@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Ketvirtadienis, Liepos 22, 2004

Dievo karalystės galia atsiskleidžia praėjus tam tikram laikui

Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai.“ Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.
Morkaus 4, 30-34

Labai retai galia atsiskleidžia iš karto, dažniausiai ją reikia arba išvystyti arba atrasti. Sakykime - žmogiškoji stiprybė – stipriu žmogumi tampa tas, kuris dirba darbą arba turi užsiėmimą, kurio pagalba yra išugdomi stiprūs raumenys. Žmogaus intelektas lygiai taip pat – ne tas, kuris dykinėja ir svaiginasi ugdo mąstymą ir lavina atmintį, o tas kuris skaito, mąsto, atsimena, taiko išminties principus gyvenimo situacijose. Dar kita galia gali būti atrasta, pvz.: mokslininkai atrado arba suprato kaip yra išgaunama elektros energija, branduolinė energija. Jeigu niekas nei apie elektrą nei branduolinę energiją nežinojo ankstesniuose civilizacijos tūkstantmečiuose, tai nereiškia, kad jos neegzistavo. To dalyko žmonės nesuprato ir nežinojo, kad yra apskritai įmanoma turėti tokios keistos galios. Šiuo metu jeigu kam nors pasakysi, kad nieko nežinai apie elektrą tai būsi palaikytas paskutiniu kvailiu. Prietaisus, kurie veikia su elektros galia mes kasdien nešiojame savo kišenėje.
Jėzus kalbėdamas apie Dievo karalystę naudoja savo visuomenei suprantamą pavyzdį lygindamas karalystę su garstyčiomis. Garstyčios grūdas, ir greičiausiai Jėzus kalbėjo apie juodąją garstyčią, yra mažiausias iš sėjamų sėklų. Garstyčios buvo auginamos aliejui ir prieskoniams. Paprastai šie augalai išaugdavo virš vieno metro, bet dažnai būdavo kad jie pasiekdavo ir 4,5 metrų aukštį. Įsivaizduokite savo darže per vieną sezoną išaugusį 4,5 metrų augalą. Ar tai nėra nuostabu?
Taigi, mąstydami apie Dievo karalystę žmonės dažniausiai galvoja kaip apie nepasodintą grūdą, kurį paėmus į saują netgi sunku pamatyti.
Daugelis galvoja apie Dievo karalystę kaip apie pasakų karalystę. Atrodo, kad ji tėra žmogaus fantazijos vaisius, jo nepatenkintų lūkesčių kraštas. Nuo šiandienos ji yra taip toli ir tokia nereikalinga. Be to, Dievo karalystė atrodo panaši ir visus kitus filosofijos grūdus, kurie neduoda jokios naudos. Jeigu žiūrėti į tokį grūdą ir neturėti apie jį išankstinio žinojimo, tai iš tikrųjų jo vertė tokia ir atrodytų, tačiau visi suprantame, kad apie grūdų vertę sprendžiame ne pagal sėklos išvaizdą, o pagal vaisiaus skonį ir vertę.
Šioje gyvenimo dienoje Dievo karalystė iš tikrųjų mums yra kaip tas mažas grūdas. Kai kas nors mums paskelbia žinią apie Dievo karalystę yra maždaug lyg kas nors būtų į mūsų delną įdėjęs grūdą ir pasakęs jo prigimtį. Ką mes su šiuo grūdu darome? Vieni jį išmes sakydami – na nereikia man jokių augalų, o kitas tvirtai sugniauš jį savo delne, grįš į namus ir pasodins darže, laistys, išravės piktžoles, ir lauks derliaus dienos.
Ką šiandien mūsų gyvenime gali nuveikti Dievo karalystė? Kai nerandi darbo, arba nesumoki savo skolų, arba nuo ryto ligi vakaro darai gyvenamosios patalpos remontus ir viskam trūksta laiko, arba sergi liga ir tau nuolatos skauda, arba kamuoja visokie jausmai, arba iškilusios grėsmės grasina tavo orumui, laisvei, - ką tavo gyvenime gali pakeisti ta Dievo karalystė?
Kaip alkano nepasotins neišaugusi daržovė, taip ir mūsų žinojimas apie Dievo karalystę nelabai ir pakeis mūsų šią dieną. Dievo karalystės vaidmuo yra kur kas svarbesnis kita prasme, nei momentinis pastiprėjimas. Ji suteikia viltį! Todėl mes galime orientuoti savo gyvenimą tos vilties link, galime nukreipti savo akis į ją ir pradėti eiti konkrečiai link jos tikėdamiesi stipraus pasikeitimo. Ne apie momentinį pastiprėjimą turime galvoti, bet apie jos galią suteikti mūsų gyvenimui pilnatvę ir ramybę. Įsivaizduokime, kad tie žmonės, kurie į Lietuvą vežė bulves jas būtų suvalgę. Kiek tik atvežė bulvių visos būtų atsidūrusios ant ponų stalo ir nė viena nepapuolusi į daržo lysvę. Tuomet neaišku kuo lietuvių tauta šiandien maitintųsi, nebūtų nei cepelinų, nei kuklių, nei žemaičių blynų, nei bulvių košės, gyventume vien iš mėsos ir grūdų.
Tikėti reikia ne tuo kas yra mažas, o tuo kas yra didelis. Dievas sukūrė augalus ir davė jiems sėklas, kad laiko tėkmėje tos sėklos taptų vėl tokiu pačiais augalais. Taigi, matymo objektas yra grūdas, o tikėjimo objektas augalas, ir tiktais jau augalui pasiekus brandumą galima tikėtis jo vaisių Tikime ne tuo, ką matome savo delne, o tai kas dar išdygs, kas suteiks pavėsį ir duods gerą vaisių.
Dievo karalystė yra pirma žemiškosios karalystės. Žemiškoji karalystė lyginant su Dieviškąją karalyste yra kaip garstyčios grūdas, kaip ir mūsų žemiškasis kūnas, kurį palyginus su tuo, kurį gausime nekintamą yra kaip palapinė su dvaro rūmais.
Jeigu Dievas panorėjo taip, kad žmonės siektų santykių su Juo ne per regėjimą, o per tikėjimą, tai Jis ir yra teisus taip pateikdamas tikėjimą. Tik išmokdami pasitikėti Dievu šioje žemėje mes galėsime būti laisvi mums skirtoje karalystėje.




















Antradienis, Liepos 20, 2004

Dievo karalystė savaime duoda vaisių

Ir vėl jis kalbėjo: „Dievo karalystė panaši į žmogų, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo.“
Morkaus 4, 26-29

Žmonės gyvendami žemėje yra išmokę tam tikrų gyvenimo principų ir jų laikosi. Visi žinome žemės traukos principą ir tai žinodami saugomės, kad nenukristume iš didelio aukščio. Kristus savo mokiniams primina žemės vaisingumo principą, kurio dėka, pasitikėdami žeme žmonės beria dirvon sėklas ir laukia derliaus. Principai ir yra mums duoti dėl to, kad išmoktume pasitikėti. Todėl, jei visą pavasarį nelyja lietus žemdirbys pradeda rūpintis, nes jis žino, kad sausa žemė nėra derlinga žemė. Vėlgi, jei per daug lietaus, tai šlapia žemė taip pat nėra derlinga, nes paskendęs vandenyje grūdas neišgyvena.
Dievo karalystė atspindi šią paprastą tiesą. Iš vienos pusės žmonės nori gyventi ir siekti gyvenime to, kas jiems atrodo gera. Labai dažnai tie dalykai yra matomi. Nei Dievo nei Jo karalystės plika akimi pamatyti niekam nėra pavykę, matosi Jo darbai ir tai dar reikia protu tai suprasti. Šis pasaulis tėra tiktais įvaizdis to, kokia nuostabi gali būti Dangaus karalystė.
Jėzaus sakomas palyginimas verčia mus susimąstyti apie tai, kad laikas kaip upės vanduo teka viena linkme – artyn Viešpaties sosto. Todėl laiką mes jaučiame ir matome jo pasekmes. Mes augame, bręstame, matome savo darbo rezultatus, senstame ir iš šios žemės išeiname. Kas yra svarbu mums žinoti? - kad mes savo gyvenimu taip pat sėjame. Taip, mūsų gyvenimas yra tam tikra sėjamoji mašina, kuri barsto dvasinės prigimties sėklas. Sėklos turi prasmę tik derlingoje žemėje, nes tik čia jos gali dygti ir duoti derlių, bet tuo pačiu į žemę galima įberti ne vien tik gerų bet ir blogų sėklų. Sakykime išėjote į savo lauką sėti sėklos, o jūsų piktas kaimynas į jūsų sėklas primaišė daug piktžolių sėklų. Jeigu jų nepastebėsite savo rėtyje ir išmėtysite piktžolių sėklas jūs būsite sau prisėjęs daug bėdos.
Toks žmogus, kuri nepažįsta Viešpaties, piktojo apgautas ir per savo neišmanymą prisėja daug piktžolinių sėklų, kurios vėliau nori nenori sudygsta. Tuomet jis ir turi derlių, kurio vėliau neturi net kur dėti. Žmogus kuris gyvena su Viešpačiu mokinasi atpažinti kas yra gera ir kas yra bloga sėkla ir savo gyvenimu jas sėja. Neabejotinai tokio žmogaus gyvenimo sėtas derlius yra kur kas geresnis nei žmogaus nepažįstančio Dievo.
Kuo Dievo karalystė yra panaši į šią žemės karalystę? Jau vien tai, kad yra Dievo karalystė mus daug ką pasako. Dievo karalystėje rinksis išgelbėti, tai yra į ją pašaukti žmonės. Dievo karalystėje susirinks tie, kurie tapo Evangelijos dalininkais dar gyvendami šioje žemėje, kurie Dievą rinko savo karaliumi ir sėjo Evangelijos sėklą dar gyvendami šioje žemiškoje karalystėje. Tarnauti Dievo karalystei dar gyvenant šioje žemėje yra geriausia ką gali pasirinkti žmogus. Čia jau puoselėdamas santykius su Viešpačius, čia jis jau dabar pradeda įgyvendinti Dievo tikslus šiame pasaulyje. Su Dievu tikrai neiššvaistysime savo gyvenimo veltui, nes tos pabertos sėklos amžino gyvenimo vaisiui augs net ir už mūsų už įtakos ribų.



Penktadienis, Liepos 16, 2004

Dievo karalystėje atsilyginama teisingumu

Jėzus jiems dar sakė: „Argi žiburys atnešamas pakišti po indu ar po lova? Argi ne įstatyti į žibintuvą?! Juk nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn. Jei kas turi ausis klausyti, teklauso!“ Jis taip pat jiems sakė: „Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta ir dar pridėta. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką turi.“
Morkaus 4, 21-25

Dievo karalystė labai skiriasi nuo žmonių karalystės. Tiesa, žmonės imituodami Dievo karalystės principus kuria visuomenes, iš kurių vienos mažiau o kitos daugiau atspindi karalystės įvaizdį, tačiau nė viena žmonių visuomenė dėl nuopuolio neturi galimybių pasiekti visuomenės idealo.
Mokindamas apie karalystę Jėzus savo mokiniams primena, kad joje egzistuoja ne galios, ne pažinčių, ne įtakos, ne prestižo, o teisumo principai, kurių nėra įmanoma pakeisti pagal savo įnorius.
Jeigu pastebėjote –sako Kristus, - šviesa nepasiduoda jokiai įtakai. Iškelta ji šviečia aplinkui save ir parodo tokią aplinką kokia ji yra iš tikrųjų. Būtent dėl šios priežasties žmonės šviesą kelia aukščiau, o neuždengia ir nekiša po lova. Šviesoje viskas matosi kaip yra, kai tuo tarpu tamsoje vyksta tiktais spėliojimai. Tiesa, yra nemažai žmonių, kurie nori vienas vietas laikyti labiau apšvietę, o kitas labiau pritemdę, tai yra norų reikalas, tačiau šviesa yra ištikima savo funkcijai – iškelta, ji apšviečia tiek kiek turi galios.
Ką Jėzus norėjo pasakyti kalbėdamas šį palyginimą apie Dangaus karalystę? Paprasčiausiai Jis norėjo atskleisti kokia yra dangaus karalystė, ir ko joje galima tikėtis. Kiekvienam, kuriam yra duotos ausys, Jis linki klausytis šių žodžių, kiekvienam kuris turi supratimą Jis linki suprasti šiuos principus ir pagal juos pradėti gyventi dar šiuo metu.
Šios palyginimo širdis yra frazė: ,, Įsidėmėkite, ką girdite: kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta ir dar pridėta. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką turi.“
Pastorius Eugene H. Peterson šią eilutę perfrazuoja taip: ,,Klausykitės įdėmiai ką jums sakau ir saugokitės patarimo, kuriuo pataria kaip reikia gudrauti norit išsiversti šiame pasaulyje. Nori gyventi – tai duok, o ne imk. Dosnumas augina dosnumą. Godumas nuskurdina ”.
Taigi, kas šiame pasaulyje daugiausia laimės? Ar tas kuris gali daugiausia valdyti kitus žmones, kuris turi daugiausiai nuosavybės, ar kurio norai labai greitai yra vykdomi kitų asmenų? Jėzaus atsakymas yra paprastas – toks žmogus, kuris savo gyvenime to siekia praras ne vien tai ko jis taip siekė, bet iš jo bus atimta ir tai, ką jis turi. Na, o tas kuris iš pažiūros atrodo pats neturtingiausias, tačiau aplink save skleidžia dosnumą, gerumą, meilę neabejotinai taps turtingu žmogumi.
Jėzaus mokymas niekada nesibaigia šio pasaulio ribomis. Jeigu visas mūsų gyvenimas būtų orientuotas vien tiktais į tai, kaip išgyventi šiame pasaulyje, tuomet neabejotinai Jis būtų mums iš Dieviškosios perspektyvos paskelbęs, kad gyvenimas yra trumpas ir viskas ką mes galime geriausio pasiekti yra tiktais šio pasaulio ribose. Tačiau Viešpaties yra kitaip užmanyta ir Jis nori, kad mes bereikalingai nešvaistytume savęs, o verčiau pamatytume savo gyvenimo prasmę ir ilgalaikę savo gyvenimo perspektyvą.
Kokia neteisybė skamba šioje Kristaus mintyje – tam kas turi bus pridėta, o iš to kas neturi bus atimta. Juk iš tikrųjų būtent tam kas neturi reikia pridėti, o iš to kuris turi galima paimti. Šitokiu teisingumo matu matuojant pasaulyje vyko ne viena revoliucija, kuomet žmonės skelbėsi, kad jie vykdo teisingumą ir ruošiasi teisingai paskirstyti esamuosius resursus. Kristaus kalba yra ne apie netolygius resursus, o apie santykius. Kas mums duoda ir kas iš mūsų atima? Virš visko yra Dievas, ir vienam Jis yra davęs, o nuo kito sulaikęs. Viešpats vieną dieną perskirstys resursus atsižvelgdamas ne į tai kokį statusą ir aplinkybes tas žmogus turėjo, o žiūrėdamas į tai, ką jis padarė su tuo ką turėjo. Kadangi gyvenimas yra santykiai su Viešpačiu ir žmonėmis, tai greičiausiai tam, kas bendrauja ir puoselėja pirmiausia santykius su Juo, tam ir bus pridėta iš šių santykių gausos. Kas mano gerai gyvenas ir visko apsčiai turįs ir be Viešpaties, tai Viešpats iš to pasiims tai kas yra Jo ir paliks žmogui tiktai tik tai, kas jam priklauso. Dievo karalystėje egzistuoja teisingumo principai. Su Viešpačiu turi viską, be Viešpaties esi paradęs viską.



Ketvirtadienis, Liepos 15, 2004

Palyginimas apie sėklą geroje dirvoje

Geroje žemėje pasėta sėkla – tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą.
Morkaus 4, 20

Jėzus savo palyginime kalba ir apie gerą sėklą. Kas yra gera sėkla? Ogi tokia, kuri savo laiku, savo aplinkoje atlieka savo teigiamai aplinką keičiantį vaidmenį. Jeigu yra sėjamas grūdas, tai jo tikslas yra išauginti daugiau grūdų. Ne visi grūdai yra dėl sėjimo, kai kurie yra skirti maistui Tačiau kaip bebūtų, jie turi būti naudojami pagal paskirtį. Iš grūdo, kuris yra sėjamas tikimąsi, kad jis duos vaisių. Vaisius nėra lengvai pasiekiamas. Pirmiausia grūdas turi būti grūdas, po to jis turi būti pasėtas, t.y. būti padėtas į tokią aplinką, kurioje jis apmiršta ir per savo mirtį pradeda naują gyvybės etapą. Jis persiformuoja į augalą, kuris auga šviesos link, kuris brandina naujus grūdelius ir išaugina juos tokius pačius kaip ir jis pats. Per jo gyvenimui skirtą laiką jis pasidaugina.
Ta prasme ir mes, tikintieji Kristumi, esame pašaukti ,,pasidauginti” dvasiškai. Tik mirdami šio pasaulio aplinkoje ir keldamiesi aukštyn link Dievo mes galime atlikti savo pašaukimą.

Sesers Yuen iš Kinijos liudijimas
Sesuo Yuen yra kilusi Šanchajo miesto, iš vienos turtingiausių šeimų. 1967 metais ji buvo suimta ir nusiųsta į kalėjimą. Tuo metu ji buvo našlė auginanti du mažamečius vaikus, jos sūnui buvo vienuolika ir dukrytei devyni metai. Kai Yuen buvo kalėjime, jos mama rūpinosi vaikai, tačiau ji mirė. Valdžia nusprendė pasigailėti moters, kad ji galėtų sugrįžti į namus ir rūpintųsi vaikais. Jie paprašė, kad ji parašytų dokumentą, kuriame prisipažintų ,,savo nusikaltimą” ir tuomet ji galės būti laisva. Jie pasakė: ,,šiais metais tavo elgesys buvo puikus, taigi mes planuojame tau atsilyginti”.
Pareigūnai atvežė jos vaikus prie kalėjimo durų. Yuen buvo pasakyta susirinkti savo daiktus, nes yra ruošiamasi ją paleisti. Pamačiusiai savo vaikus moters širdis beveik plyšo, meilės ašaros pripildė jos akis. Tuomet sargai jos paklausė, “Ko daugiau tu nori, savo Jėzaus ar savo vaikų? Jei tu nori Jėzaus tu privalai pasilikti kalėjime. Jei tu nori vaiku, tuomet tu gali eiti į namus. Suprantama, tavo Dievas nori, kad būtum kartu su savo kūnų ir krauju?” Yuen sūnus ir dukrytė kvietė ją sakydami ,,Mama, mes pasiilgome tavęs, prašom grįžk namo!” Kalėjimo sargas davė Yuen pieštuką, popieriaus lapą ir paprašė parašyti savo nusikaltimo išpažinimą. Didelėmis raidėmis ji parašė ,,Jėzus yra nepakeičiamas. Netgi mano pačios vaikai negali pakeisti Jėzaus.” Tokiu būdu ji pasirinko likti kalėjime. Prižiūrėtojai tuomet jos vaikams sakė, - ,,vaikai klausykit, jūsų motina jus atmetė, ji nemyli jūsų!”
Kalėjime Yuen kalėjo dar 23 metus. Kai pagaliau ji buvo paleista iš kalėjimo, jos sūnui buvo 34 metai ir jis dirbo Tibete valdžios pareigūno pareigose. Yuen per tuos metus jo nematė nė sykio. Jis buvo auginamas valdžios institucijos ateistinėje mokykloje, jis netikėjo Dievu, ir jam buvo pasakyta, kad jo motina paliko jį. Daug krikščionių lankė jį ir dalijosi su juo Evangelija, tačiau jis visuomet atsakydavo ) ,,Jūsų Jėzus iš manės atėmė motiną, kodėl aš turėčiau į jį tikėti?”
Kai sesuo Yuen nukeliavo į Tibetą susirasti savo sūnaus jis ją atmetė šaukdamas, kad jis neturi motinos, ir išvarė ją iš savo namų. Nuo tol ji nėra jo mačiusi. Nėra lengva būti Kristaus mokiniu .

Jėzus taip ir kalbėjo, kad tam, kad sėklą atliktų savo gyvenimo funkciją ir galėtų duoti derlių ji turi apmirti. Tokia gyvenimo istorija kaip Yuen yra sukrečianti. Mąstome – ar ji negalėjo pasielgti kaip nors kitaip? Ar negalėjo prižiūrėtojams parašyti tokį raštą kokio jie norėjo, o pati gyventi su vaikais augindama juos Krikščionimis?
Filosofuoti taip galima. Ne karta greičiausiai Yuen ir pati apmastė kaip ji galėjo pasielgti, tačiau turime suprasti, kad tikėjimas nėra filosofija, o gyvenimo būdas. Kristus sako, kad mes išgirstame žodį, jį priimame ir tuomet duodame vaisių. Taigi, ar galime gyventi išgirdę žodį, jį sąmoningai dėl palankesnių aplinkybių atmetę ir vėl priėmę, o tuomet vėl duodami vaisių? Tuomet vienintelė žinia yra aiški, - Kristus turėjo dėl mūsų mirti, bet mes išsižadame Jo kai reikia Jį liudyti. Toks nėra tikinčiojo kelias, tai pasitraukusio nuo Kristaus kelias.
Gera sėkla duoda gerą vaisių. Gera sėkla turi apmirti prieš duodama vaisių. Na, o kokia jūs esate sėkla, mirštanti šio pasaulio aplinkybėse dėl dangiškos karalystės derliaus?

Trečiadienis, Liepos 14, 2004

Palyginimas apie sėklą prastoje dirvoje

Sėjėjas – tai sėjantis žodį. Palei kelią sėjamas žodis – tai žmonės, kuriems vos išgirdus žodį, ateina šėtonas ir išplėšia juose pasėtą žodį. Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolynėje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima. Bet jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jie greit atkrinta. Yra dar kiti – sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį, bet pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas.
Morkaus 4,14-19

Šis yra vienas iš tiksliausių palyginimų kalbantis apie žmones ir jų reakciją į Dieviškąją tiesą. Aiškiai matome tris palyginimo komponentus. Sėjėjas, sėkla ir dirva. Pirmiausia apie sėklą, kuri yra Dievo žodis. Žmonės supranta sėklos svarbą, be sėklos nebus jokio derliaus. Taigi, šiuo atveju sėkla yra palyginimo širdis. Dievas nėra abejingas žmonėms, Jis yra mums palikęs savo žodį, kuris nėra numiręs per tiek tūkstantmečių ir nebuvo numarintas net per aršiausius Kristaus tiesai istorinius periodus. Žvelgdami į istoriją galime pasakyti – Dievo žodis yra gera sėkla, ten kur ji neša derlių visuomenė keičiasi, atsiranda laisvė, nušvinta žmonių veidai. Sėjėjas yra ypatingas asmuo, nes jis sąmoningai platina sėklą. Dievas taip sukūrė augalus, kad jie gali augti ir be sėjėjo. Augalai todėl iš šio pasaulio ir neišnyko, jie geba persisodinti natūraliu būdų – padedami vėjo, paukščių, tačiau šiuo natūraliu būdų jie neplinta taip sparčiai, kaip sėklą sėjant sėjėjui. Dievo žodį sėja Dievo žmonės. Toks tikinčiųjų pašaukimas ir toks yra Dievo paliepimas. Taigi, per Dievo malonę, mes visi esame pašaukti būti Jo žodžio sėjėjais, ir nepriklausomai nuo to, koks yra sėjėjas sėkla nukritusi į tam tikrą vietą turi savo lemtį. Taigi, mūsų pagrindinis pašaukimas būti Dievo žodžio sėjėjais.
Dirva šiame palyginime yra šio pasaulio žmonės ir čia mes matome kokie skirtingi jie gali būti. Su žmonėmis, kurie išgirsta Dievo žodį vyksta įvairiausi dalykai, nes jie yra skritingos dirvos žmonės Dievo žodžiui. Faktiškai Jėzus skirsto žmones į keturias skirtingas rūšis derlingumo Dievo žodžiui sąlygomis. Pirma dirva – žmogaus širdis kaip kietas kelias, ant kurio ilgai neišsilaiko jokios vertybės. Antra dirva – iš pažiūros nebloga žemė tačiau vis dėlto yra uolėta , joje pernelyg mažai žemių ir tikrai yra nedaug galimybių tikėtis derliaus. Trečia– apaugusi piktžolėmis dirva, potenciali dirva derliui, jei į ją būtų investuojama daugiau laiko iškirsti erškėčiams ir panaikinti piktžolėmis. Ketvirta dirva – gera ir paruošta žemė.
Taigi žiūrėdami į šį palyginimą galime daryti išvadą, kad Jėzus neturėjo lūkesčio jog visi žmonės atsivers ir pažins Dievą. Kartais teologai užstringa savo svarstymuose apie išgelbėjimo kelią. Vieni sako, kad Kristaus kraujas yra pralietas už visus žmones ir Jis išpirko visus žmones iš nuodėmės valdžios nepriklausomai nuo to jie tiki ar ne. Tai neteisinga Rašto interpretacija, nes Kristus aiškiai sako, kad yra pražūties žmonės. Kita nuomonė sako, kad tie kurie kažkada patikėjo negali prarasti išgelbėjimo. Labai norėtųsi taip manyti, tačiau ką tuomet daryti su šių trijų dirvožemių palyginimais? Jų išmesti iš Rašto negalima. Todėl neturime atsipalaiduoti galvojime, kad tikėjimas į Jėzų jau yra garantas į išgelbėjimą. Netgi ir sekantis Jėzumi nėra visai garantuotas savo išgelbėjimu. Judas Iskarijotas juk sekė Kristų, taigi sekimas nėra išgelbėjimo sąlyga. Apaštalas Paulius sako tokius žodžius: Todėl kas tariasi stovis težiūri, kad nepultų. Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti .
Tai kas tada gali suteikti išgelbėjimo tikrumą? Šis palyginimas kalba tik apie vieną – esamo derliaus kelią. Dažnai viskas atrodo nuostabiai. Žmogus pradeda tikėti Jėzumi, atgailauja ir formuoja naują pasaulėžiūrą. Iš šalies atrodo, vot kaip gerai - šis žmogus atidavė savo gyvenimą Dievui ir dabar gyvena Jo garbei. Laikas bėga ir žmogus pradeda pervertinti savo gyvenimą. Net ir patyręs Dievo malonę, protu supratęs jis pradeda sąmoningai ar nesąmoningai racionalizuoti, pradeda naujai vertinti savo laiką, aplinką ir pagalvoja, kad Dievas galbūt ir nėra toks reiklus, galima juk pagyventi ir dėl savęs. Kūno poreikiai dažnai yra priešiški dvasios poreikiams, ir kūno pasitenkinimo troškimas pergali Dievo ieškojimą ir gyvenimą Jo artybėje. Žmoguje lieka tik truputis krikščionybės, kai tuo tarpu visas gyvenimas yra investuotas į ,,prasmingesnius” dalykus. Iš pradžių atrodo, kad tie ,,prasmingesni” dalykai neprieštarauja tikėjimo vertybės puoselėjimui, tik truputi atima laiko, tačiau realybėje jie yra kaip kietas uolos gruntas augančio daigo šaknims, per tą savo kietumą ,,prasmingesni” dalykai neprileidžia šaknų prie ,,gyvojo vandens” ir tokiu būdu palaužią esmines tikėjimą puoselėjančias vertybes. Kurį laiką žmogus dar vegetuoja tikėjimo vertybėmis, kol nusprendžia visai nebeprasidėti, iki tol, kol tik jo gyvenime belieka tikėjimo filosofija.
Žiūrėdami į bažnyčią mūsų visuomenėje mes pastebime visus tuos reiškinius apie kuriuos taip aiškiai kalba Jėzus. Taip, labai liūdna yra sakyti, tačiau iš mūsų pačių tarpo yra atkritusių, t.y. priėmusių kitas vertybes, kurios jiems tapo vertingesnėmis už Dievo malonę, už Kristaus kraują, už Kristaus kūną žemėje. Kristus sako, kad tokie dalykai kaip pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį. Iš tikrųjų rūpesčiai slegią žmogų, ir dažniausiai slegia atimdami laiką. Mums atrodo, kad niekas iš mūsų laiko nevagia, tačiau rūpesčiai ir yra tam, kad pavogtų laiką ir žmogus rūpintųsi gerinti savo materialaus gyvenimo kokybei nei puoselėti dvasines vertybes, kurios padės žmogui amžinybėje.

Antradienis, Liepos 13, 2004

Mokymas palyginimais (2)

Man atrodo, kad Artūras pateikia du būdus skaityti šiuos Jėzaus žodžius, bet išvadose pateikia trečiąjį... Ironiška. Pabandysiu susumuoti, kas jau buvo pasakyta. Du būdai:

1. Jėzus sakė tiesą: Jis miršta už išgelbėtus ir atsisako mirti už neišgelbėtus (dvigubas išrinkimas: išrinkti išgelbėjimu ir išrinkti pražūčiai – Žanas Kalvinas).
2. Jėzus klydo... Čia komentarų per daug nelieka.

Na, o išvadose pateikiamas kaip ir trečias variantas:

3. Jėzus sakė tiesą: Jis miršta už visus žmones, bet, matydamas žmonių širdis (kai kurios iš jų ieško Dievo tiesos, o kitos ją sąmoningai atmeta) nusprendžia patenkinti jų pasirinkimą būti ar nebūti su Dievu amžinybėje. Norintiems klausytis jis kalba aiškiai (palyginimai sužadina jų vaizduotę, pagilina supratimą), o nenorintiems klausytis nebesuteikia didelės galimybės objektyviai kritikuoti, leidžia nebesiklausyti, kalba jiems nesuprantama kalba.
Čia – kaip programinės įrangos raktas: Jėzus visiems išdalina įdiegimo CD, bet jei neturi su juo einančio atrakinimo rakto, jei jo neieškai, jei jo nepriimi su pateikiamu paketu, CD lieka bevertis – programa neveiks.

Kas yra įdomu, kad šios eilutės yra pateiktos Evangelijos pagal Morkų pradžioje, IV skyriuje. Vadinasi, taip Jėzus pradeda mokyti savo viešosios tarnystės pačioje pradžioje. Iki tol jis gal apie tai daugiau kalbėjosi su savo šeima, artimais draugais, bet kai ateina laikas kalbėtis su minia, kurioje yra ir ieškančių ir atmetančių, su jais jis kalba palyginimais...

Taigi, žmogus gauna tai, ką pasirenka, ko jis nori. Dievas Sūnus kiekvienam iš mūsų leidžia rinktis: klausytis palyginimų, pirmiausia ieškoti Dievo Karalystės ir jo teisybės – tuomet girdėsime ir suprasime Jėzaus žodžius. Jei jo bandysime klausytis tam, kad kritikuotume, kad bandytume atrasti logikos spragų, kad galėtume pateisinti savo elgesį kaip mums atrodo teisinga, jo žodžiai kris ant uolų. Atskris varnai ir sules net nespėjusias sudygti sėklas, praeiviai jas mindžios ir jos neduos vaisiaus. Pasirinkimas lieka mums: atsiliepti kviečiančiam keliauti kartu Jėzui arba pasiųsti jį toliau... Ką pasirinksim?

Mokymas palyginimais

Jis mokė juos daugelio dalykų palyginimais. Mokydamas bylojo: ,,Paklausykite! Antai sėjėjas išsirengė sėti. … Kai Jėzus pasiliko vienas, jo palydovai kartus su Dvylika ėmė klausinėti apie palyginimus. Jis atsakė: ,,Jums atiduotas Dievo karalystės slėpinys, o svetimiesiems viskas sakoma palyginimais, kad jie regėte regėtų, bet nematytų, girdėte girdėtų, bet nesuprastų, kad neatsiverstų ir nebūtų jiems atleista.
Morkaus 4, 2-3; 10-12

Šioje evangelijos vietoje skaitome apie pasikeitimą Jėzaus tarnystėje. Jis kaip ir prieš tai turi tą patį tikslą ir toliau siekia jį įvykdyti, tačiau šiuo metu Jėzus keičia metodą savo vizijai įgyvendinti. Žinome tai, kad klausytis jo žodžių rinkosi minios žmonių, ir dabar jis sėdi valtyje, o visa minia stovi ant kranto, tačiau jie girdi mokymą apie dangaus karalystę ne įprastu mokymu, o palyginimais, kuriuos supranta toli gražu ne visi žmonės. Iki šios akimirkos Jėzus taip pat naudojo kai kuriuos palyginimus, - samarietei moteriškei Jis sakė, kad turi vandens trykštančio amžinam gyvenimui. Savo mokiniams jis sakė ,,Aš padarysiu jus žmonių žvejais”, o fariziejams ,,ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams!” Tie palyginimai tiesiog paaiškindavo prieš tai Jėzaus išsakytą mintį, ir tuo pasitarnaudavo apreikšdami žmonėms Dievo žodį. Šiuo metu reikalai radikaliai keičiasi, nes palyginimai jau nebepaaiškina Jo skelbiamo žodžio, o patys tampa slėpingu Dievo žodžiu. Mokiniai šioje situacijoje yra pasimetę, todėl jie ir prašo, kad Jėzus jiems paaiškintų miniai kalbėtą žodį. Taigi šiuo atveju, palyginimai klausančiam žmogui buvo gražūs pasakojimai su paslėpta prasme.

Norėtųsi paklausti, kodėl Jėzus keičia savo mokymo būdą? Pažiūrėkime į Jo tarnystės kontekstą. Paskutinių įvykių raida rodo tokias to laikotarpio aplinkybes: opozicija darosi vis aršesnė, iš pradžių Jėzui tik priekaištaudavo, dabar jau atvirai planuoja Jį pražudyti. Anksčiau domėjosi ir ginčijosi dėl jo skelbiamų tiesų, dabar kompetentingos komisijos iš Jeruzalės Jis yra apkaltintas veikiantis su šėtono dvasios galiomis ir paskelbtas sektantu. Daugelis Jį klausiusiu žmonių užkietino Jo žodžiams savo širdis, ir nuo šiol Jis pradeda minioms kalbėti palyginimais. Vieni klauso Jį ir girdi Jo žinią, kiti klauso ir nieko nesupranta. Kristaus žodžiai ir Jo mokymo supratimas yra ne tiek intelekto, kiek širdies reikalas, todėl jis ir cituoja pranašo Izaijo žodžius, juos pritaikydamas savo kontekste sakydamas ,, svetimiesiems viskas sakoma palyginimais, kad jie regėte regėtų, bet nematytų, girdėte girdėtų, bet nesuprastų, kad neatsiverstų ir nebūtų jiems atleista”. Galutinis tokio pasakymo rezultatas yra tas, kad ne visi žmonės atsiverstų ir ne visiems būtų suteiktas atleidimas. Labai keista yra girdėti šiuos žodžius iš Kristaus, kuris atėjo mirti už žmonių nuodėmes. Tai skamba taip, kad Jis mirė ne už visus žmones, ir išgelbėjimas yra skirtas tiktais Jo išrinktiesiems, tiems, kurie suprato Dievo karalystės paslaptis ir kurie priėmė šią tiesą į savo gyvenimą. Yra galimi tik du paaiškinimai tokiam Kristaus pasakymui:

1. Šį posakį turime aiškinti ne mūsų mąstymo gebėjimu, o viso Dievo apreiškimo harmonijos kontekste. Mes turime šiuos žodžius priimti kaip tiesą. Vieni žmonės yra gimę išgelbėjimui ir bendravimui su Dievu, kiti yra gimę amžinai pražūčiai. Šio gyvenimo kontekste paprasčiausiai šios žmonių grupės gyvena kartu, tačiau Tą Dieną Dievas atsijos ,,grūdus nuo pelų”. Pats Kristus priėmė šį mokymo metodą žodžio skleidime, kurio dėka Jis sąmoningai ,,atsijojo” žmones nuo galimybės atsiversti ir rasti atleidimą.

2. Kitas būdas yra priimti šį Kristaus posakį kaip netiesą, kaip Jo neteisingą išsireiškimą, kaip klaidą kurios šioje vietoje neturėjo būti. Dėl prieštaringos minties Evangelijos žiniai, kai kuriems atrodo, kas ši Jėzaus pasakyti frazė yra nepatikima, neteisingai suprasta ir užrašyta, ir todėl ji turėtu būti ignoruojama.

Kaip šią tiesą turime priimti mes, kurie norime sekti Kristumi? Jėzus mokiniams sakė, kad jiems yra atiduotas Dievo karalystės slėpinys. Taigi, jiems duotas ypatingas apreiškimas to, ką Dievas daro žemėje ir todėl jie yra kviečiami priimti Jo teikiamą malonę ir prisidėti prie šio Dievo darbo. Jie taip ir darė, mokindamiesi iš Jėzaus sekė Juo, o vėliau mokymą, kurį Jis paliko jie paskleidė per visą pasaulį, kad net ir šiandien mes studijuodami šį žodį mename tą abejonių dieną.

Kaip šią tiesą turi priimti žmogus, kuris suvokia, kad nėra Kristaus sekėjas? Jam šiuo atžvilgiu Dievas yra žiaurus, Kristus visai be nuovokos, o krikščionybė tikrai nėra tiesos kelias. Kaip jis gali priimti tokį mokymą? Vienas dalykas yra aiškus, tokiam žmogui reikia įvardinti, kad jis tikrai gyvena be Kristaus, nuodėmės nėra atleistos ir jis nėra atsivertęs Dievo karalystei. Tai žmogų turi gąsdinti, mintys apie potencialų gyvenimo pratesimą per amžius pragare jam turi kelti šiurpą. Sunku yra duoti patarimą, kai yra nenorima jo klausyti.

Ketvirtadienis, Liepos 08, 2004

Tikėjimas yra saugoma vertybė

Su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje laikyk sau taisykle sveikus pamokymus, kuriuos esi iš manęs girdėjęs. Sergėk brangų patikėtąjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse.
2 Timotiejui 1,13-14

Turbūt suprantame, kad vertybės yra vertinami dalykai. Niekas vertybių gatvėse neaplikinėja, - jas saugo. Jei yra kokia vertybė yra gatvėje tai gali būti kad ji jau visiškai nevertinga, arba per žioplumą palikta vertybė.
Tam kad žmonės išsaugotų savo vertybes yra dedama daug pastangų. Jau net vidutinių pajamų gyventojai statosi savo gyvenamose patalpose šarvuotas duris ir brangias spynas, turtingesni įsiveda ir signalizacines sistemas, o labai turtingi žmonės netgi samdo apsaugos tarnybas, kad jos galėtų apsaugoti jų vertinamas vertybes. Jeigu žmonės taip rūpinasi vertybėmis, kurios jau rytoj praranda savo vertę, tai ar nėra verta pagalvoti apie tai, kad yra reikalinga saugoti vertybes kurios vaidmuo lemia jo būtį amžinybėje?
Rašydamas šį laišką savo draugui Timotiejui, Paulius jam duoda du patarimus, kaip reikia saugoti tikėjimo vertybes. Suprantama, šie du patarimai taip pat yra labai geri ir kitokių vertybių saugojime, tačiau šiuo atžvilgių žiūrėkime kaip išsaugoti pačią brangiausią vertybę – tikėjimą ir santykį su Dievu.
Kadangi tikėjimas yra brangus ir patikėtas turtas, tai jį ir reikia saugoti naudojant išmintį. Pirmiausia Paulius Timotiejui pataria pasinaudoti tuo, kuo Dievas žmogų yra apdovanojęs – protu. Jis sako ,,laikyk sau taisykle sveikus pamokymus”. Kas yra tie sveiki pamokymai? Tai teisingo supratimo nuovoka. Jeigu žmogus neturi tokios nuovokos, tuomet jos galima įsigyti mokinantis iš tokių žmonių kurie jos turi. Sveika nuovoka dažniausiai yra pagrįsta loginiais principais. Sakykime, kažin ar kas sąmoningai paliks savo piniginę turguje ant prekystalio galvodamas, kad pasiims ją po kokios valandos? Bendras supratimas mums sako, kad piniginė labai greitai gali dingti, ją reikia ne palikinėti pasitikint visais žmonėmis, o saugoti saugioje vietoje.
Paulius kalbėdamas Timotiejui apie sveikus pamokymus, primena tai, kad tikėjimas yra saugomas taip pat dedant pastangas jį apsaugoti. Šėtonas labai nori, kad mes apleistume tikėjimą ir pasitikėtume stebuklingąja apvaizda, manydami kad ji gyvą tikėjimą išlaiko gyvuojantį nededant jokių pastangų. Jeigu taip galvojame, tuomet tai nėra sveika nuojauta. Sveikas pamokymas sako – tikėjimą reikia puoselėti, reikia principingai laikytis Dievo perteikiamų įstatymų, reikia santykius su Dievu vertinti labiau už brangius daiktus, už patiriamus malonumus, tuščias vizijas, ir netgi už santykius su žmonėmis.
Kitas Pauliaus patarimas gali pasirodyti mažiau konkretus, tačiau turintis kur kas daugiau galios. Jis sako: Sergėk brangų patikėtąjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse. Tai reiškia, kad mes patys savo jėgomis nelabai ir galime išsaugoti savo tikėjimą. Velnias už žmogų yra stipresnis ir turi ilgaamžę patirtį šio turto pasisavinime. Mes patys nesame pajėgūs jo pergudrauti ir jį nugalėti, bet Kristaus dėka mumyse gyvena Dievo Dvasia, kuri mus perspėja ir mums kužda apie velnio gudrybes. Tam mumyse Ji ir yra, kad padėtų išsaugoti ir puoselėti tikėjimą.
Nesaugoto ir nepuoselėto tikėjimo pavyzdžių aplinkui kiek tik nori, net nėra reikalo apie tai kalbėti, tačiau puoselėto ir saugomo tikėjimo pavyzdžiai iš kurių galime mokintis yra vienetiniai. Ir kalbėti reikia ne apie pastorius, kunigus, vienuolius ir misionierius, o apie tuos kurie dirba pilną krūvį versle, kurie iš tikrųjų susiduria nuolatos su stipriais gundymais, kurie gyvena iš darbdavio mokomų pinigų, kurie pavargsta nuo pasaulio rūpesčių ir vis dėl to turi viziją bendram darbui su Viešpačiu. Tuomet Šventoji Dvasia ypatingai veikia žmogaus gyvenime, ne tik padėdama išsaugoti jau esamą tikėjimo vertybę, bet ir paversdama žmogų vis panašesniu į Kristų.


Trečiadienis, Liepos 07, 2004

Tikėjimas yra dovanota vertybė

Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią. Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo nei manės, jo kalinio, bet drauge su manimi kentėk Evangelijos labui galia Dievo, kuris mus išgelbėjo bei pašaukė šventuoju pašaukimu, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus.
2 Timotiejui 1,7-9

Mokindamiesi apie tikėjimą turime suprasti, kad tikėjimas yra dovanota vertybė. Tai kas yra dovanota arba duota žmogus yra linkęs priimti labai lengva kaina. Jau šiaip mes iš Dievo esame gavę labai daug. Vien dėl to, kad esame asmenybės Jam turime būti labai dėkingi. Tai kad esame pajėgūs galvoti, turime atitinkamą sveikatą, turime maisto, pastogę ir netgi galimybes turiningai leisti laisvalaikį turėtų mus įtakoti būti dėkingais žmonėmis. Yra labai daug dalykų veikiančiu principu ,,pasidaryk pats” ir tokiu būdu turėdami tam tikrą Dievo dovaną ir įdėdami savo triūso dalį, mes gauname tikrai vertingą produktą.
Tačiau iš dieviškosios perspektyvos svarbiausia yra ne mums tinkamos gyvenimo sąlygos. Dievo planu visi žmonės patiria senatvę, po mažu praranda sveikatą, senstant vis mažėja veikimo ir mėgavimosi galimybės. Taigi, ne tos Dievo dovanos yra svarbiausios, kuriuos mūsų gyvenimą turtina siekiant žemiškojo gyvenimo laimės dabartinės kultūros sampratoje. Tačiau jei ne tai svarbiausia, jei tos vertybės, kurios yra taip vertinamos mūsų visuomenėje nėra labai jau svarbios, tai kas tuomet?
Paulius virš visų Dievo dovanotų vertybių aukščiausiai iškelia tikėjimą. Tikėjimo žmogus pats susikurti negali, nes žmogus pirmiausia yra materiali būtybė, taigi, jis geba kurti tai kas yra materialu, ką galimą apčiuopti, pamatyti, išgirsti, pajausti, užuosti. Tikėjimas, Pauliaus supratimu, yra kur kas reikšmingiau už visus šiuos dalykus ir jis yra pati reikšmingiausia dovana, kurią žmogus gali priimti iš Viešpaties ir ja naudodamasis gyventi šiame pasaulyje. Jeigu mokėdami protauti galime išvysti savo gebėjimą tam tikroje srityje ir to protavimo pasekmėje įgauti daug įtakos, tai įgyti Dievo dvasios protaujant tikrai nėra niekam pavykę. Sprendžiant matematikos uždavinį žmogaus galvoje vyksta lavinamieji procesai ir tai yra gerai, tačiau dėl to, kad žmogus lavinasi Dievo dvasia neskuba jame apsigyvendinti.
Tikėjimas Dievu yra aukščiausia ir brangiausia vertybė kokią Dievas yra dovanojęs žmogui. Ją ne šiaip Jis davė – še imkit! Už šios vertybės pateikimą Dievas turėjo sumokėti savo Sūnaus gyvybę. Nusidėdamas žmogus pasirinko nuodėmę ir Dievui žmogaus širdyje vietos neliko. Prisibrauti iki žmogaus esybės dažnai Dievo Dvasiai reikia veikti metų metais, kol žmogus nusprendžia pasiduoti Dievui ir leisti Jam veikti savo gyvenime. Būtent leisdami Dievui pradėti veikti mumyse mes ir priimame Jo Dvasią, kuri ateidama keičia mus vis pastūmėdama būti tvirtesniais, labiau mylinčiais, parodančiais daugiau savitvardos.
Dėl to, kad tikėjimas yra dovanota vertybė neturime manyti, kad ji yra mažavertė, bet būtent parodo tai, kad Viešpats yra kilniaširdis ir dosnus Dievas. Tai ne spontanišku sprendimu užplūdus šiltiems jausmams Viešpats mums suteikė tikėjimo vertybę, o išankstiniu užmanymu Jis gelbėjo žmogų, nuo pačio nuopolio pradžios.
Jo gerumą mes turėtume gerbti ir liudyti, tai ką Jis mums teikia vertinti ir saugoti. Jo tikėjimo dovana yra užmanyta ilgalaikiams tikslams.
Paulius rašydamas šį laišką Timotiejui primena, kad Geroji Žinia yra ne tik informacija apie Dievo meilę ir Jo nutiestus kelius pas Jį sugrįžti, bet pats gyvenimas. Gyvendami Evangelija esame šios žinios praktikuotojai: Dievo dvasia yra mumyse ir Ji įtakoja mūsų charakterį. Būdami ,,evangelikais” t.y. gyvenantys gerąja žinia, mes ne tik mokame džiaugtis Dievu gerose gyvenimo sąlygose, bet ir tose kuriose visai netrokštame gyventi.