Štai tavo …

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Klopo žmona Marija ir Marija Magdalena. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: ,,Moterie, štai tavo sūnus!” Paskui tarė mokiniui: ,,Štai tavo motina!” Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.

Jono 19, 25-27

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo!
Iš tikrųjų mums toks vaizdas yra labai svetimas. Kas iš mūsų yra stovėjęs egzekucijos vietoje, prie mirštančio brangaus žmogaus? Niekas to ir nenorėtų, tačiau gyvenime tai atsitinka, kad kartais tenka atsistoti ir žiūrėti, raudoti, matyti neviltį ir gedėti.
Mėginu tai įsivaizduoti šiuolaikiniame kontekste. Yra tekę stovėti prie kapo duobės ir matyti į ją besileidžiantį mamos karstą. Tikrai labai graudu ir liūdna, tačiau guodiesi tuo, kad tokia yra visų mirtingųjų dalia ir kiekvienas turi savo valandą.
Jei į duobę leistų gyvą žmogų, verstų ant jo žemes, mėtytų akmenimis ir naudodami prievarta jį atiduotų į mirties rankas, ką darytume tuomet? Jei susirinkusieji į tą mirtį žiūrėtų su pramoga ir teisuoliškai komentuotų mirties agoniją, visai kitokių jausmų lydimas išgyventum sau artimo žmogaus išėjimą.
Mes mėginame stotis šalia kryžiaus, tačiau tai tėra tiktais mūsų bandymai. Mes rengiame renginius kuriose minime ir žodiniais paveikslais piešiame Kristaus kančią, tačiau abejoju kad mums pavyksta atsistoti prie Jėzaus kryžiaus. Tikrovėje Iš dvylikos išrinktųjų vyrų prie kryžiaus stovėjo tiktais vienas, o iš būrio sekėjų tik trys moterys, iš kurių viena buvo Jėzaus motina.
Neskubėkime su atsakymu, jei kas klausia mūsų - Ar stovime šalia Jo prie kryžiaus? Tik labai artimas arba visiškai abejingas gali regėti ant kryžiaus mirštantį Viešpatį, matyti Jo priešus ir likti stovėti. Lengviausia būti šalia Jo kai vyksta šventė, arba kai ko nors iš Jo reikia.

Šie žodžiai kurie pasigirsta nuo kryžiaus yra stebinantys tiek šiuos gedinčius žmones, tiek mus pačius. Kančioje, kurioje kūnas kovoja su mirtimi Jis dar galvoja apie kitus!

Štai tavo… sūnus… tavo motina.
Keista kad tokioje kančioje Jėzus dar galvoja. Jo pojūčiai yra paskendę skausmuose: aižantis rankų ir kojų, deginantis odos, iš proto varantis galvos skausmas, ir apskritai už kiekvieną įkvėpimą mokama didžiulio skausmo kaina. Reikia manyti, kad tuomet norisi tiktais mirti.
Kažkodėl šiame skausmų siaube Jėzus yra visai kitoks. Jis rodo susirūpinimą jį stebinčiais artimaisiais ir juos guodžia. Ir motinai ir mokiniui yra skiriami žodžiai – štai tavo….
Galbūt kai kas pagalvotų, kad tai yra mirštančiojo kliedesiai, kuriuos mes iškeliame ir paverčiame tikėjimo doktrinomis, tačiau ar tai nėra Dievo būdo atspindžiai?
Dažnai matydami savo aplinkybes sakome, kad Dievui nerūpi… kad mes neuždirbame pakankamai, kad per dideli mūsų mokesčiai, kad mus kamuoja ligos, kad santykiai su žmonėmis sudėtingi. Ir mūsų svarstymas tuomet yra toks – tu kabėk ten ant kryžiaus, o aš gyvensiu savo gyvenimą, nes manimi niekas kitas nepasirūpins tiktais aš pats!
Kiek laiko ji gyveno su mokiniu? To tikslai nežinome, galime tiktais pasikliauti tradicijos žiniomis, o jos yra dvi. Viena tradicija sako, kad mokinys gyveno Jeruzalėje vienuolika metų iki tol kol Jėzaus motina būdama penkiasdešimt devynerių mirė. Kita tradicija sako, kad jis keliavo į Efezą ir su savimi pasiėmė ir ją.[1] Kristaus žodžiai ištarti ant kryžiaus, jiems naiviems ir baimėje ir tikėjime, tapo jų gyvenime kūnu.
Jei mes gyvename tikėdami šia kryžiumi skeliama Evangelija, tai tuomet Dievas yra mūsų Tėvas. Visi mes – tėvai, vaikai, vyrai, moterys esame Jo vaikai, ir neturėtume būti vieniši ir apleisti. Kartu šlovinti Viešpatį, kartu Jį sekti, kartu tarnauti, kartu kentėti, kartu ieškoti paguodos.
Štai per Kristų ir esame broliai ir seserys. Per Dievo Dvasią esame suvienyti.

---

[1] G.Campbell Morgan, D.D., The Gospel according to John, Fleming H.Revell company, p 296.

Eli, Eli, lema sabachtani?

Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa. O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: "Eli, Eli, lema sabachtani?", - tai reiškia: "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!"
MATO 27, 46

Kiekvienas žmogus savo gyvenime patiria jam skirtą skausmo, gėdos, kančios, kaltės, atskyrimo, netgi izoliacijos dalį. Vieniems žmonėms tokie dalykai vyksta viso gyvenimo bėgyje, kitiems tai būna koncentruotai kažkuriuo tai gyvenimo etapu. Kaip bebūtų, tačiau kiekvienu atveju žmogui kenčiančiam tokią kančią tai yra sunku. Galbūt, todėl ir Dovydas, patirdamas vienatvę ir jausdamasis visų žmonių apleistas, savo psalmėje rašė: Nors einu per tamsiausią slėnį... (Ps.23, 4). Ir turime suprasti, kad kiekvienas, kuris eina Dievo keliais neišvengiamai eis tuo keliu, kuris veda per tamsiausiąjį slėnį.

Skaitydami Bibliją neišvengiamai susitinkame su Abraomu, kurį Dievas atvedė į bado kraštą, perskaitome ir Juozapo istoriją, kuri pasakoja apie vaikiną pasielgusį teisingai ir už tai praleidusį daugiau nei trylika metų tamsiuose kalėjimuose. Skaitysime ir apie Moze, kuris norėdamas savo tautai atnešti laisvę, atrodo su pateisinama priežastimi įvykdo nusikaltimą ir likusią gyvenimo dalį praktiškai praleidžia gyvendamas dykumoje. Skaitome ir apie pranašą Eliją, tą vyrą, kuris vienas drįso stotį prieš tuometiniame Izraelyje pačios populiariausios religijos šventikus. Ir štai šis tikėjimo vyras dykumoje, iš baimės dreba ir nežino ar apskritai yra verta jam gyventi. Taip, istorijoje Dievu sekantys žmonės neišvengia tamsaus slėnio. Jų tarpe taip pat ir mums visiems pažįstamas Jonas Krikštytojas, kuris savo metu buvo labai populiarus žmogus ir kurio tarnystė Dievui ypatingai reikšminga, paruošiant kelia Mesijo atėjimui, tačiau karaliaus gimimo ir puotos diena, Jonui atrodo yra diena, kurios metu iš tamsiausio slėnio jis išeina netradiciniu būdu. Ar mums taip pat yra skirta tamsi diena tamsiame slėnyje kaip ir visiems minėtiems tikintiesiems? Turbūt, tačiau jos niekaip negalime sulyginti su ta, kuri buvo tą vieną Penktadienio vakarą.

Mes skaitome Šventojo Rašto eilutes, kurios kalba apie tamsiausią istorijos dieną. Ir šis penktadienis yra tamsi diena ne vien tiktais fizine prasme, tačiau tai diena, kurios metu siautėjo tamsybių jėgos: Taip! Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas”(Lk.22, 53). Žmonijos istorija sustoja ties Kryžiumi prie kurio prikaltas Atpirkėjas. Nors ir neįtikinama, tačiau čia yra visos žmonijos viltis, čia sutinkame viso blogio priežastis kovojančias prieš žmogaus laisvę.
Ant kryžiaus vyksta konfliktas tarp Dievo ir blogio, tarp Dievo ir nuodėmės, tarp Dievo ir šėtono su jo visomis galybėmis, tarp Dievo ir mirties, tarp Dievo ir pasaulio tamsos. Prie kryžiaus prikaltas Žmogaus Sūnus, Naujasis Adomas, Dievo Avinėlis, Mesijas, Kristus, Įsikūnijęs Dievo Sūnus. Dieviškoji prigimtis žmogiškame kūne draskoma visais įmanomais būdais, fizinėmis kančiomis, -nuplaktas bizūnais, fiziškai išalintas, prikaltas su vinimis, savo svorio, kaitros, musių, troškulio išsekintas; jausminėmis priemonėmis - išrengtas ir išjuoktas prieš žmones, kurios Jis myli, apleistas savo mokinių, ir priskirtas prie labiausiai nekenčiamų Jėzus yra pačioje tamsiausioje pasaulio egzistencijos valandoje. Dieviškoji prigimtis žmogiškame kūne draskoma, tai valanda kurioje nėra jokių kompromisų, jokių sandėrių, jokių pakeičiamų sąlygų iki tol, kol viskas bus baigta.

Dievo Sūnus aukojamas ant kryžiaus aukuro. Nematomas peilis ręžią Avinėlio krūtinę nužudydamas visą kas buvo gyva žmoguje Jėzuje. Jis perpjauna Nekaltojo Avinėlio kraujagysles iš kurių išsilieja atperkamasis kraujas nuplaunantis nuodėmes visiems, kurie atnešė paaukoti šį Avinėlį ant kryžiaus aukuro. Tokią akimirką Avinėlis vien tiktais jaučia šaltus mirties ir nuodėmės ašmenis ir krauju ištekančia gyvybę. Ką daugiau begalima sakyti, nebent vien tiktais šaukti skausmo ir nuoskaudos žodžius: ,,Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?” Nuodėmė, nors ir ne sava, tačiau yra didžiausias barjeras tarp Tėvo ir Sūnaus, ir ji iššaukia didžiausią nuoskaudą. Ne Tėvas apleido, ne Sūnus nesuprato, tačiau nuodėmė išskyrė: ,,Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?”

Štai teisumo pergalė

Štai teisumo pergalė

Taip kalba Dievas, VIEŠPATS, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, patiesė žemę su visais pasėliais, joje duoda gyvybę žmonėms ir dvasią joje gyvenantiems: „Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau tave tautos sandora, tautų šviesa, kad atvertum neregių akis, išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangės tamsybėse.
Izaijo 42,5-7

Ar teisinga būtų pasakyti, kad likimas buvo palankus žmogui, kuriam aš pralošiau šachmatų partiją? Jeigu taip iš tikrųjų manyčiau, turbūt nepasirodyčiau išminčius. Šachmatuose pergalę lemia ne likimas, o protas ir išmintis. Kuo daugiau žaidi, tuo daugiau galvoji, stebi priešininko mintis, išmoksti numatyti kelis ėjimus į priekį. Štai tie dalykai žaidime ir veda pergalės link.

Kodėl kai kalbame apie gyvenimą, apie savo gyvenimą, atidedame šitokį šachmatišką požiūrį į šalį? Ar tikrai negalime numatyti kelių savo gyvenimiškų ėjimų į priekį, negalime numatyti pasekmių.

Žaidimas šachmatais labai skiriasi, nuo turistinio žygio, arba kelionės. Jeigu, kelionių tikslas yra patyrimas, pats kelionės procesas yra malonus, tai šachmatuose svarbiausia yra pergalė, ypač jei dar iš ko nors loši, tuomet ir žaidimas yra labiau azartiškas, na o pats procesas yra sudėtingas ir sunkus.

VIEŠPATS apreikšdamas save kalba į žmogaus protą. Prisimink kaip viskas buvo pradžioje. Ar ne Aš sudėliojau ir sukūriau pasaulį, ar ne aš sudėliojau visas figūras, ar ne aš jums daviau Savo dvasios, kad būtumėte gyvi, kad išmintingai eitumėte per gyvenimą pergalės link, ir tuo pačiu pasitenkintumėte tuo, kas jums yra duota, ir džiaugsmingai dalintumėtės kuo esate turtingi?

Šiame kontekste VIEŠPATS kalba savo tautos belaisviams, kurie vergauja Babilone, kurie paniekinę išmintį su stipriu priešininku žaidė lyg lengvabūdžiai vaikai. Kaip dabar jie gyvena? Tamsos dulkėmis yra padengtos jų akys, jie įkalinti mažoje teritorijoje, tiesiogine prasme jie yra belaisviai vienas kitą kandžiojantys tik dėl šios dienos patogumų. Laisvė jiems reikalinga. Išlaisvinimas iš tamsybių, išlaisvinimas iš beorės belangės, išlaisvinimas iš neapykantos priešams, iš paniekinimo Dievui, iš betikslės gyvenimo orientacijos.

Kaip dar prieš 20 metų neįmanoma buvo įsivaizduoti, kad Lietuva turės tokią šventę, kaip Kovo 11 d., taip daugelis kurie šiandien yra tamsybių įkalinti, negali įsivaizduoti apie egzistuojančią laisvę, kurią suteikia Viešpats Jėzus.

Kokie šios laisvės požymiai? Ne, tai ne nieko neveikimas, persivalgymas patinkančių maisto patiekalų, ar tam tikrų emocijų skatinimas. Jei galvojame kad tai laisvė, tai gyvename saviapgaule, nes lygiai taip pat kažkada galvojo šie Babilono belaisviai, ir tol kol jie tuo mėgavosi savo ,,laisvę” tol nesugelbėjo pamatyti ką VIEŠPATS jiems sako apie ateinančius priešus, kuriems dabar jie per savo laisvę tarnauja.

Taigi, kas yra laisvė - ogi tarnavimas Dievui. Tik laisvas žmogus gali tarnauti Dievui. Tik tarnauti teisumo pergalei gali Jo pašauktas ir išsirinktas žmogus.

Izaijas skelbia VIEŠPATIES žodžius, kad Jo tarnas laimės šią šią pergalę. Žvelgdami atgal į tai kas atsitiko ant Golgotos kalno, daugelis žmonių sako – tokia čia ir pergalė, rankos ir kojos prikaltos prie kryžiaus, išnuogintas ir viešai pažemintas laisvės skelbėjas. Tai pralaimėjimas, o ne pergalė!

Neužmirškime svarbiausio. Mirtis jį ištiko, bet nenugalėjo. Negalėjo mirtis išlaikyti Jo amžinai prikalto prie kryžiaus, negalėjo mirtis išlaikyti Jo belangiame kape.

Ką darome dabar, šiuo laikotarpiu kalbame ne vien apie Kristaus mirtį, bet ir prisikėlimą, apie Jėzaus pergalę. Tai labai priklauso nuo to, ar tikrai branginame savo gyvastį, kurią esame gavę iš VIEŠPATIES. Dauguma žmonių mano, kad gyvenimą myli, net ir tie kurie yra belaisviai nori gyventi, nori valgyti, kvėpuoti, matyti, liesti, užuosti. Taip pat ir tie, kurie įkalinti nuodėmės ir šėtono apgauti gyvybę mylį, tačiau apgaulė dažnai atrodo įtikimesnė už teisybę.

Gyvenimas sandoroje su Dievu, sekant Jėzų Kristų, yra gyvenimas į pergalę. Mes kaip žaidėjai, turime ilgalaikį tikslą laimėti meilę, džiaugsmą, ramybę, pasitenkinimą, gerovę ir t.t. Taigi, štai apie tokią teisumo pergalę mums ir kalba VIEŠPATS. Ir mes ją mename dabar, ją matome ant kryžiaus, turime joje viltį ir patys patirti šios iškovotos pergalės vaisius.

Štai koks yra Jis

Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą 2 ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti jo balso. 3 Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą. 4 Nepails ir nepasiduos nevilčiai, kurdamas žemėje teisingumą. Jo mokymo lauks tolimosios salos.“

Izaijo 42,2-4

Koks yra Jis, VIEŠPATIES tarnas į kurį mums reikia žiūrėti ir iš jo mokytis? Koks yra tas, kuris yra viso pasaulio dėmesyje ir kuriam vienam yra skiriami VIEŠPATIES žodžiai - ,,Štai jis”!? Izaijas šiame VIEŠPATIES tarne mato keletą išskirtinių dalykų.

Jis apgaubtas VIEŠPATIES dvasia.
VIEŠPATIES tarnas, į kurį reikia žmonėms žiūrėti yra apgaubtas žmonių sielas apvalančio vėjo. Hebrajiškai šis žodis yra ruah, reiškiantis dvasia arba vėjas. Taigi, mūsų VIEŠPATS ir Gelbėtojas yra apgaubtas ne kažkokios mistinės spinduliuojančios auros, bet vėjingos dvasios, kuri aplinkiniams teikia atgaivą, nušviečia dangų, apreiškia VIEŠPATIES veidą.

Neša tautoms teisingumą.
Dar vienas Jo būdingas bruožas yra teisingumas. Kodėl žmonėms taip nėra noro eiti į tikinčiųjų susirinkimus? Teko sutikti nemažai žmonių, kurie sako, kad geriau jiems Dievą garbinti yra gamtoje, kur paukšteliai čiulba, medžiai siūbuoja. Toks supratimas yra ne iš piktos valios, o iš paprasčiausio nenorėjimo būti kartu su tikinčiųjų bendruomene. Dažniausiai yra galvojama, kad bažnyčioje teisingumo nėra, ir labai nuobodu.

Sveikatos ministras Lietuvoje, viešai pasiūlė valstybės lėšomis sumokėti už nėščiosioms atliktą ankstyvą vaisiaus genetinio apsigimimo diagnostiką. Atseit, tėvai turi teisę žinoti ir iš anksto pasirinkti auginti apsigimusį vaikutį ar jo atsisakyti jam net negimus. Kas žiauriausia tokiame viešame pareiškime, tai ne tai kad tik suteikti informaciją apie kūdikio būseną, bet ir suteikti galimybę tėvams spręsti, tas vaikas turi gyventi ar neturi gyventi. Taigi, kalbama lyg apie normalų dalyką, kad jeigu nors kas ne taip su kūdikiu, jau verta pagalvoti apie jo abortavimą. Tai reiškia, vienas žmogus turi teisę remdamasis savais kriterijais vertinti kito žmogaus būsena, ir net jei jo galios leidžia spręsti tokiam žmogui verta gyventi ar neverta.

Į tai reaguodamas katalikų kardinolas A.J.Bačkis pareiškė, kad tai yra tolygų nacių bandymams. Gyvybė yra ne žmogaus, o Dievo reikalas. Internete, skyriuje kuriame žmonės rašo atsiliepimus, šis kardinolo pasisakymas buvo visai kaip juodinamas. Atseit bažnyčia yra pati prasčiausia institucija, ir linki žmonėms pačio blogiausio, atimdama visa kas yra gera, ir to vietoj siūlydama visa kas bloga, kas neįdomu, kas nemalonu. Ką žmonės iš tikrųjų sako? – nepasitikime jumis, nematome jokio teisingumo jūsų mąstysenoje! Iš tikrųjų daug yra nesusipratimų dėl bažnyčios, ir nemaža yra pagrįstų atvejų, tačiau vis vien tiesos etalonai yra krikščioniškame mokyme. Jeigu čia nėra, tai kur kitur jų ieškoti, į kokią kitą knygą jie surašyti?

Į ką VIEŠPATS mus kviečia žiūrėti ir iš ko mokintis? Ar jie turėtų prisiminti šventyklą Jeruzalėje, sinagogas kuriose mokinamas VIEŠPATIES žodis? Ne, svarbiausia ir reikšmingiausia žvelgti į Jį, į Tą Kuris yra teisingas, kuris dvasia ir vėju atneša į mūsų aplinką VIEŠPATIES artumą, kurio akivaizdoje veidmainystei, apsimetimui, nėra vietos.

Kiekvienam ateina metas pavargti nuo neteisybės. Vagis pavargsta vogti, melagis pavargsta meluoti, teisuolis pavargsta apsimetinėti teisuoliu, religingas pavargsta nuo ritualų, teisėjas pavargsta spręsti kitų žmonių likimus, nusidėjėlis paprasčiausiai pavargsta būti kaltas. Ką daryti kuomet taip reikia to prigimtinio Dievo duoto teisumo, o jo mumyse nėra? Kur ieškoti jo? Ne tik individuliai aš ar ji to teisumo trokšta, jo ieško visas pasaulis, net tolimiausiuose pasaulio kraštuose to yra ilgimasi.

Jo mokymas laukiamas.
Vienas pastorius darė apklausą pateikdamas du klausimus. Pirmas klausimas buvo – papasakok apie Jėzų. Kokį tu jį supranti? Ir daugumos žmonių veidai nušvisdavo ir jie pasakodavo apie Jo gerumą, išmintį, gailestingumą… Kitas klausimas buvo prašymas papasakoti apie bažnyčia, ir turbūt nieko nestebins tai, kad žmonių nuotaikos pasikeisdavo, ir jie prisimindavo visus krikščionis kurie teisdavo, būdavo kritiški, siauraminčiai ir t.t. Ką tai mums sako? Ogi Jėzus yra gyvenimo ašis. Jo mokymas, Jo artumas, Jo požiūris į žmogų visiems žmonėms yra gaivus vėjas.

Štai mano tarnas

„Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi.
Izaijo 42,1

Izaijo žinia prasideda viltimi žmonėms, kurie kadaise tą viltį atmetė. Jeigu susimąstytume apie dabartinę jų aplinką, tai gyvenimas tikrai nėra puikus. Jie yra tremtiniai svetimame krašte. Koks yra tremtinio gyvenimas? Būdingas bruožas visiems tremtiniams tas, kad jie neturi teisių. Bet kuriuo metu iš aukščiau gali būti priimtas jiems nepalankus sprendimas, ir tremtiniai gali būti perkelti ar į kitą vietą gyventi, arba jiems gali būti pakelti mokesčiai, arba jų jaunuoliai paimti į užkariautojų kariuomenę, arba priversti eiti dirbti lažą. Tremtyje gyvenimas labiau panašus į egzistenciją, o šiuo metu būtent taip ir gyvena šie žmonės Babilono krašte.

Daugelis šeimų Lietuvoje patyrė tokią būseną. Mano močiutė, kuri tuo metu buvo našlė, buvo pasodinta į kalėjimą, ūkis iš jos buvo atimtas, 5 vaikai išdalinti auginti giminėms ir kaimynams. Šiandien ji dar gyva, jai 97 metai, tačiau tų dienų prisiminimai ją vis dar įveikia. Net praėjus 50 metų laikui apie tai pasakoti negali, nes iš karto ji pradeda verkti. Tai tik vieno gyvenimo labai glaustas pasakojimas, tačiau tūkstančių tūkstančiai šeimų per karus ir okupacijas patyrė pažeminimą, paniekas, su jais buvo elgiamasi blogiau nei su gyvuliais.

Ir taip šiame pasaulyje su žmonėmis elgiasi žmonės. Jeigu viena valstybė, gali ateiti ir be gailesčio kitos valstybės gyventojus žudyti, tremti, įkalinti, iš vaikų atimti tėvus, o vėliau juos dar privesti sakyti eilėraščius, kuriose jie yra mokomi girti šią okupuojančią sistemą, tai pagalvokime, ką su žmogumi gali padaryti šėtonas, jei šis nesiglaudžia prie Dievo ir neprašo Jo malonės jį išgelbėti?

Apaštalas Petras primena, kad šiame pasaulyje esame tik viešnagėje, ši žemė, nors ir išaugino mus, tačiau nėra mūsų tėvynė (1Pt 1,17).

Jeigu anksčiau VIEŠPATS tautai kalbėjo sakydamas jiems – Štai kelias kuriuo turite eiti, Štai pasirinkimas kurį jums reikia daryti, tai dabar daugelį metų jie negirdėjo VIEŠPATIES žinios, kuri juos vestų į gyvenimo gerovę. Dėl savo užsispyrimo per šiuos metus jie negirdėjo VIEŠPATIES žodžio ir jų visas geriausias patyrimas tebuvo užkariautojų rėžimas.

Klausydamiesi tokių žodžių, dabar tikrai galime galvoti, kaip atitolę esame nuo tokios padėties. Tačiau prisiminkime, kad prieš kelius dešimtmečius ir šie žmonės nieko panašaus nepatyrė, jie patogiai gyveno sau juokdamiesi iš tokių pranašų žinių, o dabar jie klausosi jų išsižioję, ir laukia nors ir menkiausio vilties pažado.

Dievo žodis, kuris buvo taip nereikalingas prieš krizę, pasirodo tampa labai svarbiu dalyku žmonėms, kurie anksčiau šaipėsi iš jiems skelbiamo žodžio, ir ,,žinojo” kaip reikia gyventi.

„Štai mano tarnas” – tai vėl VIEŠPATIES žodis. Beje, šie žodžiai kalbami ne vien tik tai kartai, jie išlieka visoms žmonių kartoms. Suprantama, būtų jiems geriau dabar girdėti ne apie VIEŠPATIES tarną, bet apie VIEŠPATIES planą, kuo greičiau juos išvaduoti iš užkariautojų rankų, tačiau yra taip kaip VIEŠPATS siūlo.

Kalbant apie tarną, tai svarbu buvo į Jį žmonėms kreipti dėmesį tada ir lygiai taip pat svarbu yra dabar. Štai apie ką turėtume kalbėti, štai kur turėtume dėti savas viltis, ir tik toks yra mums VIEŠPATIES žodis šiandien. Taip, šiandieninis mūsų supratimas šiek tiek skiriasi nuo tų žmonių supratimo. Jie turėjo savo viltis patikėti VIEŠPATIES tarnui, nes jie labai troško ir politinės laisvės, tačiau įkalinta siela yra kur kas siaubingiau už tremtį į kitą valstybę ir darbą toje valstybėje. Dėl savęs pačių, ne dėl Dievo, dėl savo gyvybės, dėl savo ateities kreipkime akis į Jėzų. Į tą VIEŠPATIES pasiuntinį, kuriuo gėrisi VIEŠPATS, kurį Jis išsirinko ir atidavė mums.

Kaip mes galime pradėti Jį matyti, ir pradėti girdėti tai, ką jis sako? Ogi grįždami prie anksčiau kalbėtų Izaijo žodžių: ,,Grįžimu ir atsidavimu būsite išgelbėti; ramybė ir pasitikėjimas – jūsų jėga.” (Iz 30,15)

Per televizija teko matyti ugnikalnio išsiveržimą ir branduolinės bombos sprogimą . Vieno ir kito reiškinio pasekmė yra ne vien tik visą naikinantis karštis, tačiau ir gausybė dulkių ir pelenų išmetimas į atmosferą. Būna, kad pelenai lyg debesys uždengia visą padangę ir kraštą apgaubia tamsa ir šaltis. Tuomet saulės visiškai nematyti. Tie kas yra tokiose aplinkybėse jos nemato, bet žino, kad saulė yra virš šių debesų. Kas gali atidengti tą saulę, ir kaip ji gali nušviesti kraštą savo šviesa? Tik stiprus vėjas tai gali padaryti, kuris nupučia visus nešvarumus ir dulkių debesį į šalį, ir tai nušvinta užtemdyta padangė.

Taip ir yra su mūsų nuodėmėmis. Per jas negalime regėti VIEŠPATIES šlovės, ir tik vieno dalyko galime melsti, kad VIEŠPATIES dvasia atneštų mums atleidimą ir suteiktų regėjimą to, kuris sukūrė visą visatą, kuris sukūrė mus ir kuris į mus tiesia rankas. Štai VIEŠPATIES tarnas, - sako pranašas. Žiūrėkime į Jį.

Dievas pakeliantis Hagaros naštą

Bet Dievas išgirdo berniuko verksmą, ir Dievo angelas iš dangaus pašaukė Hagarą, klausdamas: „Hagara, kas tau? Nebijok, nes Dievas išgirdo berniuko verksmą iš ten, kur jis yra. Eikš, pakelk berniuką ir paimk jį už rankos, nes aš iš jo padarysiu didelę tautą“.Tuomet Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė vandens šaltinį. Nuėjusi prisėmė vandenmaišį vandens ir pagirdė berniuką.

Pradžios 21, 17-19

Kokiu metu dažniausiai mes norime girdėti VIEŠPATĮ? Tiesą kalbant, norėtųsi Jį girdėti visada, tačiau toks įspūdis ir daugelio patyrimas, kad VIEŠPATS aiškiai ir suprantamai kalba retai.

Abraomui Jis kalbėjo tuomet, kai jis visiškai kankinosi ir tikrai buvo nepajėgus priimti šeimyninį konfliktą išsprendžiantį sprendimą. Daugeliu atveju Abraomui Jis nekalbėjo sunkiu metu, kai ėjo į pažado žemę ir pakliuvo į badą, kai jo žmoną pėmė į savo haremą Egipto, o vėliau ir Negebo krašto karaliai. Tačiau VIEŠPATS kalbėjo Karaliui Abimelechui, kuris vėliau žodžiais auklėjo senąjį Abraomą.

Hagara į save du kartus taip atkreipė VIEŠPATIES dėmesį, kad šis jai pasiuntė savo angelą, kuris kalbėjo su ja. Pamatykime tai, kad abu kartus VIEŠPATS jai kalba tuomet, kai ji yra dykumoje. Kai ji praranda viską, kai ji nebeturi jokios vilties pasiekti ką nors savo pačios jėgomis, kai net paprasčiausio vandens gyvybei palaikyti nebemato, tuomet VIEŠPATS su ja kalbasi.

Retkarčiais tai tėra vienintelis būdas, kuriuo prie žmogaus gali prieiti VIEŠPATS. Kai žmogus visiškai viską praranda,kai girdėjo viską ir viskuo nusivylė, dažnai lieka vienas neklausytas balsas. Tai nėra pats geriausias būdas išgirsti VIEŠPAČIUI. Šiandien daug žmonių planuoja savo ateitį, kyla aukštyn karjeros laiptais, perkasi daiktus darantį gyvenimą patogesniu ir šiame sukuryje visiškai nebeturi laiko bendravimui su Dievu. Nėra ko stebintis, kai visa ta gerovė, į kuria buvo sudėta tiek daug laiko ir jėgų pradeda trauktis į šalį. Taip atsitiko Hagarai, taip gali atsitikti ir kiekvienam iš mūsų, kuris pamilome karjerą, užimtumą, materialines gėrybes, pramogas…

Šis Biblijos tekstas atvirai kalba tai, kad Hagara dykomoje yra VIEŠPATIES sprendimu. Tai ne Abraomo požiūris į moterį pirktą kaip vergę, atvedė Hagarą su sūnumi į dykumą, o VIEŠPATIES gerumas jai, moteriai, kuri turėjo patirti dykumą, kad joje išgirstų VIEŠPATĮ ir pamatytų Dievo valią savo tolimesniam gyvenimui.

Štai pasakojimas pastoriaus žmonos Deling iš Kinijos, ir apie jos karčią gyvenimo dalį, kuomet jos vyras buvo kalėjime. Kelias sunkus, tačiau ar tai beprasmis kelias ne mums spręsti[1].

,,Netrukus po mūsų apsilankymo pas Yun, aš pagimdžiau sūnų. Tai buvo stebuklas. Pribuvėja, kuri padėjo man pagimdyti, sakė, kad pirmą kartą matė, kad moteris pagimdytų visai be skausmų. Aš tikrai nemeluoju, kai sakau, kad man visai neskaudėjo. Tai buvo Dievo maloninga dovana man.

Keletą dienų prieš pagimdant, man liepė nueiti į ligoninę ir pasidaryti abortą. Valstybinė šeimos planavimo tarnyba man pasakė: “Tavo vyras niekada neišeis iš kalėjimo. Padaryk sau paslaugą ir neleisk šiam kūdikiui gimti.” Jie liepė man sugrįžti po kelių dienų ir būtinai pasidaryti abortą.

Aš buvau persigandusi. Žinoma, tikrai nežadėjau atsisakyti kūdikio, bet žinojau, kad jei negrįšiu į kliniką, jie patys mane suras ir nužudys mano kūdikį per prievartą.

Aš pasidalinau savo skausmu su mama ir kitais broliais ir seserimis. Jie karštai meldėsi, kad Viešpats padėtų išspręsti mano situaciją. Viešpats atsakė į mūsų maldas! Staiga, aš pagimdžiau, 2 mėn. anksčiau, ir valdžia jau nieko nebegalėjo padaryti. Kai šeimos planavimo tarnybos darbuotojai atėjo pas mane išsiaiškinti, kodėl aš neatėjau paskirtu laiku, jie rado mane sėdinčią ir maitinančią savo nuostabų kūdikėlį. Jie nebegalėjo nieko padaryti.

Nusiuntėme į kalėjimą Yun žinutę apie gimusį sūnų. Jis atgal atrašė: “Jo vardas bus Izaokas”. Viešpats sapne jam parodė, kokį vardą duoti mūsų sūnui.

Tas laikas mums buvo labai sunkus. Mes gyvenome žemiau skurdo ribos. Policija atėjo į mūsų namus ir paėmė visus vertingesnius daiktus: puodus, keptuvę, baldus, netgi mūsų rūbus. Yun mama ir aš nebeturėjome kitos išeities, kaip eiti dirbti į laukus, kitaip būtume badavusios. Mamai jau buvo 60 metų, bet ji dar turėjo jėgų.

Praėjus vos savaitei nuo Izaoko gimimo, broliai ir sesės iš bažnyčios už 100 km. atvyko mums padėti dirbti laukuose. Ten, kur mes gyvenome, vyresnio amžiaus moterys visai nedirbdavo laukuose. Tai buvo jaunų ir stiprių darbas. Bet kai artimieji mus aplankė, pamatė, kad Yun mama sunkiai dirba laukuose!

Draugai surinko mūsų kviečius, surišo juos ir sustatė lauko gale, kad išdžiūtų. Kai jie jau buvo grįžę namo, užėjo baisi audra ir Yun mama išskubėjo į lauką surinkti viso derliaus.

Pradėjo griaudėti griaustinis, ir medinis vežimas, kuriuo Yun mama stengiasi suvežti kviečius apsivertė ir prispaudė ją prie žemės. Viena jos ranka ir koja buvo labai stipriai prispausta prie žemės. Taip ji prabuvo lauke, pilant stipriam lietui labai ilgą laiką. Sėdėdama namie su kūdikiu, aš nežinojau, kad atsitiko. Yun mama dar ilgai kentė skausmus, kol sulūžusi koja ir sunkiai sužeista ranka sugijo.

Tai buvo visiška nelaimė. Aš daugiau nebegalėjau pakelti. Mano vyras buvo kalėjime, dauguma mūsų giminaičių ir draugų pasmerkė mane, man buvo sunku vienai prižiūrėti naujagimį, o dar Yun mama labai smarkiai susižeidė. Vieną dieną, dirbdama lauke, pasijutau labai blogai ir nualpau – buvau visai išsekusi. Po ilgo laiko atsigavau ir pradėjau verkti, žinojau – mano šeima manęs išsižadėjo, mano vyro sesuo ir kaimynai nuolat mane įžeidinėdavo. Aš pažvelgiau į dangų ir pradėjau giedoti 123 psalmę:

Keliu akis į Tave, kuris sėdi dangaus soste!

Kaip tarnų akys žvelgia į šeimininko ranką

ir tarnaitės akys į šeimininkės ranką,

taip mes žvelgiame į Viešpatį, mūsų Dievą,

laukdami kol jis mūsų pasigailės.

Pasigailėk mūsų, VIEŠPATIE, pasigailėk mūsų,

Nes esame persisotinę didelio pažeminimo.

Jau esame persisotinę įžūliųjų patyčių ir išdidžiųjų paniekos.”

---

[1] “The Heavanly Man” Brother Yun ir Paul Hattaway

Hagaros kelionė į laisvę

Abraomas pakilo anksti rytą, paėmė šiek tiek duonos bei vandenmaišį ir padavė Hagarai. Užkėlęs juos jai ant pečių, išsiuntė ją drauge su vaiku. Išėjusi ji klajojo Beer Šebos dykumoje. Išsibaigus vandenmaišyje vandeniui, ji padėjo vaiką po krūmu, paėjėjo į šalį ir atsisėdo priešais maždaug per lanko šūvį, sakydama: „Negaliu žiūrėti, kaip vaikas miršta.“ Sėdėdama priešais, ji pravirko graudžiomis ašaromis.

Pradžios 21, 14-16

Tai kas vyksta šios istorijos metu turbūt supykdė ne vieną žmogų. Jeigu mes paniekinamai žiūrime į tuos žmones, kurie į gatvę išmeta savo naminį gyvuliuką, tai kaip reikėtų žiūrėti į tikėjimo tėvą Abraomą? Tiesa, ir mūsų dienomis atsitinka, kad vyras išvaro iš namų žmoną su vaikais, tačiau tai visai kas kita nei Abraomo situacijoje.

Manyčiau, kad šiuo metu visi trys yra pasimetę. Abraomas pasimetęs, nes jis taip elgiasi prieš savo valią. Pats protu nesuvokdamas, savo įsitikinimams prieštaraudamas, jis paklūsta savo žmonos Saros norams ir Dievo valiai. Tik Dievo žodžiu pastiprintas ir Juo pasitikėdamas jis siunčia Hagarą su vaiku į Beer Šebos dykumą. Nuo Egipto sienos juos skyrė apie 100 km. dykumos juosta. Abraomas greičiausiai tikėjosi, kad ji su vaiku per kelias dienas pasieks Egiptą ir ten apsigyvens.

Skaitant Biblijos moterų istorijas, Hagaros istorija atrodo labai graudi, tačiau pasakyčiau ji yra labiau įspūdinga nei graudi. Jeigu ją skaitome orientuodamiesi į šiuolaikinės kultūros moralines nuostatas, tuomet Hagaros mums turi būti labai gaila. Ji panaudota Abraomo palikuoniui pagimdyti, ir maždaug po 15 metų yra išvaroma į dykumą, kaip niekam nereikalinga moteris. Galima štai taip trumpai papasakoti šią istoriją.

Tačiau mes ją skaitykime iš tuometinės kultūros požiūrio. Sakykime jūs asmeniškai pažįstate Hagarą kaip vergę, kurią Abraomas įsigyja būdamas Egipte (Pr 12,16). Jeigu Abraomas jos būtų nenusipirkęs, tai ji greičiausiai būtų patekusį į kito pono namus, ir kas žino, kaip jai ten būtų sekęsi. Abraomo namuose, jai tenka neeilinis vaidmuo. Šeimininkė pasirenka ją ir duoda ją kaip žmoną Abraomui (Pr. 16,3). Ilgai netrukus Hagara pastoja ir būdama nėščia pradeda niekinti jai malonę parodžiusią šeimininkę ir galbūt netgi taikosi ,,užimti” jos vieta. Natūraliai moterų tarpe kyla konfliktas, ir konflikto pasekmė ta, kad Hagara neatlaikiusi įtampos bėga. VIEŠPATIES angelas ragina ją iš dykumos grįžti į namus, ką ji ir padaro. Ką Hagara veikė kitus 15 metų Raštas tyli, tačiau greičiausiai jos pagrindinis užsiėmimas buvo motinystė, žmonos vaidmuo, namų ūkio darbai… Kiek galima suprasti, konfliktas kilęs tarp jos ir Saros taip ir neišsisprendė, ir ypač dėl sūnaus Izmaelio, kuris augo ir jau buvo realus kandidatas užimti Abraomo vietą, jei šis netikėtai mirtų.

Taigi, žiūrint to meto Hagaros draugės akimis, ji padarė stulbinančią karjerą ir netgi dar turėjo daug vilties tapti viso paveldo ponia. Tačiau VIEŠPATIES planai buvo kitokie. Sara matė tai, ko nematė Abraomas. VIEŠPATS matė tai, ko nematė nei Sara nei Abraomas, todėl Jis sustabdė Hagaros karjerą. Jai šiuo atveju tenka karti dalia, tačiau tai nėra blogai kaip tai atrodo, nes praeityje ji buvo vergė, kurią galėjo įsigyti bet kas. Per dykumą Hagara, laisva moteris, su sūnumi grįžta į savo kraštą. Ji niekam nebevergaus, gaila jai, tačiau ponia būti yra ne jos lemtis. Dažnas žmogus sekantis paskui Kristų, pergyvena panašias į Abraomo arba Hagaros situacijas.

Būna metas, kuomet reikia daryti sprendimą, kuris neatitinka išmoktų tikėjimo kanonų – tuomet telieka klausytis Viešpaties. Būna metas, kada iš vergystės pakyli į garbingą vietą, ir išdidumas dar kužda, - čia dar ne viskas, galima dar aukščiau. Turbūt nėra kuo stebėtis, kad šiuos dalykus VIEŠPATS stebi, ir duoda kartais tokiems ,,abraomams” sprendimus, kurie yra prieš mūsų gerovę. Įvairiai būna, tačiau prisiminti yra verta mums visiems, kad tiems, kurie myli Dievą, viskas išeiną į gerą (Rom 8,28).