias dvi mintis, viena iš jų yra skirta Abimelechui, o kita bažnyčiai. Abejose šiose situacijose mes suprantame, kad Viešpats veikia ne dėl pražūties, o dėl gyvenimo, tačiau kalba apie mirtį, kad karalius atšaukdamas savo sprendimus galėtų gyventi. Dažnais atvejais, ligos yra ne dėl fizinių funkcijų sutrikimo, o dėl daromos žmogaus nuodėmės, ir tai nėra taip svarbu jis yra tikintis ar ne. Vienu atveju VIEŠPATS kalbasi su žmogumi individuliai parodydamas jo nuodėmę, kitu atveju yra patariama išpažinti nuodėmes vienas kitam ir melstis už vienas kitą.
Tai, kad Dievas atėjo pas Abimelechą, ir atėjo su Abraomo ir Saros reikalu, taip pat mums sako, kad Dievui yra svarbūs Jo žmonės, kurie yra pašaukti vykdyti Jo valią. Net ir tuomet, kada net valstybinio lygio politikai atrodo sugadina visą misijos reikalą, gyvenant su VIEŠPAČIU yra išeitis. VIEŠPATS gali kalbėti, o politikai sugeba išgirsti. Net ir tos nesąmonės, kurias iškrečiame iš baimės, yra VIEŠPATIES sprendžiamos. Galų gale, juk viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems (Rom 8,28).

[1] New Bible Dictionary, edited by J.D.Douglas..Grand Rapids, Michigan, Zondervan Publishing House, 5 p.

Išgąsdintas aplinkybių

Iš ten Abraomas iškeliavo Negebo srities link ir įsikūrė tarp Kadešo ir Šūro. Gyvendamas Gerare kaip ateivis, Abraomas sakė apie savo žmoną: „Ji mano sesuo.“ Užtat Geraro karalius Abimelechas ją parsigabeno sau. …Tuomet Abraomas užtarė Dievui, ir Dievas išgydė Abimelechą. Jis pagydė ir Abimelecho žmoną bei verges, idant vėl galėtų gimdyti, nes dėl Abraomo žmonos Saros VIEŠPATS buvo padaręs visas Abimelecho namų moteris visiškai nevaisingas.
Pradžios 20,1-2; 17-18

Ar esate turėję savo gyvenime didelių baimių? Manau, kad kiekvienas iš mūsų turime baimių, tik vienų žmonių baimės yra labiau gąsdinančios nei kitų. Na, kokios čia gali būti baimės, jei turi pakankamai pajamų ir gali išgyventi? - tačiau dabar norisi kalbėti apie baimę universaliąją prasme, baimę kuri liečia kiekvieną žmogų. Vargšą, nes jis nežino kaip reikės prasimaitinti. Žmogų, kuris pasiėmė paskolą ir prarado darbą, ir nežino kaip dabar reikės galus sudurti. Arba tėvus, kuriems susirgo vaikas, o jo gydymas gali visiškai pakeisti šeimos gyvenimą. Su baiminančiomis aplinkybėmis susidursime visi, ir visi turėsime sau būdingų išgyvenimų. Tiesa, kartais bijodamiesi mes padarysime kvailų sprendimų, sprendimų kuriuos aplinkiniai stebėdami sakys – na, visiškai neprotingas sprendimas. Nenoriu sakyti, kad jei tikėsite Dievu, tai mūsų sprendimai bus geri, o jei neseksime Juo tai darysime kvailus sprendimus.
Visi, kas skaitome bibliją, žinome, kad Abraomas yra žmogus sekantis Dievu. Jis rizikuodamas savo šeimos gerove paklūsta Dievo pašaukimui ir palieką klestintį Harano kraštą ir eina ten, kur jį veda VIEŠPATS. Šio ėjimo pasekmėje jis patirią sausrą ir badą Kanaano žemėje, Egipto turtus, susiskaidymą savo šeimoje, paima dar vieną žmoną, kuri jam pagimdo sūnų, kovoja kovas, kilnojasi iš vienos į kitą vietą. Tikrai, skaitome ne apie ramaus gyvenimo būdo žmogų. Dabartinėje situacijoje Abraomas atsikelia vėl į naują kraštą. Kadangi jis yra imigrantas, tai faktiškai jis šiame krašte bijo gyventi, nes jaučia pavojų dėl savo gyvybės. Taigi, jis rizikuoja priimdamas sprendimą dėl savo saugumo ir per tai praranda savo žmoną. Manyčiau, ne vienas tikintis žmogus yra dėl kvailų sprendimų praradęs savo sutuoktinį, tačiau gaila tai, kad praradusiam nebelabai yra noras jį susigražinti.
Aš manyčiau, kad daugelis šiuolaikinių krikščionių elgiasi panašiai su Kristumi. Tuo metu, kada yra patogu ir pagirtina tikėti Kristumi, visi atrodo dievobaimingi ir tokie nors prie širdies dėk, tačiau kai tik papuolama į Kristui priešišką aplinką, tikėjimas ir sekimas Kristumi tampa priimtini kaip filosofija, kuri šiek tiek įtakoja jūsų gyvenimą, tačiau su ja nėra gyvenama.
Toks požiūris visada įstums į situacija, kuomet būtent taip ir įvyks, kaip ir buvo ruoštasi. Baimės visada turi pasekmes ir jos tikrai nėra geros. Tačiau net ir kvailuose spendimuose, kuriuos padarėme iš savo baimės yra ateities, jei gyvename laikydamiesi Dievo rankos.
Pradėjome kalbėti apie šią istorija su pastebėjimu, kad Abraomas bijojo ir pridarė kvailysčių. Tai dėl savo baimių jis į tokią kvailą padėtį pastatė ir svetingąjį karalių, savo žmoną Sarą ir save pačius. Baimės dažnai trukdo pasiekti Dievo pažadus. Nes dažniausiai bijome to, ko dar nėra, to kas gali įvykti. Tačiau gyvendami tikėjime turime įvertinti, kad VIEŠPATS kuris pašaukia, taip pat padeda įveikti sunkias situacijas, todėl nėra verta koncentruotis į tai, kad gali nutikti nesėkmė.
Abraomas jau tiek metų laukia savo sūnaus, tačiau jo vis nėra. Ar nebus, kad VIEŠPATS laukia kol pasikeis jo pasaulėžiūra kai kuriais požiūriais? Ar tik Jis nelaukia, kol Abraomas išmoks pasitikėti juo ir svetimoje ir nepažįstamoje aplinkoje? Pasitikėti VIEŠPAČIU ten, kur sprendimai daromi pinigais, pažintimi, gudrumu ir yra mūsų pašaukimo paskui Kristų dalis.
Į kvailas, neprotingas ir netgi pavojingas situacijas papuola net ir labiausiai Dievui atsidavę žmonės. Todėl, šiuo požiūriu mes negalime teigti, kad tikėdamas žmogus išsprendžia visas problemas. Apskritai, žmogus kažin ar pajėgus yra spręsti problemas, jam lengviau yra jų prisidaryti.
Krikščionims šioje istorijoje yra nemaža pamoka. Labai dažnai būna, kad yra savo gyvenime gėdijimąsi Kristaus. ,,Gelbėdamiesi” mes jį prarandame ir tuomet gyvename nelaimingi, vieniši, be prasmingo santykio. Ši istorija pasakoja, kad nereikia bijoti tų grėsmių kurios stato mus į nepatogią padėti, nori paversti visuomenės akyse kvailais žmonėmis, kurios ,,paima” iš mūsų Kristų. Nesibaimindami ir neišsižadėdami savo tikėjimo vertybių mes galime gyventi turėdami prasmingą santykį su Juo, tai ir gyvenkime, tokiame pašaukime. Gyvenimo vaisiai yra galimi tik esant šalia Jo.

Nauja pažintis su senu pažįstamu

Bet jis tuojau juos prakalbino: ,,Nenusiminkite[1]! (Būkite geros nuotaikos) Tai aš. Nebijokite!” Tada jis įlipo pas juos į valtį, ir vėjas nurimo. Mokiniai dar labiau stebėjosi, nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo, ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.
Morkaus 6,50b-52

Šis įvykis pritrenkė valtyje sėdinčius mokinius. Su kuo vis dėlto jie turi reikalą? Jie juk ėjo sekdami rabį, mokytoją, Dievo karalystės skelbėją, galų galę Mesiją, kuris jų sampratoje turėtų būti tautos išvaduotojas nuo prispaudėjų, bet šitokio Jėzaus jie tikrai nesitikėjo. Duonos ir žuvies padauginimas, tai puikus triukas, bet čia… Jėzus jiems atėjęs vandens paviršiumi pradeda matytis kitoks. Kas jis toks, kad gali eiti vandens paviršiumi – turėtų būti tokia jų mintis, tačiau tokios minties čia neskaitome, galbūt todėl, kad Jis pirmas pradeda kalbėti reaguodamas į jų siaubingus šaukimus. Džiaukitės. Aš ESU. Nebijokite! Tokie yra Jėzaus žodžiai savo mokiniams.
Čia reikėtų truputi pataisyti Evangelijos vertėją, nes iš tikrųjų pirmoje vietoje Jėzus sako džiaukitės. Te jūsų baimė pasikeičia džiaugsmu, nes jūs matote ne šmėklą, ne pražūtį, o Asmenį kuriam gamtos dėsniai negalioja, kuris Pats yra vaikščiojantis stebuklas.
Užklupti netikėtų šmėklų nesibaiminkime anksčiau laiko. Tų gąsdinančių šmėklų įvaizdyje mums apsireiškia Jėzus. Aš Esu! Štai toks Jo apsireiškimas yra savo mokiniams. Stovintis ant vandens šalia valties, drąsinantis juos džiaugtis ir neleisti baimei užgožti jų sąmonės jis naujai prisistato sakydamas – susipažinkime, mano vardas ,,Aš Esu!”
Šiandieninėje mūsų post modernistinėje kultūroje vyrauja labai platus supratimas apie Jėzų. Kultūra yra prisisunkusi visokių naujienų ir paprastas žmogus nebežino kaip reaguoti. Informacijos amžius vien internete teikia tiek informacijos, kad nuolatos internete sėdintis paauglys gali atrodyti didesnis žinovas už savo amžių pragyvenusį senuką. Žinojimas mūsų amžiuje muša išmintį. Komunikacija žmonių tarpe greitėja bet tuo pačiu ir gyvenimo tempas spartėja, o dėl ko visa tai? Vien dėl to kad greičiau galima pakalbėti, nereiškia kad lengviau yra susikalbėti, dėl to kad daug informacijos yra, nereiškia kad vis daugiau žmonių atskleidžia tiesą. Ir šiame amžiuje į Jėzų vis vien yra žiūrima kaip į vieną gurų, kuris savo mokymu pabrėžė tam tikrų vertybių sistemą. Rytų religiniai judėjimai, naujojo amžiaus (New Age) mąstysena yra statomi ant tolygios platformos, nesvarbu kaip ir į ką tikėti – svarbu tikėti, nes visi keliai veda pas Dievą! Tokia yra šiuolaikinė mąstysena.
Jėzus čia ant vandens stovi ir apreiškia save ne kaip vieną iš daugelio mokytojų, bet apsireiškia kaip Dievas. Jis yra Aš ESU! Jis šį pasaulį kūrė, Jis šiam pasauliui teikia gyvybę ir išlaiko ją, Jis gelbėja žūstantį žmogų. Todėl Jis YRA Amžinasis, visur Esantysis, visa Galintis, visa Žinantis.
Kokia yra šiuo metu mokinių reakcija? Sakytume su mokiniais ne viskas tvarkoje. Jie žiūri, mato, nesupranta ir stebisi. Šioje Rašto eilutėje yra paaiškinimas, kodėl mokiniai yra tokie. Jų širdys buvo nenuovokios, tai yra užkietintos. Duonos stebuklo nesuprato, nes galvojo, kad tai triukas. Duonos dvyliką pintinių jie pririnko, tačiau kaip duonos atsirado tiek daug jų perdaug nevargino. Ar šis Jėzaus atėjimas vandeniu juos labai paveikė? Tuomet kai jie galvojo, kad čia šmėkla ateina, jie bijojo ir šaukė. Taip tuomet emocijos liejosi, mirties baim4 juos drebino, tačiau vandeniu atėjęs Jėzus įlipo į valtį. Vėjas nustojo pūsti, atėjo ramybė o mokiniai sėdėjo nežinodami ką pasakyti. Tiesa sakant, jie buvo pasimetę ir atrodė kvailai. Keista girdėti, kad po misijos kelionių, po Evangelijos skelbimo, demonų išvarymo ir visų tų ypatingų darbų, jie yra kietaširdžiai.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame viskam randame paaiškinimus. Jėzus šių dalykų nė sykio niekam neaiškino, Jis tiesiog paaiškino kas Jis toks yra. Visoje šioje situacijoje džiaugsmą teikia Jėzus.
[1] Tharseo (gr.) – būkite geros nuotaikos, džiaukitės.