Atsistokim pasibylinėti

Mano gynėjas arti; kas drįs su manimi bylinėtis? Stokime vienas prieš kitą teisman! Kas kelia bylą prieš mane? Tegu man prisistato! Štai Viešpats DIEVAS man padeda; kas gi mane pasmerks? Jie visi sutrūnys kaip drabužis, kandys juos sugrauš.“ Kas iš jūsų bijo VIEŠPATIES ir paklūsta jo tarno balsui? Kas gyvena naktyje be šviesos, pasitikėdamas VIEŠPATIES vardu ir neabejodamas savo Dievu? Visi jūs, kurie kuriatės ugnį ir žiebiatės deglus, gyvenkite pagal savo ugnies šviesą ir pagal deglus, kuriuos įsižiebėte! Nuo mano rankos tai pareina: jūs gulsite į skausmo patalą.
Izaijo 50, 8-11

Kalba šiame tekste eina apie teismą, ir ne tokį, kada viena pusė turi visą valdžią ir galią, o kita yra bejėgė ir priversta paklusti, todėl yra kalbama klausimais – kas su manimi bylinėsis? Tai yra, kas turi prieš mane nuoskaudų? Ką aš apgavau? Su kuo pasielgiau neteisingai? Kam pasakiau tokius žodžius, kurie sugriovė jo gyvenimą?

Ne kartą teko sutikti žmonių, ir kartais mes patys tokie esame, kurie turime neigiamų emocijų prieš Jėzų. Dažniausiai tok s mūsų nepasitenkinimas yra išreiškiamas tokiomis mintimis - ,,Aš tau paaukojau tokią auką, o tu palikai mane be duonos; Aš tau atidaviau savo gyvenimą, o žiūrėk, ką tu su juo padarei – dabar stoviu išsižergęs ir nežinau į kurią pusę man reikia eiti; Aš tau meldžiuosi, tau skiriu laiką, o žiūrėk, šitas bedievis kaip gyveno geriau už mane, taip ir toliau gyvena už mane geriau; Aš tau tarnauju, o tu negali man surasti antros pusės; Aš tau tiek daug atiduodu, o tu negali man net sveikatos pataisyti, kad galėčiau gyventi prasmingą gyvenimą!”

Manau, kad per visą tą krikščionybės istoriją, atsiras gana ilga eilė tikėjusių Jėzumi, kurie norės su Juo bylinėtis, dėl juos ištikusių nepatogumų, bėdų, persekiojimų. Na, taip, tokių žmonių yra, ir jie, tiesą kalbant, tiki ne šlovingą Viešpatį, kurį Jie garbina, o Viešpatį tarną, kuris jiems netinkamai tarnauja. Kaip Jėzus atsakys tokio bylinėjimosi dieną? Sunku tokį klausimą atsakyti, tačiau jei pas mane žmonės eitų su tokiomis pretenzijomis tai atsakyčiau – prisiliesk prie šio veido, nuo kurio piktadariai rovė barzdą, pažvelk į šią nuplaktą nugarą, kur nėra nė lopinėlio sveikos odos, pažiūrėk į šią galvą, ant kurios buvo pamautas erškėčių vainikas, pažvelk į suluošintą kūną, pasižiūrėk į šias rankas, kurios dėl tavęs buvo prikaltos prie kryžiaus, pažiūrėk į perdurtą šoną ir apsvarstyk mirties kančią ir kainą.
Galbūt dėl šios priežasties, Jėzus jau iš anksto sako, kad nėra tokio, kuris Jį galėtų pasmerkti, beje, kas drįs Jį smerkti? Yra daugelis su pretenzijomis, tokių visada bus.

Tiesa, yra daug tokių kurie Jį smerkia. Pati bažnyčios istorija tai tvirtina. Daugybė žmonių, pasitikėdami Jėzumi paaukojo savo gyvybes, patyrė persekiojimus, susilaukė iš aplinkinių nepalankumo ir paniekos. Tai yra tikrų tikriausias pasmerkimas. Dėl Jėzaus vardo daug nelaimių gali ištikti juo pasitikinčiu žmogumi.
Jis pats sako: Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas (Mt 10,22). Tada jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite visų tautų nekenčiami dėl mano vardo (Mt 24,9). Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas (Mk 13,13). Ir kiekvienas, kas paliko namus ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar laukus dėl mano vardo, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą (Mt 19,29).
Taigi, pasitikėti Jėzumi ir sekti juo yra turėti lūkesčių, kad visa tai gali atsitikti ir mums. Na, o kaip tada su pretenzijomis Jėzui? Jei juo pasitikime tai jų būti negali. Pretenzijas reiškia tik tie, kurie gyvena be pasitikėjimo ir su aukštais lūkesčiais.

Kas mus Jėzuje žavi, ar šie ,,neigiami" tikėjimo aspektai, ar šio tikėjimo pasekmės? Na, ne dėl nepatenkintų poreikių tikinčiųjų bendruomenė renkasi šlovinti Viešpatį – jeigu, mums teks dalis to, ką teko Jėzui, tai svarbiausia yra, kad mes patyrę mirtį prisikelsime, kaip iš mirties kėlėsi Jėzus. Todėl mes ir siekiame gyventi pasitikėdami ne savo žibintuvų, o Viešpaties mokymo šviesa. Pasitikėdami tuo, kad Jis atėjo mums suteikti gyvenimo pilnatvę, ramybę šioje dienoje ir ateinantiems laikams. Taigi, teismas tada yra ne Dievo bet mūsų pačių. Šviesos gyvenime nebėra, kai užgesta mūsų pačių žibintai, tuomet lieka tamsa, liūdesys ir skausmo patalas.

Vandens veikimas

Jis man paaiškino: „Šis vanduo teka į rytų pusę ir nutekės į Arabą, o kai įtekės į jūrą, dvokiančio vandens jūrą, jos vanduo pasidarys sveikas. Kur tik ta upė nutekės, visa, kas gyva ir kruta, gaus iš jos gyvybę. Vandeniui ten nutekėjus, joje bus daugybė žuvų, nes jis taps sveikas, ir visa gyvuos, kur tik tekės upė. “
Ezechielio 47,8-9

Šis paaiškinimas yra visiškai suprantamas, nes iš tikrųjų prie vandens šaltinių kūrėsi miestai ir gyvenvietės. Viskas ,,natūraliam” protui čia suprantama, išskyrus tai, kad dvokiantis vanduo tampa sveikas, kas mėnesį vaisiai neša naujus vaisius. Atrodo truputi perdėta paprasčiausiai dėl to, kad nėra girdėta, kad per metus vaismedžiai teiktų dvyliką derlių, bet ir tai, kad derlius būna kartą ar du per metus, ar tai nėra stebuklas taip pat?
Šiame regėjime mes juk kalbame ne apie vandenį, o apie Dievo Dvasios upę, kuri teka iš Dievo šventyklos. Akivaizdžiai, čia kalbama apie gyvenimą ant žemės, kuri yra pasikeitusi, vėl tapusi panaši į Edeno sodą. Turbūt daug kas, ką sukūrė žmonija turės būti atstatyta ir sutvarkyta iš naujo. Šis naujas visuomenės gyvenimo vaizdas yra įmanomas tik per Dievo veikimą, kuris liejasi upe.

Dvasia gydo.
Šios upės vanduo, įtekėdamas į dvokiančio vandens jūrą, kas yra pagoniškas gangrenuojantis žūstantis pasaulis, ją gydo.
Šiuo metu mes galime kalbėti apie tai, kad Dievas savo Dvasia gydo. Jeigu gyvenimas be vilties, be pagrindo, be Dievo vedimo, tai Dvasia jį gali pakeisti. Tereikia, jai leisti ,,įtekėti” į jūsų širdį, reikia atidaryti tuos dvasinius kanalus, kuriuos nuodėmė pastatė ant mūsų širdies..
Dvasia turi galią keisti mūsų širdį, gydyti mūsų kūną, apvalyti mūsų sielą. Jėzus gali priimti palūžusį žmogų, ir Savo Dvasios veikimu, atnešti tą kūno, sielos ir dvasios išgydimą.

Dvasia atgaivina
Kur tik upė teka, ten keičiasi aplinka. Atgaivinimo staigmena yra gyvybė. Ir pranašas Izaijas sako
„Tyrai ir dykumos džiūgaus ir pražys gėlėmis;“ (Iz. 35:1-2).
,,Mokslų daktaras Dov Pasternak iš Ben-Guriono universiteto yra pirmasis mokslininkas, kuriam kilo idėja, drėkinant Negevo dykumą naudoti sūrų vandenį. Izraelį sudaro 60% dykumos, ir Izraelis yra vienintelė šalis pasaulyje, kurioje dykuma ne plečiasi, bet traukiasi. Dykumoje, maždaug 9 km gylyje, yra pakankamai daug vandens, bet jis sūrus. Pasternakas pradėjo naudoti šį vandenį, augindamas įvairius augalus, pomidorus, arbūzus ir vynuoges. Vėliau, degustuojant, paaiškėjo, kad jie skanesni, nei tie, kurie užaugo laistomi paprastu vandeniu. Pasternako sėkmės paslaptis – rizikuojant daryti „neįmanoma“. Jo credo: „Tu turi galvoti kitaip. Tu turi veikti kitaip. Tu turi ieškoti netradicinių sprendimų, ir kai tu juos randi, tu gali iš tiesų kažką daryti. “
Iš tikrųjų yra atrandami sprendimai, kurie neįmanoma padaro įmanomu. Dvasios upėje kitaip galvoji ir veiki, ir tikrai gyvenimas vyksta ne vien tradiciniais sprendimais.

Dvasia teikia vaisius.
Visur, kur tik ši upė plaukė radosi gyvybė, gerovė, prasmingas gyvenimas. Natūralu, kad vaisiai auga, kuomet yra vandens. Kur vandens nėra, ten nėra gyvybės, tai ir yra dykumos požymis.
Dvasioje gyvenančio žmogaus požymis yra gyvenimo vaisiai. Kristumi sekančio žmogaus vaisiai skiriasi nuo žmogaus, kuris atlieka didžius darbus ir nesekdamas Kristumi.
Kuo yra svarbus mums gyvenantiems dar šiame pasaulyje pasakojimas apie šį Dvasios veikimą? Manyčiau daug kuo. Jėzus yra vienintelė žmonių viltis, ir bažnyčia yra vienintelė bendruomenė, kur žmonės gali atrasti viltį, jei ji laikosi Biblijinio mokymo principų ir yra Bažnyčia pagal Dievo žodį. Ši tikinčiųjų bendruomenė, gyvendama pagal Dievo žodį yra pagauta Dievo Dvasios upės, ir Dvasia ją nešą kur mato ją esančia reikalinga.
Taigi susimąstymui norisi paklausti, ar esame Dvasios upėje? Ar matome savo gyvenimus tekančius kartu su Dievo Dvasia į Arabos dykumą, į dvokiančius vandenis kurios regi pranašas?
Tai yra gyvenimo iššūkiai, kuriems dažnai savo kūniškumu mes priešinamės, tačiau juos vis dėlto yra reikalinga įveikti.

Per vandenis

Ir pervedė mane per vandenį... Jis paklausė mane: „Žmogau, ar matei? Tuomet jis parvedė mane atgal prie upės kranto. “
Ezechielio 47,3,4,5,6a

Pastebėkime, kad vyras kas kart pranašą pervesdavo per tūkstančio uolekčių atstumą. Tai kartojosi keturis kartus, simbolizuojant keturis reikšmingus tikinčiojo gyvenimo pasikeitimus. Kiekvienas pasikeitimas įvyko tik praėjus tą ilgą atstumą. Dievo dvasia žmogaus gyvenime veikia, kada eini į jos gilumą, kada eini atkakliai ir kantriai.

Vyras pervedė pranašą per vandenis. Per vandenis eiti nėra lengva, per vandenis eidamas nepaskubėsi, nes jei skubėsi tai nualinsi pats save. Kai prieš akis tokios vandens platybės, tokia upės srovė, tuomet baugu yra eiti pačiam vienam per tokią nežinomybę.
Baimintis eiti į upę nėra ko, nes kartu su tikinčiuoju eina vyras, kuris neleis prapulti upės vandenyse. Plaukdami audroje Jėzaus mokiniai jau uodė mirties kvapą, kaip prie jų priartėjo Jėzus. Petras pasakė: ,,Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu. Jis atsakė: ,,Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: ,,Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau, ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: ,,Silpnatiki, ko suabejojai?“ (Mt 14,28-31).
Pamatykim tai, kad vandenys yra ta substancija, kurioje ne tik galima skęsti, bet galima ir joje judėti. Kas atsitinka, kai su Jėzumi eini per nepereinamus Dvasios vandenimis?

Kai tu esi per giliai, tu esi nuėjęs už savo galimybių.
Ezechielis atsidavė į upės malonę. Tie, kurie yra toli krante, net nežino, kas yra upės malonė. Ar protinga eiti taip giliai, eiti už savo galimybių ribų? Dievo galia nuėjęs per giliai, gali daryti darbus, apie kuriuos savo gyvenime nebūtum nė nepagalvojęs. Paulius sako: ,,Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4,13). Nueiti už savo galimybių ribų yra tikros dvasinės brandos požymis. Suvokti Dievo galimybių dydį ir pradėti veikti kartu su Dievo Dvasia, tai ko pats vienas niekada nesiimtum.

Kai tu esi per giliai, tu nebepriklausai sau pačiam.
Ezechielis ėjo, kur jį vedė vyras, jis nesipriešino vedamas į upės gilumą, o ramybėje sekė jį vedančiu vyru. Ne pranašas buvo kontrolėje.
Kai su Dievu nueiname per toli, mes nebepriklausome patys sau. Būna, kad žmonės nueina per toli piktnaudžiaudami savo silpnybėms ir tampa priklausomybių vergais. Priklausomybė, į kurią mes esame skatinami papulti, tai priklausomybė Viešpaties valiai, ir paklusnumas Jo Dvasiai.

Kai tu esi per giliai, tu pasiduodi upės srovei.
Ezechielis ėjo, kuri jį vedė upė, tai yra taip, kaip Viešpats nori, kad atsitiktu mums. Jis nori, kad mes prarastume regėjimą savo ambicijoms, savo siekimams, savo gėrybėms, bet 100 % atsiduotume Jam.
Geriausia, ką galime turėti, tai santykiai, o pats geriausiais ir prasmingiausiais santykis žmogui yra su Kristumi per Dievo Dvasią.

Kai tu esi per giliai, tu esi laimingas nešamas upės.
Upės valia taip pat tampa ir tavo valia. Pripažinkime, nė vienas nenorime plaukti, kaip nudvėsusi žuvis upės vandeniu. Tačiau pasaulis būtent tai ir daro, jis pateikia pasaulėžiūrą, kad kiekvienas turime rūpintis savo ir savo artimųjų reikalais, žiūrėti savo gerovės, išnaudoti palankiausias pelningas progas apleidžiant sekimą Kristumi, plaukti per gyvenimą iš jo pasiimant sau tai, kas yra geriausia. Ezechielis buvo visas šlapias, tik ne pasaulio o Dievo dvasioje. Kai žmogus šlapias pasaulio dvasia, nuo jo dvelkia šalčiu, abejingumu, savanaudiškumu… Tik Dvasios pripildytas žmogus gali kalbėti apie laimę. Tiktais dvasios nešamas žmogus gali patirti gyvenimą prasmingą ir be pabaigos.
Prabudimas visuomenėje yra įmanomas tiktais tuo metu, kada Dievo žmonės būna toje vietoje, kurioje jiems priklauso būti. Dievo dvasia nieko negali atlikti su tais, kurie braido Dievo upės pakraščiais, kurie yra įbridę iki kelių turės kartas nuo karto Dievo patyrimų, kurie upėje iki juosmens jau pradės patirti Dievo galią. Ir tik tada, kada mes atsiduodame Dievo upės gailestingumui ir leidžiame Dievo dvasiai mus nešti pagal Jos norus ir įžvalgas.
Kurioje upės vietoje esame šiandien mes? Ar matome kokiuose vandenyse esame, arba buvome? Ar matome tuos tolimesnius Dvasios vandenis į kuriuos esame kviečiami bristi gilyn?

Vandens gelmės

Eidamas rytų kryptimi su virve rankoje, vyras atmatavo tūkstantį uolekčių ir pervedė mane per vandenį; vandens buvo ligi kulkšnių. Jis vėl atmatavo tūkstantį uolekčių ir pervedė mane per vandenį; vandens buvo ligi kelių. Jis vėl atmatavo tūkstantį uolekčių ir pervedė mane per vandenį; vandens buvo ligi juosmens. Jis vėl atmatavo tūkstantį uolekčių, ir jau buvo upė, kurios nebegalėjau pereiti, nes vanduo buvo taip patvinęs, jog reikėjo plaukti; upė buvo nepereinama.
Ezechielio 47,3-5

Vyras matuodamas upę su savimi vedėsi Ezechielį. To ėjimo pasekmėje pranašas ėjo vis į gilesnis vandenis, ėjo vis giliau į Dvasios upę. Tai Dievas ir nori daryti su mumis, kurie sekame Jo Sūnumi Kristumi.
Vandens buvo ligi kulkšnių
Pirmasis tūkstantis uolekčių yra tikėjimo žingsniai, kurie veda į sielos išgelbėjimą (Apd 16,31, Ps. 34,8). Gera būti išgelbėtam, bet tai nėra pabaiga! Taip, Viešpats išgelbėja mus, tačiau Jis nori mus vesti tolyn. Vanduo iki kulkšnių dar rodo seklumą. Dažniausiai tokiame gylyje vanduo telkšo ir labai lėtai juda. 11-oje eilutėje šis vanduo yra pelkės ir balos. Daug tikinčiųjų pasilieka gyventi balose ir pelkynuose. Tie, kurie išgelbėti ir atsisako augti VIEŠPATYJE gyvena tokį gyvenimą tarp gurgiančių varlių, dėdamiesi esą nelaimingi braidžiojantys dumblinuose vandenyse ligi kulkšnių. Pasilikti šiuose vandenyse yra atsilikti nuo Kristaus, nepriimant Dvasios dovanų, netarnaujant tikėjimo bendruomenėje.
Vandens buvo ligi kelių
Keliai kalba apie maldą (Dan 6,11). Iki pamaldaus gyvenimo reikia taip pat nemažai nueiti, kol žmogus pradedi suvokti, kad be Dievo veikti nesi pajėgus. Tai gyvenimas, kada žmogus mokinasi pasitikėti VIEŠPAČIU. Dauguma niekada nepasieks net ir šio negilaus brandumo VIEŠPATYJE, pasitenkindami braidžiojimu upės pakraščiuose.
Tie kurie yra šiame upės lygyje, jau jaučia upės galią. Jie dar stovi ant savo abiejų kojų, jie vis dar yra savo gyvenimo kontrolėje, vis dar nenešami upės vandenų.
Vandens buvo ligi juosmens
Kai vanduo pasiekia juosmenį, jau pradedame kalbėti apie stiprybę. Biblijoje stiprybė yra žmogaus strėnose. Kai žmogus stovi upėje apsemtas iki juosmens, upė yra daugiau matoma ir mažiau matomas žmogus. Jau galime kalbėti ir apie dvasios stiprybę savo gyvenime. Jonas krikštytojas skelbė: ,,Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jono 3,30). Kai mes esame nuėję kelis tūkstančius žingsnių gilyn į upę, mes galime jausti upės galią, ir kiti žmonės gali matyti jos veikimą mūsų gyvenime. Šis brandos etapas gana retai yra pasiekiamas, tačiau kai jau įbrendame į tokius vandenis, mes jau pradedame tapti silpni, o upė yra pajėgi išjudinti mus iš savo vietos. Tačiau čia dar nėra tas gylys, kurį mes galime pasiekti.
Upė buvo nepereinama
Tiktais keletas yra šioje dvasinėje brandoje, kuomet jie praranda žemės pagrindą ir pradeda plaukti upės vandenyse. Dažnai upė juos nuneša į šoną, srovė neša tolyn nuo kranto. Tuomet upės vandenys yra plaukiančiojo aplinka. Plaukioti Dvasios upėje yra pats aukščiausias dvasinės brandos lygmuo, kokį galėtų pasiekti tikintysis.
Kas yra tie žmonės, kurie maudosi štai tokiuose vandenyse, kurie galėtų būti mums pavyzdys, kaip eiti į šią Dvasios srovę? Dievo dvasios žmonės nebūtinai turi išplaukti iš mūsų aplinkos. Taip, VIEŠPATS gali juos išvesti į tolimą misiją, tačiau dažnai tai būtent kantriausieji ir ištikimiausieji savo bendruomenėje. Kaip pasaulio srovė išmuša žmones iš tikėjimo išpažinimo, Dievo Dvasia ne tik juos įtvirtina savo tikėjime, bet ir įgalina plaukti Dvasioje pasroviui, bet prieš pasaulio mąstysenos srovę. Gali būti, kad ta pasaulio ir Dvasios priešprieša įneša daug sumaišties ir pasimetimo Dievo vaiko gyvenime, kad jis net nebežino, ar teisingai gyvena, ar ta kryptimi eina, ir tegali tik daryti tokias išvadas kaip Koracho sūnūs, kurie mums paliko štai šiuos žodžius:
,,Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant; Tavo bangos ir vilnys per mane liejas“(Ps 42,7).
Vanduo, kriokliai triukšmingai krinta, bangos ir vilnys liejasi ir vandenų gelmė ir bedugnė gąsdina ant žemės augusį ir gyventi papratusį gyventoją. Tikrai, kūniška prasme, nė vienam nesinori būti nešiojamu virš gelmių, kurioje galima nuskęsti. Baisu, nepatogu, tačiau tuo pačiu gaivu ir prasminga būti perskyros viduryje. Raštas sako, kad VIEŠPATS kiekvieną kviečiasi bristi ir mėgautis Dvasios upės srovėje, būti toje perskyroje iš kurios pasaulis aiškiausiai matosi į abi puses.

Vanduo iš Šventyklos

Tuomet jis vėl nuvedė mane prie įėjimo į šventyklą. Žiūriu, vanduo teka iš po šventyklos slenksčio rytų link, nes šventyklos priekis buvo rytų pusėje. Vanduo tekėjo žemyn iš pietinio šventyklos pakraščio galo, į pietus nuo aukuro. Jis išvedė mane pro šiaurinius vartus ir vedė aplink lauko puse prie išorinių vartų, pro kuriuos einama į rytus. Žiūriu, vanduo liejasi pietiniame pakraštyje.
Ezechielio 47,1-2


Biblijoje yra keletas simbolinių vandens reikšmių, kurios suteikia įžvalgų kalbant apie vandenį šventykloje.

Pirma, kūrinijos pasakojime vyksta vandens atskyrimas: antrą kūrinijos kūrimo dieną VIEŠPATS taria: ,,Tebūna skliautas tarp vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!” (Pr 1,6-8). Taip viršutiniai vandenys yra atskiriami nuo apatinių vandenų. Trečią dieną jis surenka apatinius vandenis į jūrą (Per 1,9-13). Vandenys, kurie yra viršuje dažnai simbolizuoja Dievo vandenis, kai tuo tarpu apatiniai yra pavojingi mirties vandenys.

Antra, Edeno sodas yra gerai drėkinama vieta su keturiomis upėmis (Pr 2,10; 13,10). Kitos gerai drėkinamos teritorijos Biblijoje yra simbolinis šio sodo atnaujinimas. Vanduo teikia gyvybę, ir ją teikia gausiai. Šiuo požiūriu vanduo dažnai yra Dvasios simbolis:
Izaijo 32,15: ,,Bet kai tik iš aukštybių Dvasia bus išlieta ant mūsų, dykuma virs sodais, o sodai suvešės kaip miškas“.
Izaijo 44,3: ,,Sudrėkinsiu vandeniu ištroškusia žemę, palaistysiu srovėmis sausumą; išliesiu savo dvasią ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavo vaikų“.
Apd 2,16-17: ,,Čia išsipildė pranašo Joelio pasakyti žodžiai: Paskutinėmis dienomis – sako Dievas – aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios“.

Trečia, vanduo apvalo ir nuplauna nešvarumus, nes susiteršusiam yra reikalinga išsimaudyti vandenyje - Kunigų 15,10.

Ketvirta, vanduo, ir ypač upės, dažnai nustato ribas. Izraelis iš Egipto vergystės į laisvę eina pereidami Raudonosios jūros ir Jordano upės vandenis.

Pagaliau, jūros vandenys dažnai yra pražūties simbolis, kai tuo tarpu upės sraunumos kalba apie gyvybę. Jūros yra pagonių tautos, sausuma reprezentuoja Dievo tautą (46 Psalmė; Jonos knyga).

Pranašas regėjime stovi prie šventyklos ir stebisi regėdamas iš jo tekančius vandenis. Rašte nėra tokio įrašo, kuris sakytų, kad šventykla būtų buvusi pastatyta ant šulinio, upės ar kokio nors šaltinio. Tačiau regėjimas yra toks, kad iš šventyklos teka vandenys. Taigi, jo regimoje šventykloje vandenys apie kuriuos jis kalba yra ne H2O, o Dievo Dvasia. Net jeigu tai ir būtų ne Dievo Dvasia, o vandenys, ir tai mes kalbėtume apie ypatingą Dievo srovę, kuri aplink save keičia visą aplinką.

Ką galime pasakyti apie šią Dievo šventyklą ir iš jos sprūstančią Dvasią? Dvasia plūsta nuo aukštumos. Kaip Kristus sakė, žiburys statomas į žibintuvą ir iškeliamas į viršų, kad galėtų būti žiburiu ir teikti šviesą nematantiems savo gyvenamoje aplinkoje. Jeigu ieškome Dievo, tai savo žvilgsnius turime kreipti aukštyn. Ne, ne akis į debesis nukreipti, o savo mąstymą pakylėti aukščiau buities klausimų. Pakelkime savo mintis Dievo link, nuo žemės aukštyn nepakilsime, ant jos gana tvirtai stovime. Tikintiesiems yra skelbiamas šis žodis: ,,Palikę pradinį, Kristaus mokslą, kilkime į tobulumą, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų... nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“(Hbr 6,1; 12,1-2).
Dievo dvasia iš šventyklos plūsta žemyn, o mes Kristaus vedami iš nesuvokiamos tolybės arėjame link jos aukštyn.

Nėra Dvasios srovę papildančių šaltinių. Dvasia pati yra srovė. Ji nesimaitina papildomais šaltiniais, kad būtų srauni. Žmogus yra bejėgis ,,padėti“ tekėti Dvasiai. Bejėgis kurti sistemas, mokymus, taisykles. Ji randa savo kelią ir įdaubas, kuriomis gali tekėti. Ji teka iš šventyklos slenksčio, nuo Dievo kalno, už šventyklos ribų.
Nuolankus žmogus yra kaip įdauba, kurią Dievo Dvasia gali pripildyti. Išdidus žmogus kaip kalnas, stovi iškilęs ir Dvasios vandenys tik jo apačią drėkina.
Dvasios šaltinis – Kristaus širdis.
Pranašas pastebi, kad Dvasia teka į rytus. Kai Adomas su Ieva buvo išvaryti iš Edeno sodo, jie buvo išvaryti į rytų pusę. Laukti ateinančio Mesijo. Todėl Dvasios kryptis – rytų link, kur yra paklydę ir nuodėmės apsvaiginti žmonės.

Pastebėkime svarbiausia, vanduo teka žemyn nuo aukuro. Vadinasi aukuras yra vandens šaltinis. Perdurtas Kristaus šonas, iš kurio ,,ištekėjo kraujo ir vandens“ tapo šaltiniu Dievo srovei plūsti, o jo kryžius aukuru, ant kurio buvo aukojamas Dievo avinėlis“.
Mes visi, kartu su pranašu esame pakviesti matyti šį regėjimą. Mes visi esame pakviesti mąstyti apie šio regėjimo misteriją. Mes visi esame pašaukti stebėti Dvasios tekėjimą iš šventyklos.

Kentėti ir ištverti

Atsukau nugarą mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems man barzdą, nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido. Viešpats DIEVAS man padeda, todėl aš nesu pažemintas. Nutaisiau veidą, kietą kaip titnagas, ir žinau, kad nebūsiu sugėdintas.

Izaijo 50, 6-7

Tik kažką nuveikęs gali sakyti, kad padariau štai taip ar kitaip. Taip žmonės galėtų kalbėti tik apie savo praeitį. Jėzus šiuos žodžius per Izaijo pranašystę kalbą į ateitį, apie tai, kas Jam bus maždaug po 600 metų. Vėliau, jau vykdydamas misiją jis nuolatos panašiais žodžiais primindavo mokiniams apie tai, kas jam nutiks.

Mato 17,22-23: ,,Būdamas su mokiniais Galilėjoje, Jėzus jiems sakė: 'Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį, o trečią dieną Jis prisikels'. Tada jie labai nuliūdo”.

Mato 20,18-19:,,Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto žinovams. Jie nuteis Jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, ir trečią dieną Jis prisikels”.

Mk 9,31:,,Mokydamas savo mokinius, Jis sakė jiems: 'Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys Jį. Nužudytas Jis po trijų dienų prisikels”.

Mk 10,33-34:,,Štai einame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto žinovams. Jie nuteis Jį mirti ir atiduos pagonims, tie tyčiosis iš Jo, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, ir trečią dieną Jis prisikels”.

Įdomu, kaip padorus žmogus Jėzus su tokiu įsitikinimu galėjo kalbėti apie tokią savo tragišką baigtį? Juk nukryžiavimas buvo taikomas vergams, ir politiniams nusikaltėliams, kurie maištaudavo prieš Romos imperiją. Žmones gydantis, apie Dievo Karalystę kalbantis lyderis blogiausia ko gali tikėtis, tai visuomenės nepritarimo, ir tai, kad Jo mokiniai išsisklaidys, na galbūt dar kažkokios izoliacijos. Kad susilauktum tokios mirties, apie kokią jis kalba, reikia daryti tikrai blogus darbus, o Jėzus taip elgtis nė negalvojo.

Savo ateitį išgirsti gali tik Dievo klausantis žmogus. Kitokio būdo pasakyti, kas tavo ateityje nėra. Žyniai meluoja, horoskopai yra pelningas verslas, būrėjos ir raganos savo kortomis tarnauja velniui apsimesdamos, kad tai daro Dievo vardu.

Ką darytų normalus žmogus, jeigu žinotų, kad ateityje jo laukia kalėjimas, kankinimai ir gėdinga bei skausminga mirtis? Manau, kad nuo savo užmanymo jis trauktųsi, nebent jo pasitraukimas reikštų kitų žmonių mirtį. Bet šiaip normalus sveiko mąstymo žmogus dėl religinės idėjos, kažin ar pasiduotų mirčiai, ir ypač tokiu metu, kada Jo užmanymai dar nėra įgyvendinti

Gelbėtojo ir Ganytojo ženklai, apie kurį kalba pranašas Izaijas yra kančia ir ištvermė. Pažiūrėkime, kaip jis aprašo savo ateitį, - budeliai plaks Jį, raus Jo barzdą. Negana to, Jis bus užgauliojamas, į Jį viešai žmonės spjaudys. Tai visiškas paniekinimas, visiškas Jo kaip Dievo siųstojo išsižadėjimas, tačiau visa tai su Dievo žinia ir su Jo pagalba. Gelbėtojo ir Ganytojo ženklus mes matome Jėzuje Kristuje. Pasitikėjimas Jėzumi iš Nazareto auga, kai matai, kad ne Jis teigia save esant Gelbėtoju, bet kai žmonės, kurie gyveno su Dievu Jam teikia tokį autoritetą, ir iš anksto pasako apie Jo pasirodymo ženklus. Jis yra išmokęs klausyti Dievo, turi iškalbų liežuvį, Jis savo darbais guodžia ir drąsina nuvargusiuosius, Jis dėl žmonių ir Dievo karalystės yra pasirengęs kentėti nenusakomą pažeminimą ir kančias, ir visa tai ištverti iki galo. Per Jėzų, pasaulio istorijoje pradeda ryškėti visiškai kitokios tiesos. Tai ką žmonės laiko pažeminimu, Dievas paverčia išaukštinimu. Tai ką žmonės laiko gėda , Dievas daro garbe.