Išrinktųjų veidai

Paskyrė Dvylika: Simoną, pavadinęs jį Petru, Zebediejaus sūnų Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną (juos pavadino Boanerges, tai yra "griaustinio vaikai"), Andriejų, Pilypą, Baltramiejų, Matą, Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą, Tadą, Simoną Kananietį ir Judą Iskarijotą, kuris jį ir išdavė.
Morkaus 3, 16-19

Šiaip žmogus visada yra laisvas ir visada kai užsinori jis gali pasukti eiti savo keliu. Tačiau žinome tai, kad dažniausiai eidami savo kelią atsiduriame tokioje aklavietėje, kuriai nori nenori tampame įsipareigojusiais ir prarandame savo laisvę.
Žmonės kurie sekė paskui Kristų ir lipo ant to kalno, kuriame jis išsirinko Dvylika turėjo suprasti, kad jie savo ,,nepriklausomybę” keičia į priklausomybę Dieviškajam užmojui. Kodėl Kristus renkasi Dvylika? Ar tai yra atsitiktinis skaičius? Lengva mums žinantiems izraelitų istoriją yra pasakyti, - nes tiek buvo Izraelio genčių. Kita vertus, mums aktualesnis klausimas būtų - kodėl šitie yra Dvylika? Jie tikrai neatrodytų geriausi dirbti Evangelijos skelbimo darbą žmonėms. Pasižiūrėkime į pašauktųjų veidus. Pažvelkime į tuos, kuriuos Jėzus pasikvietė tapti savo bičiuliais ir įgalino tapti Jo žodžio pasiuntiniais.
Simoną, - Jėzus jį pervadino Petru, o tai reiškia akmuo. Jėzus žvelgė į žmogų ir matė kas jis yra ir neveltui Simonui duotas Akmens vardas. Simonas turėjo daug stiprybių – tai jo intelektas, ryžtas, tikslo siekimas, tačiau jame gausu ir silpnybių – nepastovumas, karštos emocijos. Be esminio gyvenimo pažinimo principo, kurį pamatė Kristuje, Petras ir būtų likęs mažai žinomo miestelio žveju.
Jokūbas ir jo brolis Jonas – juos Jėzus pavadino "griaustinio vaikais". Vėlgi Jėzus mato juose tai, ko be Jo jie patys savyje nematė. Abu karštakošiai, tačiau per Kristų atsiskleidė tai, ko nė tėvas negalėtų apie juos pasakyti. Jonas mąstytojas, poetas, vizijos žmogus. Jokūbas tylus ir drovus, anksti miręs dėl Kristaus liudijimo.
Andriejus, daug kalbantis ir lengvai užmezgantis kontaktus. Pastoviai kažką atvedantis pas Kristų.
Pilypas, pirmasis kurį Jėzus pašaukė. Baltramiejus, kurio vardas iki mūsų dienų išlikęs dėlto, kad jis atsiliepė į Kristaus pašaukimą. Matas, Evangelijose nepasakęs nė vieno žodžio, tačiau meistriškai surašęs Jėzaus pasakojimą. Tomas – skeptikas ir abejojantis. Alfiejaus sūnus Jokūbas, - apie jį nelaibai ką ir žinome. Tadas, apie kurį Biblijos pasakojimas tiek ir tepasako. Simonas Kananietis arba Uolusis, revoliucionieriškai nusiteikusios politinės partijos narys. Judas Iskarijotas – tragiško pavyzdžio asmuo. Jis kaip ir kiti buvo išsirinktas, pašauktas ir įgalintas būti su Kristumi ir skelbti Evangeliją, tačiau net ir po trijų metų buvimo su Kristumi, žmonių garbę labiau.
Žvelgdami į šiuos pasirinktuosius turėtume suprasti tai, kad Kristus prisiima iš paprasto molio kurti kažką nuostabaus. Jis pasišaukia pas save įvairiausio plauko mokinius, -revoliucionierius, žvejus, muitininkus, tylenius, karštakošius, plepius, rašytojus ir į šiuos žmones investuoja visą save. Kai Jis paliks šį pasaulį, ne kas nors kitas, o būtent šie mokiniai, išskyrus vieną, prisiims atsakomybę skelbti Viešpaties Evangeliją įvairiausių kultūrų žmonėms.
Kas yra žvelgiant į šiuos mokinius atsiminti mums? Svarbiausia - tai mūsų pačių atsakas Kristui. Žvelgdami į šių žmonių veidus neabejotinai skritingu laiku pamatytume abejones, išgąstį, nežinią ir netgi gailėjimąsi, tačiau manyčiau, kad net ir prievarta nė vienas iš jų nesikeistu savo pasirinkimu sekti paskui Kristų ir tarnauti Viešpačiui Jam atiduodant savo gyvenimą. Manau, kad Judas vienintelis norėtų iš esmės pakeisti savo pasaulėžiūrą ir padarytus pasirinkimus.
Taigi, koks žodis su mumis išlieka? Jei Jis pašaukė mane ir aš tai žinau, ir Jei jis mane pašaukė, mane Jis ir išsirinko. Galbūt aš galiu svarstyti ieškodamas už ir prieš teiginių, tačiau ne tai svarbiausia, - atsiliepęs į Jo pašaukimą turiu ramybę, suvokiu priklausomybę Dievui, gyvenu tęsti Jo pradėtą misiją.