Pasitraukimas

Jėzus su mokiniais pasitraukė prie ežero. Ir didelė daugybė sekė iš Galilėjos, ir iš Judėjos, ir iš Jeruzalės ir iš Idumėjos, iš Užjordanės bei iš Tyro ir Sidono girdėdama kokius darbus jis daro pas jį atėjo didelė daugybė.
Morkaus 3,7-8

Nors ir padaręs daug darbų, kurie stebino žmones ir tiesiog garsino Dievo vardą, Jėzus turėjo trauktis. Šabo metu išgydęs žmogų jis užsitraukė fariziejų ir erodininkų rūstybę, kurie jau tarpusavyje tarėsi kaip reikia užbaigti su šiuo tradicijų pažeidėju.
Turėdamas galią išgydyti žmogų, neabejotinai Jėzus turėjo pakankamai išminties ir galių pasipriešinti opozicijai, tačiau jis elgiasi visiškai kitaip. Jėzus nusprendė pasitraukti iš Galilėjos.
Ši mintis yra verta, kad mes atkreiptume į ją savo dėmesį ir šio to išmoktume apie Kristų.
Tai, kad Kristus traukiasi nėra blogai. Į traukimąsi mes visuomet reaguojame negatyviai, ir tikrai nėra malonu trauktis nuo to, kas dėl tavo geranoriškos tarnystės tapo agresyviu ir pavojingu dalyku.
Traukdamiesi žmonės dažniausiai įvardija kaip pralaimėjimą, tačiau tai nėra tiesa. Dažnai traukimasis yra Dievo valia. Žiūrėdami į tai, kiek žmonių linko link Jėzaus, greičiau galėtume sakyti, kad fariziejai ir erodininkai turėjo trauktis. Tačiau tuomet Jėzus būtų paprasčiausiai skaldęs savo tautos žmones ir sukėlęs maištą. Šito daryti Jis visiškai netroško.
Pastebėkime ir tai, kad Jėzus pasitraukė prie ežero kartu su mokiniais. Jis norėjo, kad viena iš pirmutinių pamokų, kurią išmoktų Jo mokiniai būtų pasitraukimas. Pasitraukti nuo ko? Nuo konfliktinės situacijos, ir netgi tokiu metu kai esi visiškai teisus? Kokia turėjo būti šių mokinių nuoskauda. Jie tolsta nuo savo gimtinės tokiu metu, kada taip lengvai gali būti pripažinti, jie traukiasi turėdami pripažinti pralaimėjimą.
Konfliktinių situacijų savo gyvenime tikrai neišvengsime, reikia manyti kad dažnai bus taip, kada tikrai žinosime jog esame teisūs ir visai ne mes, o tie konfliktuojantys asmenys turėtu nusileisti. Kodėl Dievas nori, kad mes išmoktume nusileisti ir pasitraukti sunku vienu sakiniu išmąstyti. Gali būti daug priežasčių, tai ir nuolankumo ugdymas, ir brendimo klausimas, ir aiškus vizijos formavimas, įgūdžių įgijimas, gilesnis Dievo supratimas ir t.t.
Atsiminkime istoriją, kurioje nenorėjo Petras trauktis nuo Jėzaus Getsemanės sode. Jėzų suėmė kariai, o Petras su kardu puolė priešus, kad apgintų Jėzų. Čia yra pavyzdys neišmoktos pamokos priimti Dievo valią atsitraukiant. Juk jis būdamas toks karštakošis galėjo pražudyti visus Jėzaus mokinius, ir tokiu būdu pakenkti Jėzaus skirtai misijai.
Dievas pirmiausia nori, kad mes išmoktume šią nuolankumo pamoką pasitraukti. Jis pats yra toks, kuris nuolankiai pasitraukia ir neveikia prievartos ir jėgos pagalba.
Mūsų gyvenime būdami Jėzaus mokiniai mes taip pat patiriame tą pasitraukiamo pamoką šalindamiesi iš tos teritorijos, kurioje turėtume jaustis teisūs ir esantys savo vietoje.
Tuomet kai kyla nesutarimai (o jie būna namie, darbe, bažnyčioje ir t.t.), mes turime išmokti nusižeminti ir pasitraukti. Tai nereiškia, kad mes turime išsižadėti savo vizijos ir būti savimi, tai nereiškia, kad mes neturime pasakyti savo nuomonės ir savo supratimo, tai nereiškia kad mes pripažįstame oponuojantį asmenį esant teisiu. Tai reiškia tai, kad paliekame konfliktinę situaciją, kurioje gali įvykti nesugražinami dalykai. Jėzaus atveju, jis nestatė savęs į bereikalingai rizikingą gyvybei situaciją, mūsų atveju, mes traukiamės kartu su Jėzumi iš tos teritorijos kur mums tikrai nelabai kuo ir gresia, tačiau tai gresia Jėzaus asmeniui mumyse užmušimu.
T.y. ten kur sutinki pagundą, kurios dėka vyks konfliktas tarp įprastos tvarkos ir tavo tikėjimo vertybių, ir žinai kad gali atstovėti šio pasaulio metodais, tačiau pakenksi Kristaus reputacijai, tuomet geriau kartu su Jėzumi atsitraukti.
Mokinantis šiuo pavyzdžiu galima praktiškai taisyklę taikyti taip – tave keikiančio nekeik, nuo tave mušančio pasitrauk, nuo to kuris nori tave apgauti atsiribok atiduodamas jam priklausančią dalį. Savo įsipareigojimus mylėti artimą vykdyk. Savo gyvenimu garbink Dievą ir tavo darbai neš vaisių, kurio trokšta daugybė žmonių.

Kuo šabo diena mus keičia?

Stok į vidurį!
Morkaus 3,3

Pamėginkime atsakyti į klausimą – kuo šabo diena mus keičia? Tai galime pasakyti šios šabo dienos nutikimo istorija. Kai Jėzus su mokiniais ėjo palaukėmis fariziejai Jį kaltino, kad savo mokinių Jis nedrausmina ir leidžia jiems šabo dieną daryti tai, kas paprastai vadinama darbu. Jėzus juos pamokino, kad šabo dieną reikia žiūrėti ne į tai ko negalimą daryti, o į tai ką galimą padaryti ir kas šlovina Viešpatį. Štai dabar Jis ir yra tokioje situacijoje. Jie atėjo į sinagogą. Ėjimas šabo dieną į sinagogą buvo visų pamaldžių ir ne tik pamaldžių žydų praktika, tačiau žydui būtent sinagogoje ir yra geriausia būti šabo dieną.
Jeigu Jėzus leido savo mokiniams nepasninkauti, valgyti su įtartinos reputacijos žmonėmis, ir netgi padirbėti šabo dieną, tai šiuo atžvilgiu jis mokina gerbti šabo dieną tikrąją jos gerbimo prasme. Į sinagogą tą šabo dieną atėjo ir žmogus su negalia. Mes nežinome nei jo vardo, nei amžiaus, tačiau šabo dieną jį būdavo galima sutikti sinagogoje.
Lankymą bažnyčioje šiuolaikinėje visuomenėje lygina su iššvaistytu laiku. Abejoju, kad šis žmogus būtų veltui iššvaistęs laiką šabo dienomis. Jeigu šiame gyvenime vyksta stebuklai, tai dažniausiai jie vyksta tikėjimo bendruomenės kontekste. Ir dažnais atvejais mes, kartu su tokiais padžiūvėliais kuriems yra reikalinga Dievo pagalba esame tų stebuklų liudininkai. Ne, negalime sakyti, kad Dievas savo stebuklais yra ribotas šabo dienai, tačiau drąsiai galime tvirtinti, kad tikėjimo bendruomenei Dievas savo stebuklais yra žymiai dosnesnis nei žmonėms, kurie Jo negerbia.
Šiam žmogui Jėzus sako - ,,Stok į vidurį!” Lengva Jam pasakyti, tačiau nėra lengva tai padaryti. Sinagogoje matome fariziejus, kurie tyrinėja Jėzų, aptarinėja Jo žodžius, žiūri ar Jis ko nepadarys kas prieštarauja jų tradicijai.
Kurių žmonių šiam žmogui klausytis? Ar tradicinio tikėjimo ramsčių – fariziejų, ar šio, laisvę Viešpatyje skelbiančio Jėzaus? Šią įtampą turi pergyventi kiekvienas, kuris nori paklusti Dievo valiai, nes iš vienos pusės visada bus tradiciniai, kurie bus kritiški Jėzaus mokymui. Kita vertus, nepaklausius Jėzaus ir neatsistojus į vidurį tikrai niekas nepasikeis, greičiausiai taip ir teks užbaigti gyvenimą su nudžiūvusia ranka. Labai gaila, tačiau daugelis žmonių mieliau pasirenka gyventi su nudžiuvusiomis rankomis, be gyvenimo vaisių, nei paklusti Jėzaus balso ir atsistoti į vidurį!
Stok į vidurį! – toks yra Jėzaus paliepimas kiekvienam iš mūsų. Kas mūsų laukia viduryje? Žmonių dėmesys - taip! Ne kokia savijauta esant dėmesio centre - taip! Paklusimas Jėzaus autoritetui - taip! Galima tradicijos sergėtojų nemalonė - taip! Tačiau stovint viduryje į tave taip pat yra įsmeigtos ir Viešpaties akys, ir per tave gali veikti Jėzus, apreikšdamas Save ir išgydydamas tave.
Kodėl teisinga būtų pasakyti, kad dauguma iš mūsų yra nudžiuvusiomis rankomis? Be Jėzaus išgydymo mūsų gyvenimo vaisiai netarnauja amžinybei. Be Jėzaus mes visi gyvename kaip ir sudžiuvusiomis rankomis. Mes negalime auginti tokių vaisių, kokių iš mūsų tikisi Dievas. Duodamas naują gyvenimą Viešpats duoda ir ,,rankas” naujai tarnystei, kad galėtume auginti vaisius Dievo karalystei. Todėl ir ,,Stok į vidurį!”
Taigi, kuo šabo diena keičia mus? Ne, ji mus keičia ne dėl to, kad tam tikrą valandą esame tam tikroje vietoje, greičiau ji mus keičia tuo, kad tam tikrą valandą mes einame į susitikimą su Viešpačiu.
Šiuo atveju šabo dieną keitėsi žmogaus su negalia gyvenimas. Mokiniai ir susirinkusieji sinagogoje šabo dieną tapo antgamtiško pagijimo liudininkais. Fariziejai ir visi, kurių širdys buvo užkietintos šabo dieną piktinosi tokiu tradicijų laužymu. Kristus šabo diena apreiškė save visiems toje vietoje susirinkusiems. Jis iš tikrųjų yra šabo Viešpats, Jis iš tikrųjų yra Sūnus Dievo, kuris šabą padarė žmogui, o ne žmogų šabui.

Kam skirta šabo diena?

,,Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats.”
Morkaus 2,27-28

Ne apie tai kas draudžiama šabo dieną nori kalbėti Jėzus, o apie tai, ką šabo dieną galima daryti. Bet kurį gerą dalyką mes galime sudarkioti kalbėdami apie jį iš negatyviosios pusės. Imkime kad ir šeimyninius santykius. Jeigu besituokiančiam jaunuoliui konsultantai duotų tokius patarimus, - su žmona gyvendamas tu negali jos mušti, negali apgaudinėti, negali apleisti, negali užmiršti jos gimtadienio, neturėtum pamiršti vestuvių dienos, negali jai nepadėti, neturėtum nebendrauti su jos šeima, ir t.t. Tada jaunuolis tik nusiviltų išgirdęs tiek ,,ne”. Ar negeriau būtų sakyti – mylėk savo žmoną, ja rūpinkis, kalbėk jai tiesą, atsimink tai kas yra svarbu, džiugink ją susitikdamas ir gerai sutardamas su jos tėvais ir t.t. Tai būtų kur kas geresni patarimai nei vien tiktais ribojantys negatyvizmai.
Taigi, ką mes galime veikti šabo dieną? Jei tą dieną palaimino Viešpats ir paprašė, kad ją ypatingai išskirtume Jam, tai gal tada ir atsirastų ir kas jos metu veikti? Galbūt tai kas teikia mūsų kūnui poilsį, atgaivą sielai, pagalbą artimui ir garbę Dievui? Ar ne dėl to ši diena yra išskirtina?
Su fariziejais kalbėdamas Jėzus jiems priminė Izraelio karalių Dovydą. Dovydas toks koks jis buvo fariziejų bendrijoje greičiausiai nebūtų priimtinas, nes jis darė ne tai ko negalimą, o tai ką galima atlikti šabo dieną.
Pirmiausia skaitydami apie Dovydą suprantame, kad pas kunigą Ahimelechą Dovydas atėjo gebėdamas savo gyvybę. Jo ieškojo karalius Saulius norėdamas jį nužudyti. Laikydamasis visų žydų įstatymų kanonų Dovydas neturėtų teisės šabo dieną nueiti ilgesni nei tam tikrą atstumą, tačiau Dovydas gelbėja žmogaus gyvybę, tiesa tas žmogus yra jis pats, bet principas yra labai aiškus – šabo dieną gelbėti žmogaus gyvybę yra garbinga. Na, mums nėra taip kaip Dovydui, netenka taip dažnai gelbėti gyvybę, tačiau gal mes galime šabo dieną investuoti savo laiką taip, kad gelbėtume savo ir mūsų artimųjų sielas? Gal susitikdami su žmonėmis Dievui skirtą dieną mes galime už juos melstis, kalbėti jiems Evangelijos žinią, ar netgi organizuoti renginius, kurių pagalba mums vyksta skelbti Kristaus žinią?
Kitas toks paprastas Dovydo šabo dienos epizodas yra maistas. Dievas davė dantis, davė skrandį dėl to žmogui ir yra reikalingas maistas. Yra krikščionių kurie sprendžia tokius klausimus – eiti sekmadieni valgyti į restoraną ar neiti? Mat jeigu einu į restoraną tai pritariu šabo principo pažeidimui – šabas tuomet nėra poilsio diena darbuotojams, kurie ruošia tau maistą tavo šventimo dieną. Nekvaršykime be reikalo savo galvų, valgydami už maistą dėkokite Dievui, nesvarbu ji pats pasigaminai ar kas nors kitas jį pagamino. Tačiau neužmirškime šią Dievo išskirtą dieną pamaitinti ir savo sielos – suteikime jai galimybę klausytis Dievo žodžio, bendrauti su tikinčiaisiais, kurie puoselėja tikėjimo vertybes, tarnauti tiems kuriems yra reikalinga Viešpaties pagalba. Tą dieną maitinkime ir savo sielas.
Jėzus mena ir tai, kad Dovydas ėjo į Dievo Namus – garbino Dievą. Net tuomet kai jo gyvybei grėsė mirtinas pavojus, Dovydas eina į viešą vietą, kur yra garbinamas Dievas. Juk šabo dieną Dievo Namuose yra daugiausia žmonių, daugiausia liudininkų, kurie gali patvirtinti jį matę šioje vietoje. Jeigu Dovydas turėdamas sudėtingas gyvenimo sąlygas eidavo į Dievo Namus, tai kas mums trukdo taip daryti? Šiais laikais mes Dievą galime garbinti šiltnamio sąlygomis – niekas mūsų nei persekioja, nei smerkia, na jei pasijuokia tuomet tai yra buitiniame lygmenyje. Ar Dievą garbinsime sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis labai daug priklauso nuo dabar, kai turime visiškai laisvą valią pasirinkti – eiti šabo švęsti į tikėjimo bendruomenės susirinkimą ar vaidinti, kad jis mums nėra svarbus.
Šis klausimas mums dar sunkiau sprendžiamas, nes dauguma mūsų rimtai nesame mąstę apie šabo įtaką ir reikšmę mūsų gyvenime. Šabas yra Dievo karalystės įvaizdis. Dabar Dievas mums yra dovanojęs vieną dieną savaitėje ir tai simbolizuoja tai ko mes viliamės amžinybėje, Dievo karalystėje.
Savo reikšmingumu šabas panašus į Viešpaties vakarienės simboliką, nes jis yra įvaizdis, kurio jau laikomės dabar.
Šiaip pati svarbiausia mintis šiame pokalbyje su fariziejais yra ta, kad ,,Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui”, o tai, kad ,,Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats” parodo ką Kristus skelbė apie save. Kaip VIEŠPATS per Mozę yra davęs 10 įstatymų, taip Jėzus pareiškia, kad Jis yra Šabo Viešpats - šių įstatymų yra laikomasi dėl Jo, o ne dėl mūsų galimybių ir pojūčių.

Kokie dalykai draudžiami šabo dieną?

,,Žiūrėk, jie daro per šabą tai, kas draudžiama.”
Morkaus 2,24

Turbūt nėra mūsų tarpe tokio žmogaus kuris nesidžiaugtų poilsio diena. Dažniausiai kai kalbame apie poilsį mes galvojame apie atsitraukimą nuo savaitės darbų, ir kitokį laiko leidimo būdą, kuris mus atlaisvina nuo protinės ar fizinės įtampos. Pats žmogus yra taip sukurtas, kad jam poilsis yra būtinas. Mūsų kūnas be poilsio ilgai negyventų, todėl žmogui reikia suteikti kūnui galimybę pailsėti, kad kitą dieną būtų galima normaliai dirbti ir gyventi.
Jeigu jau kalbame apie kūno reikmę pailsėti, tai kodėl manome, kad mūsų sielai nėra jokio reikalo ilsėtis, atsigauti? Nuodėmė alina mumyse tai, kas yra sukurta pagal Dievo atvaizdą, todėl ir yra nuolatinė būtinybė atgaivinti mumyse Dievo duotą žmogiškumą. Tiktais kaip mums suprasti, kas yra poilsis sielai? Galbūt tai nueiti į koncertą, paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, pažvejoti, pasivaikščioti? Tačiau ar tai tikrai atgaivina sielą, ar tai tikrai duoda mūsų sielai gyvastį ir poilsį?
Dievas turėjo kažkokį tikslą įkurdamas šabą. Atsiminkime, kas šabo poilsis buvo Dievo įsakytas dar prieš žmogaus nuodėmę! Jis ir įsakė dekaloge laikytis šabo sakydamas: ,,Laikysiesi šabo ir švęsi jį, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, tau yra įsakęs ”.
Matydami Jėzaus misijos pradžią, mes labai lengvai pastebime, kad ji nebuvo lengva ne vien tiktais Jam bet ir Jo sekėjams. Dažniausiai kur tik Jis ėjo ten jį sekė kaltinimai. Jis pasišaukia sekti paskui save muitininką, o po to pas jį apsistoja ir ten valgo ir sulaukia priekaištų, kad ne su tais žmonėmis valgo. Jam taip pat priekaištaujama, kad jie nepasninkauja taip, kaip kad daro Jono arba fariziejų mokiniai. Dabar jiems yra metamas priekaištas vieno iš dešimties Dievo įstatymo laužymu. Mat Jėzaus mokiniai dabar valgo ne laiku ir ne vietoje, todėl ir yra Jam sakomas priekaištas: ,,žiūrėk, jie daro per šabą tai, kas draudžiama”.
Kokiu pagrindu remdamiesi štai taip sako fariziejai? Kaip jau žinome, fariziejai tuomet buvo ne eiliniai piliečiai, jie turėjo tam tikrą statusą tikėjimo bendruomenėje kaip išmanantys Dievo įstatymą, ir suprantama jie apie tai sprendžia savo supratimu.
Kas yra šabo poilsis? Jų supratimu tai buvo diena, kada nebūdavo dirbama jokio darbo. Taigi, šabas buvo apibrėžtas tam tikromis taisyklėmis, kurios apribodavo žmogaus veiklos limitus. Labai gaila, kad fariziejai ir tuometinė dauguma matė tiktais šabo ribas, kurias nustatė patys žmonės. Dėl to fariziejai nesupranta ir priekaištauja. Galime taip sakyti, kad mokiniai taip pat nesupranta, be to, jie ir nesirūpina suprasti, todėl fariziejų akimis jie yra lengvabūdžiai. Jie ne vien nesilaiko šabo taisyklių, bet valgydami dar ir erzina fariziejus. Šie ir priekaištauja Jėzui, kad Jis visai nesirūpina mokinti šių mokinių dievotumo pamokų. Šis fariziejų klausimas demonstruoja jų siaurą ir ribotą supratimą apie tai, kas yra šabas.
Norisi paklausti kaip mes suprantame šį Dievo ketvirtą įsakymą? Tradicinis požiūris tilptų į šiuos rėmus: Krikščionims tai supratimas, kad šabas tai diena, kurioje dvi valandas galima skirti pamaldoms. Pasauliečiams tai yra diena, kurią norisi išsimiegoti, nieko negalvoti, nieko nedaryti, o jei daryti tai kažką tokio savo malonumui. Užimtiems žmonėms tai diena, kurią galima užbaigti nebaigtus darbelius, dar kiti mano, kad šią dieną reikia lankyti savo tėvus, draugus. Apskritai, kodėl turėtų būti keliamas toks klausimas – kas yra draudžiama daryti šabo dieną? Kadangi šabas daugeliui neegzistuoja, taigi nėra ir draudžiamų dalykų šabo dieną. Tačiau tam kuriam egzistuoja ir Dievas ir šabas, kas skaito 4 įstatymą ir jį priimą būtų geriau paklausti taip – o ką aš galėčiau daryti šabo dieną? Ko aš nedarau šabo dieną?
Ką girdėdami šį fariziejų pareiškimą mes galime pasakyti? Taip jie yra riboti savo mąstyme ir klaidingai supranta šabo dieną, tačiau Jėzus jų už tai, kad jie turi gyvenimui tam tikrus principus jų visai nesmerkia. Geriau turėti tam tikrus principus, kurie turi pagrindą Šventajame Rašte nei gyventi principais, kurie visiškai neturi jokių pagrindų. Pirmiesiems yra daugiau vilties.

Jaunam vynui reikalingi nauji vynmaišiai?
Niekas nesiuva lopo iš naujo milo ant palaikio drabužio, antraip lopas atplėštų nuo jo gabalą (naujas nuo seno) , ir skylė tik padidėtų. Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui nauji vynmaišiai!
Morkaus 2, 21-22

Šis Jėzaus posakis yra sakomas ne siuvėjai, kuri prastai išmano savo darbą, ir ne vyndariams, kurie nežino į kokį indą reikia pilti naują vyną, o žmonėms kurie ieško tikėjimo tikrumo ženklų. Prisiminkime jų priekaištus. Rašto aiškintojai sako, - Jėzus ne su tais žmonėmis valgo. Žmonės Jėzaus mokiniams prikiša, - šie visai nepasninkauja. Kodėl štai šios aplinkos žmonės turi tokį nepasitenkinimą Jėzumi ir Jo mokiniais?
Kiekviena aplinka formuoja ir įtakoja mus. Mes visi turime stereotipus kurie suformuoja tam tikrą tikėjimo išraišką. Stereotipų yra daug, tačiau dabar imkime tiktais tą, kuris liečia mūsų tikėjimo grynumo išraiškos formą. Kaip tuomet izraelitai turėjo tam tikrą stereotipą tikėjimui, kuris jau buvo nutolęs nuo Rašto esmės, taip ir šiais laikais mūsų visuomenėje suformuoti stereotipai taip pat yra visiškai nutolę nuo to, ką apie tikėjimą mokina Šventas Raštas.
Šiuo atveju Jėzus tikėjimą palygina su drabužiu ir vynmaišių. Analogija yra vaizdinga, nes daugeliui mūsų net į galvą nešautų, kad tikėjimas galėtų būti kai kelnės arba kaip maišas. Šiame pasakyme yra aiškus principas – tikėjimas yra kaip kasdieniškas buityje ir gyvenime naudojamas daiktas. Kaip žinome daiktai nėra amžini, jie dėvisi, dyla ir galų galę jiems atsitinka taip, kad jie tampa nenaudojami.
Krikščionybė visada yra vienos kartos dalykas. Tikėjimas Dievu yra vienos kartos dalykas. Kodėl reikia sakyti tokią žiaurią frazę, juk tikėjimas į Dievą per Kristų mums buvo perduotas iš kartos į kartą? Bažnyčios pasaulyje jau egzistuoja šimtmečius, o kai kurios net tūkstančius metų. Tai, kad jau daugelį metų iš eilės egzistuoja tam tikra tikėjimo praktikos išraiškos formą, dar nereiškia, kad per kartas persiduoda tikėjimas. Paprasčiausiai tėvas sūnui tikėjimo perduoti negali, sūnus tai turi išgyventi asmeniškai.
Karalius Dovydas labai norėjo, kad jo sūnus Saliamonas vaikščiotų Dievo keliais, tačiau Saliamonas buvo Saliamonas, ir jis savo gyvenime pasirinko tai, kuo jis norėjo sekti. Taip, Dovydas jį mokino apie Viešpatį, perteikė žinias jam apie Viešpatį ir netgi būdą, kuriuo jis šlovindavo Viešpatį, tačiau pirmiausia Saliamonas turėjo priimti Viešpatį į savo širdį ir su juo gyventi savo gyvenimo dienų laikotarpyje. Esmė yra ta, kad kiekviena karta turi asmeniškai išgyventi Dievo artumą. Kiekvienas asmuo turi išgyventi Viešpaties artumą ir priimti Jo mokymą į savo gyvenimą asmeniškai. Kiekvienas turi sekti Kristumi asmeniškai, kaip asmeniškai yra pasirenkamas ir apsirengiamas rūbas.
Taigi, kiekvieno iš jūsų ir mūsų tikėjimas yra kaip kasdieniškas drabužis. Pažvelkite į save ir savo drabužius. Ar juos paveldėjote iš savo prosenelio? Jeigu taip, tada jūs esate labai senamadiškas, tada tikrai eidamas gatve atkreipiate ne vieno žmogaus dėmesį būdamas taip keistai apsirengęs. Tačiau ar yra taip iš tikrųjų? Su senu drabužiu šiomis dienomis nėra patogu gyventi dėl daugelio priežasčių. Net jei ir gyventume kultūroje, kurioje yra labai mėgiamos senienos.
Jeigu jūsų tikėjimas Dievu nėra jums kaip kasdieniškas drabužis, tada jūs esate save pridengęs kažkuo kitkuo. Nežinau kuo, tai svarstytinas dalykas, gal tai visokių filosofijų skarmalai, o gal jūs taip ir vaikštote dvasiškai nuogas!
Kodėl vyko reformacija 16 amžiuje? Jaunas vynas suplėšė senus vynmaišius. Tuomet tiems seniems vynmaišiams buvo didelis šokas, jiems pasirodė, kad tai neteisybė, kad negali tokia sena, graži į tuos pačius vynmaišius pilstymo tradicija pradėto žlugti. Tačiau ko čia liūdėti, reikia ne spyriotis, o pripažinti, kad seni vynmaišiai plyšta ir negali laikyti jauno vyno
Kristus šiuo žodžius kalbėjo savo visuomenės žmonėms. Jis pasakė, kad Jo mokiniai elgiasi kitaip, jie nėra įprastinio tradicinio mokymo sekėjai, o yra per nauji senam drabužiui, per jauni seniems vynmaišiams. Jie Kristumi seka todėl, kad galėtų jį pažinti gyvenimo kontekste.
Kokią prasmę šie žodžiai turi mums šiandieniškoje kultūroje? Jūsų sekimas Kristumi stebina aplinkinius? Jūs esate jaunas vynas ir neapsisprendžiate kuriuos vynmaišiuos pasirinkti? Jūs norite pridengti save tikėjimo drabužiu ir jums atrodo, kad geriau yra lopyti senąjį drabužį? Dvejonės pasirinkti gali jus traukioti į visas puses. Nepasiryždami prisijungti prie tikėjimo bendruomenės sekančios Kristume jus pasiliksite kaip vienas lopas, ir būsite kaip visai neišpilstytas ir surūgęs vynas.