Brian D. McLaren apie Bibliją

Tik vakar pabaigiau skaityti Brian D. McLareno knygą Kitoks krikščionis. Jos gale, 158-159 psl. radau nuostabią citatą. Norėjau su jumis ja pasidalinti. Na, tiesiog, pataikyta į 10-tuką:

Na, jei jau prakalbom apie mano komentarus Biblijos tema... Galėčiau tik pasakyti, kad yra bent keletas būdų, kaip „nužudyti“ Bibliją. Galima jai padaryti skrodimą, ją išanalizuoti, paversti ją tiesiog abstrakcija. Galima būtų skaityti nusenusias jos istorijas ir nudriskusią poeziją, ir iš jų ištraukti gražias abstraktybes, sterilius teiginius bei aštrius principus. (Belieka tik stebėtis, kodėl Dievas tiesiog nepateikė abstrakčios sistemos, o surašė istorijas ir poeziją!) Galima būtų išbraukyti visus jausmingus žodžius, pašalinti paradoksus, daugiaprasmius išsireiškimus bei įdomius trimačius žmones. Rezultate būtų gražūs moraliniai pamokymai, paprastos dvimatės sistemos bei plokščia bei nuobodi proza, skambanti kaip civilinis kodeksas arba instrukcija, kaip surinkti dviratį. Galiausiai, Biblija išnyks, prapuls, o liks vien tik taip trokštos sisteminės teologijos nuosėdos, kurių nuo pat pradžių ir siekėme.

Arba, jei nori, Bibliją gali pradėti žudyti ją demitologizuodami. Gali ją skaityti lyg būtum inžinierius ir išbraukti viską, kas netinka moderniam, vakarietiškam, redukcionistiam suvokimui. Teologinės taksidermijos pasėkoje lieka užmarinuotas pavyzdys, tuščias kiaukutas, tigro iškamša.

Gerai, kad yra ir trečia alternatyva – Bibliją skaityti nepamirštant, kad ji – senovinių kūrinių rinkinys, gimusi tarp žmonių, kurie tikėjo, jog tiesą geriausia perteigti istorijos bei žmogiško kūno meno pagalba, o ne abstrakcijų, plano ar moralizacijų pavidalu. Tokiu būdu Biblijos rašytojus atpalaiduojame nuo prievolės prisitaikyti prie modernių lūkesčių. Vietoj to, prisijungiam prie jų suvokdami savo dalią būti „angelais ir demonais, supančiotais mėsa“ (atrodo, Mertonas kažką panašaus yra rašęs) ir tai, kad mūsų pusantro kilogramo sveriančios smegenys niekada nesutalpins kviečio grūdo ar smilties stebuklo, tuo labiau visatos Kūrėjo!

Pasak Biblijos, žmogus gyvas ne vien sistemomis, abstrakcijomis ar principais, bet ir istorijomis, poezija, patarlėmis ir paslaptimi. Ir nuostabiausia yra tai, kad vietoj moralizmo pančių, kuriuos reikėtų uždėti kitų istorijų dalyviams (nereikėtų pamiršti, kaip kitiems primetama Vakarų civilizacijos istorija), Biblija mus kviečia dalyvauti joje surašytoje istorijoje – mylinčio Kūrėjo istorijoje, kuriai jis davė nuostabią ir žavią pradžią, ir kurią, nepaisant daugybės mūsų klaidų, gražiai užbaigs. Gyvendami šia istorija, rasime ir kitų istorijų keliauninkus. Jie susidomės mūsų istorija, kurioje, jei teisingai ją suprantame, yra pakankamai vietos ir jiems, ir jų istorijoms.

Dievas Abraomo kančioje

Bet Dievas tarė Abraomui: „Nesikankink dėl berniuko ar dėl vergės. Ką tau sako Sara, daryk, kaip ji sako, nes per Izaoką bus tęsiami tavo palikuonys. Bet ir vergės sūnų padarysiu didele tauta, nes ir jis yra tavo palikuonis.“
Pradžios 21, 12-13

Žmonės dažnai sako, kad jiems Dievas nepadeda kančioje. Viena blogybė veja kitą, o Dievas sėdi rankas sudėjęs, o kartais dar blogiau. Šiuo atveju turėtume klausti – o kodėl Jis mums turėtų padėti mūsų kančiose? Jeigu mes patys esame savo kančios kūrėjai, tai kodėl jis turėtų eiti iš paskos ir viską pertvarkinėti? Taip pat turėtume dar susidomėti kodėl kenčiame? Ar dėl Dievo pašaukimo, ar dėl savo įnorių? Abraomas čia galėtų visai nesikankinti, jam tereikėtų palikti taip kaip yra, pasamdyti psichologą, kuris išmokytų šias moteris gyventi kartu po vienu stogu ir toliau gyventi su jomis, tačiau baisoka yra dėl to, kad neišspręstos problemos vis vien kada nors turės būti sprendžiamos, o tuomet bus dar blogiau.
Šiuo metu, kada Abraomas nežino kaip elgtis, VIEŠPATS ateina jam į pagalbą padėdamas spręsti šią šeimyninę dramą. Be abejo Abraomas ir remdamasis racionaliais sprendimais galėtų išspręsti šią sudėtingą problemą, tačiau žymiai naudingiau yra laukti Dievo patarimo. Ne, šiuo metu VIEŠPATS nepasiūlė Abraomui rasti kompromisą, Jis padėjo jam priimti labai sunkų sprendimą – atskirti nuo savęs Hagarą ir vyresnįjį sūnų. Jis duoda patarimą kuris ir yra toks, kokio labiausiai bijo Abraomas. Dėl šio atskyrimo Abraomas kankinosi daug. Čia gi šeimos nariai, ne šiaip kokie perėjūnai.
Šiuo atveju taip atrodo, kad VIEŠPATS paskatino Abraomą skyryboms, tačiau realybėje Jis padėjo išspręsti tai kas jau senai turėjo būti išspręsta. Abraomas turėjo žmoną Sarą, iš kurios Dievo pažadu jam gimė sūnus, tačiau savo žmonos patarimu (ji labai primena Ievą kuomet ji Adomui siūlė uždraustą vaisių) Abraomas paėmė dar vieną moterį į žmonas ir susilaukė sūnaus. Abraomui tai gal ir gerai, jis gal galėtų gyventi ir su penkiomis moterimis ir dvidešimčia vaikų, tačiau Sarai, per kurią VIEŠPATS yra davęs pažadus tai katastrofa.
VIEŠPATIES šiuo atžvilgiu ateina su sprendimu palengvinančiu Saros gyvenimą ir suteikiančiu ramybę pažado sūnui. Pagaliau ji galės atsikvėpti, galės džiaugtis motinyste, viltingai matyti savo sūnui ateitį.
VIEŠPATS šį reikalą sprendė taip pat ir Hagaros naudai, nors iš šalies žiūrint su ja buvo pasielgta žiauriausiai. Tuo metu tai tikrai turėjo būti skaudus ir kartus patyrimas, nes atrodo, kad ji iš namų bus varoma į nežinią. Tačiau mes nusiraminkime ir neteiskime VIEŠPATIES, nes tai ką žmogus laiko nežinia ir kuo baisisi, VIEŠPATIES akyse tai tėra laikinas sunkumas.
Abraomą toks sprendimas kankino iki tol, kol jis išgirdo Dievo žodį. Pirmiausia, VIEŠPATS pareiškė, kad dėl Abraomo problemų, Jis neatšaukia savo pažadų. Jei Jis būtų pradėjęs keisti savo planą, tuomet visi tie 25 Abraomo klajonių ir sūnaus laukimo metai būtu šuniui ant uodegos. Tuomet Abraomas ir Sara būtų apgailėtini žmonės veltui iškentėję tiek kančių, veltui apkeliavę pusę pasaulio, išžvalgę pažado žemę ir paskutinėmis akimirkos viso to atsisakę dėl to, kad praeityje jie viename sprendime padarė klaidą. Tai yra didžiausia nesąmonė. Antra, VIEŠPATS net ir atskiriamam sūnui turi ateitį, ir netgi didelę ateitį. Šiam sūnui duodamas pažadas, kad jis taps didele tauta. VIEŠPATS neleis Abraomo palikuoniui pražūti, ir netgi pasirūpins juo geriau nei jam būtų savo tėvo namuose.
Žvelgiant į šią situaciją norisi pasiteirauti VIEŠPATIES, na o ką bendro mes turime su šiuo tekstu, kuo mums jis gali būti naudingas?
Toli eiti ieškoti tiesų savo gyvenimiškoms problemoms spręsti nereikia. Visi mes susiduriame su sunkumais, ir dar dažnai tie sunkumai yra dėl mūsų pačių ar mūsų artimųjų klaidų. Taigi, kaip tuomet mums reikia gyventi, - susitaikyti su savo klaidomis ir gyventi savo gyvenime radus kompromisą? Patarimas tiems, kurie yra pašaukti tarnystei VIEŠPAČIUI, svarbiausia prisiminti Dievo pažadus ir siekti jų net ir matant savo nuodėmingumą. Jei Dievas pašaukė ir pažadėjo, vadinasi Jis ir ištesės.

Kankinantis reikalas

Pamačiusi egiptietės Hagaros sūnų, kurį ši buvo pagimdžiusi Abraomui, žaidžiantį su jos sūnumi Izaoku, Sara sakė Abraomui: „Išvaryk šią vergę su sūnumi, nes tos vergės sūnus nesidalys paveldu su mano sūnumi Izaoku!“ Šis reikalas Abraomą labai kankino, nes tai lietė jo paties sūnų.
Pradžios 21, 9-11

Ne kartą kieme esame matę žaidžiančius vaikus, ir nėra nuostabu, kad žaisdami vaikai pradeda nebepasidalinti žaislų. Labai natūraliai tuomet kyla konfliktas, kai vienas nori ir ima, o kitas gina savo turtą ir stumia šalin tą vaiką. Keista, bet tokiu metu yra galimi ir tėvų konfliktai.
Ar tai buvo panašus konfliktas Abraomo sūnų tarpe sunku pasakyti. Izaokas yra dar visai mažiukas, ką tik nujunkytas vaikas, o Izmaeliui šiuo metu kažkur 14-15 metų. Konflikto priežastis šiuo atveju nėra visai aiški. Hebrajiškas žodis šiuo atveju yra dviprasmiškas, nes įvairiomis kalbomis verčiamose Biblijose yra skirtingi vertimai. Žiūrint į pasakojimo eigą, manau, kad Sara užsirūstino ne dėl to, kad Izmaelis žaidė su jos sūnumi, o dėl to, kad jis iš jo šaipėsi. Izmaelis greičiausiai buvo ne lengvo būdo vaikas.
Vyresnio brolio požiūris į jaunesnįjį gali būti pakoreguotas tėvų sprendimu, bet iš tiesų čia tai dviejų motinų konfliktas, labai rimtas ir netgi senas, kuris persimetė į vyresniojo vaiko požiūrį. Vaikai gali būti žiaurūs. Stipresnis engia silpnesnįjį, dėl to, kad motina ponia uja motiną tarnaitę.
Sara negalėdama pagimdyti Abraomui sūnaus labai pergyveno, ir tuomet ji davė jam savo tarnaitę Hagarą, kuri nuo Abraomo pastojusi pradėjo didžiuotis prieš Sarą. Štai tuomet ir kilo šis dviejų moterų konfliktas, kurio metu Hagara bėgo nuo Saros. Tik VIEŠPATIES pažado būsimam kūdikiui vedama ji sugrįžo į ,,savo šeimą”. Šis Saros pareiškimas, kad reikia išvaryti vergę su sūnumi, tėra neišspręsto konflikto pratesimas ir baimė dėl ateities. Didžiausia žalą dažniausiai darome mes patys sau nepaisydami VIEŠPATIES, o kaltų ieškome visai kitur. Juk tai buvo Saros mintis padovanoti Abraomui sūnų, ir tai ji įgyvendino pasinaudodama racionaliomis priemonėmis. Abraomas iš tikrųjų susilaukė sūnaus Izmaelio. Tai buvo ne įvaikintas vaikas, ne ,,netyčiukas”, ne neteisėtas, o vyriausias Abraomo sūnus. Abraomas vėliau manė, kad Dievo pažadas yra susijęs su juo, nes prašė Dievo sakydamas: ,,O kad Izmaelis gyvuotų tavo malone!” (Pr. 17,18).
Daug tikėjimo dalykų galima išspręsti pasinaudojant racionaliu mąstymu, logiškumu, apskaičiuotu sprendimu, tačiau kai tokiu būdu mes ,,padedame” Dievui vykdyti Jo pažadus, mes save pačius įstumiame į kančias. Dievas yra pajėgus įvykdyti tai ką pažadėjo ir be mūsų pagalbos. Ne, vaiko šiuo atveju kaltinti nereikia, ir jau per vėlu yra kaltinti save pačius, geriausia yra ieškoti tinkamo sprendimo gailintis savo klaidų ir žiūrint į VIEŠPATĮ. Dievas Izmaeliui taip pat turi pažadą, kuris yra Abraomo sūnaus pažadas. Hagarai VIEŠPATS sakė: ,,Padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kad jie per daugumą bus nesuskaitomi” (Pr 16,10).
Abraomo kančia kilo iš to, kad jam reikėjo kažkaip suderinti šiuos du dalykus. Izaokas tikrai yra stebuklas, gyvas Dievo pažado įrodymas, Abraomo sūnus gimęs paveldėjimui. Izmaelis taip pat Abraomo sūnus, vyriausias sūnus, kuris yra pirmoje vietoje teisiškai paveldėti Abraomo paveldo. Taigi, kaip yra reikalinga teisingai pasielgti sunku atsakyti net ir senam Abraomui. Taip, Abraomas galėtų pasakyti Sarai – nutilk, šneki nesąmones, pasenai, nebesugebi nei galvoti nei spręsti mūsų pačių problemų, vaikas ne šuniukas, neišvarysi, tačiau jis taip negali pasakyti Dievui anuliuodamas Jo pažadą.
Kaip matome, šeimoje rimtas reikalas, sunkiai sprendžiami konfliktai, skilimas. Tai kas labai brangu Abraomui, Sarai trukdo gyventi. Abraomas nežinodamas ką daryti kankinasi. Ką rinktis? Sūnų Izmaelį ir antrą žmoną Hagarą, ar savo tikrąją žmoną su pažado sūnumi?
Iš tikrųjų, ką mums tikintiesiems reikią daryti kai kankina sunkūs sprendimai, kurie gali kardinaliai keisti netgi artimų žmonių gyvenimo tėkmę? Čia netgi nėra pasirinkimo, kuris galėtų būti teisingas arba klaidingas, abejais atvejais sprendimas yra blogas, nes yra kas dėl to kenčia. Jeigu Abraomas čia spręstų vėl racionalių ir loginių mąstymu, vėl būtų blogai. Šiuo atveju, kentėti tenka jam pačiam gyvenant šeimoje tarp kūjo ir priekalo. Ten kur nėra loginio spendimo, reikia laukti VIEŠPATIES žodžio.

Pokylis

Vaikas augo ir buvo nujunkytas. Tą dieną, kai Izaokas buvo nujunkytas, Abraomas surengė didelį pokylį.
Pradžios 21,8

Šios eilutės atspindį džiaugsmingą Abraomo gyvenimo etapą. Skaitydami Abraomo istorijas, pastebėtume, kad daugiau įrašų yra apie Abraomo išbandymus, skausmus, abejones nei apie pokylius. Tačiau kita vertus, būtent tie gyvenimo sunkumai ir veda link pokylio. Kiek metų laukta, tikėta ir tik dabar jis kelia didžiulį pokylį.
Ir mūsų laukia panašus gyvenimo kelias. Gyventi tikint tai mokintis pažinti VIEŠPATĮ, mokintis išbandymų metu, mokintis eiti pašaukimo keliu nežiūrint kaip bebūtų sunku. Tik ištvėręs ir VIEŠPATYJE likęs žmogus pamatys, kad galų galę jis yra tokioje vietoje, kad gali kelti pokylį.
Pastebėkime, kad Abraomas kėlė pokylį ne tuomet, kai gimė berniukas, o kai jis ,,buvo nujunkytas”. Tai toks metas, kuomet jį motina nustojo maitinti savo pienu. Na mes nežinome kiek laiko ji maitino. Būna kad motinos maitina vaikus pusę metų, kitos metus ar netgi du. Tačiau reikšmė yra ta, kad vaikas jau procese, kuomet jis pradeda tapti savarankiškas, gali atsirišti nuo motinos ir būti pratinamas valgyti suaugusiųjų maistą.
Kažin ar mes ar turėtume taikyti šį ,,nujunkymo” principą savo gyvenime. Taip, galime kartoti Abraomo laikų papročius, tai būtų įdomu, tačiau tai mums visiškai nereikšminga. Mes mieliau keliame pokylius gimtadienio proga, nei nujunkymo proga. Kita vertus taip pat turime atkreipti dėmesį ir šį principą ir taikyti jį dvasine prasme.
Kiekvienas žmogus ,,gimsta” dvasine prasme ir tampa Dievo vaiku. Taigi, tuomet jis yra dvasinis kūdikis. Suprantama, kūdikiui yra rodomas kūdikio lygio dėmesys. Iš jo nėra tikimasi, kad jis elgsis kaip brandus žmogus, tuojau pat mąstys, susitvarkys savo reikaluose, tarnaus kaip krikščionis gyvenantis tikėjime daugelį metų. Tačiau tuo pačiu yra lūkestis, kad šis dvasinis kūdikis subręs. Todėl ir Paulius rašydamas korintiečiams sako: ,,Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu – subrendę žmonės” (1Kor 14,20). Ir efeziečiams jis sako: ,,kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius” (Ef 4,14).
Tuo pačiu jis primena apie tai kaip yra maitinamasi: ,, Aš broliai, galėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti” (1Kor 3,1-2) ir ,, Juk kiekvienas, maitinamas pienu, dar nepatyręs teisumo žodyje, nes tebėra kūdikis” (žyd 5,13).
Tikėjimo bendruomenėje yra šventė tuomet, kai kūdikis Kristuje parodo akivaizdžius požymius, kad jis bręsta, kada pradeda pats valgyti suaugusiųjų maistą. Suprantama, jis auga ir toliau dvasiškai peraugdamas kūniško vystymosi etapus. Jis yra dvasinis vaikas, dvasinis paauglys, dvasinis jaunuolis ir galų galę suaugą ir eina per suaugusio žmogaus etapus.
Knygose apie kūdikius rašo, kad būna taip, kad kūdikiai tiesiog miršta, jie tiesiog turi mirtingumo galimybę. Taip miršta ir dvasiniai kūdikiai. Tereikia tiesiog atsisakyti dvasinio maisto, arba vis manyti, arba visiškai pasitikėti maitinimuisi motinos pienu. Kaip būtų juokinga matyti penkiolikos metų jaunuolį vis čiulpiantį motinos krūtį, tačiau bažnyčiose mes tai matome nuolatos, arba teisingiau būtų sakyti VIEŠPATS taip mato nuolatos, mes tiesiog esame pernelyg mandagūs taip kalbėti, nes tai skamba įžeidžiančiai.
Šis Abraomo keliamas pokylis tai džiaugsmas, kuriuo jis nori pasidalinti su visais. Jo šeimyna, tarnai, kaimynai, galbūt net tolimi giminės turi progą džiaugtis pirmaisiais savarankiškai Izaoko žingsniais. Abraomas gali su džiaugsmu pasakoti VIEŠPATIES istoriją, nuo tos dienos kai jis išėjo į pažado žemę.

Juokas

Sūnui, kurį jam pagimdė Sara, Abraomas davė Izaoko vardą. Abraomas apipjaustė savo sūnų Izaoką aštuntąją dieną, kaip buvo įsakęs Dievas. Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė sūnus Izaokas. O Sara sakė: „Dievas iškrėtė man juoką; kas tik apie tai išgirs, juoksis su manimi.“ Ir pridūrė: „Kas gi būtų galėjęs pasakyti Abraomui, kad Sara žindys vaikus? O vis dėlto pagimdžiau jam sūnų senatvėje.“
Pradžios 21,3-7

Abraomui, kuris jau sulaukė šimto metų, pagaliau gimė sūnus. Svajotas, ilgai lauktas, brangus, mylimas, labai ypatingas. Ar neatrodo keista, kad štai tokiam vaikui Abraomas duoda Izaoko vardą, kuris reiškia ,,juokas”? Jeigu vaikas tikrai ypatingas, tai norėtųsi jį pavadinti ir ypatingu vardu, skambančiu didingai, turinčiu ypatingą prasmę. Norėtųsi pavadinti vardu į kurį įaugtų vaikas. Tos kultūros laikais taip ir būdavo. Na o dabar šimtametis Abraomas elgiasi lyg paauglys – jo sūnaus vardas bus juokas. Kažin kodėl taip?
Beje, kaip ne keista, Izaoko vardas niekada nebuvo perkeistas, jis toks išliko visoms kartoms. Abraomas anksčiau buvo Abromas, Izraelis buvo Jokūbas, na o Izaokas yra visiems laikams Izaokas.
Manau verta pasvarstyti, kodėl Abraomo sūnaus vardas buvo ,,Juokas”. Iš dalies vaikas galės įaugti į šį vardą ir tikriausiai gyvenime jis daug juoksis. Tuo pačiu džiaugsmingai juoksis ir jo tėvai. Juoksis dėl VIEŠPATIES, kuris tesi savo pažadus. Juoksis dėl Saros, kuri štai būdama 90 metų žindo kūdikį. Juoksis dėl žmonių, kurie tikrai net neįsivaizdavo, kad toks dalykas gali nutikti Abraomo ir Saros šeimoje. Juoksis ir liudys VIEŠPATIES ištikimybę.
Kartais mes galvojame, kad VIEŠPATS žadėdamas žmonėms ne viską apskaičiuoja. Tai jis įstumia į pernelyg pavojingą situaciją, tai jis veda į dykumą, tai jis šeimai neturinčiai vaikų duoda erzinančius pažadus. Jis galėtų ir netampyti j ir taip skaudančių šių žmonių gyvenimo stygų.
Jei ir laikai būtų skritingi, jeigu Abraomas būtų gyvenęs ir amžiuje pilname įvairiausios technologijos, vis vien manau VIEŠPATS jį būtų vedęs per panašius patyrimus, kad šis patirtų nebūtį ir būtinybę priklausyti VIEŠPAČIUI. Vaisiai, kurie išauga gyvenimo nebūtyje yra ypač vertingi. Žiūri į juos ir supranti – čia ne iš manęs, ne iš to ką aš galiu daryti, ne iš čia esamų resursų, nes tokių net nebuvo. Čia VIEŠPATS padarė savo darbą.
Vienas Dievo žmogus yra pasakęs: ,,Dievas neduoda tokio pažado, kuris skambėtų taip gerai, kad nebūtų tiesa”[1].
Žiūri į tai, ką turi savo rankose, ir matai kad Dievo pažadas yra gyvas ir tai yra tavo gyvenimo dalis. Tikėjimas buvo, abejonių buvo dar daugiau, tačiau šiandien šventė. Gimė sūnus dykumoje, gimė sūnus iš apmirusių įsčių. Dievas mėgsta juokauti, Jis labai mėgsta juokauti. Jis iš nebūties, iš neįmanomo, iš beviltiškumo atneša gyvybę. Todėl sūnaus vardas ir yra Izaokas - ,,Juokas”.
Šios džiaugsmingos temos kontekste turi įvykti ritualas visiškai nejuokingas Izaokui. Abraomas laikydamasis Dievo sandoros apipjausto Izaoką aštuntą dieną. Jis tampa pirmuoju kūdikiu, pirmuoju Abraomo palikuonimi, per kuri Dievas susikurs sau tautą. Abraomas apipjaustė Izaoką, nes taip jam buvo įsakęs Dievas! Priklausomybė Dievui yra per pralietą kraują, kaip ir bažnyčia šiandien per pralietą Kristaus kraują yra tapusi Jo nuotaka. Sara šioje visoje istorijoje taip pat vaidiną svarbų vaidmenį. VIEŠPATS per ją demonstruoja tai ką Jis gali daryti. Žmonės galvoja, kad jų kūnai yra jų nuosavybė. Sara tikrai turėjo atsisakyti šios sampratos, jos kūnas buvo Dievo nuosavybė ir Jam leidus, arba Jam paliepus apmiręs senos moteriškės kūnas tampo vaisingu.
Palietę šią tikėjimo temą paklauskime savęs – ar yra dėl tikėjimo pakankamai vietos juokui mūsų gyvenime? Ar esame tokie rimti, racionalūs, logiški, tada kai reikia sakralūs, visiems suprantami ir priimtini žmonės savo tikėjimu visai supančiai aplinkai? Jeigu teturime tiktais tokį tikėjimą, tuomet šėtonas iš mūsų juokiasi, nes mes esame nebe žmonės gyvenantys tikėjimu, o dėsniais ir regėjimu. Priimkime Abraomo tikėjimą, kuris leido Dievui ne būtyje sukurti gyvybę, kuris tikėjimu sudarė su Dievu kraujo sandarą ir šį mokymą perdavė ateities kartoms.
[1] Dwight L.Moody, iš The Prayer of Jabez Devotional, Bruce Wilkinson, Multnomah Publishers, 2001, p 17.