Angelai tarnauja Evangelijai

Angelai dažniausiai vaizduojami, kaip geri asmenys, kalbantys gerus žodžius, suteikiantys gerus jausmus. Taip ir yra, nes Dievo angelai negali būti atskirti nuo Evangelijos, kuri kalba apie žmonių išgelbėjimą, o tai yra gera.
Kalbėjome apie tai, kad angelų išskirtinumas yra tas, kad angelai patarnauja pašauktiesiems į Dievo karalystę jų tarnavime skelbti Evangeliją. Patys angelai išgelbėjimo neskelbia, tai yra žmonių atsakomybėje, tačiau jie padeda pašauktiesiems vykdyti Kristaus misiją. Gal pirma pradėkime nuo senos istorijos, kuomet dar nebuvo bažnyčios, bet jau buvo pašaukta Dievo tauta.
`Prisiminkime Izraelio tautą. Jie iš Egipto nelaisvės keliauja į pažado žemę, ir beveik visur sutinka stiprų pasipriešinimą. Prieš juos eina kovoti kariuomenės, kitos tautos draudžia jiems eiti per savo žemes. Štai pasiekę Moabo krašta izraelitai vėl yra dėmesio centre. Karalius Balakas sumano prakeikti Izraelio tautą ir šiam darbui atlikti jis samdo savo krašto pranašą Bileamą. Bileamas kreipėsi į Dievą šiuo klausimu, tačiau Dievas jam tarė: ,,Neisi su jais, tos tautos neprakeiksi, nes ji palaiminta”(Sk 22,12). Po atkaklių karaliaus įkalbinėjimu, Bileamas susiruošia kelionėn ir keliauja kartu su Moabo didžiūnais atlikti šią misiją. Tačiau istorija pasikreipia štai taip:
,,Bet jo kelionės sukėlė Dievo pyktį, ir VIEŠPATIES angelas atsistojo ant kelio jam sutrukdyti. O jis, dviejų tarnų lydimas, jojo ant asilės. Pamačiusi ant kelio stovintį angela su ištrauktu iš makšties kalaviju rankoje, asilė pasuko iš kelio ir nuėjo į laukus. Bileamas turėjo ją mušti, kad ji grįžtų į kelią. Tada VIEŠPATIES angelas atsistojo skersai siauro tako tarp vynuogyno su sienomis iš abiejų pusių. Pamačiusi VIEŠPATIES angelą, asilė šliejosi prie sienos ir nudrėskė į sieną Bileamui koją. O šis vėl ją mušė…(Sk 22,22-25)
Istorija toliau pasakoja, kad asilė Bileamui prakalbo balsu, o VIEŠPATS atvėrė jam akis ir jis pamatė angelą su ištrauktu kardu Bileamui nužudyti. VIEŠPATS norėjo sutrukdyti Bileamui vykdyti šią prakeikimo misiją ir nusprendė patraukti jį iš gyvenimo, ir tik gyvulio dėka šis žmogus liko gyvas.
Kadangi, jau kalbame apie angelus, tai mums svarbus klausimas yra – o koks yra čia angelo vaidmuo? Iš dalies matome, kad angelas pakeitė nuomonę ir Bileamo neužmušė, o vietoj to davė jam patarimą, kad jis kalbėtų VIEŠPATIES žodžius. Šioje istorijoje, vietoj to, kad matydamas Izraelio tautą, kalbėtų prakeikimo žodžius Bileamas tris kartus šią tautą palaimina. Šioje istorijoje jeigu Bileamas būtų užmuštas izraelitai būtų nei prakeikti nei palaiminti, o dabar per angelo misiją jie tampa palaiminti. Šio angelo tarnystė yra tikrų tikriausia tarnystė Dievo tautai ir Evangelijai. Iš šio pasakojimo galime pasidaryti tokią išvadą:
· Viešpaties angelai tarnauja Evangelijai apsaugodami Dievo žmones nuo šėtono kerų.
· Viešpaties angelai tarnauja Evangelijai reikalui esant nužudydami Dievo ir jo žmonių priešus.
· Viešpaties angelai tarnauja Evangelijai pakeisdami Dievo priešus į Dievo tarnus.
· Viešpaties angelai tarnauja Evangelijai atrasdami Dievo žmonėms palaiminimų vietoj prakeikimų.
Taip pat nemažai pavyzdžių yra, kurie parodo angelų tarnystę Evangelijai per bažnyčią. Dabar pažiūrėsime į pavyzdžius, kur angelai tarnauja Evangelijai skatindami tikinčiuosius triūsti Evangelijos skelbimo darbuose. Pirmas pavyzdys apie evangelistą Pilypą:
,,Viešpaties angelas prabilo į Pilypą ir pasakė: ,,Kelkis ir nueik vidurdienį prie vieškelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. Jis visiškai tuščias. Susiruošęs jis išėjo. Ir štai bevažiuojąs etiopas eunuchas, Etiopijos karalienės Kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. Jis buvo atvykęs į Jeruzalę pasimelsti, o dabar keliavo namo ir, sėdėdamas savo vežime, skaitė pranašą Izaiją” (Apd 8,26-28).
Antras pavyzdys apie romėnų kariuomenės karininką Kornelijų:
Kartą, apie devintą valandą, regėjime jis aiškiai išvydo ateinantį angelą; šis tarė: „Kornelijau!“ Išsigandęs pažvelgė į jį ir paklausė: „Kas yra, viešpatie?“ Šis jam atsakė: „Tavo maldos ir išmaldos pakilo Dievo akivaizdon, ir jis tave prisiminė. Taigi siųsk vyrus į Jopę ir išsikviesk tokį Simoną, vadinamą Petru. Jis svečiuojasi pas tokį odininką Simoną, kurio namai stovi prie jūros.“ Kai su juo kalbėjęs angelas pasišalino, Kornelijus pasišaukė du namiškius ir vieną pamaldų kareivį iš savo valdinių ir, viską jiems išaiškinęs, išsiuntė į Jopę” (Apd 10,3-8).
Abu šie pavyzdžiai kalba apie angelų vaidmenį Evangelijos skelbime. Pirmu atveju angelas kalba Kristų įtikėjusiam žmogui, kuris tarnauja Dievui skelbdamas Evangeliją. Jis ragina evangelistą eiti į tuščią kelią, kuris yra kažkur už 60-80 kilometrų nuo jo buvimo vietos. Pilypas paragintas angelo keliauja ir sutikęs paskelbia evangeliją Etipijos iždo valdytojui. Yra manoma, kad būtent per šį žmogų Etiopija išgirdo Evangeliją ir krikščionybė paplito ne vien tik šioje šalyje, bet nukeliavo ir į Afrikos gelmes. Antras pavyzdys rodo, kad angelai gali kabėti ne būtinai evangelistams, pastoriams ar krikščionims. Kornelijus buvo dievobaimingas žmogus, tačiau Viešpaties jis nepažino. Viešpats matydamas jo širdį per angelą davė jam patarimą kaip jis galėtų išgirsti Evangeliją. Paprasčiausiai jam reikėjo pasikviesti Dievo žmogų į savo namus, išgirsti Evangeliją ir ją priimti. Tai Kornelijus ir padarė. Angelas čia vėl tarnavo padėdamas žmogui priimti tai, ko jis troško visa savo širdimi. Evangelijoje pagal Luką Jėzus sako:,, Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio’’ (Lk 15,10).

Aukso taisyklė prieš reklamą

Vakar su žmona kalbėjomės...

Reklama – bjaurus daiktas, ir jo yra daug. Ypač prieš Kalėdas. Kartais juokingos, kartais gražiai padarytos, bet jų esmė – įpiršti man tai, ko man nereikia. Ir reklama remiasi beveik visa man žinoma rinkos ekonomika. Visi stengiasi prastumti savo produktą, visi nori parodyti, kad jų produktas yra geresnis, nei konkurento. Ir tikrai visi, kurie reklamuojasi, bando parodyti, kad jų produktas išspręs kažkurią mano gyvenimo problemą...

Deja, bažnyčia čia beveik niekuo nesiskiria nuo pasaulio sistemos... Evangelija (Geroji žinia, Geroji naujiena!) stumiama lyg kojinės, lyg skalbimo mašinos, saldainiai ar DVD grotuvai... Krikščionys, lyg agentai, eina nuo durų prie durų, bando įkišti lankstinukų, skrajučių, bando eiti į televiziją ir savo „produktą“ prastūminėti ten, bando kalbinti praeivius, bando iš jų imti interviu vien todėl, kad taip juos užkalbintų, lanko evangelizacijos seminarus, kad sužinotų, kokių klausimų tokie žmonės dažniausiai klausia ir bando išmokti standartinius atsakymus, kaip išgelbėti sielas...

Noriu kai ką išpažinti – aš irgi ten buvau, alus ir midus per barzdą man varvėjo, o pilvas grojo maršus taip, kad teko bėgti į tualetą, nes labai pykino, jei jau kalbėti metaforomis...

³¹ Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. (Lk 6)

O kaip aš norėčiau, kad su manim elgtųsi? Jei imčiau ieškoti kokios nors prekės, norėčiau, kad nereikėtų ilgai ieškoti – ji būtų man prieinama. Hm, tai veda mane prie minties – gal greičiau prie klausimo: „Kaip bažnyčia galėtų laikyti Evangeliją (Gerąją naujieną!) taip, kad ji prieinama visiems, kurie tik ieško, o ne brukti ją per jėgą?“

Eiti ir skelbti? Taip, apie tai kalba Biblija. Tik dabar, vėlgi, reikia nepamiršti konteksto. Kada buvo ištarti, užrašyti šie žodžiai? Kiek tuomet aplinkui buvo bažnyčių? Kiek krikščionių? „Eikite iki pat žemės pakraščių“. Tas dar nėra padaryta, bet Evangelija jau tikrai yra pasiekiama Lietuvos didmiesčiuose tiems, kurie jos ieško... Ar būtina priešprieša: "Arba eini skelbti, brukti, kišti, pardavinėti, arba tu - ne krikščionis"? Ar galima ja dalintis neperšant? Tiesiog, būti savimi? Tiesiog, kalbėtis apie tai, kas svarbu man pačiam arba/ir mano pašnekovui: draugui, bendradarbiui, kaimynui?

Vėlgi, klausimas: „Bet ar ieškantis ryšio su Dievu žmogus ras mūsų bažnyčias, spindinčias kaip žiburiai, apie kuriuos kalbėjo Jėzus? Kaip jis jas ras?“ Nevožk žiburio indu ir neslėpk po lova. Šviesa skirta apšvietimui. Ji traukia ieškantį šviesos jau už kelių kilometrų. Prisimink vaikystėje skaitytas pasakas.

Vienareikšmiško atsakymo, programos, technikos, turbūt, nerasiu – o ir nesiekiu to. Siekiu tik paskatinti skaitytoją susimąstyti – ar galima naudotis šiuolaikinės reklamos metodais skelbiant Evangeliją?

Angelai patarnauja šventiesiems

Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?
Hebr 1,14

Autorius parašęs laišką Hebrajams jį pradeda išaukštindamas Kristų. Šiame laiške tai matosi kiekviename puslapyje. Dievas daugeli amžių žmonėms kalbėjo per pranašus, tai paskutiniais laikais Jis prabilo per Savo Sūnų. Tikėjimas prasmę įgauną tiktais tuomet, kai esame Jo Sūnuje, kai mes pasitikime Jo nuodėmių nuplovimo būdu, kai mes Jį padarome savo gyvenimo ašimi. Taigi, laiškas Hebrajams ir yra skirtas išsamiai papasakoti apie Kristų, apie Jo pasiaukojimą.
Šiame laiške yra atskleidžiamas dar vienas įdomus dalykas. Jau pradėjusiam skaityti pirmą skyrių šešis kartus yra paminėti angelai. Paskutinėje skyriaus eilutėje autorius išsako mintį, kad jie turi atsakomybę patarnaujant šventiesiems. Tai ir yra tai, apie ką dabar kalbėsime.
Na kam iš mūsų yra svarbūs angelai? Kažin ar būtų mūsų tarpe toks, kuris pasakytų – negaliu be angelų gyventi. O jei taip ir pasakytų, tuomet mes patys sakytume, kad toks žmogus yra melagis. Visi mes gražiausiai galime gyventi ir be angelų, nes jie mums yra tiek reikalingi, kiek reikalingas Afrikoje gyvenantis krokodilas, tačiau tikinčiuosius mokydamas apie Kristų šio laiško autorius pabrėžia, kad Dievas sutvėrė ir angelus tam, kad jie patarnautų tiems, kurie paveldės išganymą.
Klausimas kuris turėtų mums iškilti skambėtų maždaug taip – o kodėl šventiesiems turėtų tarnauti angelai? Ar jie yra privilegijuota žmonių klasė, kuriems yra reikalingi dangiškos prigimties tarnai? Na, truputi naivu yra taip galvoti.
Kristus mums parodė asmeninį pavyzdį ragindamas juo sekti – ne mums, o mes turime tarnauti žmonėms. Kalbame apie savanoriško pobūdžio tarnystę, kurios pagrindu mes esame atviri žmonėms ir rodome jiems pagarbą. Šiuo paslaugumu mes patarnaujame jiems, kartu su šiuo patarnavimu papasakodami Evangelijos žinią. Yra žmonių manančių, kad tarnavimas yra savanaudiškas. Jie sako, kad tarnaudamas žmogus ,,išsilieja” ir įprasmina save, ir tokiu būdu tarnavimas yra grįžtanti gerovė. Gal būt šiame posakyje ir yra tiesos, tačiau jei tarnaujama dėl savo gerovės, tai toks tarnavimas yra savanaudiškas, ne toks apie kokį kalbėjo Kristų. Tarnavimas yra ne dėl savanaudiškų įgeidžių, o padėti kitam žmogui geriau pažinti Kristų.
Biblija kalba aiškiai – Dievas nori patarnauti žmonėms, kuriuos Jis yra pašaukęs į savo karalystę. Ta malonė yra dėl Kristaus, nes mes Jį priėmėme, kai tuo tarpu galėjome ir atstumti.
Pasaulietinė visuomenėje yra daug žmonių tikinčių į angelus. Tačiau kiek teko matyti filmų, kiek teko girdėti pasakojimų, piešinių ar klausytis dainų apie angelus, tai beveik visada tie angelai yra toli nuo Kristaus. Visuomenė paprasčiausiai nekalba apie Dievo angelus, joje labiau populiaru kalbėti apie angelus iš anapus. Dažniausiai tie angelai yra piktojo angelai apvilkti ,,šviesos angelo"”drabužiu. Populiari estrados grupė dainuoja apie angelus, kurie ,,lūpomis bėgioja, širdeles vilioja”, tai yra užsiima paleistuvystės darbu. Ir daug panašios pasaulėžiūros, kurioje angelai daro tą ar aną, tačiau neteko niekada išgirsti, kad jie būtų Kristaus tarnai.
Dievas siunčia savo angelus patarnauti šventiesiems ir tai Jis tai daro ne dėl savo Ego, ir ne dėl to, kad mes jaustumės privilegijuoti, o kad tvirtai eitume savo pašaukimo keliu, atsidavime tarnautume Dievo šlovei ir Kristaus vardui. Turbūt mums kyla natūralus klausimas, o kokiu būdu pašauktiesiems tarnauja angelai? Nesinori filosofuoti, kai yra aiškūs Biblijos pasakojimų pavyzdžiai:
Danielius tuo metu tarnavo Medų karaliui Darijui. Spęsdami spąstus karalystės ministrai prieš Danielių surengė sąmokslą, kurio metu buvo išleistas įsakymas draudžiantis melstis Dievui. Melstis buvo galima tik karaliui. Dėl to, kad Danielius nepaisė tokio įsakymo, o toliau liko pamaldus savo Dievui. Jis buvo aptiktas maldoje ir pagal įstatymą nuteistas mirčiai, įmetant į duobę su liūtais. Karalius pamatęs ministrų gudrybes mėgino gelbėti Danielių, tačiau net ir jis negalėjo nieko padaryti prieš Medų įstatymą. Danielių teko įmesti į duobę su liūtais. Kai ryta karalius atėjo iš duobės jis išgirdo Danieliaus balsą sakantį: O karaliau, gyvuok amžinai! Mano Dievas atsiuntė savo angelą, ir šis užčiaupė liūtų nasrus, kad jie man nepakenktų, nes aš buvau jo akivaizdoje rastas nekaltas.” (Dan 6,23)
Kitas panašus pasakojimas yra Apaštalų darbų knygoje. Tuomet Petras buvo uždarytas kalėjime ir laukė mirties bausmės. ,,Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: ,,Kelkis greičiau!” Ir nukrito jam grandinės nuo rankų.” (Apd 12,7). Istorija toliau pasakoja, kad Petras stebuklingai išėjo iš kalėjimo ir nė vienas sargybinis jo nepastebėjo. Tuo metu jam atrodė, kad jis mato regėjimą, tačiau tik būdamas lauke jis suprato, kad tai buvo realybė, todėl jis sakė: Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų” (Apd 12,11).
Neabejotinai, šios abi istorijos pasakoja, kad Viešpaties angelai tarnavo šiems Dievui tarnaujantiems žmonėms. Tarnavo jiems tuo metu, kada šie dėl santykio su Viešpačiu papuolė į mirtiną aplinką. Tarnavo ne teikdami jiems malonumų paslaugas, o gelbėdami juos nuo mirties.
Galbūt dėl to, ir šio laiško autroius parašė šią frazę, kad angelai yra siunčiami patarnauti šventeisiems, tiems kurie vieną dieną stovės šalią Dievo sosto ne kaip pasmerkti pražūčiai, o kaip pašaukti paveldėti Dievo karalystės.

Angelai sukurti tarnauti

Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su
žvėrimis, ir angelai Jam tarnavo.
Morkaus 1,13

Ši trumpa eilutė iš Kristaus gundymo istorijos duoda mums vieną įžvalgą, kuri daug pasako apie angelų prigimtį. Angelai yra Dievo sukurtos dvasinės būtybės, kad Jam tarnautų.
Kaip jie tarnavo, evangelistas Morkus to mums nepasako, tačiau pažiūrėkime plačiau į angelus, ir jų galimas tarnystes. Tai gal ir nepadės mums atsakyti ką tik iškeltą, klausimą, tačiau manau suteiks minčių, kaip angelai gali tarnauti Viešpačiui.
Daugeliu atžvilgių, šios dienos perspektyvoje angelai yra ,,viršesni už žmogų”, nes jie turi stebuklingų savybių, tačiau jie neturi paties svarbiausio palaiminimo, kuris yra skirtas žmogui – Išgelbėjimo!. Jų tarnavimas nuo žmogaus tarnavimo tikrai yra labai skirtingas.
Angelai gali būti skirstomi į dvi kategorijas. Jie yra: 1) "šventi" (Morkaus 8,38) arba "išrinkti" (1 Tim. 5,21), ir 2) "pikti" (Luko 8,2) arba "netyros dvasios" (Luko 11,24; 26).
Jie yra "Dievo angelai" (Jono 1,51), ir skaitome apie "velnią ir jo angelus" (Mat. 25,41); "slibiną ir jo angelus" (Apr. 12,7). Apreiškimų knygoje sakoma, kad trečdalis visų angelų priklauso velnio stovyklai (Apr. 12,4).
Nors Dievo žodyje ir nėra konkrečiai kalbama apie angelų gyvenimo būdą, tačiau jame randame apreiškimą, kad angelų bendruomenė turi tam tikrą tvarką. Pasirodo jie yra organizuoti ir turi tam tikras pareigas, atsakomybes ir netgi pozicijas.
Štai Mykolas yra arkangelas (Judo 9), kas parodo, jog jis yra vyriausias iš angelų. Danieliaus 10,13 Mykolas yra pavadintas ,,vyriausiu didžiūnu”, ir tai rodo, kad yra angelų, kurie taip pat turi ir žemesnes pareigas. Kad yra tvarka angelų bendruomenėje sako apaštalas Petras:
,,Įžengęs į dangų, jis sėdi Dievo dešinėje, o jam yra pavaldūs angelai ir valdžios, ir galybės.” (1Petro 3,22).
Raštai kalba apie angelų kariuomenę, kuri yra pasiruošusi mūšiui (Apr 12,7) prieš bedugnės angelų karaliaus kariuomenę (Apr 9,11). Jiems yra suteiktos vadovaujančios pozicijos ir tikros pareigos. Nėra abejonių, Dievas yra suskirstęs juos pagal tam tikrą tvarką. Kaip ir geri angelai yra suskirstyti pareigomis ir jiems suteiktos tam tikros atsakomybės, taip ir Šėtonas yra suteikęs tam tikras atsakomybes savo angelams.
Žvelgdami į tai, galime pamatyti labai svarbų principą. Angelai yra organizuoti; demonai organizuoti taip pat; tačiau krikščionys, individualiai ar grupėse, dažnai jaučiasi, kad organizuotumas jiems nėra reikalingas. Dievo vaikai dažnai rodosi lyg jie yra pilnai pajėgūs į kovą eiti vieni ir dar jie tikisi laimėti mūšį prieš piktojo organizuotą sistemą.
Tas pats principas gali taikomas ir gerų darbų daryme – organizuotumas ir disciplina yra reikalingi dalykai, jei norime pasiekti tam tikrų rezultatų. Tikintieji kartais pražiūri tai, kas yra geriausia vien dėl to, kad jie nenori planuoti ir organizuotis geriems darbams.
Angelus klasifikuoti galima pagal aptinkamus žodžius, kurie yra naudojami Rašte:
Angelai valdovai ir kunigaikščiai - (Rom. 8,38; Ef. 1,21; 3,10; 6,12; Kol. 1,16; 2,10; 15)
Angelai viešpataujantys ir galingi - (Ef. 1,21; 2,2; 3,10; 6,12; Kol. 1,16; 2,10; 15; 1 Pet. 3,22)
Angelai kurie kovoja - (2 Pet. 2,11; Eph. 1,21; 1 Pet. 3,11)
Angelai aukščiausio statuso - (Dan. 12,1; Jude 9)
Angelai kunigaikščiai - (Ef. 3,10)
Angelai asmenys - Mykolas, Gabrielius, Luciferis (nebūtinai vardas).
Angelai Dievo akivaizdoje – Cherubimai ir Serafimai.
Išrinktieji angelai – apie juos rašoma Timotiejaus 5,21. Paulius kalba apie "išrinktuosius angelus". Tai angelai, kurie kažkaip yra parinkti Dievo tikslams. Tai angelai kurie nepasekė Šėtonu, jo sukilimo metu. Mažai kas pasakyta apie jų išrinkimą, tačiau gali būti, kad buvo kažkoks bandomasis laikotarpis šio pasaulio angelams. Tiems kurie išliko ištikimi Viešpačiui buvo patvirtintas išrinktųjų statusas ir suteikta tarnystė.
Gyvūnai - angelai, kurie yra patikėti apreikšti Izraelio Dievo šlovę, Jo visa žinojimą, visur buvimą, visagalybę (Ezek. 1,5t; Apr. 4,6; 6,1). Ezek 10,15; 20 juos apreiškia kaip cherubimus.
Per jų keturis veidus jie parodo, kad Dievas vykdys žmonijos išgelbėjimo planą per Savo Sūnų:
(a) Žmogaus veidas, demonstruoja gailestingumą, inteligenciją ir parodo Kristaus žmogiškumą, kurį Jis apreiškė tapdamas Žmogaus Sūnumi. (b) Liūto veidas kalba apie karališką išvaizdą, Kristaus karališką laikyseną ir pergalę. (c) Jaučio veidas rodo Jo tarnavimo nuostatą, jungą, kurį Jam reikėjo nešti dėl žmonių išgelbėjimo.
(d) Erelio veidas kalba apie dangiškąją veiklą ir demonstruoja Kristaus Dieviškumą.
Budėtojai – žodis ,,budėtojas” yra Aramėjiškas žodis reiškiantis "akylas; vaikščiojantis; budrus". Čia greičiausiai mintyse turima apie specialios paskirties angelą, kuris viską mato. Atrodo, kad jis tarnauja Viešpačiui nuolatos būdamas budriu, stebinčiu pasaulio valdžias ir žmonių tvarką (Dan 4,10;14;20). 20 eilutėje papilomai pridėtas žodis ,,šventasis” greičiausiai yra išskiriantis žodis, kuris tuo pačiu nurodo, kad yra ir nešventi budėtojai (t.y. demoniškosios galios, kurios stebi šio pasaulio sistemas ir stengiasi daryti įtaką griaudamos Dievo kelių tvarką).
Ypatingi Angelai susiję su suspaudimo laikotarpiu - Apreiškimo knygoje yra tam tikra grupė angelų, kurie vykdys tam tikras Dievo teismo procedūras. Jie ant žemės išlies Dieviškąją rūstybę ir įvairias negandas. Tai angelai, kurie pradės veikti paskutinių dienų laikotarpyje.
Norisi grįžti prie pradinės minties, kad angelai yra sukurti tarnauti. Pirmiausia jie tarnauja Viešpačiui, būdami ištikimi Jam ir patarnaudami ten, kur Viešpats prie šio pasaulio tvarkos prisiliesti. Kaip jie tarnavo Viešpačiui Jėzui Kristui po šio gundymo? Ar jie atnešė jam pavalgyti, ar jie giedojo giesmes, ar jie savo buvimo sustiprino Jį išsekusį kūne, to mes nežinome, tačiau žinome tai, kad Jėzus priėmė jų patarnavimą.

Meilė

"Pasakyk atkritusiam," - sako Viešpats, - "jis - mano sutuoktinis". Ar yra kas girdėjęs švelnesnį žodį?

Malda už pastorius

⁷Juk kunigo lūpos turi saugoti pažinimą, o žmonės turi ieškoti mokymo iš jo lūpų, nes jis – Galybių VIEŠPATIES pasiuntinys. – Malachijo 2

¹⁷ Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę, nes jie budi jūsų sielų labui, būdami atsakingi už jas; tada jie tai darys su džiaugsmu, o ne dūsaudami, nes tai nebūtų jums naudinga. – Hebrajams 13

Viešpatie, kurs visada arti esi, prašome, kad išlietum savo malonę ant mūsų bendruomenių pastorių. Dažnai, tai – rūpesčių pilnas metas, kuomet jie planuoja visokiausius renginius. Prašom, kad suteiktum jiems įžvalgos kam ir kodėl jie visą tai planuoja – ne tam, kad žmonės juos girtų, bet tavo karalystės labui. Duok jiems išminties, suteik jiems jėgų, kad per juos išsilietų tavo malonė. Amen.

Gyvenantys tamsybėse

Aš tave gelbėsiu nuo tautiečių ir pagonių, pas kuriuos tave siunčiu, kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės – į Dievą ir tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais.
Apaštalų darbai 26, 17-18

Kalbėdamas su karaliumi Agripa, apaštalas Paulius jam pasakojo apie Viešpatį Jėzų Kristų ir savo asmeninį patyrimą. Šio pasakojimo kontekste jis persako karaliui žodžius, kuriuos jis girdėjo iš jam apsireiškusio Kristaus. Šiuose žodžiuose mes girdime žinią apie tamsybę ir žinią apie išsivadavimą iš tamsybių.
Tamsybės žinia perteikiama labai aiškiai. Žmonės, kurie gyvena nepažindami Dievo yra tamsybėse ir yra sukaustyti šėtono galybe. Taigi, tamsybė yra mirties draugė, o šėtonas naudodamas savo galybę siekia kuo daugiau žmonių išlaikyti tamsybėse.
Gal būt galvojate – nesąmonė ta tamsybė, aš jos nepatiriu, gyvenu linksmai ir tos šnekos tėra tik gąsdinimas. Dabar gyvenu ir tai yra svarbiausia, na o kada reikės palikti šį pasaulį tai paliksiu žinodamas, kad čia gyvenau gerai ir nereikia man prasidėti su negatyviomis mintimis, nes tai gadina šio gyvenimo kokybę. Na, taip mąstyti galima, tačiau tai yra mąstymas blokuojantis ir atmetantis Kūrėją, kuris žmogų kūrė ne dėl to, kad jis gerai jaustųsi ir prastumtų savo gyvenimo dienas.
Kaip būtų galima apibūdinti tautos būseną, kurioje 80% gyventojų kramto narkotines žoles, o 40% šalies pramonės yra susiję su tos žolės auginimu ir pardavimu[1]? Vaikų sergamumas ir mirštamumas nepastebimas, moterų teisės nepaisomos.
Arba kitos tautos, kuri jau keletą metų iš eilės išlaiko pasaulyje patį aukščiausią savižudybės rodiklį? Kodėl būtent toje kultūroje daugiausiai jaunų žmonių žudosi, kodėl stiprus alkoholis atvirai per televiziją reklamuojamas, kaip būtina atsipalaidavimo ir vyriškumo priemonė?
Dauguma žmonių turi tokį supratimą, kad reikia kažką kvailo padaryti, kad būtum sukaustytas šėtono galybės. Visi žinome garsųjį Getės ,,Faustą”, kuriame dėl jaunystės Faustas parsiduoda Mefistofeliui. Getė mėgina vaizduoti, kaip žmogus parsiduoda velniui, tačiau biblijinė tiesa teigia, kad nereikia niekam parsiduoti, jau nuo gimimo mes priklausome mirčiai, jau nuo pačio gimimo esame pradedami vynioti į šėtono pinkles. Svarbiausias mūsų gyvenimo uždavinys yra išsivaduoti iš šėtono pinklių, išsiplėšti iš tamsybių. Tai pats svarbiausias žmogaus žemiškojo gyvenimo tikslas.
Šėtonas naudoja savo galybę, kad galėtų mus pririšti prie mąstysenos kuri blokuoja gyvenimą šviesoje, Dievo artume. Mes kalbame ne apie kažkokį kvailą velniuką, kuris krečia vaikiškus šposus, o apie visą šėtono galybę, kuri jau tūkstantmečiais veikia naudodamasi įvairiausiais gudravimo metodais norėdama išlaikyti žmogų tamsybės galioje.
Kuo geriau žmogų suriši, tuo sunkiau bus jam išsilaisvinti, ar ne taip yra? Kokias dvasiniais raiščiais geriausia surišti žmogų, kad jis niekur negalėtų pasprukti?
Rašte galime matyti labai aiškius šėtono surišimo principus. Eilės tvarka nebūtinai turi būti tik tokia, kokią dabar išvardinsiu, nes jei ne vieni tai kiti raiščiai laiko žmogų surištą.
Surišamas žmogaus protas. Kiek pasaulyje religijų ir visos jos veda link Dievo. Bent jau taip mano daugelis tolerantiškai nusiteikusių žmonių. Tačiau tai, kad jos viena nuo kitos skiriasi kaip diena nuo nakties žmonės galvoti nenori. Nenori, nes šioje srityje yra surištos mintys. Kaip gali pavyzdžiui budizmas vesti link Dievo, jeigu budistai netiki dievu. Jie tiki išsivadavimu iš kūno, bet Kūrėjo sampratos budizme nėra. Arba pažiūrėkime kaip ateizmo mokymas surišo milijonų protus -Dievo nėra nes Jo nematome. Arba kitas būdas surišti protą yra mąstysena – Dievas kažkur yra, bet santykių tarp mūsų būti negali, o jeigu ir bus tai tik tuomet kai aš jau mirsiu. Šėtonas surišdamas žmogaus protą panaudoja daug tam tikram laikotarpiui populiarių minčių, kurios suriša žmogų ir neleidžia peržengti į galvą įsikaltos pasaulėžiūros.
Be proto, jis dar suriša žmogaus širdį. Tikrai yra žmonių, kurie protu supranta Dievo buvimą ir supranta reikmę susitaikyti su Dievu, tačiau tai atideda kitai dienai. Jie paprasčiausiai save apgaudinėja, manydami, kad dabar tai dar nėra svarbu. Jų širdis dabar garbina kitus dalykus. Arba kita grupė žmonių, kurie puikiausiai supranta tai, kad yra Dievas, kuris gelbėja žmogų, kuris atidavė savo Sūnų išgelbėti mus, tačiau bėda, kad stipriai surištos yra šių žmonių širdys. Vietoj to, kad mylėtų VIEŠPATĮ ir siektų Jam tarnauti, jie myli laikinus dalykus, įvairius daiktus, patyrimus, siekia rasti pasitenkinimą ne VIEŠPATYJE, o kūrinijoje. Tokiu būdu, žmogus nors ir suvokia protu, nors savo lūpomis ir sako ,,tikiu į Dievą”, tačiau tikrovėje savo gyvenimą yra atidavęs beverčiams dalykams. Šėtonas yra surišęs jo širdį.
Dar jis suriša ir žmogaus valią. Čia yra toks žmogus, kuris paprasčiausiai nieko nenori ir nieko nedarys. Jam nesvarbu nei kieno kito, nei savo paties gyvenimas. Tai žmonės, kuriems šėtonas surišo jų nuomonę, jų troškimus, jų norus, jų viziją. Šie žmonės gyvena tik šia minute, o ištikus bėdai imasi paties lengviausio tai akimirkai sprendimo. Šiam žmogui net minčių nėra, kad galima kaip nors kitaip gyventi. Šiuos žmones yra lengviausia valdyti, nes jie geriausiai pasiduoda bandos instinktui, ar to meto autoritetui. Diktatoriams tai yra pati naudingiausia žmonių grupė, nes jie neapsunkina savęs galvodami, o jei ir sugalvoja tai neapsunkins savęs norėdami ką nors pakeisti.
Mūsų pasaulis per pirminę nuodėmę pakliuvo į nuodėmės tinklą. Iš tamsybių ir šėtono galios reikia išsivaduoti. Taip savo galybėmis Dievo priešininkas naudojasi veikdamas žmogaus protą, širdį ir valią. Jis kitaip negali surišti žmogaus, tačiau surišus nors vieną iš šių žmogaus sričių, jis savo rankose turi visą savo žmogų.
Klausimas kuris kyla natūraliai yra – ar pats žmogus nėra pajėgus išsilaisvinti iš šių šėtono galybių gniaužtų. Gali atrodyti, kad esame pajėgūs atlikti daug darbų, tačiau čia mums yra reikalinga Dievo pagalba. Dievas atriša virves, Dievas siunčia savo apaštalus, Dievas dėl šios priežasties savo Kūnu (Bažnyčia) yra žemėje. Maldos, pasninko, evangelijos skelbimo galia bažnyčia vykdo jai patikėtą misiją.f
Na, o ką daryti, jei šiuo metu mane nušvietė mintis, kad esu šėtono nelaisvėje surištu protu, arba surišta širdimi, arba surišta valia. Ką daryti jei noriu tikėti, bet negaliu. Tokiu atveju nėra jokio kito patarimo, kaip šaukti Dievo ir prašyti, kad Jis išlaisvintų protą, širdį ir valią. Kad Jis apgyvendintų mumyse Savo Šventąją Dvasią ir mes Jos būtume vedami paskui Kristų.


[1] Operation World, Patrik Johnstone ir Jason Mandryk, Patenoster Publishing, 2001, Jemenas, p 680.

Tamsos egzistencija

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė: ,,Tebūna šviesa!” Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.
Pradžios 1, 1-5

Štai šios pirmosios Pradžios knygos eilutės teigia, kad sukūrimo pradžioje pasaulio vaizdas buvo visiškai kitoks. Žemė yra apibūdinamas žodžiais – padrika, dyka, o visur aplinkui tvyro gaubianti tamsa. Žemėje nematyti jokių gyvybės ženklų, nieko žavingo joje žmogus negalėtų rasti, ir apskritai tokioje žemėje nebūtų įmanoma gyventi. Mėgindamas susidaryti pirminį žemės įspūdį pradedu galvoti apie kitas planetas, kurios sukasi mūsų visatoje. Ten gyvybės nėra, nes nėra jokių gyvybės sąlygų. Tos planetos nėra gyvenamos, nes jos nėra sukurtos gyvybei. Galbūt teisūs būsime jei sakysime, kad jos yra apgaubtos tamsos.
Pasižiūrėkime, kūrinijos tvarkoje pirminiu dalyku Dievas kuria šviesą ir ją atskiria nuo tamsos. Norisi pastebėti, kad šviesuliai dangaus skliaute buvo sukurti tiktais ketvirtoje dienoje. Kaip mes suprantame tamsą šiandien yra vienas dalykas, ir visai kitas dalykas yra tikroji tamsa, kurios erdvėje Dievas kūrė pasaulį, kurią Dievas nušvietė ją ne šviesulių skleidžiama šviesa, o šviesa sklindančia iš Dievo artumo. Taip, šviesuliai mums turi didžiulės įtakos, nes jų dėka mes matome šį pasaulį, jų dėka mes turime šilumą, tačiau atsiminkime, kad šviesuliai nėra ta tikroji šviesa.
Šiuo metu norisi sustoti tik ties šia mintimi, kuri kalba apie egzistuojančią tamsą. Kokia yra ta tikroji tamsa? Kaip ją nusakyti, jei esi jos nepatyręs? Tai sunkus uždavinys, apie ją galima kalbėti tik suprantamais vaizdiniais, o žmogus patyręs ją kažin ar norėtų apie tai kalbėti. Gal būt yra taip, kad Dievas žmoniją yra apsaugojęs nuo tos tikrosios tamsos. Mes gyvename pasaulyje, kuris jau yra apšviestas Dieviškosios šviesos ir šviesulių šviesos. Tuo pačiu mes turime šiokį tokį tos egzistencinės tamsos ir uždengtų šviesulių tamsos patyrimą. Šis pasaulis buvo kuriamas gyvenimui, todėl jis ir yra apsaugotas nuo tamsiosios egzistencijos pusės, ir jame nėra patiriama ta tikroji VIEŠPATIES skleidžiama šviesa.
Ar verta šiandien yra kalbėti apie tamsą? Ką ji reiškia žmonėms gyvenantiems pasaulyje, kur šviesa yra savaime suprantama gyvenimo dalis? Apskritai gyvenimas yra stipriai pasikeitęs, nes elektrinių jėgainių dėka mūsų namai, gatvės, miestai yra apšviečiami. Dėl šios šviesos mes galime gyventi ilgiau, galime užsiimti daugiau dalykų, galime turėti įvairesnių laisvalaikio praleidimo formų. Jeigu taip imtų kas nors ir išjungtų visas elektrines ir šalyje nebūtų keletą savaičių elektros energijos, kai tada mes gyventume?
Ar kada nors mąstėme apie tai, kad tamsa yra draugė mirčiai ir nebūčiai? Jeigu tamsą galėtume apibūdinti savo penkiais pojūčiais tuomet jie yra ,,išjungti” ir nieko verti: nieko nematytume, nejaustume jokio skonio, nebūtų garsų, nebūtų ko uostyti, kūnas būtų jautrus kaip akmuo. Tuomet egzistencija nieko nereikštų. Mūsų pojūčiai būtų betiksliai, bet kokios pastangos pamatyti, pajausti artumą, paragauti, užuosti, išgirsti būtų be rezultatų.
Tamsa yra mirties ir nebūties draugė. Tamsoje VIEŠPATS kūrė pasaulį atskirdamas jį šviesa, bet gyvenimą įgalino ir įprasmino šviesoje.
Taigi, grįžimas į tamsa ir yra nutolimas nuo gyvenimo. Pasitraukimas nuo šviesos yra ėjimas į mirtį.
Biblija nemažai kalba apie egzistencinę tamsą ir jos santykį su žmogumi. Būti tamsoje, vadinasi patirti mirtį ir izoliaciją. Kadangi žmogus turi nemarią gyvybę nebūties žmogui patirti nėra įmanoma. Jis būdamas nemarus vis vien gyvens patyrimais ir siaubingas yra tamsos patyrimas. Tamsa žmogui, kuris sukurtas gyventi šviesoje, yra grėsminga vieta žmogui būti, tačiau daugelis žmonių savo noru pasirenka tamsą.
Dievas Jobui kalba apie tai, kad mirusieji gyvena tamsiajame mirusiųjų pasaulyje (Jobo 40,13). Ir prieš mirdamas Jobas sako, kad dar norėtų šiek tiek patirti paguodos, kurios visiškai nėra tamsoje: Atstok nuo manęs, kad galėčiau rasti truputi paguodos prieš negrįžtamai išeidamas į tamsos ir niūrumo šalį, į tamsią sąmyšio šalį, kurios šviesa tarsi tamsa. (Jobo 10, 21-22)
Dar Raštas sako, kad tamsa yra palietusi šį pasaulį ir savo pančiais surišusi laiko dalį pasaulio žmonių. Kiekvienas maištaujantį prieš Dievą tamsa suriša savo pančiais.
,,Kiti sėdėjo niūrioje tamsoje, belaisviai skurde ir grandinėse, nes buvo maištavę prieš VIEŠPATIES žodžius ir paniekinę Aukščiausiojo užmojį.”(Ps. 107,10-11)
,,Tada, būdami varge, jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis išvadavo juos iš bėdų, išvedė juos iš niūriosios tamsos ir sutraukė jų pančius.” (Ps. 107,10-14)
Baisiausia yra tai, kad arti yra metas, kuomet visa žmonija susitiks su tamsa:
Viešpaties diena arti, tai diena tamsos, sunaikinimo metas tautoms. (Ez 30,3)
Ta diena - rūstybės diena, diena vargo ir suspaudimo, diena nelaimės ir sunaikinimo, diena tamsos ir sutemų, diena debesų ir miglos. (Sof 1,15)
Ką galime sakyti girdėdami tokius dalykus Dievo žodyje, kaip mes galime reaguoti apie tokią pranašaujamą ateiti? Pasirinkimas tikrai nėra didelis. Galvojant apie lemtį ateityje tegali imti tik liūdesys. Negi, už šio gyvenimo ribų tėra tik tamsa? Negi ta egzistencinė tamsa yra tokia pergalinga, argi joje, kaip Jobas sako, yra mūsų ateitis?

Ar angelų skelbiamas palaiminimas ir pažadas nėra vilties žinia?

Aš tikrai laiminsiu tave ir padarysiu tavo palikuonis tokius gausingus, kaip dangaus žvaigždės ir pajūrio smiltys. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus, ir visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis (-į)[1], nes tu buvai klusnus mano balsui.
Pradžios 22,17-18

Šį kartą pasiklausykime žinios svarbos, kurią angelas paskelbė Abraomui. Abraomo išbandymas yra ne tiek dėl VIEŠPATIES, kiek tarnauja jo paties įprasminimui. VIEŠPATS šiuo išbandymu paprasčiausiai patikrina, ar Abraomas tikrai yra toks kokiu jis rodosi. Ir štai matome, rezultatą – jis visiškai yra VIEŠPATIES.
Na, ir kas iš to? Vieną dieną vis vien būsime Jo, palikime tą visą džiaugsmą tai dienai, galvojame mes, na o kol dar esame žemėje gyvenkime tuo kas yra žemiška, - taip norisi mąstyti. Tačiau VIEŠPATIES angelas perteikia VIEŠPATIES valią. Už išlaikytą išbandymą yra skiriamas atlyginimas.
Pirmiausia tai palaiminimas. Hebrajų kalboje jis yra dvigubos reikšmės. Pažodžiui skaitant skamba štai taip: laiminti palaiminsiu tave, pagausinti pagausinsiu tave. Ištikimybė ir paklusimas Dievui dar šioje žemėje duoda rezultatą. Atsiminkime Abraomą, kuris vos ne šimtą metų laukė savo pažadėto sūnaus. Tikrai, Abraomas, kurio vardas reiškia ,,tėvas tautų daugybės” dar kartą girdį pažado patvirtinimą. Štai nuo dabar, štai dėl šio poelgio palaiminimas jam bus gausi tauta, žmonės nešantys pasauliui Dievo šviesą. Didelis čia daiktas, ir kam reikalingas toks palaiminimas, beje, jeigu palaiminimu yra laikomas žmonių gausumas turintis kiltį viename žmoguje, tuomet labiausiai palaimintas yra protėvis Adomas. Bent taip turėtų būti, tačiau niekur Dievo žodis, nesako, kad Adomas yra palaimintas, kad iš jo yra išaugusi viso pasaulio giminė. Taigi, tas tikrasis palaiminimas yra ne tiek žmonių gausumas. Pažiūrėkime, Abraomo palikuonių kiekis yra matuojamas pagal dangaus žvaigždes ir pajūrio smiltis, taigi mums jie yra nesuskaičiuojami, tačiau žiūrint į dangaus žvaigždes pastebime dar vieną savybę – tie palikuonys šviečia visam pasauliui, kaip žvaigždės šviečia visai visatai. Ne visoje žemėje išplitusi kūniška sėkla, o tikėjimo sėkla yra vadinama palaiminimu.
Net nėra ko ginčytis, ne visi palikuonys šviečia, todėl vieni yra tiesiog gausūs, o kiti gausūs ir šviečiantys Dievo, dangaus ir visos žmonijos akivaizdoje. Koks gi gali būti didesnis palaiminimas tėvui, nei žinojimas, kad jo vaikai gyvena Dievo akivaizdoje teisiai ir tarnauja Jam. Pažiūrėkime, ką Raštas sako apie Abraomo palikuonis:
Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai (Rom 9,7).
Todėl supraskite, kad Abraomo sūnūs yra tie, kurie tiki (Gal 3,7).
Kad Abraomo palaiminimas Jėzuje Kristuje atitektų pagonims ir mes tikėjimu gautume pažadėtąją Dvasią (Gal 3,14).
O jeigu esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą (Gal 3,29).
Kai atkreipiame į Abraomo palikuonių ,,evoliuciją” pamatome, kad Abraomo palaiminimas yra pažadas, kad jo palikuonių pagal pažadą, kurie priklauso Kristui bus tiek kiek yra danguje žvaigždžių. Ar tai nėra pats nuostabiausias pažadas? Ar tai nėra pats didžiausias žmogaus palaiminimas? Taigi, angelo žinia šioje vietoje kalba apie tikėjimą, apie viltį, apie pažadą, kuris vieną dieną išsipildys.
Tiesa, pasaulyje visados bus Evangelijos priešų. Visados bus žmonių, kurie priešinsis Dievui, kurie tyčiosis iš tikinčiųjų, kurie naudodamiesi savo pranašumu net persekios juos, kurs prieš juos valstybinius įstatymus, naudos prievartą ir smurtą. Priešo vartai bus nugalėti, priešas bus įveiktas. Priešui vietos Dievo mieste nėra. Taigi, jeigu šiandien kas nors kovojate tikėjimo kovą, jei jūsų tikėjimas dėl tam tikrų priežasčių silpsta, tai tuomet pasižiūrėkite į šiuos pažadus.
Šiame angelo skelbiamame palaiminime yra vienas labai svarbus vilties žodis. Jis yra šioje eilutėje: visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis, nes tu buvai klusnus mano balsui. Lietuviškame vertime palaiminimas ateina per ,,palikuonis”, tačiau vienaskaita yra originaliame tekste. Sutinku, gali būti, kad sėkla gali reikšti daugiskaitinę prasmę, tačiau jei žodis yra naudojamas vienaskaitoje, tai pilnai gali būti, kad tai yra vienaskaitinis asmuo. Per ,,tavo palikuonį” žemės tautos gaus palaiminimą. Tuomet ši angelo žinia yra tuo pačiu ir pranašystės žinia. Iš Abraomo palikuonių gims palikuonis, per kurį pasaulis patirs palaiminimą.
Kas yra tas palikuonis šiandien mums spėlioti jau nebereikia. Mes kalbame apie į šį pasaulį jau atėjusį, jame gyvenusį ir už žmogaus nuodėmes mirusį Viešpatį Jėzų Kristų, o trečią dieną prisikėlusį. Šiandien mes laukiame Jo, jau nebe ateinančio aukotis už mus, bet savo didingoje šlovėje sugrįžtančio pasiimti mus.
Adventas yra laukimo metas, metas kuomet mes tikime, kad gyvendami tikėjime ateisime pas savo Dangaus tėvą, kad pakeliui matydami jo angelus, regėsime ir atspindinčią Kristaus šlovę.


[1] Hebr. yra vienaskaitos linksnis

Ar angelai pasakoja apie Dievą?

VIEŠPATIES angelas pašaukė Abraomą iš dangaus antrąkart ir tarė: „Prisiekiau pačiu savimi, ­ tai VIEŠPATIES žodis, - kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti vienturčio sūnaus...”
Pradžios 22,15-16

Kokia buvo šio angelo misija? Reikia manyti jis neatsitiktinai atsidūrė ant šio Morijos kalno prie Abraomo sukrauto aukuro? Angelas kalbėjo aiškius žodžius, kuriuos jam patikėjo kalbėti VIEŠPATS. Ar angelas pasakojo Abraomui apie Dievą? Na skaitydami tekstą, to nematome, tačiau pats angelo buvimas šioje vietoje pasakoja koks yra jų Kūrėjas. Aiškiai matome tai, kad angelas kalba VIEŠPATIES autoritetu ir Jo įpareigotas. Abraomas ilgam atsiminė šiuos žodžius ir turbūt pakartotinai jis apie tai pasakojo savo sūnui, anūkams… Pasakodamas apie šią dieną jis angelą minį tik šiaip, kaip tarpininką, nes pati kalba aiškiausiai krypsta link VIEŠPATIES.
Dabartiniame pasaulyje, yra labai madinga piešti angelus, daryti jų skulptūras, dainuoti dainas. Tai žmonės daro iš geros valios, ilgėdamiesi kažko tyro, suprantamo, kas turi panašumą į mus pačius, tačiau čia mes klystame. Niekur Šventajame Rašte nėra sakoma, kad VIEŠPATS būtų sukūręs angelus panašius į žmones, kaip tik yra pabrėžiamas kitas panašumas – žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Gal angelai gali priimti panašumo formą ateidami į žmonių pasaulį, ir savo įvaizdžiu nenorėdami sukelti chaoso, jie materializuojasi pagal žmogaus panašumą? Mat juk Šv.Raštas kalba apie visą įvairovę būtybių, kurios gyvena danguje – serafai, kurie turi po šešis sparnus, po du veidus ir dvi kojas. Jie tarnauja danguje skelbdami VIEŠPATIES šlovę[1]. Kita danguje gyvenančių būtybių rūšys – cherubai. Jie dažniausiai yra lydimi VIEŠPATIES šlovės, Izraelitai pagal Dievo žodį juos atvaizdavo Šventyklos Šventų Švenčiausioje vietoje, jie yra ,,saugantys” VIEŠPATIES Sandoros skrynią. Cherubai taip pat dažnai yra pranašų regėjimuose, jie turi didelius šlamančius sparnus, vieni cherubai turi du veidus, kiti turi net keturis veidus[2]. Kokie iš tikrųjų yra jie sunku yra net įsivaizduoti, nėra lengva pagal aprašymą knygoje atkurti tą įvaizdžio realybę, ir ar tai yra būtina?
Tikrai yra įdomu kalbėti, svajoti ir įsivaizduoti kas yra danguje ir kokius stebuklus ten mes matysime, tačiau kol dar esame žemėje prisiminkime kai ką svarbesnio. Svarbiausias mūsų gyvenimo orientacijos tikslas yra VIEŠPATS. Dangiškosios būtinybės tėra Jo kūriniai, ir kai kurie kūriniai įžengia į mūsų pasaulį su pagrindiniu gelbėjimo tikslu.
Kokį angelą patyrė Izaokas? Jį gelbėjantį! Kuo šis angelas buvo ypatingas Abraomui? Jis pranešė VIEŠPATIES žinią, sustabdė jį nuo tokios aukos kokios VIEŠPATS visai net netroško.
Labai keista, Biblijoje yra žmonių, kurių tikėjimas patyrus angelus sustiprėja ir tuo pačiu yra žmonių, kurių gyvenimas sutikus juos nė truputi nepasikeičia. Taigi, angelai nėra labai keičiantys žmogaus mąstysena ir nėra tie esminiai elementai, kurie reikalingi tikėjimui gimti ir bręsti. Kodėl mes nematome jokių angelų, kodėl mes neturime tokio paliudijimo savo tarpe? Ar tai ką nors pakeistų mūsų gyvenime? Manau mes išliktume tuo kas esame būtų angelai ar nebūtų. Tačiau žinokime, kad angelai gali turėti fizinį kontaktą su žmonėmis, ir Raštas sako kad mes galime net labai nustebti, visai to net nežinodami, kad prie mūsų gyvenimo prisilietė Dievo siųstasis.
Karalius Dovydas rašo: ,,VIEŠPATIES angelas saugo tuos, kurie jo pagarbiai bijo, ir juos gelbsti”[3]. ,,Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus[4].”
Jau vien šios dvi eilutės teigia, kad mes esame pastebėti angelu. Pirmiausia angelai saugo ir gelbsti tuos žmones, kurie pagarbiai bijo VIEŠPATIES. Na ar tai nėra padrąsinimas mums? Kad keliaudamas kelionėje esate saugomas VIEŠPATIES angelų? Kad galite kreiptis į VIEŠPATĮ, prašydamas apsaugos jums brangiems žmonėms? Mums nematoma ranka, jie padaro daug stebuklų. Kita vertus, jie netgi užeina į svečius. Laiško ,,Hebrajams” autorius primena, kad VIEŠPATS prisiliečia prie mūsų kasdienybės, kur kas dažniau, nei tai mes įsivaizduojame. Įsivaizduokite, atvažiavo pas jus svečiai, suvalgė tai kas buvo šaldytuve, permiegojo jūsų svetainėje, išklausė jūsų liudijimą ir kaip jums sekasi gyventi tikėjime, padrąsino jus Šv.Rašto žodžiais ir kitą dieną iškeliavo. Daugiau šių svečių savo gyvenime nematėte ir nežinote ar bepamatysite, o pasirodo, kad tai VIEŠPATS atsiuntė į jūsų namus, į jūsų buitį, į jūsų pasaulį savo pasiuntinius. Ar esame svetingi priimti juos? Ar nesiskundžiame, kad namai netvarkyti, kad nėra vietos kur miegoti, kad neturime svečiams laiko? Dievas siunčia savo angelus saugoti tuos, kurie Jį gerbia ir pagarbiai Jo bijo, kurie gyvena tikėjime rodydami svetingą širdį.
Tiesa, angelai ne vien tik savo buvimu pasakoja apie Dievą ir yra šalia kiekvieno, kuris pagarbiai bijo VIEŠPATIES, bet yra ir su kiekvienu mažyliu. Jėzus sakė: ,,Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą[5].”
Jėzus praneša mums, kad kiekvienas mažutėlis turi savo angelą. Galbūt iš čia yra ,,angelo sargo” samprata. Jei kiekvienas vaikutis turi savo angelą, tai kiek tuomet yra jų danguje? Supraskime - mes VIEŠPAČIUI esame labai svarbūs! Supraskime, kad VIEŠPATS nori, kad dar mažučiais būdami vaikai pradėtų pažinti ir mylėti Jį. Ateina tam tikra diena, kada mes išaugame ir VIEŠPATS ,,paleidžia” mus keliauti nepriklausomybės keliu, tačiau Jis tikisi sugrįžimo pas Jį, tikisi, kad ieškosime Jo veido, Jo apsaugos, ir norėsime įprasminti savo gyvenimą atsiklausdami Jo valios.
Pradėdami šiuo sekmadieniu Advento laikotarpį, prisiminkime, kad svarbiausias dalykas yra VIEŠPATS. Apie jį, išskyrus didžiąją daugumą žmonių ir tam tikrą grupę nupuolusių angelų, pasakoja visa kūrinija gyvenanti danguje ir žemėje. Jo gerumui paminėti mes skiriame šio laikotarpio orientaciją, Jo išgelbėjimui skelbti mes dalijamės šią džiugia ir viltinga žinia su savo artimaisiais, draugais, giminėmis. Jei angelai yra sukurti pasakoti apie Dievą, tai kiek labiau pasakoti apie Jį galime mes?


[1] Izaijo 6,2-3
[2] 1 Kar 6, 25-27; Ezekielio 10,3-14;20; 41,18; Žyd 9,5;
[3] Psalmė 34,8
[4] Žyd 13,2
[5] Mato 18,10