@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Ketvirtadienis, Balandžio 28, 2005

Eliziejaus stebuklai

Pranašų mokiniai, buvę kitoje pusėje – Jeriche,..pareiškė: ,,Elijo dvasia pasilieka su Eliziejumi!”
2 Karalių 2,15
Eliziejus mirė ir buvo palaidotas. Tais laikais metų pradžioje kraštą užpuldinėdavo moabitų gaujos. Kartą laidojant vieną vyrą, žmonės pastebėjo tokią gaują. Jie įmetė jo kūną į Eliziejaus kapą. Vos nukritęs ant Eliziejaus kaulų mirusysis atgijo ir atsistojo.
2 Kar 13,20-21

Kas atsitinka su žmogumi, kuris tampa laisvas VIEŠPAČIUI? Paprastai Dievas su tokiu žmogumi daro stebuklus. Iš pradžių Eliziejus tarnavo Elijui. Paklusęs Elijo autoritetui, Eliziejus išmoksta paklūsti VIEŠPAČIUI ir Elijui iškeliavus, jam buvo perduota jo galia. Tikrai Eliziejaus gyvenimas stipriai pasikeitė nuo tos dienos, kada jis atsisakė savo jaučių ir plūgo. Ar gyvenimas tapo lengvesnis? Kažin ar tokiomis kategorijomis galime mąstyti, tačiau neabejotinai jis tapo laisvesnis.
Kokius darbus Eliziejus darė būdamas pranašu? Jo tarnavimas šiek tiek pakeitė krypti, nuo Elijo tarnavimo. Su Baalo kultu jis taip kaip Elijas nebekovojo, labiau lietėsi prie individualių žmonių gyvenimo ir pratęsė, kai kuriuos Elijo neužbaigtus darbus.
Eliziejaus tarnavime yra užregistruota dvigubai daugiau stebuklų, nei jų vyko Elijo tarnavimo metu. Tai dėl to, kad Elijo dvasia ,,pasiliko” su Eliziejumi ir išsipildė Eliziejaus prašymas, kai jis prašė paveldėti dvigubai Elijo dvasios. Taigi, Eliziejus paveldėjo ne vien tik Elijo dvasia, bet galias vykdyti tarnavimą su Dievo jėga. Ir tai matome šiuose stebukluose, kurie buvo padaryti per Eliziejų. Kai kurie stebuklai yra pakartoti arba labai panašūs į kitų pranašų stebuklus:
Elijo stebuklai:
· Persiskyręs Jordanas 2 Kar 2,14
· Aliejaus pilni ąsočiai 2 Kar 4,1-7
· Šunamietės sūnaus prikėlimas 2 Kar 4, 18-38
· Eliziejaus matymai 2 Kar 6, 8-12
· Susitvarkymas su priešo kariuomene 2 Kar 6, 13-23
Mozės stebuklai:
· Išgydytas vanduo 2 Kar 2,19-22
Kristaus stebuklai:
· Padauginta duona 2 Kar 4, 42-44
· Naamano raupsų išgydymas 2 Kar 5, 1-19
· Prisikėlimas kape 2 Kar 13, 21
Eliziejaus stebuklai:
· Prakeikti paaugliai 2 Kar 2,23-25
· Šunamietės sūnaus gimimas 2 Kar 4, 11-17
· Iš puodo pašalinti nuodai 2 Kar 4,38-42
· Gehazio raupsai 2 Kar 5,20-27
· Iškilęs kirvis 2 Kar 6, 1-7
· Aramėjų kariuomenės pasitraukimas 2 Kar 7
· Pranašystė Hazaeliui 2 Kar 8, 7-15
· Pranašystė Jehoašui 2 Kar 13, 14-19

Kai tiek daug stebuklų, atrodo, kad tikrai lengva būti pranašu. Pasakei abrakadabra ir visi nustebinti, gerbia tave už tai, ką tu gali padaryti. Kiekvienas iš mūsų galėtų būti pranašu, jei turėtume tokią galią, argi ne? Tačiau tokiems stebuklams reikalingas tikėjimas.
Jėzus sakė: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys, nes Aš einu pas savo Tėvą. (Jono 14,12)
Prisiminkime, kad tapdamas pranašu, kaip nė vienas anksčiau, Eliziejus paskerdė savo jaučius, ant savo pakinktų virė jų mėsą, ir ja maitino žmones. Jėzus nesumažino tikėjimo reikšmės ir tikėjimo veiklumo. Bažnyčia šiandien yra pašaukta vykdyti pranašų darbus ir ne tik atkartoti jų stebuklų, tačiau su Dievo pagalba daryti jų dar daugiau.
Visada žmones daugiau liesdavo ne Dievo parodyti stebuklai, o to jo tarnų mielaširdiškumas. Tai ir yra Dievo stebuklas, kada vienaip matęs žmogus, pakeičia savo pasaulėžiūrą ir pradeda gyventi Dievui.
Pranašai gyveno ir mirė. Elijas, tiesa, buvo gyvas paimtas ir žemiškosios mirties nematė. Jėzus vėliau sakė, kad tokiu būdu, Jam antrą kart grįžtant į šią žemę Juo tikintys žmonės bus paimti į dangų.
Eliziejus skirtingai nuo Elijo, mirė ir buvo palaidotas. Jis greičiausiai buvo palaidotas pagal žydų paprotį – uoloje. Plėšikai į jo kapą įmetė mirusį vyrą, kuris nukritęs ant Eliziejaus kaulų atgijo ir atsistojo. Sunkiai suprantama situacija, ir tuo metu akivaizdžiai jos niekas paaiškinti negalėjo, tačiau raštas ir veiksmu ir žodžiais skelbė teisiųjų prisikėlimą, tu žmonių, kurie tikėjimu liečiasi prie Kristaus kuris mirė už mūsų nuodėmes ir prisikėlė amžinam gyvenimui ir mūsų vilčiai. Izaijas sako: ,,Tavo mirusieji bus gyvi, jų kūnai kelsis kartu su mano. Dulkėse esantieji, pabuskite ir giedokite. Kaip rasa gaivina augalus, taip Viešpats prikels mirusiuosius” (Iz 26,19).
O Paulius rašė: ,,Nes pats Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia” (1Tes 4,16).
Tik Kristus įprasmina gyvenimą, tik jame yra prisikėlimas, ir tai yra pats didžiausias stebuklas kokį žmogus gali patirtį. Tik pagalvokime, miręs tikėjimo dėka vėl prisikels gyventi. Todėl - ,, Išgirdę jo balsą, neužkietinkite savo širdžių” (Hbr 3,8). Atverkite savo širdį priimti Kristų į savo gyvenimą ir savo valią sekti Juo.

Antradienis, Balandžio 26, 2005

Eliziejaus atsakas VIEŠPAČIUI

Eliziejus sugrįžo ir, paėmęs jungą jaučių, paskerdė juos. Naudodamas pakinktus kaip malkas, jis išvirė jų mėsą ir davė žmonėms valgyti. Tada paliko, sekė Eliją ir tapo jo tarnu.
1 Karalių 19, 21

Eliziejus Elijui praėjus į namus sugrįžta ne vien tik atsisveikinti su savo tėvais, bet ir pasiruošti pašaukimo tarnystei.
Pirmutinis darbas, kurį Eliziejus darė, ir greičiausiai dėl šio darbo daug kaimynų ir giminių stebėjosi, tai atsisveikinimas su jaučiais. Jaučiais jis užsidirbdavo pragyvenimui. Eliziejus galbūt galėjo jaučių ir neskersti. Juos pardavęs jis tikrai galėjo užsitikrinti pragyvenimą nors trumpai ateičiai, be to, ir Elijui būtų padėjęs. Kodėl Eliziejus pasielgė taip radikaliai? Kodėl jis atsisakė jam šių brangių darbinių gyvūnų? Niekas taip jam elgtis nesakė.

Antra. Ne vien tik jaučius, bet ir savo arklą Eliziejus sudegino. Mėsai kepti jis galėjo naudoti ir malkas. Tačiau jam tai buvo negražinamas pasirinkimas. Nėra kelio atgal. Eidamas tarnauti Dievui jis sudegino visus tiltus. Eliziejus žemdirbiu daugiau nebebus, Eliziejaus gyvenimas skirtas pranašo tarnystei. Dabar sekdamas Elijumi, jis tampa jo tarnu. Jis nebėra savarankiškas sau pačiam pragyventi pasirūpinti galintis vyras, dabar jis yra tarnas. Stebėdamas Eliją, patarnaudamas jam, melsdamasis kartu su juo jis mokinsis gyvenimo ,,seminarijoje” ir vieną dieną bus pasiruošęs priimti pranašo tarnavimo atsakomybę.

Atsisakyti jaučių ir arklo Eliziejui reikėjo ne vien tik mintimis, bet ir fiziškai juos prarasti.
Ekonomiškai orientuotoje visuomenėje galbūt mes jau net nebemokame tokiais standartais mąstyti, o reikėtų. VIEŠPATS kiekvieną žmogų nori išmokyti būti prisirišus ne prie savo pragyvenimo šaltinio, o prie Jo. Todėl ir senajame Įstatyme, ir bažnyčios mokyme yra mokymas apie dešimtinės mokėjimą, ir aukojimą virš dešimtinės. Žmogus, kuris gali atsisakyti materialinės gėrybės, turi galios džiaugsmingai paklūsti VIEŠPAČIUI ir patirti daugiau Jo palaiminimų.

Tarnaudamas Dievui, pranašas ir valgo ir gyvena iš Dievo malonės. Jeigu kalbėti atvirai, tai tikrai pinigais iš dangaus nelyja, o pranašai ir valgydavo, ir keliaudavo, jiems reikėdavo ir apsirengti, jie turėdavo ir ką vargšui paaukoti. Iš kur visa tai? Turbūt jiems gerai sekdavosi loterijoje? Tiesą kalbant, tikintieji juos paremdavo ir pasirūpindavo jų poreikiais. Kai tikinčiųjų šalia nebūdavo, tuo rūpindavosi VIEŠPATS. Taip, Izraelyje buvo pranašų, kurie turėjo savo ūkį, turėjo tėvų sukauptą palikimą, buvo tokių kurie tarnavo net valstybiniame darbe. Ir tai, kad vienas pranašas pragyvendavo iš savo valstybinio darbo atlyginimo, nėra rodiklis kitam pranašui, kuris gyvena vien tik iš Dievo ir tikinčių žmonių malonės.

Trečia. Eliziejus paskerdęs jaučius padarė vakarienę visam kaimui. Vieni tos vakarienės metu džiaugėsi, kiti liūdėjo, treti galbūt meldėsi už Eliziejų. Kaip atrodo, ko daugiau tos vakarienės metu buvo – liūdesio ar džiaugsmo? Neabejodamas manau, kad žmonės labiau džiaugėsi nei liūdėjo.
Kai man reikėjo eiti tarnauti į tarybinę armiją, mano tėvai taip pat kėlė pokylį. Išleistuvių pokylis daug ką reiškė išeinančiam kariauti. Dažnai tai būdavo ,,paskutinės vakarienės”, atsisveikinimo su artimiausiais žmonėmis pokylis, ir neduok Dieve paskutinis to žmogaus gyvenimo pokylis. Be to, juk nesinorėdavo į kariuomenę eiti nepasinaudojus paskutine proga pašvęsti. Tai ir šventėme.

Eliziejus matė kitaip. Jis žmones vaišino ir tarnauti ėjo ne okupacinei kariuomenei, o VIEŠPAČIUI, visos kūrinijos Kūrėjui. Tai tikrai džiaugsmo šventė, tai tikrai ryškus žmogaus gyvenimo pakeitimo taškas. Pavaišinęs žmones jautiena, Eliziejus duoda ženklą, kad nuo šiol jis žmones maitins ne savo rankomis uždirbtomis gėrybėmis, nes jau taip nebeuždirbs, o Dievo žodžiu. Tokiu būdu Eliziejus visiškai atsidavė VIEŠPATIES globai ir dėl VIEŠPATIES tapo mobilus. Dažniausiai tas, kuris turi labai mažai turi daugiausia, nes jis yra laisviausias žmogus.
Dievas daugelį iš mūsų yra pašaukęs tarnavimui. Kodėl tiek nedaug tėra atsiliepusių Jam? Paprasčiausiai dėl to, kad esame savavališkai apriboję savo laisvę ir prisiėmę įsipareigojimų, kurie stabdo mus nuo tarnavimo VIEŠPAČIUI.

Nesakau, kad dabar turime būti laisvi nuo nuosavybės, laisvi nuo bet kokių visuomeninių įsipareigojimų. Na visi mes gyvename visuomenėje, kuri turi savo taisykles ir dažnai kitaip negali būti. Tačiau mes turime būti išmintingi. Turime saugotis būti pavergti, ir turime būti pakankamai laisvi, kad Dievui pašaukus, galėtume Jam tarnauti ir nebūti įkalinti tų dalykų, kurie yra būtini mūsų gyvenime. Jeigu jūs vergaujate savo darbui, tai yra tokių darbų, kur galima ir užsidirbti duonai ir tuo pačiu lieka laiko tarnauti Dievui. Jeigu jūs vergaujate savo būstui ar transporto priemonei, tai vėl yra iš ko rinktis. Ne gyvenimas yra skirtas darbui, o darbas padeda mums gyventi. Eliziejus lengva širdimi atsisakė prie žemės jį traukiančių dalykų, kad galėtų gyventi pagal Dievo pašaukimą. Manau, kad ir mūsų tarpe yra tokių žmonių, kuriems reikia pergalvoti kokiam tarnavimui iš tikrųjų jie yra pakviesti.

Penktadienis, Balandžio 22, 2005

Eliziejaus pašaukimas

Iš ten iškeliavęs, Elijas rado Šafato sūnų Eliziejų beariantį. Buvo ariama dvylika jungų jaučių, o jis buvo su dvyliktuoju. Eidamas pro šalį, Elijas užmetė jam savo skraistę. Palikęs jaučius, šis bėgo paskui Eliją, sakydamas: „Prašau leisti man pabučiuoti tėvą ir motiną; tada tave seksiu.“ „Eik, bet grįžk! atsakė Elijas. Argi aš tau trukdau?“
1 Karalių 19,19-20

Su Dievo veikimu žmogaus gyvenime gali vykti netikėti dalykai, tačiau Dievas visada turi lūkestį, kad žmogus, į kurį Jis kreipiasi, atsilieps į jam parodytą dėmesį.
Dabar mes žvelgiame į du Izraelyje labai įtakingus žmones. Elijas šiuo metu jau pergyvenęs savo gyvenimo didžiąją depresiją, pradeda vykdyti jam Dievo duotas užduotis. Turbūt nustebsite, tačiau iš trijų Dievo jam patikėtų užduočių jis įvykdė vieną.
Jis nepatepė nei Hazaelio Aramo karaliumi, nei Jehuvą Izraelio karaliumi, tačiau susirado Eliziejų, kuris vėliau pratęsė jam VIEŠPATIES patikėtą užduotį. Ką žinome apie Eliziejų?
Eliziejus gyveno Abel Meholoje. Yra tikima, kad ši vieta buvo šalia Jordano upės. Anksčiau ji buvo paminėta Gideono metraščiuose (Teis 7, 22). Akivaizdžiai Eliziejus buvo žemdirbys, nes jį sutinkame dirbantį ariamame lauke. Dar apie Eliziejų žinome, kad jis buvo plika galva, ir į šį išskirtinumą jis labai jautriai reaguodavo.
Kodėl Dievas Elijo vietoje pranašu būti pasirinko Eliziejų? Pažvelgus, tokiam darbui tai nekvalifikuotas žmogus. Neišsimokslinęs ir dėl savo išvaizdos labai jautrus kaimietis. Galbūt jo profesija yra šiam žmogui atsakymas, nes jis supranta žemdirbystės procesus, kurie yra labai artimi Dievo dvasiniams procesams, kur ir arimas, ir sėja, ir priežiūra ir derliaus nuėmimas yra vienodai svarbūs dalykai? Tačiau Eliziejus aiškiai suprato, kad VIEŠPATS yra aukščiau visko.
Eliziejus pasikeitimo savo gyvenime greičiausiai ieškojo dar prieš pasirodant Elijui, tik jis nežinojo, kaip šis pasikeitimas turėjo pradėti pildytis. Jam reikėjo padrąsintojo tokiam žingsniui.
Jėzus yra sakęs: ,, Pjūtis tikrai didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį (Luko 10,2).
Kai per arimų lauką eidamas Elijas užmetė skraistę ant Eliziejaus pečių, jis nedvejodamas suprato, ką Dievas su juo daro. Ne Elijas turėjo jį įtikinėti, kad Dievas jam pasakė jį patepti pranašu, o Eliziejus pribėgęs prašė, kad Elijas nepyktų ir duotų jam laiko atsisveikinti su artimaisiais.
Daug gerų dalykų mums Dievas yra davęs, kad būtume suformuoti tarnauti Jam, tačiau tam tikru metu, Jis pašaukia atsirišti nuo to, kas vienu metu mums yra labai svarbu, ir prisirišti prie Jo. Pastebėkime tai, kad atsiliepimas į pašaukimą yra grynai savanoriškas. Elijas Eliziejui nesakė nė žodžio, ką jis turi daryti, jis netgi sarkastiškai jam atsakė - ,,Argi tau trukdau?”. Elijas nestūmė jo pasirinkti pranašo tarnavimo.
Eliziejus akivaizdžiai buvo pagarbus savo tėvams, ir ši pagarba jį vedė link Dievo pagarbos. Tas kuris gerbia savo tėvus, gerbia ir Dievą. Todėl tėvai privalo auginti savo vaikus nepataikaudami jų norams, o ugdydami juose dėkingą pagarbią tėvams ir Dievui, net jeigu jų vaikai ir prieštarauja tokiam tėvų požiūriui.
Ką šis pašaukimas mums kalba šiandien?:
· Dievas Sau pasirenka žmogų ir pakviečia jį į patarnavimą.
· Pašaukimą pašauktasis gali išgirsti jam netikėtu metu ir būti nepasiruošęs tuojau pat sutikti su pakvietimu.
· Viešpats prievarta žmogaus tarnauti neverčia, duoda galimybę pergalvoti šį pasirinkimą.
· Pašauktųjų šiandien neabejotinai yra daugiau nei atsiliepusiųjų į Viešpaties pašaukimą. Atstumdami pašaukimą šie žmonės prarandą jiems skirtą palaiminimą ir tuo pačiu apiplėšia tuos, kuriems jie galėtų patarnauti.

Parduotuvėje su žmona pirkome prekes ir jų prisikrovėme daugiau nei turėjome pinigų. Kaip pamatėme, kad sąskaita už prekes jau pasiekė mūsų turimą sumą, pardavėjai pasakėme - ,,užteks, viskas, susimokėsime dabar, nes daugiau nebeturime”.
Labai netikėtai, jauna moteris iš kitos eilės, man tarė, - ,,jūs tęskit, pirkit, aš už jūsų prekes sumokėsiu”. Aš pagalvojau, kad ši moteris nesuprato, ką sako, man dar prekių buvo likę už kokį 15 litų. Aš pasakiau, kad pinigų neturiu nei kortelėje, todėl negalėsiu jai atiduoti. Ji vis laikėsi savo - ,,aš sumokėsiu”. Tuomet aš labai švelniai, kad neįsižeistų, pasakiau jai - ,,na mes nesame vargšai, nereikia jums už mus mokėti, mes tik perdaug pasiėmėme”. Aš jai labai padėkojau už jos gerą širdį ir viskas tuo pasibaigė.
Tačiau aš vis nuolatos galvojau apie tai, ir supratau, kad pasielgiau labai neteisingai. Tai ką ši moteris norėjo padaryti, buvo geras darbas, ji viską teisingai buvo įvertinusi, tik aš per savo išdidumą nesugebėjau priimti palaiminimo, kurį greičiausiai Viešpats mūsų šeimai norėjo suteikti per šią moterį. Nepriimdamas jos geros paslaugos, iš dalies pristabdžiau jos dosnumą perteikdamas apribojimą jos mąstysenai, kad dosniems reikia būti tik vargšams. Taigi, aš ne vien tik pats nepriėmiau palaiminimo, bet ir jai nesuteikiau galimybės patirti davimo palaiminimo, dėl to, kad atmečiau jos širdingą pagalbą.
Mato 7, 17 sako: ,,Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis - blogus." Tai, kodėl savo išdidumu sustabdome tai, ką mums Dievas nori atlikti?
Pašaukimas ir pašaukimo palaiminimas niekada nėra individualus reikalas. Jei Dievas kviečia tarnauti (ir dabar nekalbame apie tarnavimo rūšis), tai Jis kviečia pirmiausia galvodamas ne apie tave, o apie tai, kas gali būti nuveikta per tave žmonių bendruomenėje. O tai be abejonės yra kur kas reikšmingesni darbai, nei profesionaliai suartas laukas.

Ketvirtadienis, Balandžio 21, 2005

„Perdegęs“ Elijas

VIEŠPATS tarė jam: ,,Grįžk keliu, kuriuo atėjai, į Damasko dykumą. Ten nuėjęs, patepsi Hazaelį Aramo karaliumi. Patepk ir Nimšio sūnų Jehuvą Izraelio karaliumi, o Šafato sūnų Eliziejų iš Abel Meholos patepk pranašu vietoj savęs. /1 Karalių 19,15-16/

„Perdegęs” pranašas savo gyvenime nebemato tikslo. Įvyko labai daug įvykių ir Elijas pavargo, ir susirgo depresija. Jis metė iššūkį karaliui, po to virš trijų metų slapstėsi, gyveno kaip imigrantas pas našlę, sugrįžęs į Izraelį vėl stojosi prieš visą visuomenę skelbdamas, kad VIEŠPATS yra Dievas. Po Dievo apsireiškimo, jis praliejo daug kraujo, ir tai stipriai jam atsiliepė. Tuojau pat iš baimės jis bėga nuo Jezabelės melsdamasis: „Gana! – imk VIEŠPATIE, imk mano gyvastį” (19,4).

Kas vyksta po to, kai Dievo žmogus savo gyvenime praranda regėjimą? Kas tuomet belieka jam daryti? Lengviausia yra pulti į neviltį ir susikoncentruoti į savęs gailėjimą. Galvoti apie tai, kad nieko gero iš gyvenimo sulaukti nebepavyks ir gražiausios dienos liko praeityje. Žmogus taip galvodamas tikrai gyvenime praranda bet kokį norą keisti reikalus savo aplinkoje ir atsiduoda į „likimo rankas”, t.y. palieka laisvę aplinkybėms veikti jo gyvenime.

Elijas nebeturi gyvenimo vizijos. Jis galvoja, kad Izraelyje, daugiau pasirodyti jau nebegalės ir jo laukia emigranto dalia. Nežino kaip reikės pelnytis duoną, nežino kur reikės gyventi, ir apskritai kam bereikia gyventi.

Kaip Elijas galėjo taip pavargti? Ar jis dirbo sunkų protinį ar fizinį darbą, kuris jį būtų išsekinęs? Atrodo, kad ne. Visa ką jis darė, tebuvo kalbėjimas už VIEŠPATĮ ir Karmelio kalno projektas. Tai iš kur tas nuovargis, kodėl dabar pranašas nori mirti?

Jeigu pranašų gyvenimą vertintume pagal tai, kokią ekonominę naudą jie duodavo visuomenei (taip įprasta mąstyti mūsų visuomenėje), tai dažnai jie būtų visuomenės dugne, nes dauguma jų buvo išlaikytiniai. Jeigu jų gyvenimą vertintume kalbėdami apie jų įtaką tautos mentalitetui, tai irgi naudos iš jų pamatytume nedaug, nes tauta dažnai pranašų neklausydavo ir nekreipdavo į jų žodžius. Taigi, visai pagrįstai pranašas Elijas VIEŠPAČIUI melsdamasis jam sako - „aš visai nebereikalingas, ir iš manęs nėra jokios naudos, imk VIEŠPATIE mano gyvastį.

Na, štai taip jaučiasi pranašas, bet VIEŠPATS turi visiškai kitokią nuomonę, apie tai ką jis turi veikti, ir po susitikimo su Elijumi ant Horebo kalno (ten kur Mozė gavo 10 įstatymų), VIEŠPATS Elijui suteikia naują užduotį, kokios pats Elijas sugalvoti tikrai nepajėgtų:
  • VIEŠPATS siunčia jį į Damasko dykumą, į užsienį, Hazazelį patepti Aramo karaliumi.
  • Po to sugrįžti į Izraelį ir patepti Jehuvą Izraelio karaliumi.
  • Eliziejų patepti pranašu.
Kuo šie karaliai pasižymėjo, kad VIEŠPATS politikoje norėjo panaudoti savo pranašą? Visgi, ne Hazazelio ir Jehuvo karjera VIEŠPAČIUI rūpi, o jo tauta, ir ateityje šie karaliai pasižymėjo, kad ir per užsienio ir per vidaus politiką jie kovojo su Baalo religija.

Taigi, pranašas tarnauja politiniame lygmenyje paveikiant valdžios institucijas. Tačiau jis turi prisiliesti ir prie tautos dvasinės kultūros, paruošdamas savo vietoje žmogų. Dažnai nutinka taip – žmogui savo gyvenimą vertinančiam tiktais iš savo aplinkybių gali atrodyti, kad jo resursai išseko, jo įtaka šiame gyvenime baigėsi, ir suprantama tuomet manydamas, kad būdamas toks „praskydęs” jis jau nebegali duoti jokių gyvenimo vaisių. Na, taip tiktais atrodo. Patyrimo bagažas, kurį susikrauname gyvendami dievobaimingą gyvenimą, visuomet galima panaudoti investuojant į kitus žmones. Suprantama yra didelis skirtumas, tarp dievobaimingo gyvenimo bagažo ir bedieviško gyvenimo bagažo. Žmogus, kuris nugyvena gyvenimą be Dievo, visų prima neturi tokio dievobaimingo bagažo, ir neturi ko dalintis, jam reikia net ir sulaukus senatvės išmokti tikėjimo pradžiamokslio, kas irgi teikia gyvenime džiaugsmą ir troškimą gyventi, bei pažinti. Elijas nori save „nurašyti” nuo tarnavimo VIEŠPAČIUI, tačiau VIEŠPATS jam to neleidžia.

Žvelgdami į šį Elijaus gyvenimo epizodą, matome didžiulį skirtumą, tarp žmogaus ir Dievo vertinimo. Ar kada nors vertinote save negatyviai, ar galvojote, kad esate nevykėlis, ir visas jūsų gyvenimas yra nieko vertas, nes jūs nesugebate, nepadarote, neuždirbate ir t.t.? Dievas į žmogų žiūri šiek tiek kitaip. Ar esate uolus VIEŠPAČIUI? Ar siekiate Jo artumo? Ar linkstate išgirsti Jo balsą? Tai yra svarbiausi dalykai, nes tik tai išlieka amžinai, nes tik tai yra pačios tikriausios žmogaus gyvenimo vertybės. Visa kita - tik Dievo dovanų manipuliacija.

Ketvirtadienis, Balandžio 14, 2005

Elijas daro VIEŠPATIES stebuklus

Dabar aš tikrai žinau, kad esi Dievo vyras, - atsakė moteris Elijui, - ir kad VIEŠPATIES žodis sklinda iš tavo lūpų. /1 Kar 17,24/

Šiuos žodžius našlė Elijui pasakė, patyrusi neįmanomą dalyką. Jos sūnus buvo prikeltas iš mirties. Vienas iš tų ryškių dalykų, kuo Elijas pasižymėjo pranašų tarpe, tai stebuklų gausumas. Sugrupuodami juos pamatome, kad jo gyvenime buvo aštuoni ryškūs atvejai, kada jis patyrė VIEŠPATĮ keičiantį jo aplinką, demonstruojantį net tik to bet ir šio meto žmogaus logikai ir racionalumui nesuvokiamą apsireiškimą. Vieni iš Elijo stebuklų buvo gana privatūs, kuriems patvirtinti liudytojų atsirastų nedaug (o gal ir neatsirastų). Tai jo stebuklingas išgyvenimas prie Kerito upelio, gyvenimas pas našlę Sarepte, jo kelionė į Horebą, persiskyręs upės vanduo ir stebuklingas iškeliavimas. Kiti stebuklai buvo akivaizdūs ir neabejotinai antgamtiniai, tai ugnies nužengimas ant deginamosios aukos, ir šimto karių sunaikinimas.
  1. Gyveno prie Kerito upelio 1 Kar 17,2-7
  2. Pas našlę Sarepte: Neišseko puode miltai ir nepritrūko ąsotyje aliejaus. 1 Kar 17,8-16
  3. Pas našlę Sarepte: Sugrąžino vaikui gyvybę. 1 Kar 17,17-24
  4. Nužengė ugnis ir sudegino deginamąją auką – 1 Kar 18,38
  5. Kelionė į Horebą – 1 Kar 19,1-14
  6. Ugnis sudegino 100 karaliaus vyrų ir angelas kalbėjo jam – 2 Kar 1,9-15
  7. Persiskyrė upės vanduo – 2 Kar 2,8
  8. Pakilo viesulu į dangų – 2 Kar 2,11
Kodėl vyko šie stebuklai, ar negalėjo Elijas tarnauti Dievui ir be jų? Pranašas Jeremijas neturėjo nė vieno stebuklo, ir tikrai buvo reikšmingas. Greičiausiai Elijas galėjo atlikti savo misiją ir be stebuklų, tačiau vėl kalbame apie tai, kad stebuklai buvo ne dėl Elijaus, ne dėl Dievo, o dėl tautos išgelbėjimo.
Pagrindinės stebuklų temos yra šios:

VIEŠPATS pasirūpins – 1,2,4 stebuklai
Tai stebuklai, kurie antgamtiniu būdu Elijui suteikė maistą. Raše nėra nė vieno atvejo, kada Dievo pranašas mirtų iš bado. VIEŠPATS pasirūpina tais, kurie Jam tarnauja.

VIEŠPATS apsireiškia – 3, 4 stebuklai
Elijas du kartus patirią VIEŠPATIES apsireiškimą. Pirmą karta, tai bandymo metu, kada VIEŠPATS apsireiškė ugnimi pasiimdamas deginamąją auką. Izraelis pripažino VIEŠPATĮ savo Dievu, ir tą dieną sunaikino Baalo pranašus.
Antras VIEŠPATIES apsireiškimas ant Horebo kalno, kuri Elijui Jis apsireiškė ne vėjuje, ir ne žemės drebėjime, ir ne ugnyje, o švelniu tyliu dvelksmu. Po kiekvieno iš šių apsireiškimų, Elijas buvo ryžtingas veikti VIEŠPATIES labui.

VIEŠPATS suteikia galią – 3,6, 7, 8 stebuklai
Elijas ne vien žodžio, bet ir ypatingos galios pranašas. Dievas jam tarnaujančiam pranašui suteikia galias. Jo šios galios išsiskiria nelogiškumu.
Pirmoji galia tai berniuko prikėlimas iš mirusių. Per Elijų berniukui buvo gražintas gyvenimas.

Antra galia yra prieštaringa pirmajai, nes Elijas rodosi lengvabūdiškai sunaikina šimtą karaliaus vyrų, ir tik trečiojo penkiasdešimtininko prašomas branginti jo gyvybę jis nesunaikina trečiojo karaliaus būrio. Čia stinga logikos. Vienu metu iš baimės būti nužudytu jis slėpėsi nuo Jezabelės keršto, tačiau tuo pačiu jis turi autoritetą įsakyti ugniai naikinti jo suimti atėjusių vyrų.

Trečia galia, labai panaši į Mozės ir Jozuės. Norėdamas pereiti Jordaną jis perskiria vandenis ir pereina į kitą upės pusę per sausumą. Trūksta logiškumo tokiam galios eikvojimui, ar buvo būtina eiti į kitą upės pusę?

Ketvirtas stebuklas rodantis Elijo autoritetą, tai stebuklingas paėmimas į dangų. Elijus žemėje mirties nepatyrė, jis ugnies vežimo ir ugninių žirgų viesulu buvo paimtas į dangų. Elijo paėmimas, tai įvaizdis, kaip bažnyčia bus paimta į dangų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo metu.

Na o ką mums reiškia šie stebuklai? Jeigu jų nepatyrėme, tai jie mažai ką ir reiškia, tačiau šios istorijos mumyse skatina viltį ir kalba apie VIEŠPATĮ, kuris norėdamas gali veikti per bet kurį žmogų, kuris atsiduodamas Jam tarnauja. Tai kad Elijui buvo suteikta malonė patirti šiuos stebuklus yra Elijo malonė, mūsų malonė yra ta, kad mes per Dievo Dvasią galime patirti mūsų širdies pakeitimą, ir esame patikėti dalintis šiuo svarbiausiu stebuklu su kitais žmonėmis. Kaip jums sekasi liudyti šį Dievo stebuklą?

Trečiadienis, Balandžio 13, 2005

Elijas tarnauja VIEŠPAČIUI

Kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas, kuriam aš tarnauju…Eliją pasiekė VIEŠPATIES žodis: „Eik iš čia, pasuk į rytus nuo Jordano. Atsigersi iš upelio, o maitinti tave ten aš paliepiau varnams…Varnai atnešdavo jam duonos ir mėsos kas rytą ir kas vakarą, o iš upelio jis atsigerdavo.” /1 Kar 17,1-3,6/

Autorius, mums duoda šiek tiek įžvalgos apie Eliją, nors tuo pačiu palieka ir daug nežinios. Nežinome nei kuo Elijas užsiimdavo iki pranašavimo, nežinome nei jo kilties, tačiau tuo pačiu Izraelio istorijoje jis buvo vienas iš įtakingiausių lyderių.

Karaliaus akivaizdoje jis pasirodė, kaip žmogus iš niekur, apsirengęs gauruotu drabužiu ir apsijuosęs odiniu diržu (2Kar 1,8), garantuotai jis nekėlė karaliui pasigėrėjimo nei savo išvaizda, ir tuo labiau savo žodžiais. Elijo vardas reiškia „mano Dievas, Jehova”. Kultūroje, kuri persimeta prie dievo Baalo, šis vardas skambėjo įžūliai, ir pojūtis tautiečiams jį matant arti buvo kaip dūmai akims. Elijas karalių sutiko Tišbės Gileade. Raštas sako, kad Elijas buvo iš tų vietovių. Daugelis Biblijų turi išnašas, kad Elijas buvo „naujasėdys iš Gileado naujasėdžių“*.

Elijo veiksmas. Pasirodęs karaliaus akivaizdoje jis prisistato ne kaip privatus, bet kaip Dievo įgalintas asmuo. Elijas teigdamas, kad jis tarnauja VIEŠPAČIUI sako:
  • VIEŠPATS yra gyvas Dievas.
  • VIEŠPATS yra Izraelio Dievas.
  • VIEŠPATS kraštui siunčia sausrą.
Šie jo teiginiai patvirtins, ne vien tik, kad VIEŠPATS yra Dievas, bet ir paneigs apgaulingąjį Baalo kultą. Tuoj po šio susitikimo su Ahabu, Elijas keliauja į dykumą ir ten slepiasi. Šalyje prasidėjusi sausra kenkia kraštui, net upelis, prie kurio buvo apsistojęs Elijas išdžiūvo.

Varnai. Ši istorijos dalis pažymi VIEŠPATIES ypatybę valdyti ir mokėti pasirūpinti savo žmonėmis.

Pirma, VIEŠPATS pasirinko šiuo atveju pasinaudoti padarais, kurie Izraelyje laikomi nešvariais (Kunigų 11,15).

Antra, duona ir mėsa, kurią varnai atnešdavo Elijui į dykumą, primena Izraelitų dykumos maistą mana ir kurapkas, kuriuos klajodama tauta gavo iš VIEŠPATIES malonės (Iš 16,8).

Taigi, daugeliu atžvilgiu, Elijas Izraeliui pasirodo, kaip Mozė. Panašus pašaukimas (išlaisvinti tautą iš Baalo vergystės), panaši pradžia (kalbasi su karaliumi), problemos iškėlimas (bus sausra), gyvenimas dykumoje (neįprastas maistas, bet iš niekur).

Elijo žinia yra labai aktuali šiuolaikinei visuomenei. Baalizmas šiuo metu yra pakeitęs savo formą. Žmonių pasaulėžiūra vis labiau tolsta nuo VIEŠPATIES pažinimo, yra pasitikima paviršutiniu saugumu ir materialine gerove be VIEŠPATIES savo gyvenime. Ne dėl savęs, bet dėl tautos VIEŠPATS siunčia pranašus perspėdamas, kad nusigręžimas nuo Jo yra tolygus pražūčiai. Po 150 metų Asirija įsiveržė į Izraelį, ir nuo tos dienos, kai tauta buvo ištremta, iš pasaulio istorijos dingo 10 Izraelio genčių. Kaip tai atsitiko, ogi paprastai, nes VIEŠPATS nuo Jo nusigręžusios tautos nebesaugojo.

*Biblija, Naujas Lietuviškas vertimas, prof.dr.Algirdas Jurėnas, 390 p.

Antradienis, Balandžio 12, 2005

Elijas perteikia VIEŠPATIES žinią

Tišbietis Elijas iš Tišbės Gileade tarė Ahabui: „Kaip gyvas VIEŠPATS, Izraelio Dievas,kuriam aš tarnauju, šiais metais nebus nei rasos, nei lietaus, nebent aš duosiu žodį.” /1 Karalių 17,1/

Izraelis šiuo metu gyvena laikotarpiu, kuomet vyksta daug pasikeitimu. Po trijų karalių Sauliaus, Dovydo ir Saliamono valdymo kadencijų Izraelio karalystė skyla į pietinę ir šiaurinę karalystes. Pietinė yra Judas, o šiaurinė šalis yra Izraelis, kurį sudaro 10 iš 12 Izraelio giminių.

Pirmasis naujojo Izraelio karalius Jeroboamas jį valdė 22 metus. Jis Izraelyje pradėjo stabmeldystę, nes nenorėjo, kad Izraelitai eitų VIEŠPATIES garbinti į Jeruzalę. Po jo 2 metus šalį valdė jo sūnus Nabadas. Sąmokslu jį nuvertęs Baša karaliavo 24 metus. Po Bašos 2 metus karaliavo jo sūnus Ela, tačiau jis buvo nužudytas Zimrio, kuris valdžioje išsilaikė tik 7 dienas. Po Zimrio valdžią paėmė Omris, kuris karaliumi buvo 12 metų.

Omrio valdymas Izraeliui atnešė politinį pastovumą. Samarija tapo Izraelio sostinė ir ji išliko 150 metų iki Asirijos užkariavimo. Kasinėjimai patvirtino tai, kad Omris statė daug prabangių pastatų, užsiėmė prekyba su užsieniu. Būdamas gudrus politikas Omris sugelbėjo Izraeliui suteikti saugumą, o patogi geografinė padėtis padėjo pakelti Izraelio ekonomiką. Omrio laikais Izraelis pradėjo klestėti. Jo sūnus Ahabas iš tėvo paveldėjo klestinčią karalystę. Omrio dinastijai metraštininkai savo raštuose Karalių knygose paskyrė trečdalį vietos, nors 400 Izraelio metų istorijoje ji užima vos dešimtadalį tautos istorijos. Karalių knygų metraštininkai greičiausiai norėjo pasakyti, kaip svarbus buvo šis laikotarpis, kurio metu į Izraelio pasaulėžiūrą pradėjo skverbtis Baalo garbinimas.

Kas vyko tuo metu, kada Izraelio scenoje pasirodė Elijas? Tuomet tautos karalius buvo Ahabas, ir jis kaip nė vienas iš karalių pasižymėjo Izraelio tikėjimo keitimu. Vedęs sidoniečių princesę Jezabelę, jis priėmė jos tikėjimą, ir savo valdymo laikotarpiu (22 m.) jis skatino Baalo religiją. Kuo ji buvo ypatinga? Baalo garbinimas iš dalies buvo labai patrauklus. Baalas buvo vyno ir vaisingumo dievas, taigi baalizmas skatino alkoholio gėrimą ir seksualinę laisvę, kaip religinę pareigą. Apskritai laisvių buvo daug, tikėjimas neturėjo jokių ribų, tik retkarčiais Baalui tekdavo paaukoti aukščiausią auką – vaiką. Baalo garbintojai tikėjo, kad seksualiniai santykiai šventykloje, su šventyklos prostitutėmis (moterimis ir vyrais) skatino vaisingumą. Ši pasaulėžiūra mokė, kad tokie tikinčiųjų veiksmai žadina Baalą santykiauti su savo partnere, ir tai žemei garantuoja vaisingumą ir gerą derlių.

Turbūt nėra sunku atspėti, ką pasako Elijas Ahabui susitikęs jį Gileade. Jei Baalas yra gyvenimo ir vaisingumo dievas, tai jis turėtų nugalėti sausrą, kurią VIEŠPATIES įsakymu, paskelbė Jo pranašas Elijas. Elijas paskelbė sausrą ne tam, kad ši kankintų kraštą, tačiau kad žmonės susidarytų nuomonę šiais klausimais:
  1. Tik vienas VIEŠPATS, ir ne Baalas, yra Dievas
  2. Elijas, ir ne Baalo pranašai, yra tikras Dievo pranašas
Viskas atrodo būtų gerai, jei ne VIEŠPATS. Jis ateina į kraštą atimdamas visą tai, ką pradėjo garbinti žmonės. Vaisingumas? – nebus lietaus nebus ir derliaus. Saugumas? - Ahabas tuojau eis kariauti su kelis kartus už jo didesne kariuomene, išsivesdamas apgaulingu saugumu patikėjusius gyventojų sūnus. Jei krašto nei žemė nebemaitina, nei sienos yra saugios, tai ko bėra vertas tas gyvenimas?

Šis trumpas epizodas, galima manyti, kalba ir šiuolaikinei kultūrai. Iš išorės gyvenimas atrodo labai geras. Gyventojai dabar gyvena saugų ir palyginti patogų gyvenimą. Ne, Lietuvai dar toli iki ,,rojaus” žemėje, tačiau vis dėlto to čia galima gerai gyventi. Šiandien, kaip tauta, galime įžvelgti tai, kad esame patikėję ekonomine gerove, Europos sąjungos privilegijomis ir NATO teikiamu saugumu. Galbūt taip ir yra. Tačiau dabar kaip niekada anksčiau mūsų tautos pasaulėžiūra nebuvo taip artima Baalizmui. Pataikaujame savo aistroms ir jausmams. Aukodami savo vaikus ir sutuoktinius siekiame savo vaizdinių gerovės. Kur mūsų gyvenime yra vieta Dievui? Juo beveik net nebetikime, tik apie filosofuojame apie Jį.

Apgalvokime: Kaip apgaulinga Omrio ir Ahabo statyta gerovė atvedė Izraelį ilgiems metams prie bado, taip ir šiuolaikinė pasaulėžiūra jau daugelį yra atvedusi prie dvasinio bado. Merdėjame, bet dar gyvename, tačiau ar ilgai taip bus?

Ketvirtadienis, Balandžio 07, 2005

Pakeistas per apmąstymus

Laimingas kas … džiaugiasi VIEŠPATIES Įstatymu ir mąsto jo Įstatymą dieną naktį.
Psalmė 1,2

Medituoti reiškia ,,giliai ir nuolatos apie kažką mąstyti”. Krikščioniui tai reiškia būti Dievo artume ir apsvarstyti kiekvieną tiesą, kurią Jis apreiškia apie Save Patį, iki tol, kol ji tampa tikra ir asmeniška krikščionio gyvenime. Šiam dalykui reikia skirti laiko. Savo pamoksle ant kalno, Jėzus kaltino tam tikrus asmenis, kurie dėjosi sekėjais ir vadino Jį ,,Viešpačiu”, tačiau nevykdė to, ką Jis jiems sakė (Luko 6,46). Jie savo galvoje turėjo teisingą tiesą, tačiau jos niekada nepavertė paklusnumu.

Kuomet mes medituojame ir apmąstome Šv.Raštą, tiesa iš mūsų galvos leidžiasi į mūsų širdį, ir tuomet pasekmė yra paklusnumas. Psalmistas sako: ,,Branginu širdyje tavo žodį, kad tau nenusidėčiau” (Ps. 119,11).

Kai mes žinome Dievo žodį ir jį turime ne savo širdyje, o galvoje, tai reiškia, kad mes susipažinome su pagrindiniais principais ir Dievo doktrinomis, tačiau asmeniškai Jėzaus nepažinome. Yra įmanoma nepriimti doktrinos, atstumti kažkokį tai supratimą, ar paprieštarauti principams, tačiau yra žymiai sunkiau ignoruoti Asmenį. Nemažai yra tokių žmonių, kurie gali cituoti Šventojo Rašto eilutes, tačiau patys gyvena bedievišką gyvenimą.

Šventuoju Raštu pripildžius savo širdį yra neįmanoma nuolatos gyventi nuodėmėje prieš Dievą. Kai Dievo tiesai leidžiame paliesti tolimiausius savo sielos kampelius, tuomet Šventoji Dvasia mus keičia panašėjimu į Jėzų Kristų.

Ne vien tik skaitykime Bibliją; mąstykime Dievo žodį ir prašykime, kad jis pakeistų mūsų širdį.

Vertė Artūras Rulinskas, paimta iš Henry Blackabey ,,Experiencing God day-by-day”, April 9.

Antradienis, Balandžio 05, 2005

Ištrauktas iš abejingumo

Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ­ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu.“ Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis.

Jono 21,17

Kai užsidarymas ir abejingumas pradeda įsigyventi žmogaus širdyje tuomet vienintelė išeitis tėra pokalbis su Jėzumi. Čia kyla du klausimai, vienas yra – ar tikrai yra būtinas pokalbis su Jėzumi? Antra, - ko tokiame pokalbyje reikia tikėtis?

Pastebėkime tai, kad Jėzus klausia. Mums norėtųsi manyti, kad Jėzus pradeda moralizuoti žmogų, primindamas jam tai, ką jis daro ne taip, tačiau jis paprasčiausiai užduoda tris klausimus. Žmogaus moralais iš užsidarymo neištrauksime, nes pamokymai žmogaus nekeičia, o tik kietina širdį. Žmogui geriausia padėti mėginant jam pačiam atsakyti santykio su Dievu klausimus. Tokių klausimų Jėzus Petro ir klausė.

Prisiminkime svarbiausia ką Dievas žmogui sako: ''Klausyk, Izraeli, - Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis', - tai pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį: 'Mylėk savo artimą kaip save patį'. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu'[1].

Jei mes netikime Dievu, tai yra nelaikome Jo vertu mūsų pasitikėjimo, tuomet mums niekas negali padėti. Mes gyvensime, dirbsime, norėsime nusipirkti vieną ar kitą daiktą, paslaugą ir išgyvenę savo dienų skaičių tragiškai baigsime savo egzistavimą. Šitoks gyvenimas yra skirtas visiems, išskyrus tuos, kurie nenori taip gyventi ir ieško Dievo pagalbos įprasminti jų gyvenimo dienas.

Ko Jėzus klausia Petro? Klausimai yra paprasti – Petrai, koks yra tavo santykis į mane? Ar tu mane myli? Čia kiekvienam iš mūsų vietoj Petro vardo būtų gerai įsirašyti savo vardą. Pamėginkime paklausti šį klausimą tik su savo vardu, - _____________ ar myli mane?

Taip kaip Jėzus reaguoja į Petro atsakymą Jis reaguoja ir į kiekvieno iš mūsų atsakymą. Nėra taip, kad mes sakytume Jam – aš myliu tave, o Jis sakytų – labai gerai, man to užtenka. Petrui atsakymas buvo labai konkretus – jei tu myli mane, tai ganyk mano aveles. Petras neturėjo sunkumų suprasti ką reiškia ganyti Kristaus aveles, jam kur kas sunkiau buvo priimti tai, kad Jėzus patiki Jam šią užduotį.
Kristui teko tris kartus klausti Petrą – ar tu myli mane? Klausti iki tol, kol Petras netgi nuliūdo, tačiau neabejotinai jis atsiminė visam gyvenimui šį Kristaus klausimą. Štai toliu paprastu klausimu Jėzus traukia Petrą iš užsidarymo ir abejingumo liūno ir patiki jam tarnystę, kurioje jis negali būti užsidaręs ir abejingas.

Abejingumas yra epidemija, kuriai yra labai lengva pasiduoti ir kurioje gyvenantis žmogus turi šimtus priežasčių pateisinti savo užsidarymą. Į abejingumą galima pasiduoti, tačiau gera žinia yra ta, kad iš abejingumo būsenos galima išeiti. Mes lygiai taip pat, kaip ir visi pasaulio žmonės dėl vienų ar kitų priežasčių galime labai lengvai tapti abejingais.

Nėra taip, kad mes nusprendžiame - būsime abejingi. Būna, kad vairuotojas užmiega prie vairo. Tai jis daro ne sąmoningai, o įtakotas tam tikrų priežasčių. Tam kad neįvyktų avarija, jam reikia atsigaivinti. Taip ir mes abejingais tampame nesąmoningai, iš pradžių neigiame, kad taip su mumis gali atsitikti, vėliau neigiame, kad taip atsitiko. Kristus kviečia mus atsakyti mums patį svarbiausia klausimą tikint Dievą – ar mes mylime Jėzų? Ar tikrai mes mylime Jėzų? Ar mylime jį savo širdimi o ne žodžiais?



[1] Morkaus 12, 29-31

Šeštadienis, Balandžio 02, 2005

Neprilygstanti Šlovė

Viešpats Jėzus…atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum.
(Apd 9,17)

Atgaudamas Paulius regėjimą, tuo pačiu gavo ir dvasinę įžvalgą pažintį Jėzų Kristų. Jo visas gyvenimas ir pamokslavimas nuo tos akimirkos buvo visiškai pagautas niekuo kitu kaip tik Jėzumi Kristumi - ,,Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotąjį” (1Kor 2,2). Nuo tada Paulius niekam kitam neleido pagauti ir laikyti jo minčių ir sielos dėmesio tik Jėzui Kristui.

Mes turime išmokti išugdyti savo gyvenime stiprų savo būdą, tokį kokio savo apsireiškime iš mūsų pareikalauja Jėzus Kristus. Svarbiausia dvasiško žmogaus charakterio savybė yra gebėjimas teisingai suprasti Viešpaties Jėzaus Kristaus prasmę Jo gyvenimo kontekste, ir sugebėti paaiškinti Dievo tikslus žmonėms gyvenantiems dabartiniame amžiuje. Tokio žmogaus gyvenimo aistra yra Jėzus Kristus. Kiekvieną kartą kai jūs matote šią savybę žmoguje, jūs tikrai patiriate, kad tai yra tikras žmogus pagal Dievo širdį (Apd 13,22).

Niekada niekam neleiskite nukreipti jūsų nuo žvelgimo į Jėzų Kristų. Tai tikriausias išbandymas, kuris yra jums skirtas išbandyti ar jūs esate dvasiškas žmogus ar ne. Būti nedvasišku reiškia leisti kitiems dalykams augančiai pakerėti jūsų širdį.

Kai mano akys pradėjo žvelgti į Jėzų,
Aš praradau visą kitą matymą,
Žvelgdamas į Nukryžiuotąjį,
Aš išlaisvinau savo dvasią iš grandinių.

(Paimta iš Oswald Chambers, My Utmost for His highest; vertė Artūras Rulinskas)

Penktadienis, Balandžio 01, 2005

Pasiduodantis abejingumui

Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti.“ Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi.“ Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo.
Jono 21, 3

Skaitydami Evangelijas mes sutinkame Petrą, kuris yra pavyzdys to, kaip žmogus sutikęs Kristų keičiasi. Žvejys tampa sekėju, sekėjas tampa skelbėju, skelbėjas pradeda tapti vadovu ir štai nutinka toks įvykis – Petras per visą laiptinę krenta į pradinę padėtį iš kurios jį pašaukė Viešpats Jėzus. Kas Petrą patraukė į žvejybą? Jeigu manome, kad žvejyba buvo Petro hobis, tai mes klystame. Evangelijose taip pat nesako, kad apaštalai pritrūko maisto, ir jiems dabar reikėjo kažkaip pasirūpinti savo rytdiena, taigi žvejyba šiuo metu Petrui buvo kažkas daugiau nei alkis, hobis ar neturėjimas ką veikti.

Paskutinių dienų įvykiai tikrai sukrėtė ne vien tik Petro, bet ir daugelio mokinių gyvenimą. Jie investavo save į sekimą Kristumi, ir šis tautos vadovų buvo gėdingai ir viešai nukryžiuotas. Mokiniai saugodami savo gyvybę išsibėgiojo, tačiau Petras būdamas atkaklus vyras sekė paskui Kristų iki tol, kol jam teko savisaugos tikslais tris kartus išsiginti pažįstant Viešpatį Jėzų. Būtent šis išsigynimas parklupdė ir nutildė entuziastingąjį Petrą.

Kiekvienas iš mūsų turime žinoti šį principą, kad šėtonas savo gudrybėmis veiks mūsų aplinkybėse norėdamas mus nutildyti ir padaryti nebeveiksmingus Dievo karalystei. Pasidavę šėtono pagundai mes laikomės nereikšmingumo tarnystei požiūrio arba nešiojamės kaltės ir netinkamumo jausmą ir sąmoningai atsisakome tarnystės, kuriai mus šaukia Viešpats. Apaštalas Petras neturėtų taip elgtis nors jis taip ir jaučiasi. Taip, jis išsigynė Viešpaties, bet Viešpats prisikėlė, pasirodė visiems mokiniams. Petras nebuvo nei Viešpaties kaltintas, Petrui nepriekaištavo nei jo bičiuliai, tačiau to įvykio paveiktas jis atsisako savo pašaukimo. Vietoj to, jis nusprendžia grįžti prie to, ką moka daryti, prie to, kur jis gali jaustis saugus. Kas vyksta su Petru? Nors ir matęs Viešpaties stebuklus, nors ir patyręs išgelbėjimą bei supratęs apie pražūtį, Petras pasiduoda į užsidarymą, o tai veda į apatiją ir abejingumą.

Kodėl šiuolaikinė bažnyčia yra tokia neefektyvi šiame pasaulyje? Todėl, kad krikščionys yra abejingi pražūstantiems, todėl kad daugeliui neatrodo jog Evangelija yra žmogaus gyvenimą keičianti žinia. Mūsų darbai, mūsų bėdos, mūsų saugumas, mūsų troškimai – štai apie ką pradedame galvoti. Štai kodėl užsidarę esame neefektyvūs, štai kodėl užsidarę savo pasaulyje, atradę savo aukštą ir patogią kėdę esme abejingi žmones ryjančiai pražūčiai. Šiuolaikiniame pasaulyje yra daug abejingumo. Mes jį pavadinome tolerancija, savo nuomonės ar požiūrio turėjimu. Kalbu ne apie toleranciją, kuria gerbiame žmogų kaip asmenį, o apie toleranciją viskam kas laužo Dievo įstatymus. Abejingumas ir tolerancija yra užkrečiami. Petras sako – einu žvejoti, o kiti Kristaus sekėjai sako – mes einame su tavimi. Jei Viešpats davė žmogui vadovavimo dovaną, tai vadovas ir turės pasekėjų, šiuo atveju pasekėjai seka paskui Petrą į žvejybą. Kokie tokio sekimo rezultatai? Tuščiai sugaištas laikas, tuščiai išeikvotos jėgos, tušti tinklai, tuščios rankos ir tuščios širdys. Ar tokiam gyvenimui mus pašaukė Viešpats Jėzus sakydamas - ,,Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu?”[1] Ar užsidaryme randame tarnavimo džiaugsmą, ar abejingume matome išganymo vaisius? Ar pasitraukdami į savo saugumo ir garantijų zonas, palikdami tarnystę Viešpačiui kitiems, mes netampame pamažu abejingais bendruomenei, tikėjimo puoselėjimui, misijai, pašaukimui, tarnavimui?

Jei mus ištiko nuoskauda ir ją mes užspaudžiame paaukodami krikščionišką bendravimą ir tarnavimą Viešpačiui, tuomet be abejonės abejingumas Viešpaties pašaukimui įsigyvens mūsų gyvenime. Nepameskime kelio dėl takelio. Nepamilkite neveiklumo, neužsiimkite tuščiu užimtumu, abejingumas Viešpaties karalystei paliks jus su tuščiais tinklais ir iššvaistytu laiku.



[1] Jono 20,21