Kodėl Dievas autoriumi pasirinko Morkų?
Evangelija pagal Morkų

Didžioji dalis svarbių dalykų pasaulyje yra suskaičiuoti, sunumeruoti, pastebėti. Jie svarstyti ir padarytos tam tikros išvados, tačiau prieš mūsų akis ne viskas taip jau aiškiai yra padėta. Dar daug dalykų yra be pavadinimo, be skaičiaus ir apskritai nepastebėtų. Praeis tam tikras laikas, ir jie bus pastebėti, įtraukti į žodynus, apie juos bus mažiau ar daugiau kalbama, galbūt netgi rašomos disertacijos.
Ši eilutė iš Naujojo Testamento, atrodo, yra tų nepastebėtų eilučių tarpe. Daug kartų esame girdėję ,,Evangelija pagal Matą”, ,,Evangelija pagal Morkų”, ,,Evangelija pagal Luką” ar ,,Evangelija pagal Joną”, tačiau kažin ar svarstėme, kad jau vien šiuose žodžiuose galime išgirsti žinią iš Dievo. Visa Biblija yra išnarpliota: ji suskirstyta į 66 knygas, padalinta į skyrius, pažymėta eilutėmis. Kiekvienas Šventojo Rašto žodis yra reikšmingas ir reikalingas. Dėl šios priežasties ir sustokime ties minėtos Evangelijos pavadinimu. Ji pavadinta labai paprastai – ,,Pagal Morkų”. Tai istorijos pasakojimas, žiūrint Morkaus akimis. Jis šią istoriją atpasakojo taip, kaip pats pastebėjo ir priėmė. Tiesa, o kas toks yra Morkus – ar jis patikimas liudininkas, kad skaitydami jo pasakojamą istoriją mes jo klausytume, kad leistume jo pasakojimui mus veikti?
Šio autoriaus biografiją galime išskaityti Naujajame Testamente. Morkus – lotyniškas vardas; tikrasis jo vardas buvo Jonas (Apd 12,12.25). Jono motina Marija, turtinga Jeruzalės moteris, buvo ištikima Kristaus sekėja. Jos namuose rinkdavosi tikinčiųjų bendruomenė. Net persekiojimo metu ji nepabūgo savo namuose tikintiesiems leisti rinktis maldai. Akivaizdu, kad apaštalas Petras buvo geras šios šeimos draugas, nes pabėgęs iš kalėjimo pirmiausia skubėjo į Marijos namus.
Iš Pirmojo Petro laiško, kur jis Morkų vadina savo sūnumi (1Pet 5,13), matome, jog Petrą ir Morkų sieja stiprūs dvasiniai ryšiai. Žmonės, taip pat daug prisidėję prie Morkaus ugdymo, buvo Barnabas ir Paulius, tačiau vienu metu dėl Morkaus jie ir susipyko, nes dėl nežinomų priežasčių Morkus juos apleido vienoje iš misijos kelionių. Po šio ginčo Barnabas ėmėsi dirbti su Morkumi, o Paulius savo partneriu pasirinko Silą. Pauliaus nuomonė dėl Morkaus vėliau pasikeitė, nes rašydamas Timotiejui jis sako: Pasiimk ir atsivesk Morkų, jis bus man naudingas padėjėjas (2Tim 4,11).
Ankstyvosios krikščionybės istorikas Eusebijas Cezarietis rašo, kad Morkus buvo Petro palydovas, kurį šis mini savo pirmajame laiške ir kuris užrašė evangelijos pasakojimą, atspindintį apaštalo Petro pasakojimus. Toliau Cezarietis sako: Tas pats Morkus, matyt, pirmasis nukeliavo į Egiptą, skelbė ten Evangeliją, kurią buvo pats parašęs ir steigė Bažnyčias, o pirmiausia Bažnyčią Aleksandrijoje.
Taigi trumpai apžvelgę Jono, vadinto Morkumi, biografiją galime teigti, jog tai yra žmogus, kurio tikėjimas pradėjo bręsti tuomet, kai jis dar gyveno savo motinos namuose, dalyvavo pirmųjų krikščionių susirinkimuose, žinojo, ką reiškia būti persekiojamam dėl tikėjimo ir kokia kaina mokama už tarnystę Viešpačiui. Būdamas jaunuoliu, jis buvo dvasiškai ugdomas įtakingiausių Bažnyčios istorijoje apaštalų. Vienu metu jis pasitraukia, tačiau paskui vėl grįžta ir dirba misionieriaus darbą. Vėliau tampa pasakojimo apie į šį pasaulį atėjusį Dievo Sūnų Jėzų Kristų autoriumi. Morkus negalėjo ramiai gyventi širdyje turėdamas tokią žinią, todėl jis keliauja į Afriką, ten buria tikėjimo bendruomenes ir skelbia šią evangeliją iki pat mirties.
Kas yra Morkus? Tai jaunuolis, kuris kažkuriuo metu patikėjo Kristaus žinia ir tapo Dievo vyru, misionieriumi, evangelistu, autoriumi, bažnyčių steigėju, vyskupu. Jis yra tikras liudininkas, nes jis matė, jis patyrė, jis skelbė ir gyveno ta tiesa, kurią įtikėjo. Žvelgdami į Morkų, meskime žvilgsnį į jo jaunystę ir senatvę. Pažiūrėkime į vienu metu išsigandusį jaunuolį, kuris, radęs pasitikėjimo Viešpatyje, išliko amžiams pasaulio istorijoje. Pažiūrėkime ir patys norėkime būti tokie kaip Morkus, kad savo gyvenimu galėtume papasakoti Kristaus istoriją, kuria patikėtų daugelis mus pažįstančių žmonių.

Išvalytas ir išmėgintas likutis
,,Visame krašte, tai VIEŠPATIES žodis, du trečdaliai bus sunaikinti ir žus, o vienas trečdalis liks. Tą trečdalį vesiu per ugnį, apvalysiu juos, kaip apvalomas sidabras, išmėginsiu juos, kaip išmėginamas auksas. Jie šauksis mano vardo, ir aš juos išklausysiu. Sakysiu: ‘Jie mano tauta’, o jie sakys: ‘VIEŠPATS yra mūsų Dievas.’
Zacharijo 13,8-9

Tikiu, kad pati svarbiausia šių eilučių frazė yra VIEŠPATIES žodžiai ,,Jie mano tauta”. Tai nėra lengvabūdiškai pasakyti žodžiai, tačiau tam, kad juos išgirstumei yra reikalinga praeiti per gana sunkų procesą. Mums atrodo, kad tai kas parašyta šioje eilutėje yra ateities įvykiai, tačiau tai, kas vyksta su šiais žmonėmis, kurie lieka po to, kai du trečdaliai bus sunaikinti ir žus, yra būdinga būtent šių dienų įvykiams.
Ar pakanka vien tik Kristaus mūsų išgelbėjimui? Taip, tai ką Kristus atliko ant kryžiaus yra visa kas yra reikalinga, kad mes būtume išgelbėti, tačiau kita vertus ar visi, kurie žino apie tai bus išgebėti? - atsakymas yra taip pat vienareikšmiškas – ne, ne visi!
Jeigu mūsų išgelbėjimas būtų paremtas vien Kristaus darbu, tada mūsų valia visiškai nebėra reikalinga, nes tuomet visi pasaulio žmonės yra išgelbėti, tačiau visiškai ne apie tai mes skaitome šiose Šventojo Rašto eilutėse.
Dievui yra svarbu ne tiek žmonių skaičius kiek jų atsidavimas VIEŠPAČIUI ir sąmoningas gyvenimas tikėjime, kuris jiems buvo apreikštas. Tai yra visaapimantis gyvenimas Dievuje, kurio laikydamasis žmogus pereina ir ugnį ir vandenį ir vis vien tiki Dievu. Ar teko girdėti apie žmones, kurie kažkada pareiškė, kad tiki Dievu, tačiau kai ateina metas laikytis tikėjimo praktikos jų net iš arti nebesimato?
Mes skaitome, kad du trečdaliai bus sunaikinti ir žus, o vienas trečdalis liks. Reaguodamas į šią frazę norių paklausti – o ką šie žmonės darė kitaip, kad jie išliko gyvi, kad jie pergyveno apvalymą ir išmėginimą ir dar gale pareiškė – VIEŠPATS mūsų Dievas? Pastabos kurias galime daryti šio teksto pagrindu būtų tokios:
Pirma, jie turėjo būti bendruomenėje. Tie kurie išgyvena, dažniausiai būna bendruomenėje, nes tokiu būdu jie ir yra stipresni ir gali atlaikyti žymiai didesnį krūvį ir nėra taip lengva žmonių, kurie gyvena bendruomenėje palaužti.
Antra, jie leidosi apvalomi. Skaitydami Senąjį Testamentą, mes skaitome apie apsivalymo ritualus, kurie kai kuriais atvejais skamba tikrai labai kvailai, ir logiškai mąstantis žmogus apie juos svarstydamas pasakytų – na šitos nesąmonės tikrai aš nedarysiu! Būtent tie žmonės, kurie apsivalydavo, būdavo tinkami ateiti į VIEŠPATIES šventyklą ir ten aukoti atnašas.
Lietuvoje kilo skandalas, kad Prezidentas priėmė Komuniją be išpažinties. Pagal Romos katalikų bažnyčios mokymą tai neleistinas dalykas, nes susitepęs žmogus negali eiti prie VIEŠPATIES stalo. Evangelinėse bažnyčiose nėra tokios išpažinties formos kaip Romos bažnyčioje, tačiau galioja tas pats principas – apsivalyk nuo nuodėmių prieidamas prie VIEŠPATIES stalo.
Trečia, VIEŠPATS tuos žmones išbandė, kaip yra išbandomas auksas. Pažiūrėkime į VIEŠPATĮ, Jis iš šių paprastų žmonių išbandymais juos padaro aukščiausios kokybės žmonėmis. Tai jau kur kas didesni išbandymai, nei sąmoningas žmogaus sprendimas gyventi laikantis Dievo įstatymų. Tai jau išbandymai prasidedantys gyvenantiems tikėjime. Šie žmonės yra išbandomi ne dėl to, kad sekmadienį ryte nori miego ir svarsto eiti į bažnyčia ar ne, nes tai tiktais krikščionio pradinuko klausimai, čia išbandymas kyla iš gyvenimo aplinkybių, kurios taip kaitina, kad tuo metu norisi pakeisti ir savo spalvą ir savo cheminę formulę. Būtent tas ir yra tikėjime grynuolis, kuris keičiantis aplinkybėms pats nekeičia. Taip esant labai stipriai temperatūrai jis suskystėja, tačiau visa kita cheminė struktūra lieka ta pati. To VIEŠPATS ir ieško mumyse, nes būtent šiems žmonėms jis pasako - ,,Jie mano tauta”, o jie atsako ,,VIEŠPATS yra mūsų Dievas”.
Ar aš galiu pasakyti VIEŠPAČIUI – esu tavo tauta? Pažiūrėkime į save – kuo tikiu? Ar apsivalau pagal VIEŠPATIES žodį? Ar išmėginimuose nepasikeičiu neatpažįstamai? Ar VIEŠPATS gali žiūrėdamas į mane nesigėdydamas pasakyti – jis/ji yra mano tauta?

Užgautas piemuo
„Pabusk, kalavijau, prieš mano piemenį, prieš žmogų, kuris man artimas, tai Galybių VIEŠPATIES žodis. Užmušk piemenį, kad būtų išblaškytos avys, ir aš pakelsiu ranką prieš mažutėlius.”
Zacharijo 13,7

Apie kokį piemenį pranašauja pranašas Zacharijas? Koks piemuo bus užmuštas tuo metu ir kokios avys bus išblaškytos ir kas tokie yra šie mažutėliai prieš kuriuos yra pakelta VIEŠPATIES ranka?
Turėdami reikalą su tokia pranašyste, dažnai mes pasimetame, nes vienu metu ji sako vieną dalyką, o po kelių eilučių jau pereiną į kitą temą. Būtent taip yra ir šiuo metu. Žvelgiant į Zacharijo knygos kontekstą, atrodytų, kad teisingiau šias eilutes būtų sujungti su Zacharijo 11, 17: Ak, mano niekam tikęs piemuo, tu nesirūpini kaimene! Teužgauna kalavijas jam ranką ir dešinę akį! Tenudžiūsta visiškai jo ranka, teapanka jo dešinė akis!
Šventajame Rašte kartais atrodo, kad jo tekstai yra redaktorių sumaišyti, ir kai kuriais atvejais jie yra suvedami į vieną pilną tekstą, kad būtų suprastas žinios kontekstas. Šiuo atveju taip elgtis nėra visiškai teisinga. Nes čia yra kalbama ne apie niekam tikusį piemenį, o apie VIEŠPAČIUI artimą piemenį, apie Jo bičiulį, kuris Jo paties valios leidimu bus nužudytas.
Ką, ar VIEŠPATS yra toks neteisingas, kad Jis rūpinasi žudyti savo piemenį, pakelti rankas prieš savo mažutėlius? Kur šiuo atveju yra VIEŠPATIES geraširdiškumas ir meilė artimam žmogui? Žiūrėdami į tokias sudėtingas eilutes, mes turime ieškoti pagalbos Šventajame Rašte, o ne pasikliauti savo mintimis. Geriausiai yra susimąstyti, o ką Kristus apie tai mums pasakytų? Jis gerai žinojo Zacharijo raštus ir juos netgi citavo savo gyvenimo kontekste, būtent taip yra ir su šia eilute, kurią pacitavo po paskutinės vakarienės su savo mokiniais:
Tada Jėzus jiems kalbėjo: ,,Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys. (Mt 26,31) ir (Mk 14, 27).
Turbūt suprantame, kad tai yra poetinė literatūra, kuri tokiu būdų nori priminti apie patį brangiausią žmonijos piemenį, kuriam buvo lemta žūti VIEŠPATIES valia.
Šios eilutės žinia skamba kaip VIEŠPATIES įsakymas, ne sutikimas, ne svarstymas ir ne nuomonė. Kokie yra VIEŠPATIES jausmai ir Jo būsena duodant tokį įsakymą yra sunku įsivaizduoti. Greičiausiai Jam širdis plyšta pusiau, rankos kyla nuo galvos rauti plaukus, iš gerklės veržiasi rauda, tačiau dėl daugelio išgelbėjimo taip turi įvykti.
Jei jūs trokštate pažinti VIEŠPATĮ, gali būti, kad panašūs jausmai teks jums patiems išgyventi asmeniškai. Jei jūs norite pažinti Piemenį, juo sekti, pasitikėti, jums teks pažinti ir Jo skausmą, Jo neviltį, Jo kančią, Jo išgyvenimus, Jo mirtį. Tą Kristaus būseną savo eilėraščiu ,,Prikaltasis Apleistasis” mėgina perteikti Kęstutis Trimakas:

Palaidūnus broliais palaikiau. Prostitutes – sesėm.
Ar dėl to, mano Dieve, Tu mane apleidai?
Vieton bedievių stojau. Ėmiau jųjų dėmę.
Ar dėl to, šventas Dieve, Tu mane apleidai?
Rūstis Tavo krito ant manęs už juos.
Ar dėl to, teisus Dieve, Tu mane apleidai?
Kaltė per didi jų? Nepakako mano kraujo?
Ar dėl to, tyras Dieve, Tu mane apleidai?
Paskutinį mano kraujo lašą, paskutinį dvasios spūstį imk už juos, gailus Dieve, neapleiski jųjų.
Be Tavęs nėr gyvio. Be Tavęs nėr jųjų, prie savęs, meilus Dieve, tėviškai juos glauski.
…. … … … … … …
Juos priglaudęs, ar mane atstumsi?

Susigėdę netikri pranašai
O jei kas nors vėl imtų pranašauti, jo tėvas ir motina, jo gimdytojai, tars jam: ‘Tu neliksi gyvas, nes kalbi melą VIEŠPATIES vardu!’ Tėvas ir motina, jo gimdytojai, pervers jį, kai jis pranašaus. Tą dieną pranašai visi iki vieno gėdysis savo turėtų regėjimų, kai pranašavo, ir nevilkės ašutinės pranašo skraistės, norėdami apgauti;
Zacharijo 13,3-4

Šios eilutės, kurias pranašas kalba, yra ankstesnės minties papildymas. Buvo pasakyta, kad ir stabai bus išnaikinti, ir niekas daugiau jų neminės ir neliks daugiau klaidingų pranašų. Tačiau vis dėlto yra galimybė, kad vėl viskas gali pradėti kartotis iš naujo. Net dvasiškai sterilioje ir netgi atnaujintoje aplinkoje gali vėl kilti klaidingas pranašas ir vėl pradėti naują stabmeldišką religiją, kuri vėl klaidins žmones. Kodėl taip?
Tai mums sako, kad tol, kol gyvuoja žmonės tol gyvuos ir polinkis į stabmeldystę. Jeigu klausiame kodėl, tada pažvelkime į pagrindinę Senojo Testamento žinią - nuodėmė veikia žmogaus gyvenimą tolindama jį nuo Dievo ir lenkdama jo širdį į stabmeldystę. Taigi, netgi naujo atgimimo laikotarpiu, nors žmonės ir yra apvalyti, tačiau dar nėra sterilūs nuo nuodėmės įtakos. Prisiminkime pasaulio tvaną, po kurio liko gyventi tiktais dievobaimingo Nojaus šeima, praėjus tam tikram laikui pasaulis vėl buvo prisipildęs nedorumo. Arba Abraomo giminės išsirinkimas – Abraomas karštai sekė VIEŠPAČIU, o jo palikuonys nuo VIEŠPATIES tolo.
Ką galima tokią akimirką žmogui patarti? Tiktais nuolatinėje Dievo pagalboje mes galime stovėti nuodėmės nenukreipiami į šoną. Savo pastangomis žmogus, net ir tas, kuris patyrė Dievo veikimą savo gyvenime, ilgai neišsilaikys. Jau tada, kada jis pagalvos, kad gali gyventi savo paties galiomis, jis pradės po mažu tolti nuo Dievo pasiduodamas nuodėmės įtakai.
Kodėl šioje pastraipoje vėl pradėsiančio pranašauti gimdytojai bus tokie uolūs, dėl tiesos net pasiryžę pražudyti savo sūnų? Tai nebus nauja mintis, o pildomas Įstatymas, apie kurį mes girdime P.Įstatymo 13, 2-6:
Jei pasirodytų tarp jūsų pranašas ar sapnuotojas, duotų tau kokį ženklą ar padarytų stebuklą ir sakytų: ‘Sekime kitus dievus, - kurių jūs nebuvote pažinę, - jiems tarnaukime’, nors tau paskelbtasis ženklas ar stebuklas ir įvyktų, neklausyk to pranašo ar sapnuotojo žodžių, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, bando jus, kad sužinotų, ar jūs ir tikrųjų mylite VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa savo širdimi ir siela. … Bet anas pranašas ar sapnuotojas bus nubaustas mirtimi, nes skelbė išdavystę VIEŠPATIES, jūsų Dievo, išvedusio tave iš Egipto žemės ir atpirkusio tave iš vergijos namų, skelbė norėdamas nuvesti tave nuo kelio, kuriuo eiti tau įsakė VIEŠPATS, tavo Dievas. Taip tu pašalinsi pikta iš jūsų.
Zacharijas mato tai, kad ta diena bus ypatinga tuo, kad VIEŠPATS vienai žmonių grupei bus besąlygiškai viskas. Tam, kad apsaugotų atnaujintą tikėjimą, jie pažodžiui imsis pildyti Senojo Testamento Įstatymo nurodymus. Kaip matome bus ir tokie pranašai, kurie už nukreipimą nuo VIEŠPATIES nebus nužudyti, tačiau bus sužeisti, ir jiems bus gėda savo pranašysčių.
Šiuo pasaulio laikotarpiu yra pilna klaidingų pranašų, kurie visiškai nevaržomai kalba savo tiesas. Dabar mūsų visuomenė yra tolerantiška ir taip turi būti nes toks yra metas. Tačiau ar mes žiūrėdami į šias Šventojo Rašto eilutes mes turėtume tapti tokie uolūs ir kaip su kirviu kapoti tuos, kurie turi tokį požiūrį? Buvo istorijoje metas, kada gana ilgai viena institucija, kuri save vadino bažnyčia, buvo paėmusi valdžią į savo rankas ir kiekvieną kitaip tikintį užmušdavo, degindavo, įkalindavo arba išvarydavo.
Šventajame Rašte mes niekur nerandame, kad tai būtų Kristaus kūno funkcija imtis prievartos prieš kitaip manančius žmones. Visais tokiais atvejais tai būdavo nesveikas nukrypimas. Šiuo atveju verta pacituoti anabaptisto Menno Simons žodžius pasakytus 1539 metais: ,,Atgimusieji neina į karus, nesivelia į kovas. Tai taikos vaikai, kurie perkaldino kalavijus į arklus, ietis į kauptuvus, ir nepažįsta karo <…> Jei turime būti pakeisti pagal Kristaus paveikslą, tai kaip galime kalaviju kovoti su savo priešais? <…> Durklus ir geležies kalavijus paliekame tiems, kurie, deja, žmogaus ir kiaulės kraują vertina kone vienodai.”
Iš šio Zacharijo teksto, turėtume suprasti, kad ,,ta diena” apie kurią kalba pranašas nebus viena diena žmonijos gyvenime, greičiausiai tai tam tikras laikotarpis, kurio metu pildysis štai šios pranašystės. Šis laikotarpis, kaip jau nekartą yra buvę, pasižymės iš vienos pusės perdėtu uolumu, kuris yra būdingas naujatikiams ir tuo pačiu, tai bus metas, kad bus bandomas daugelio tikėjimas – vieni labai uoliai ir neišmintinai seks VIEŠPATĮ, kiti, kurių bus greičiausiai labai mažai, protingai ir brandžiai laikysis tikėjimo tiesų. Bus dar viena grupė žmonių, kurie nors ir atnaujinti savo dvasioje, tačiau klaidingų pranašų klaidinami nepasitikės jiems Šventosios Dvasios galią apreikštu Kristaus išgelbėjimu ir vėl ieškos ,,tikresnių tiesų” vedančių Dievo pažinimo link.
Kuriai grupei žmonių jūs šiandien priklausote? Pamąstykite apie tai, kokia yra jūsų tikėjimo išraiška šiandien?