Pokylis

Vaikas augo ir buvo nujunkytas. Tą dieną, kai Izaokas buvo nujunkytas, Abraomas surengė didelį pokylį.
Pradžios 21,8

Šios eilutės atspindį džiaugsmingą Abraomo gyvenimo etapą. Skaitydami Abraomo istorijas, pastebėtume, kad daugiau įrašų yra apie Abraomo išbandymus, skausmus, abejones nei apie pokylius. Tačiau kita vertus, būtent tie gyvenimo sunkumai ir veda link pokylio. Kiek metų laukta, tikėta ir tik dabar jis kelia didžiulį pokylį.
Ir mūsų laukia panašus gyvenimo kelias. Gyventi tikint tai mokintis pažinti VIEŠPATĮ, mokintis išbandymų metu, mokintis eiti pašaukimo keliu nežiūrint kaip bebūtų sunku. Tik ištvėręs ir VIEŠPATYJE likęs žmogus pamatys, kad galų galę jis yra tokioje vietoje, kad gali kelti pokylį.
Pastebėkime, kad Abraomas kėlė pokylį ne tuomet, kai gimė berniukas, o kai jis ,,buvo nujunkytas”. Tai toks metas, kuomet jį motina nustojo maitinti savo pienu. Na mes nežinome kiek laiko ji maitino. Būna kad motinos maitina vaikus pusę metų, kitos metus ar netgi du. Tačiau reikšmė yra ta, kad vaikas jau procese, kuomet jis pradeda tapti savarankiškas, gali atsirišti nuo motinos ir būti pratinamas valgyti suaugusiųjų maistą.
Kažin ar mes ar turėtume taikyti šį ,,nujunkymo” principą savo gyvenime. Taip, galime kartoti Abraomo laikų papročius, tai būtų įdomu, tačiau tai mums visiškai nereikšminga. Mes mieliau keliame pokylius gimtadienio proga, nei nujunkymo proga. Kita vertus taip pat turime atkreipti dėmesį ir šį principą ir taikyti jį dvasine prasme.
Kiekvienas žmogus ,,gimsta” dvasine prasme ir tampa Dievo vaiku. Taigi, tuomet jis yra dvasinis kūdikis. Suprantama, kūdikiui yra rodomas kūdikio lygio dėmesys. Iš jo nėra tikimasi, kad jis elgsis kaip brandus žmogus, tuojau pat mąstys, susitvarkys savo reikaluose, tarnaus kaip krikščionis gyvenantis tikėjime daugelį metų. Tačiau tuo pačiu yra lūkestis, kad šis dvasinis kūdikis subręs. Todėl ir Paulius rašydamas korintiečiams sako: ,,Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu – subrendę žmonės” (1Kor 14,20). Ir efeziečiams jis sako: ,,kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius” (Ef 4,14).
Tuo pačiu jis primena apie tai kaip yra maitinamasi: ,, Aš broliai, galėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti” (1Kor 3,1-2) ir ,, Juk kiekvienas, maitinamas pienu, dar nepatyręs teisumo žodyje, nes tebėra kūdikis” (žyd 5,13).
Tikėjimo bendruomenėje yra šventė tuomet, kai kūdikis Kristuje parodo akivaizdžius požymius, kad jis bręsta, kada pradeda pats valgyti suaugusiųjų maistą. Suprantama, jis auga ir toliau dvasiškai peraugdamas kūniško vystymosi etapus. Jis yra dvasinis vaikas, dvasinis paauglys, dvasinis jaunuolis ir galų galę suaugą ir eina per suaugusio žmogaus etapus.
Knygose apie kūdikius rašo, kad būna taip, kad kūdikiai tiesiog miršta, jie tiesiog turi mirtingumo galimybę. Taip miršta ir dvasiniai kūdikiai. Tereikia tiesiog atsisakyti dvasinio maisto, arba vis manyti, arba visiškai pasitikėti maitinimuisi motinos pienu. Kaip būtų juokinga matyti penkiolikos metų jaunuolį vis čiulpiantį motinos krūtį, tačiau bažnyčiose mes tai matome nuolatos, arba teisingiau būtų sakyti VIEŠPATS taip mato nuolatos, mes tiesiog esame pernelyg mandagūs taip kalbėti, nes tai skamba įžeidžiančiai.
Šis Abraomo keliamas pokylis tai džiaugsmas, kuriuo jis nori pasidalinti su visais. Jo šeimyna, tarnai, kaimynai, galbūt net tolimi giminės turi progą džiaugtis pirmaisiais savarankiškai Izaoko žingsniais. Abraomas gali su džiaugsmu pasakoti VIEŠPATIES istoriją, nuo tos dienos kai jis išėjo į pažado žemę.