@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Penktadienis, Liepos 22, 2005

Teisumo atžala

„Štai ateina dienos, tai VIEŠPATIES žodis, kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai vardas, kuriuo ji bus vadinama: ‘VIEŠPATS yra mūsų teisumas.’“
Jeremijo 33,14-16

Tas Jeruzalės apsiausties laikas tikrai nebuvo lengvas ne vien tik Jeremijui, bet ir visiems miesto gyventojams. Kadangi Jeremijas kalbėjo, kad geriausia yra pasiduoti babiloniečiams, jis pateko į daugelio nemalone, ir buvo laikomas išdaviku, kuris silpnina izraelitų ryžtą kovoti ir ragina apleisti Jeruzalę.

Karalius Zedekijas, kuris turėjo atsakomybę priimti svarbų politinį sprendimą, nors ir ėjo pas Jeremiją pasiklausti patarimo, tačiau pritarė Jeremijo suėmimui ir įkalinimui. Taigi, Jeremijas patyrė visapusišką nuoskaudą, nuo eilinio vartus saugančio iki vyriausiojo šalies pareigūno. Niekas nenorėjo tikėti VIEŠPATIES žodžiu, o jį skelbiantį pranašą visaip stengėsi pažeminti arba ignoruoti. Kažkodėl žmonės galvojo, kad kritinė situacija stebuklingai ims ir aplenks.
Pranašystės iš Dievo apie permainas Šventajame Rašte pasirodo tada, kada ir individuali ir kolektyvinė nuodėmė taip supanašėja, kad ateities prognozės akivaizdžiai yra visuotinė nelaimė.

Tai mes galbūt ne tokiame lygmenyje, tačiau tai matome šiandien mūsų visuomenėje. Jeigu šiuo metu iš 100 santuokų skiriasi 63 poros, jeigu 100 gimusių kūdikių tenka 70 abortų, tai tuomet aiškiai galime matyti, kaip žmonės vertina santykius su sau artimais žmonėmis, na o kaip tuomet santykiai su žmonėmis, kurie nėra artimi?
Esant tokiam nepasitikėjimo lygiui savo artimųjų tarpe, ar galima tikėtis pasitikėjimo Dievu, kurio nematome, ir kurio žodį reikia įdėmiai skaitytis ir klausyti? Dėl panašios nuodėmės, nusigręžimo nuo Dievo, iki Jeruzalės sienų ir atėjo Babilono kariuomenė.

Ar panašus Babilonas puls mūsų tautą? Na, pažodžiui taip taikyti būtų sunku, tačiau babiloniška pasaulėžiūra į mūsų kraštą jau atėjo iš rytų su komunizmo ideologija.
Gal tiktais kas dešimtas žmogus galėtų pasakyti, kad Dievui neturi jokio priekaišto. Žmonės dažniausiai turi šimtą dalykų, kuriais jie kaltiną Dievą – dėl nenusisekusios santuokos, dėl sveikatos, dėl savo išvaizdos, dėl to, kad ne toje šeimoje, ne toje vietoje ir ne tuo laiku gimė, dėlto, kad neturi, arba turi per daug, dėlto, kad turi žalingų įpročių ir neturi kantrybės, dėl to, kad pasaulyje badauja vaikai, vyksta globalinis atšilimas, daugėja kitatikių, per trumpai žmonės gyvena, per ilgai vyksta pamaldos, per daug Biblija kalba apie aukojimą ir t.t..

Tikrasis gyvenimas laukia mūsų, kurie gyvename pasitikėdami Dievu, kurie turime vilties būti Dievo karalystėje ir ten patirti gyvenimo pilnatvę ir prasmę.
Viešpats per Jeremiją, primena, kad įvykdys pažadą, kuris yra duotas Izraelio ir Judo namams. Todėl dabar esame dar pažado laukimo laikotarpyje, kuris jau yra pradėjęs gana stipriai judėti į pabaigą.

Teisumo atžala – tai Kristus, kuris mirė už mūsų nuodėmes ir prisikėlęs sėdi su Tėvu soste ir valdo pasaulį. Mes gyvename tokiu metu, kuomet krašte dar nėra vykdomas visiškas teisingumas ir teisumas, Jeruzalė gyvena, bet ne saugiai, ir pasaulio žmonės šio miesto dar nevadina vardu - ,,VIEŠPATS yra mūsų teisumas”. Taigi, pažado išsipildymo link, mes jau turime daug ką – Kristus yra mūsų VIEŠPATS, ir mes esame Jo kūne – Bažnyčioje. Nenorime, kad mūsų gyvenimas būtų apibrėžtas ramumu pasaulyje, bet būtų apibrėžtas noru keisti šį pasaulį, kviečiant žmones šlovinti Dievą, mums patiems vykdant teisingumą ir teisumą aplinkoje, kurioje dabar gyvename.