Malda

kartais meldžiuosi į pagalbą pasitelkdamas airių jezuitų projektą "sakrali erdvė" (arba "šventa vieta"). anksčiau veikdavo ir lietuviška svetainė, bet pastaruoju metu veikia tik pirmas jos puslapis, o pačios maldos programavimą jie kaip ir užmetė.

šiandien dėmesį patraukė tokie jėzaus žodžiai:

„²¹ ...Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?! ²² Juk nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn. ²³ Jei kas turi ausis klausyti, teklauso!“

iš evangelijos pagal morkų, 4-tojo skyriaus

viskas, kas uždengta, turės būti atidengta. niekas neliks paslėpta, nes ateis laikas, kai stovėsim tokie, kokie esam - be pasigamintų kaukių, be pagražinančio makiažo, be slepenčių trūkumus detalių ar skraisčių...
viskas, kas uždengta, bus atidengta.

dalinuosi su jumis ir suprantu, kad dažnai pats taip negyvenu. tikrai, nenoriu, kad mane kas laikytų "guru", labiau "dvasišku", nei kiti. norėčiau, kad bent kas nors mane laikytų gyvenimo pakeleiviu, kartu ieškančio to siauro kelio, kuriuo galima nueiti į "šventą vietą". norėčiau, kad mano gyvenimas būtų pažymėtas tikrumu, o ne apsimetinėjimu.

Karališkas gyvenimas

Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi.
Romiečiams 8,16-17

Ar kada nors sakėte „Tėve mūsų“ sekmadienį, o tada praleidote visą savaitę gyvendama(s) kaip našlaitis(ė)? Tai dažna saviapgaulė. Mes sakome, kad tikime kažkuo, o tada savo veiksmais įrodome, jog yra priešingai. Nepaisant to, kad esame karaliaus sūnūs ir dukterys, mes klajojame gyvenime tarsi benamiai vaikai.
Prisimenu, kaip skaičiau apie Konorą Oreilį, neturtingą airį, gyvenusį praeitame amžiuje, kurio svajonė buvo emigruoti į Ameriką. Ji išsipildė, kai turtingas giminaitis nupirko jam bilietą laivu. Tačiau turėdamas bilietą Oreilis nerimavo, jog negalės sau leisti nusipirkti maisto kelionės metu. Taigi jis sumanė nusipirkti duonos išvykimo dieną ir įsikišo ją į savo sudriskusį lagaminą.
Savaitę keliaudamas laivu, Oreilis reguliariai dingdavo į savo gultą pavalgyti. Jis valgė paslapčiomis bijodamas, kad kiti neturtingi keleiviai nepaprašytų jo pasidalinti, nes jam vos pakako vienam. Kol turtuoliai mėgavosi skaniausiais valgiais valgomajame, jis stovėdavo lauke ir su liūdesiu žvelgdavo pro langus į juos.
Likus dienai iki laivui įplaukiant į Niujorko uostą, vienas vyras pasiūlė Oreiliui kartu pavakarieniauti.
- Oi, labai jums dėkoju, - pasakė Konoras, bet aš neturiu pinigų.
- Ką jūs kalbate?- sušuko keleivis. – Į jūsų bilieto kainą įeina maitinimas tris kartus per dieną!
Dievas nori palaiminti mus, savo vaikus. Noriu, kad suvoktumėte, kad jums teisėtai priklauso labai daug, jei jų pareikalausite. Dauguma mano pažįstamų krikščionių yra tokie, kaip Oreilis: jie gyvena sužiedijusia duona todėl, kad mano, jog jie yra antrarūšiai piliečiai vietoj to jog yra karaliaus įpėdiniai. Daug krikščionių paprasčiausiai nežino, jog ką nors praranda. Tačiau jų laukia pokylis ir jų vardai yra svečių sąraše.
Paklausk savęs: „Kiek nemokamų Dievo palaiminimų aš paragavau?“ Tu atsakysi su pribloškiančiu dėkingumo jausmu už tai, ką Jis daro tavo gyvenime. Arba sukels nerimą ir netgi gali pasijusti apgauta(s). „Tiek daug skirta man... Tačiau tiek mažai paragavau!”
Dabar žinai tiesą apie savo bilietą. Manau, Oreilis galėjo išgirsti tiesą apie savo bilietą, bet pasirinko netikėti. Galbūt paprasčiausias netikėjimas, jog tokia puota yra skirta jam, privertė jį valgyti trupinius iš spintelės.
Ar nenusibodo sužiedijusi duona? Gera žinia yra ta, jog tu gali ateiti į pokylį. Tau nereikia būti ypatingesniu, labiau išrinktu ar ką nors įrodyti, kad į jį patektum. Šv. Rašte yra rašoma, kad „Viešpaties palaiminimas praturtina, ir triūsas negali jo padidinti.“( Patarlių 10,22)
Už mūsų kelionę, įskaitant pokylį, jau yra užmokėta Dievo meile jo Sūnaus Jėzaus gyvenimu. Jis nori, kad žinotum ir patirtum Jo gausų aprūpinimą ir kad jis normali gyvenimo dalis.
Malda: „Dieve prašau padėk man pamatyti, kaip atrodytų tavo palaiminimų lavina mano gyvenime, ir kaip ji pakeistų mane tavo šlovei.“
Dievas niekada nėra davęs tokio pažado, kuris būtų per geras, kad būtų tiesa (Dvaitas L. Mudis).

Autroius: Bruce Wilkinson

Angelas Gabrielius

Tada Zacharijas tarė angelui: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna.“ Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią gerąją naujieną. Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu.“
Luko 1,18-20

Zacharijui iškilo abejonių - „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna.“ Abejoti yra natūralus dalykas, kai turi kažkuo pagrįsti savo abejones, o Zacharijas turėjo. Jie abu su žmona jau seni, ir jeigu Elžbietos įsčios nebuvo vaisingos jaunystėje, tai kaip jos dabar gali tapti vaisingomis? Zacharijas čia pasirodo, kaip ir Abraomo žmona Sara, kuri išgirdusi, kad už metų turės kūdikį juokėsi ir sakė: Po to, kai nuvytau, negi patirsiu džiaugsmą? Mano vyras toks senas! (Pr. 18,12)
Kažin kiek daug mes abejojame Dievo pažadais savo gyvenime? Dažnai mes net neabejojime, nes neturime jokių ryškesnių Dievo pažadų, kurių lauktume tvirtai laikydamiesi prisimindami Viešpaties žodį. Dievas nepažada nieko ypatingo greičiausiai todėl, kad nestovime nepriekaištingai tikėjime ir nesistengiame vykdyti Jo įsakymų. Kita priežastis ta, kad mes neturime ko laukti iš Dievo, nes viską ko reikia gauname čia.
Angelas Gabrielius. Kokia čia dar naujiena? Asmuo atėjęs iš ano pasaulio į šį mūsų pasaulį?! Tai nėra logiška, tai nepatikima. Greičiausiai tai haliucinacijos. Tačiau Raštas sako, kad Gabrielius yra tikras. Štai jis prisistato vardu, jis pasako ką jis veikia, ir kodėl čia yra atėjęs. Jam nepatinka, kad Zacharijas štai tokiomis abejonėmis priima gerąją naujieną.
Angelas Gabrielius Zacharijui turėjo būti žinomas, nes apie jį rašo pranašo Danieliaus knygoje: Dar man tebekalbant, besimeldžiant ir išpažįstant savo nuodėmę bei Izraelio tautos nuodėmę, maldaujant VIEŠPATĮ, mano Dievą, dėl mano Dievo šventojo kalno, dar man tebekalbant maldoje, vyras Gabrielius, kurį anksčiau buvau matęs regėjime, atsirado, greitai skrisdamas pas mane vakaro aukos metu. Jis pamokė mane, kalbėdamas ir tardamas: "Danieliau, atėjau duoti tau išminties ir supratimo. Kai tu pradėjai maldauti, atsirado žodis, ir aš atėjau tau jo paskelbti, nes tu esi labai brangus žmogus. Taigi įsidėmėk žodį ir suprask regėjimą! (Danieliaus 9, 20-23)
Gabrielius Danieliui buvo apsireiškęs keletą kartų. Šio metu, apie kurį skaitome, Gabrielius prie Danieliaus atsirado tuomet, kai šis meldėsi išpažindamas savo ir Izraelio tautos nuodėmes. Jis atsirado, kad Danieliui duotų išminties ir supratimo, kad šis suprastų maldos svarbą. Mat tik jam pradėjus melstis, jo malda iškarto pasiekė Dievą ir Dievas pasiuntė Gabrielių patvirtinti tai, kad jo maldos yra išklausomos. Su Zacharijumi kartojasi panaši istorija. Jis meldėsi greičiausiai visą savo santuokos gyvenimą, kad jie su žmona galėtų turėti kūdikį. Atrodė, kad Dievas jų maldų negirdi. Bet Jis girdėjo! Dabar Dievas patvirtinimui atsiunčia Gabrielių, kuris stovi Jo akivaizdoje, ir kuris žino Jo valią ir sprendimus.
Na mes tai nesame nei Danielius, nei Zacharijas ir angelo Gabrieliaus mes nesame mate, todėl mes labiau orientuojamės į savo patyrimus, ir jei turėtume tokį patyrimą, tuomet jau kitaip ir gyventume. Greičiausiai toks yra mūsų svarstymas apie Dievą ir Jo įžengimą į mūsų pasaulį. Taip, mes neturime dabar pradėti laukti Dievo angelo, mes nesame angelofilai ar angelomaniakai. Nė vienas iš šių dievobaimingų vyrų savo gyvenime nelaukė tokio Dievo atstovo. Jie paprasčiausiai gyveno tikėdami Dievu. Kantriai meldėsi dėl dalykų, kurių matyti nematė, ir neaišku ar kada nors gyvenime galėtų pamatyti.
Dievas girdi mūsų maldas ir vertina mūsų laukimą. Tai patvirtina angelas Gabrielius. Tai, kad Dievas atsako į maldas, įprasmina mūsų tikėjimą. Mes juk ir tikime dėl to, kad šiandien dar nematome, bet žinome ir garantuotai viliamės, kad vieną dieną matysime. Todėl mes ir laukiame Kristaus atėjimo, nes žinome, kad Jis sugrįš į šį pasaulį.

Angelas kalba džiugią žinią

Bet angelas jam tarė: ,,Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir dagybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniesiems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą.
Luko 1,13-17

Kiekvieną kartą pasirodantis angelas skelbia žinią. Biblijoje taip yra visada. Savavališkai angelai šiame pasaulyje nevaikšto ir žmonėms nesivaidena. Paprastai jie ateina su Dievo žinia.
Zacharijui angelo žinia yra labai aiški. Jam gims sūnus. Jau pačiais pirmutiniais angelo žodžiais išgirstame šį tą apie Zacharijo santykį su Dievu. Angelas dabar jam atsako, kad jo prašymas yra išklausytas. Suprantame, kad dabar angelas kalba ne apie šios minutės Zacharijo prašymą Dievui, kad angelas jo neužmuštų, o apie tą, kuris daugelį metų buvo toks svarbus jo šeimai.
Zacharijas nors ir senas žmogus, tačiau jis nebuvo nustojęs vilties, kad jis galėtų susilaukti kūdikio. Labai daug žmonių nustoja vilties ir nustoja prašyti Dievo, vien dėl to, kad dabar nėra atsakymo. Kiek laiko Zacharijas su Elžbieta prašė sau kūdikio nė vienas nežinome. Galime spėti, gal 30, 40 o gal net 50 metų. Kodėl Viešpats tiek ilgai tempė su Zacharijumi? Greičiausiai tai yra susiję ne su vienu Zacharijumi, o su kūdikiu, kuris turėjo būti ypatingas.
Pirmiausia, kūdikio vardas turėjo būti Jonas. Vardas reiškia – ,,Jahvė buvo maloningas”. Zacharijui Viešpats iš tikrųjų apsireiškė kaip maloningas Dievas. Koks džiaugsmas tokiai dievobaimingai šeimai senatvėje susilaukti sūnaus. Tai tikra Dievo malonė parodyta už jo ištikimybę.
Antra, šis kūdikis bus ypatingas, ir nuo paties gimimo bus kupinas Šventosios Dvasios. Senojo Testamento laikais tokį žmogų pavadintu nazyru, nes jis paskirtas Dievui, ir jis negali gerti nei vyno nei jokių svaigalų. Taigi, vaikučio išskirtinumas yra tas, kad jis jau įsčiose tapo pašvęstas Viešpačiui ir nuo pačių pirmų žingsnių tėvų ir Viešpaties buvo ruošiamas jam skirtai misijai.
Trečia, Jonas daugybė Izraelio sūnų atvers į Viešpatį jų Dievą. Jo gyvenimas bus žmonių santykių su Viešpačiu atstatymas. Tai viskas, ką Jonas veiks. Jis kalbės apie Dievą, jis rodys į Dievą savo gyvenimu, jis mokys žmones Dievo tiesų, jis paaukos savo gyvenimą tam, kad žmonės pažintų Dievą ir turėtų amžiną gyvenimą.
Ketvirta, Jis turi ateiti ir paruošti kelią ateinančiam Mesijui. Galbūt dėl to Viešpats taip ir delsė su Zacharijumi ir Elžbieta, nes norėjo, kad būtent šių dievobaimingų tėvų sūnus vykdytų šią garbiną Elijo tarnystę. Elžbieta buvo senyva moteris, o Marija dar tebebuvo mergaitė. Taigi, Zacharijui ir Elžbietai teko ilgai laukti. Viešpats uždėjo jiems šią laukimo naštą. Kūdikis turėjo gimti tam tikru laiku.
Penkta, tarnaudamas Jonas kreips tėvų širdis į vaikus. Tai ypatingai reikšmingas tarnavimas. Tėvai dažnai rūpinasi vaikais tiek, kiek jiems yra svarbūs patys sau. Vaikai turi derintis prie tėvų savo laiku, savo pomėgiais, savo norais. Viešpaties troškimas tas, kad tėvams rūpėtų ne vien tik jų vaikų materialinė gerovė, ne vien tik jausmai, bet ir jų dvasingumas. Jonas buvo išsirinktas ir šiai misijai, kad tėvai pažindami Viešpatį link jo vestų ir savo vaikus.
Angelas atėjo, kad Zacharijui garbinančiam Viešpatį paskelbtų šią žinią. Nei daugiau nei mažiau. Zacharijui tai labai didelė naujiena. Viešpats senatvėje jam suteikia džiaugsmą turėti sūnų, ir atsakomybę auginti jį taip, kad jis išaugtų į šį savo pašaukimą. Pasirodydamas angelas Zacharijui yra patvirtinimo ženklas, kad kūdikis nėra atsitiktinis, o kad tai yra Viešpaties užmanymas.
Koks yra Dievo žodis mums skaitantiems šias eilutes? Mūsų gyvenimas kartais atrodo toks nuobodus, toks nereikšmingas. Pripildytas nuolatiniu bėgimu, neužbaigtais darbais, skausmu, rūpesčiais. Jis gali tokiu ir likti. Tačiau kitaip yra su žmonėmis, kurie garbina Viešpatį. Laukimas vieną dieną taps tikrove. Gyvenimas tiesoje duoda rezultatą, kartais ne labai stulbinantį. Džiugi žinia pasieks tą, kuris garbina Viešpatį.

Kunigas Zacharijas

Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir pagal kunigų paprotį burtu teko jam įžengti į Viešpaties šventovės vidų ir aukoti smilkalus. Smilkymo valandą lauke meldėsi visa tauta. Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį.
Luko 1,8-12

Kiekviena visuomenė pasaulyje turi tam tikra nuostatą, kas joje yra garbinga ir kas negarbinga, ką reiškia būti palaimintu ir ką reiškia būti prakeiktu. Jeigu pažiūrėtume į Zachariją ir Elžbietą, tai pamatytume, kad tuometinės kultūros standartais jie nebuvo palaiminti. To laikmečio pasaulėžiūroje neturėti vaikų, reiškė neturėti Dievo malonės, ir žmonės į tai reaguodavo.
Įdomu, o kokie yra šiandieniniai mūsų standartai, kuriais mes apibrėžtume ką reiškia turėti ir neturėti Dievo malonės? Kokie gyvenimo standartai rodo visuomenės palankumą?
Kita vertus Zacharijas buvo kunigas. Nors visuomenėje ir buvo tokia nuomonė, reikia tikėtis, kad Zacharijas, puikiai pažįstantis Šventą Raštą, žinantis Abraomo, Izaoko ir Jokūbo istorijas greičiausiai taip nemanė. Šių tautos protėvių šeimose buvo problemos su vaisingumu. Abraomas sulaukė sūnaus kai jam buvo šimtas metų, ir jo sūnus Izaokas taip buvo jau senyvo amžiaus žmogus, kai Rebeka jam pagimdė dvynukus. Jokūbas taip pat labai laukė Rachelės vaikų, o jie pasirodė gana vėlai. Niekas iš izraelitų nedrįstų pasakyti, kad šie protėviai iki tam tikros dienos gyveno Dievo nemalonėje, ir tik tuomet kada jie ,,pasitaisė” Dievas jų žmonas padarė vaisingas. Dievas turi savo minčių, kaip Jam įvykdyti savuosius planus, tai Jis tai ir daro.
Ši nesėkmė, kurią išgyveno Zacharijus su savo žmona, pasirodo nebuvo tokia, kad jie jaustų Viešpačiui kartėlį ir dėl vaikų neturėjimo atgręžtų Jam nugarą. Buvo atvirkščiai, - jie buvo teisūs Dievo akyse, ir jie nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Vadinasi širdies skausme ir neturėjime žmogus gal būt net tvirčiau laikosi Viešpaties, nes moka kitaip priimti tai kas yra dovana iš Viešpaties.
Eilutė, kurią skaitome kalba apie labai didelį įvykį Zacharijaus gyvenime. Jo didysis gyvenimo įvykis yra tas, kad jis yra išrenkamas Viešpaties šventovėje aukoti smilkalus. Šventykloje apeigoms įvykdyti reikėjo vieno kunigo, o jų tuomet tautoje buvo apie aštuoniolika tūkstančių. Aukoti atnašą turėjo Viešpaties išsirinktas žmogus, o ne karjeristas, ir ne žmogus turintis geriausius ryšius, todėl burtų metimas buvo Viešpaties metodas išreikšti Jo valią.
Zacharijui tai ypatinga diena, nes toks išsirinkimas yra dalykas nutinkantis gyvenime vieną sykį. Šis žmogus, vėlai savo gyvenime gauna viešą patvirtinimą, kad Viešpats yra maloningas jam ir jis yra kviečiamas patarnauti šventykloje. Viešpats pasirenka sau žmogų, kuris visuomenės akimis neturi malonės Viešpaties akivaizdoje ir kuris nėra ,,sėkmingas”.
Negana, kad Viešpats kunigui parodė malonę išsirinkdamas jį šiai tarnystei, aukojimo dieną Viešpats jį pritrenkė pateikdamas jam dar vieną siurprizą. Prie aukuro iš kažkur atsirado Viešpaties angelas. Natūraliai Zacharijas sumišo ir išsigando, o išsigąsti buvo ko. Kiekvienas kuris į Šventų Švenčiausiąją įžengdavo būdamas neapsivalęs arba neteisingai atlikdavo aukojimą galėjo mirti vietoje. Taip buvo nutikę dviems Arono sūnums. Dėl šios priežasties kunigas būdavo su virve pririšamas prie kojos, kad mirties atveju jį būtų galima ištraukti iš Šventų Švenčiausiosios vietos į ją neįžengiant. Galbūt Zacharijo išgąstis ir buvo susijęs būtent su šiuo žinojimu? Ką Zacharijas galėjo pagalvoti; – Angelas! Ko jis čia atėjo, ką ne taip aš padariau?
Viešpats tikrai gerbia tuos žmones, kurie gerbia Jį. Žmogus, kuris gyvena vykdydamas Dievo įsakymus, būdamas ištikimas ir teisus Viešpaties akivaizdoje sulaukia atpildo. Atpildas Zacharijui buvo ne vien tik kasdieniška ramybė, teisumas, darna. Štai Viešpats jam siųsdamas angelą pas jį ateina mistiniu būdu – jo žiloje senatvėje, jam aukojant Viešpaties šventykloje, parodo Savo palankumą.
Jei gyvenate teisiai, ir tai žinote ne vien iš savo įsitikinimo, bet šis teisumas taip pat yra patvirtintas Dievo žodžiu, tai be jokios abejonės pasitikėdamas galite laukti Viešpaties palankumo akimirkos.

Tamsa

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė: ,,Tebūna šviesa!” Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.
Pradžios 1, 1-5

Mūsų patiriamas pasaulis turi daug grožio. Linksma ir smagu yra gyventi, jeigu patiriame tiktais pasaulio grožį ir gėrį, tačiau kaip ir moneta pasaulis turi kitą pusę. Per pastarąsias dienas teko mums girdėti ir netgi matyti, kas gali atsitikti kai vandenyne sudreba žemė, arba ką gali padaryti įsisiautėjęs vėjas. Be grožio, pasaulyje daug netramdomos energijos, kuri praradusi kontrolę aplink save viską naikiną. Galbūt šį yra tik viena iš priežasčių, dėl kurių verta prisiminti tamsą, tą tikrąją tamsa, kuri į save traukia visą kas yra gyvą ir negyvą, kuri buvo pradžioje ir norėtų būti ir pabaigoje.
Štai šios pirmosios Pradžios knygos eilutės teigia, kad sukūrimo pradžioje pasaulio vaizdas buvo toks. Žemė yra apibūdinama žodžiais – padrika, dyka, o visur aplinkui tvyro gaubianti tamsa. Žemėje nematyti jokių gyvybės ženklų, nieko žavingo joje žmogus negalėtų rasti, ir apskritai tokioje žemėje nebūtų įmanoma gyventi. Net jeigu joje ir buvo chaosas, tai jis buvo savo vietoje, vis vien nėra nieko tokio, ką jis galėtų sužaloti ar kam galėtų pakenkti.
Pasižiūrėkime, kūrinijos tvarkoje pirminiu dalyku Dievas kuria šviesą ir ją atskiria nuo tamsos. Norisi pastebėti, kad šviesuliai dangaus skliaute buvo sukurti tiktais ketvirtoje dienoje. Kaip mes suprantame tamsą šiandien yra vienas dalykas, ir visai kitas dalykas yra tikroji tamsa, kurios erdvėje Dievas kūrė pasaulį, kurią Dievas nušvietė ją ne šviesulių skleidžiama šviesa, o šviesa sklindančia iš Dievo artumo. Taip, šviesuliai mums turi didžiulės įtakos, nes jų dėka mes matome šį pasaulį, jų dėka mes turime šilumą, tačiau atsiminkime, kad šviesuliai nėra ta tikroji šviesa.
Šiuo metu norisi sustoti tik ties šia mintimi, kuri kalba apie egzistuojančią tamsą. Kokia yra ta tikroji tamsa? Kaip ją nusakyti, jei esi jos nepatyręs? Tai sunkus uždavinys, apie ją galima kalbėti tik suprantamais vaizdiniais, o žmogus patyręs ją kažin ar norėtų apie tai kalbėti. Gal būt yra taip, kad Dievas žmoniją yra apsaugojęs nuo tos tikrosios tamsos. Mes gyvename pasaulyje, kuris jau yra apšviestas Dieviškosios šviesos ir šviesulių šviesos. Tuo pačiu mes turime šiokį tokį tos egzistencinės tamsos ir uždengtų šviesulių tamsos patyrimą. Šis pasaulis buvo kuriamas gyvenimui, todėl jis ir yra apsaugotas nuo tamsiosios egzistencijos pusės, ir jame nėra patiriama ta tikroji VIEŠPATIES skleidžiama šviesa.
Ar verta šiandien yra kalbėti apie tamsą? Ką ji reiškia žmonėms gyvenantiems pasaulyje, kur šviesa ir darna yra savaime suprantami dalykai? Apskritai gyvenimas yra stipriai pasikeitęs, nes elektrinių jėgainių dėka mūsų namai, gatvės, miestai yra apšviečiami. Dėl šios šviesos mes galime gyventi ilgiau, galime užsiimti daugiau dalykų, galime turėti įvairesnių laisvalaikio praleidimo formų. Jeigu taip imtų kas nors ir išjungtų visas elektrines ir šalyje nebūtų keletą savaičių elektros energijos, kai tada mes gyventume?
Ar kada nors mąstėme apie tai, kad tamsa yra draugė mirčiai, nebūčiai ir chaosui? Jeigu tamsą galėtume apibūdinti savo penkiais pojūčiais tuomet pojūčiai yra ,,išjungti” ir nieko verti: nieko nematytume, nejaustume jokio skonio, nebūtų garsų, nebūtų ko uostyti, kūnas būtų jautrus kaip akmuo. Tuomet egzistencija nieko nereikštų. Mūsų pojūčiai būtų betiksliai, bet kokios pastangos pamatyti, pajausti artumą, paragauti, užuosti, išgirsti būtų be rezultatų.
Tamsoje VIEŠPATS kūrė pasaulį atskirdamas jį šviesa, bet gyvenimą įgalino ir įprasmino šviesoje. Taigi, grįžimas į tamsa ir yra nutolimas nuo gyvenimo. Pasitraukimas nuo šviesos yra ėjimas į mirtį. Biblija nemažai kalba apie egzistencinę tamsą ir jos santykį su žmogumi. Būti tamsoje, vadinasi patirti mirtį ir izoliaciją. Kadangi žmogus turi nemarią gyvybę nebūties žmogui patirti nėra įmanoma. Jis būdamas nemarus vis vien gyvens patyrimais ir siaubingas yra tamsos patyrimas. Tamsa žmogui, kuris sukurtas gyventi šviesoje, yra grėsminga vieta žmogui būti, tačiau daugelis žmonių savo noru pasirenka tamsą.
Baisiausia yra tai, kad arti yra metas, kuomet visa žmonija susitiks su tamsa: Viešpaties diena arti, tai diena tamsos, sunaikinimo metas tautoms. (Ez 30,3) Ta diena - rūstybės diena, diena vargo ir suspaudimo, diena nelaimės ir sunaikinimo, diena tamsos ir sutemų, diena debesų ir miglos. (Sof 1,15)
Ką galime sakyti girdėdami tokius dalykus Dievo žodyje, kaip mes galime reaguoti apie tokią pranašaujamą ateiti? Pasirinkimas tikrai nėra didelis. Galvojant apie lemtį ateityje tegali imti tik liūdesys. Negi, už šio gyvenimo ribų tėra tik tamsa? Negi ta egzistencinė tamsa yra tokia pergalinga, argi joje yra mūsų ateitis?