@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Ketvirtadienis, Vasario 10, 2005

Dievas Abraomo kančioje

Bet Dievas tarė Abraomui: „Nesikankink dėl berniuko ar dėl vergės. Ką tau sako Sara, daryk, kaip ji sako, nes per Izaoką bus tęsiami tavo palikuonys. Bet ir vergės sūnų padarysiu didele tauta, nes ir jis yra tavo palikuonis.“
Pradžios 21, 12-13

Žmonės dažnai sako, kad jiems Dievas nepadeda kančioje. Viena blogybė veja kitą, o Dievas sėdi rankas sudėjęs, o kartais dar blogiau. Šiuo atveju turėtume klausti – o kodėl Jis mums turėtų padėti mūsų kančiose? Jeigu mes patys esame savo kančios kūrėjai, tai kodėl jis turėtų eiti iš paskos ir viską pertvarkinėti? Taip pat turėtume dar susidomėti kodėl kenčiame? Ar dėl Dievo pašaukimo, ar dėl savo įnorių? Abraomas čia galėtų visai nesikankinti, jam tereikėtų palikti taip kaip yra, pasamdyti psichologą, kuris išmokytų šias moteris gyventi kartu po vienu stogu ir toliau gyventi su jomis, tačiau baisoka yra dėl to, kad neišspręstos problemos vis vien kada nors turės būti sprendžiamos, o tuomet bus dar blogiau.
Šiuo metu, kada Abraomas nežino kaip elgtis, VIEŠPATS ateina jam į pagalbą padėdamas spręsti šią šeimyninę dramą. Be abejo Abraomas ir remdamasis racionaliais sprendimais galėtų išspręsti šią sudėtingą problemą, tačiau žymiai naudingiau yra laukti Dievo patarimo. Ne, šiuo metu VIEŠPATS nepasiūlė Abraomui rasti kompromisą, Jis padėjo jam priimti labai sunkų sprendimą – atskirti nuo savęs Hagarą ir vyresnįjį sūnų. Jis duoda patarimą kuris ir yra toks, kokio labiausiai bijo Abraomas. Dėl šio atskyrimo Abraomas kankinosi daug. Čia gi šeimos nariai, ne šiaip kokie perėjūnai.
Šiuo atveju taip atrodo, kad VIEŠPATS paskatino Abraomą skyryboms, tačiau realybėje Jis padėjo išspręsti tai kas jau senai turėjo būti išspręsta. Abraomas turėjo žmoną Sarą, iš kurios Dievo pažadu jam gimė sūnus, tačiau savo žmonos patarimu (ji labai primena Ievą kuomet ji Adomui siūlė uždraustą vaisių) Abraomas paėmė dar vieną moterį į žmonas ir susilaukė sūnaus. Abraomui tai gal ir gerai, jis gal galėtų gyventi ir su penkiomis moterimis ir dvidešimčia vaikų, tačiau Sarai, per kurią VIEŠPATS yra davęs pažadus tai katastrofa.
VIEŠPATIES šiuo atžvilgiu ateina su sprendimu palengvinančiu Saros gyvenimą ir suteikiančiu ramybę pažado sūnui. Pagaliau ji galės atsikvėpti, galės džiaugtis motinyste, viltingai matyti savo sūnui ateitį.
VIEŠPATS šį reikalą sprendė taip pat ir Hagaros naudai, nors iš šalies žiūrint su ja buvo pasielgta žiauriausiai. Tuo metu tai tikrai turėjo būti skaudus ir kartus patyrimas, nes atrodo, kad ji iš namų bus varoma į nežinią. Tačiau mes nusiraminkime ir neteiskime VIEŠPATIES, nes tai ką žmogus laiko nežinia ir kuo baisisi, VIEŠPATIES akyse tai tėra laikinas sunkumas.
Abraomą toks sprendimas kankino iki tol, kol jis išgirdo Dievo žodį. Pirmiausia, VIEŠPATS pareiškė, kad dėl Abraomo problemų, Jis neatšaukia savo pažadų. Jei Jis būtų pradėjęs keisti savo planą, tuomet visi tie 25 Abraomo klajonių ir sūnaus laukimo metai būtu šuniui ant uodegos. Tuomet Abraomas ir Sara būtų apgailėtini žmonės veltui iškentėję tiek kančių, veltui apkeliavę pusę pasaulio, išžvalgę pažado žemę ir paskutinėmis akimirkos viso to atsisakę dėl to, kad praeityje jie viename sprendime padarė klaidą. Tai yra didžiausia nesąmonė. Antra, VIEŠPATS net ir atskiriamam sūnui turi ateitį, ir netgi didelę ateitį. Šiam sūnui duodamas pažadas, kad jis taps didele tauta. VIEŠPATS neleis Abraomo palikuoniui pražūti, ir netgi pasirūpins juo geriau nei jam būtų savo tėvo namuose.
Žvelgiant į šią situaciją norisi pasiteirauti VIEŠPATIES, na o ką bendro mes turime su šiuo tekstu, kuo mums jis gali būti naudingas?
Toli eiti ieškoti tiesų savo gyvenimiškoms problemoms spręsti nereikia. Visi mes susiduriame su sunkumais, ir dar dažnai tie sunkumai yra dėl mūsų pačių ar mūsų artimųjų klaidų. Taigi, kaip tuomet mums reikia gyventi, - susitaikyti su savo klaidomis ir gyventi savo gyvenime radus kompromisą? Patarimas tiems, kurie yra pašaukti tarnystei VIEŠPAČIUI, svarbiausia prisiminti Dievo pažadus ir siekti jų net ir matant savo nuodėmingumą. Jei Dievas pašaukė ir pažadėjo, vadinasi Jis ir ištesės.

0 Comments:

Post a Comment

<< Home