@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Trečiadienis, Spalio 27, 2004

Vandeniu vaikščiojantis Jėzus

Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, nes vėjas buvo jiems priešingas, apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį. Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla , ir ėmė šaukti. Mat visi jį regėjo ir išsigando.
Morkaus 6,47-50a

Vargas ir baimė yra įprasti dalykai ne tik kiekvieno, bet ir kiekvieno tikinčio žmogaus gyvenime. Kiekvienas iš mūsų yra patyręs ,,neužtarnautą” vargą ir rūpestį, bei netikėtą baimę. Nuolatos mes meldžiamės už savo bėdose esančius artimuosius, meldžiamės už savo darbus, nes bijome, kad sunkūs gyvenimo išbandymai mus gali prispausti ir pražudyti.
Vienas žmogus automobilį vairavo išgėręs ir padarė avariją ir kitam žmogui jis sudaužė prabangų automobilį. Kaip toliau gyventi? Kaip nedideles pajamas gaunantis žmogus gali sumokėti didžiulę sumą pinigų, kurių jis neturi? Apėmęs liūdesys dėl šios įvykusios nelaimės tiesiog įkalino žmogų ir jo bėda augo iki ji tapo nepakeliama. Gyvenime sau nebematė jokios ateities, tik vergystę ir skolų mokėjimus. Žmogus, neatlaikęs įtampos pasirinko savižudybę.
Na mes į savo problemas taip dramatiškai nežiūrime, galbūt dėl to, kad tokie sunkūs rūpesčiai mūsų dar nėra prispaudę, tačiau kas būtų jei ir mums taip nutiktų? Kur galim rasti tą ramybę, kad net ir turėdami tokias skolas galėtume gyventi toliau spręsti problemas? JAV prezidentas Abraomas Linkolnas kažkada turėjo savo verslą, kuris jam nepasisekė ir jis subankrutavo. Jis septyniolika metų mokėjo savo skolas.
Jėzus mato kaip mokiniai vargsta besiirdami. Ar mūsų vargai stebina Jėzų? Ne, matydamas mokinių vargą Jis jau turi ir atsakymą. Beje, čia ne vienintelis mokinių vargas apie kurį aprašo Evangelijos. Šiuo metu tai yra fizinis vargas. Tačiau buvo metas, kada mokiniai vargo baimėje, vargo nelaisvėje, turėjo vargti peržengiant kultūrinius barjerus. Atrodo taip, lyg mokiniai turėtų visus sunkumus įveikti vieni patys. Jie svarsto kodėl tokioje būsenoje yra, jie jaučiasi apgauti, jie netgi šiuo metu nežino kodėl keliauja į tą kitą ežero pusę. Dievas kažkur aukštai užsiėmęs savo reikalais, o mokiniai įstumti į valtį nakties metu turi irkluoti prieš vėją. Toks atrodo yra tipiškas mokinių gyvenimas ir supratimas apie Jėzų.
Tačiau štai nakties metu, jie mato vandens paviršiumi judantį ir link jų artėjantį siluetą. Nekalbėkime apie tai, kaip mokiniai jautėsi, bet pagalvokime kaip mes jaustumės jų vietoje? Manau, kad daugelis iš mūsų sustingtų baimėje. Ežero viduryje juk nieko negali būti, žuvys plaukioja vandenyje, o virš vandens plaukioja valtys, bet kad kas vaikščiotų tai nėra girdėta. Automatiškai tokiomis akimirkomis yra galvojama apie antgamtinius reiškinius. Prieš tokius dalykus atsilaikyti nėra įmanoma, pakanka vien tik pamatyti tokį reginį, o apie tai ką daryti tai išvis nėra aišku. Taigi, natūralu, kad jie panikuodami šaukia, nes prieš juos šmėkla (gr. fantazma). Šmėklomis tuomet žmonės tikėjo dar daugiau nei dabartiniu metu. Buvo manoma, kad jos yra žmonių dvasios, kurių nepriėmė mirusiųjų pasaulis ir jos vaikšto po žemę norėdamos atkeršyti.
Tuo metu, kada mokiniai dreba baimėje, Jėzus vaikšto vandeniu. Jie kankinasi, o Jis pramogauja. Šis epizodas parodo gerą Jėzaus jumoro jausmą, o iš tikrųjų Jis nepalieka mokinių vienų sunkaus laikmečio metu. Raštas sako, kad jis troško (pagal graikų pažodinį vertimą) juos praeiti, t.y. lygtai nematytų jų laivo. Jis laukė mokinių reakcijos, na o jie iš baimės ėmė šaukti.
Panašų supratimą kartais mes patiriame ir savo gyvenime. Būna taip, kad vargdami ir triūsdami ir nematydami visam tam vargui tikslo, mes pradedame abejoti savo misijos reikalingumu. Ir tokioje nemalonioje būsenoje mūsų horizonte dar pasirodo sunaikinimo šmėklos. Atrodo, kad gyvenimas baigiasi, kad rūpesčių gausa sunaikins mus. Na, bet nepriimkime tokios žinios šitokiu kraštutinumu. Mums tai atrodo kaip šmėkla, o realybėje tai Jėzus vaikščioja. Jis ateina pas mus per vandenį, t.y. per neįmanomas aplinkybes. Jo atėjimas mus gąsdina ir mes šaukiame iš baimės.
Ką šis Jėzaus pasivaikščiojimas vandeniu mus moko. Matydami Jį artėjant antgamtinėmis aplinkybėmis pradėkime tikėti tuo, kad Jėzus gali pas mus ateiti antgamtiniu būdu. Nėra reikalo mėginti aiškintis kaip vanduo pradėjo laikyti jo svorį, kodėl jis renkasi ne klasikinį atėjimo metodą, bet paprasčiausiai reikia priimti artėjantį Jėzų.

Antradienis, Spalio 26, 2004

Paliekantis Jėzus

Tada Jėzus prispyrė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones. Juos atleidęs, ji užkopė į kalną melstis.
Morkaus 6,45-46

Mokiniai nenori keliauti valtimi vieni. Įvyko labai keistas dalykas, patys savo akimis matė, kaip Jėzus didžiausią minią pamaitino keliais kepaliukais duonos ir dvejomis žuvimis, o dabar štai reikia sėstis į valtį ir plaukti į kitą ežero pusę, prie Betsaidos. Na, o kaip su tuo poilsiu, dėl kurio jie atsidūrė šioje nuošalioje vietoje? Kodėl jie susibūrę į vieną grupę po misijos kelionės, be normalaus poilsio, vėl turi keliauti nakties metu vieni, į kitą miestą, dėl jiems visai nesuprantamų priežasčių, vien dėl to, kad taip nori Jėzus? Atrodo, kad šiuo metu jų tarpe galėjo vykti net rimtas ginčas. Ar gali būti taip, kad viso buvimo kartu metu vyrai nebūtų pasiginčiję su Jėzumi? Šiuo metu greičiausiai ir yra toks metas, kada ir yra dėl ko ginčytis. Ką tik atvykę į šią vietą poilsiui, dėl minios norų (ne dėl savo) jie negauna žadėto poilsio ir negana to, jiems dabar visą vakarą teks irkluoti į kitą miestą. Jėzus, kurio idėja yra keliauti į Betsaida, su jais plaukti atsisako. Atrodo, kad nėra jokios tvarkos.
Evangelistas Morkus, iš Petro pasakojimų tegali pasakyti tik tai, kad Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą ežero krantą.
Ši istorija gali labai puikiai įsipaišyti į mūsų gyvenimo kontekstą. Dabar mes kalbame apie mokinius, kurie yra bendruomenėje. Tikinčiųjų bendruomenes ištinka panašios situacijos, kokioje dabar yra mokiniai. Tai pavadinkime nelauktais sunkumais. Tuo metu, kada atrodė jau gyvenimas apsiraminęs, kada galima gerai pavalgius pailsėti, Jėzus sodina juos prie irklų ir pats kartu neplaukia. Šiuolaikinė tikinčiųjų bendruomenė, kuri keliauja su Jėzumi, taip pat patiria panašų Jėzaus užsispyrimą. Atrodo gyvename patogiai, bendruomenė didėja, yra surenkamos planuotos bažnyčios pajamos, rimtai galvojame pradėti tarnystę kenčiantiems vaikams, remtiniems žmonėms ir štai atsitinka toks dalykas – liekame be patalpų, kur galėtume rinktis sekmadienio pamaldoms. Kodėl turi nutikti taip, kuomet mes stengiamės burti bendruomenę, stengiamės puoselėti tikėjimą mūsų gyvenimo sąlygomis? Ir kodėl Jėzus šiuo metu duoda toki išbandymą, kuris gali keisti visą bažnyčios įvaizdį?
Žiūrėdamas į Evangelijas, susidarau tvirtą įsitikinimą, kad tikėjimo bendruomenės turi mokintis tikėjimo ne vien iš Dievo žodžio klausymo ir ,,šventų” ritualų vykdymo, bet iš paties gyvenimo. Kodėl dabartiniai krikščionys turi jaustis pakankamai saugūs, be gyvenimo iššūkių, be nusivylimų, be sunkių irklavimo valandų tuo metu, kada galima normaliai ilsėtis, kaip tai daro daugelis žmonių? Tai klausimai, į kuriuos greičiausiai net nėra verta atsakinėti. Mokiniai paklūsta Jėzui dėl to, kad Jis privertė. Na suprantame, kad Jėzus negalėjo jų privesti jėga, ar manipuliuodamas savo padėtimi. Priversti Jis nieko negalėjo, jei to nenorėjo pats žmogus. Greičiausiai Jis juos įtikino, kad taip šiuo metu yra geriausia. Dėl kelių priežasčių, taip geriausia jiems patiems (nors šiuo metu jiems taip ir neatrodo), geriausia Jam pačiam.
Na, o kodėl Jėzui geriau, kad mokiniai keliautų vieni patys į kitą ežero pusę? Evangelijoje ši priežastis yra išskirta visa eilute. Atleidęs žmones Jėzus užkopė į kalną melstis. Taigi, Jėzus šiuo metu norėjo būti atsiskyręs ramybei nuo žmonių, net ir nuo savo mokinių, kad galėtų skirti laiko pokalbiui su Savo Tėvu. Kodėl dabar? Juk Jis turėjo sočiai laiko tuo metu, kada Jo mokiniai buvo išėję skelbti Dievo karalystės. Ar nebus dėl to, kad ir šis Jo atsiskyrimas nebuvo iš anksto planuotas. Galbūt duonos padauginimas, šis stebuklingas minios pamaitinimas ir vedė Jėzų Tėvo link? Galbūt ir keista po sėkmingo prisistatymo tautai matyti Jėzų besitraukianti atokiai maldai, tačiau gal tai gali būti pavyzdys bažnyčiai ieškoti Dievo artumo ir pokalbio su Juo net ir po pasisekusių Dievo šlovę skelbiančių renginių. Kai bažnyčia iriasi valtimi, kalno aukštumoje Jėzus puikiausiai žinodamas, kur yra Jo mokiniai, meldžiasi. Ar tai nėra nuostabu? Ar tai neatitinka dabartinės mūsų situacijos, kuomet skaičiuojame savo praradimus, kuomet nežinome kaip viskas bus toliau?

Penktadienis, Spalio 22, 2004

Spręsdamas reikmes Jėzus žiūri į dangų

Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos. Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių. Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis. Visi valgė ir pasisotino. Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos gabaliukų ir žuvies likučių. O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų.
Morkaus 6,39-44

Kaip Jėzus į šio pasaulio reikalus žiūri taip Jis ir veikia iš kitos perspektyvos. Apskritai, tai ką dabar Jis daro yra labai rizikingas dalykas. O kas, jeigu jam nepavyks? Jis juk konkrečiai liepia susodinti žmones būreliais. Pamėginkite susodinti tūkstantinę minią mažais būreliais! Labai daug klausimų, yra prieštaraujančių, ir akivaizdžiai yra tikimasi kažkokio lūkesčio. Suprantama, kadangi dauguma čia susirinko dėl Jėzaus, todėl susodinti žmones yra lengviau, nes jie paklūsta Jėzaus autoritetui, ir dabar į Jį žiūri stebėdami ką Jis darys.
Jėzus paima tą maistą į savo rankas, pažvelgia į dangų, palaimina ir pradeda jį dalinti žmonėms. Stebėtina – visiems užtenka pavalgyti iš to, kas buvo Jėzaus rankose. Ši istorija, skamba kaip tikra pasaka, tačiau daug kas mūsų gyvenime skamba kaip pasaka. Iš nebūties atsiranda būtis – štai kas mus stebina labiausiai šioje istorijoje. Ir dėl to, kad tai įvyksta daugelio žmonių akivaizdoje ir dar su maistu, daugelis modernaus amžiaus teologų buvo nusprendę, kad tai pasakos pobūdžio istorija. Tačiau nenoriu, kad mes šią istoriją priskaitytume prie pasakos – Dievui yra įmanoma iš nebūties sukurti būtį! Pasižiūrėkime į pasaulį kuriame gyvename – yra žemė, kalnai, upės, jūros, gyvūnai, žmonės, planetos, žvaigždės, - visai tai yra būtis ir buvo metas kada to nebuvo. Kodėl mes nesakome, kad tai yra nesąmonė, nes taip yra?
Šioje nuošalioje vietoje, į kurią su Jėzumi susitikti subėgo žmonės, po visos dienos mokymo Jėzus pademonstruoja tai, ką gali daryti vienas Dievas – iš nebūties sukuria būtį, tačiau šiuo metu tai labai praktiška būtis, žmonėms yra reikalingas pavalgyti maistas.
Panašūs dalykai jau vyko žmonijos istorijoje. Viešpats iš nelaisvės vesdamas Izraelio tautą apie 40 metų dykumoje maitino ją. Tas stebuklas buvo minimas ne vien prosenelių pasakojimuose, tačiau buvo psalmėmis giedamas šventykloje, užrašytas knygose.
Jie tyčia ėmė gundyti Dievą, įnoringai reikalaudami maisto.
Jie burnojo prieš Dievą, sakydami: „Argi galės Dievas padengti mums stalą dykumoje?
Tiesa, jis taip sudavė į uolą, kad ištryško vanduo ir tekėjo srautais.
Bet argi jis galės parūpinti mums ir duonos bei duoti savo tautai mėsos?“
Tai girdėdamas, VIEŠPATS įpyko; suliepsnojo ugnis prieš Jokūbą,
pakilo pyktis ant Izraelio, nes jie netikėjo Dievu nei pasitikėjo jo gelbstinčia galybe.
Vis dėlto jis įsakė aukštoms padangėms ir atidarė dangaus duris,
lijo ant jų valgoma mana ir davė jiems grūdų iš dangaus.
Mirtingieji valgė dangiškųjų būtybių duoną, Dievas davė jiems maisto iki soties. (Ps. 78,18-25)
Ši situacija, kurioje yra šie žmonės labai panaši į tą, kuomet tauta keliavo per dykumą. Jie visi yra nuošalioje vietoje. Maistą galima įsigyti tik pasiekus artimiausius kaimus. Šioje dykynėje jie atsidūrė per Jėzų su kuriuo susitikti jie atėjo, nes supranta, kad ne toks gyvenimas turi būti, kaip jie gyvena. Taigi, visiškai nesitikėdami, jie pamato tai, apie ką būdavo giedama psalmėse, tai ką pasakodavo senoliai, nesitikėdami jie paragauja dangiškąją duoną, kuri iš nebūties jų akivaizdoje materializavosi. Ne, bet kas to padaryti negali – greičiausiai tai Dievo ranka laimino tuos kelis kepalėlius duonos ir tas žuveles.
Jėzus čia atskleidžia apie save ne vien tik tai, kad Jis nebūtį verčia būtimi, bet parodo pavyzdį kaip gyventi tikėjime. Taip, mes čia matome dieviškasias Jėzaus savybes, tačiau matykime Jėzuje žmogų. Ar jis pats gali daryti, tai ką padarė šiuo metu? Jis daro tai turėdamas Dievo valios ženklus.
Pirmiausia, tai nėra Jėzaus šou. Jis nebūrė šios minios tam, kad parodytų stebuklą. Su mokiniais jie keliavo pailsėti, minia juos užklupo ir minios poreikis buvo pažinti Dievą. Jėzus juos mokino. Antra, suprasdamas, kad žmonės alkani, pirmiausia jis patikrino esamus resursus – to nepakaktų nei jų mažai grupelei. Trečia, matydamas, kad su šia užduotimi nesusitvarkys mokiniai, jis prisiima atsakomybę sau. Ketvirta, tai darydamas jis žiūri į dangų, į neaprėpiamas galybe, į ten, kur pagal žmonių supratimą gyvena Dievas (nors visi suprantame, kad Dievas yra visur).
Taigi, ką šis pasakojimas atskleidžia mums, gyvenantiems 21 amžiuje? Minią pamaitino šis Jėzaus stebuklas, kai kurie iš minios greičiausiai suprato, ką čia mato, bet daugumai tai liko pramoga. Mokiniams šis Jėzaus darbas pademonstravo kas Jis yra, ką Jis gali, ir kaip Jis daro. Taigi, kadangi apie šią istoriją kalbame bažnyčioje, tai ir taikykime ją iš mokinių perspektyvos.
Ten kur mūsų tarpe yra nebūtis, per Jėzaus rankas, ji gali tapti realybe, tačiau tam mes turime pripažinti savo bejėgiškumą ir skurdą. Greičiausiai dabar taip ir yra. Per vieną dieną imdamiesi šiek tiek didesnio projekto, mes išleistume viso biudžeto lėšas ir liktume sėdėti pakalnėje ant pievutės tuščiomis rankomis. Tam, kad nebūtis pavirstų būtimi, o vartymasis ant pievutės – tarnavimu, kartais turime suprasti, kad ne vien racionalumas ir logika, o tikėjimas Dievu ir buvimas Jo valioje yra pati stipriausia jėga, kuri gali keisti mus pačius ir mus supančią aplinką. Viešpats yra virš mūsų galimybių. Nepamirškime to, ir dažniau žvelkime į dangų.

Trečiadienis, Spalio 20, 2004

Pažiūrėkime į žmonių reikmes iš kitos perspektyvos

Dienai baigiantis, prisiartino prie jo mokiniai ir prašė: „Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas. Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus, jie nusipirktų valgyti.“ Bet Jėzus tarė: „Tai jūs duokite jiems valgyti.“ Mokiniai tada klausia: „Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“ Jis sako: „O kiek turite duonos? Eikite ir pažiūrėkite.“ Patikrinę jie atsako: „Penkis kepaliukus ir dvi žuvis.“
Morkaus 6,35-38

Ši diena iš dalies mokiniams buvo atgaiva. Atvykę į nuošalią vietą jie randa minią žmonių, tačiau minia atėjo ne dėl mokinių, o dėl Jėzaus. Taigi, tuo metu, kai Jėzus mokino žmones, mokiniai galėjo sau atsipalaiduoti ir mėgautis laisva popiete. Tačiau štai vėl ant scenos pasirodo mokiniai su logišku patarimu Viešpačiui. Jie mato, kad yra tuščioje vietoje ir jau vėlu, taigi, reikia pradėti galvoti apie tai, kas bus vėliau. Iš dalies mokiniai šiuo atveju pasirodo rūpestingesni ir galvotesni už Viešpatį. Tačiau noriu pabrėžti žodelį - ,,pasirodo”. Ar jie yra, kitas klausimas. Beje, dažnai rūpinimasis kitais yra iš savanaudiškų paskatų.
Mokiniams atrodo, kad jau laikas sustabdyti Jėzų ir parodyti Jam realybę – štai alkani žmonės, o iki artimiausio kaimo mažiausiai valanda kelio. Laikas jau skirstytis!
Štai mes vėl susitinkame su Viešpačių kuris perviršija visus lūkesčius. Jėzus į mūsų reikmes žiūri visai iš kitos perspektyvos. Pirma, jis mato žmonių reikmes ir pats geriau žino ko žmonėms reikia. Antra, užlaikydamas žmones Jis turi sumanymą. Todėl jo pasakymas mokiniams, kad šie duotų jiems valgyti yra ne tiek orientuotas į tai, kad dabar mokiniai gavę netikėtą užduotį verstųsi per galvą mėgindami pamaitinti tūkstantines minias, kiek paraginimas pažiūrėti į savo resursus ir susimąstyti – tai yra neįmanomas dalykas.
Bažnyčia šiandien stovi maždaug tokioje pačioje pozicijoje. Pažiūrėkime į visuomenę ir jos poreikius. Matome tai, kad žmonės yra išalkę tiesos, tačiau kramsnoja visokius pop kultūros patiekalus. Na to jie garsiai nesako, būtu gėda prisipažinti, tačiau tikrovėje daugeliui išdidumas yra didžiausia problema. Pažiūrėkime į televizijos programas, į knygas knygynuose, į savo gimines ir artimuosius ir pamatysime kiek laidų, kiek pokalbių, kiek pasirinkimu padaryta kuomet aiškiai galima pasakyti - žmonės mėtosi į visokius religinės filosofijos kraštutinumus. Iš to drąsiai galime spręsti – žmonės alksta ir trokšta dvasinių tiesų. Iš dalies dauguma girdime Jėzaus balsą – duokite šiems žmonėms dvasinio maisto. Tačiau pažvelgę į savuosius resursus sakome lygiai taip pat kaip kad sakė ir šie mokiniai – turime penkis kepalus duonos ir dvi žuvis. Patiems vos vakarienei užteks. Tokia yra šiandieninė tikrovė. Mūsų pačių bažnyčios vos išmaitina savuosius pastorius, vos susimoka už patalpas ir labai mažai kuo beturi prisidėti prie socialinių tarnysčių. Padėtis yra apgailėtina. Na, o mokiniai dar turi pasiūlymą. Jie sako – mūsų biudžete yra du šimtai denarų, už juos galima nupirkti duonos, bet ar verta?
Kokią pamoką norėjo Jėzus išmokinti savo mokinius?
Pirma, mokiniai turi suprasti, kad Jėzus į pasaulio problemas žiūri visai iš kitos perspektyvos.
Antra, pamaitinęs žmones dangiškąją duona Jėzus duos žmonėms užkąsti ir žemiškosios.
Trečia, jo pasakymai, kurie yra virš loginio supratimo, ir virš fizinių galimybių parodo, kad be Dievo įsikišimo Dievo užduočių nėra įmanoma įvykdyti.
Ketvirta, prieš imdamiesi vykdyti Dievo valią mokiniai pirmiausia turi aiškiai suvokti, kad jų resursai nėra pakankami net pradėti vykdyti užduotį.
Penkta, Jėzus nori, kad jo mokiniai nusiviltų savo negalėjime, tačiau toliau vykdytų įpareigojimus, kuriuos jie yra gavę iš Viešpaties.
Šešta, Jėzus nekalba apie gailestį, Jis gailėdamasis sprendžia esamas problemas.
Ar jums yra tekę mokytis štai tokių pamokų iš Viešpaties, kurias ką tik paminėjome? Jei ne, tai tuomet reikia žinoti, kad sekančiam paskui Jėzų, reikės jas išmokti. Teks matyti, vertinti, nusivilti, aklai vykdyti nesąmoningą Jėzaus ,,užgaidą”, pasitikėti Juo ir eiti šalia tuo metu, kai Jis daro tai kas yra nesąmonė mūsų akimis.

Ketvirtadienis, Spalio 14, 2004

Poilsis

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą.
Morkaus 6,30-32

Jei mes atsimename, tai tuo metu, kai Jėzų atstūmė Jo tėviškėje Jis ėmėsi naujos strategijos vykdydamas savo misiją. Jis išsiuntė savo dvyliką apaštalų suskirstęs juos po du į įvairiausius miestelius ir kaimelius. Keliaudami jie ragino žmones atsiversti, varė lauk demonus, ligonius tepė aliejumi ir daugelį netgi išgydė. Dabar Jėzaus mokiniai jau sugrįžta pas Jėzų ir pradeda pasakoti savo darbus.
Neturėtų mūsų stebinti tai, kad Jėzus mato savo vyrus išvargusiais. Jiems juk teko suvaikščioti nemažą atstumą, teko daug bendrauti su žmonėmis, dalyvauti karštose diskusijose, gydyti žmones ir netgi varinėti demonus. Taigi, Jėzus mato, kad jie yra išsekę ir duoda tai situacijai tinkamą patarimą – eiki sau vieni ir pailsėkite!
Mokiniai, na nebūtinai šie, bet apskritai Jėzaus mokinai nelabai yra linkę paisyti poilsio taisyklių. Viešpats jau nuo pačių pirmųjų Biblijos puslapių kalbėjo apie poilsį. Dievas kūrė pasaulį šešias dienas, o septintą dieną pašventino, pats ilsėjosi ir žmonių kartoms davė įsakymą laikytis šio Viešpaties nuostato. Ši istorija nesako, kad Jėzus jiems liepė ilsėtis per šabą, ne, jis tiesiog liepė ilsėtis, nes matė, kad jie yra išvargę.
Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti poilsis? Pagal Jėzaus principus, kuriuos Jis siūlė šitoje situacijoje, poilsiui yra reikalinga ramybė. Net tuo metu, kada jie sugrįžę pas Jį atrodė nieko neveikė tik dalijosi pasakojimais, pas juos ateidavo daug žmonių. Taigi, pats buvimas ne darbe dar nereiškia, kad jau yra ilsimasi. Jėzus poilsį mokiniams siūlo juos išsiusdamas į negyvenamą vietą. Tai vieta kur niekas netrukdo, niekas nelenda ir palieka tave visiškoje ramybėje. Tuomet žmogus gali vartytis nuo vieno šono ant kito, nieko neveikti, žvejoti jei yra toks noras, skaityti knygas, piešti piešinius, klausytis muzikos. Tai yra poilsio elementai. Poilsis dažniausiai reikalingas tam, kad pailsėjęs vėl galėtum imtis darbo, ir būti savo darbo vietoje darbingas. Jei poilsis yra išnaudojamas ne poilsiui o laiko prastūmimui, tuomet pradėjęs darbą, žmogus paprasčiausiai tęsia savo nuovargio būsena.
Ką su šia žinia galima perteikti šiuolaikinės visuomenės žmonėms? Pirmiausiai, ši žinia yra skirta tikinčiųjų bendruomenei. Taigi, tikintieji turi patys ne tiek jausti, kiek suvokti atsakomybę turėti deramą poilsį. Poilsis paprastai priklauso tiems, kurie dirba. Labai dažnai žmogus vien dėl to, kad ilsisi jaučia kaltę, lygtais jis švaisto veltui laiką. Toks yra bobučių požiūris, laikas yra švaistomas ne tuo metu, kuomet žmogus ilsisi, bet tuo metu, kada jis turėtų ilsėtis ir džiaugtis gyvenimu, o jis ir toliau alina save nuovargiu.
Taigi, šios žinios pagrindu, skatinu tikinčiuosius būti pailsėjusiais. Suprasti poilsio reikšmę yra nemažas dalykas. Nes nuo poilsio priklauso darbingumas ir vaisingumas. Atsimenu, kad pasodinęs jaunas obelaites, tėvas nuimdavo jų vaisius, arba palikdavo tiktais kelis, kad medelis pirmiausia pats sustiprėtų, kad galėtų vėliau duoti tinkamą vaisių.
Viešpats mato mus visus. Jis mato, kada mes esame pailsėję ir pasiruošę darbui, mato, kada esame išvargę ir tuomet ragina imtis deramų priemonių kad papultume į poilsio aplinką.
Kur mes atrandame poilsį? Tai manyčiau yra šiek tiek lengviau šiuolaikinėje visuomenėje, tuo atžvilgiu, kad pats keliavimas yra lengvesnis. Galima keliauti pas tėvus į kaimą (jei jie ten gyvena), galima važiuoti ir pagyventi ramioje kaimo sodyboje arba sanatorijoje, galima tiesiog atsitraukti nuo kasdieniškos buities. O kodėl to nedaryti, net jei Viešpats duoda tokius patarimus?

Antradienis, Spalio 12, 2004

Papulti į Erodo šventę

Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: ,,Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu.”
Morkaus 6,21-22

Gimtadienis kiekvienam žmogui yra reikšminga diena. Gal ne visi, bet dažniausiai bent jau didžioji dauguma prisimena savo gimtadienį. Erodas yra vis dėlto ,,civilizuotas” žmogus, todėl visai natūraliai jis surengia savo gimtadienio pokylį. Šio gimtadienio metu jis yra dosnus, jo svečiams yra sočiai ir išgerti, ir pavalgyti yra, ir akis į ką paganyti. Jo gimtadienio proga susirinkę patys įtakingiausieji šalies žmonės pasilinksminti.
Taigi, tai ypatinga ir išskirtina diena. Ir štai šios šventės metu Erodas pasakė nesąmonę. Mergaitei, kuri greičiausiai labai gundančiai sušoko pilvo šokį, Erodas pažada išpildyti bet kokį jos norą. Ką tuo metu Erodas mąstė sunku pasakyti, na ir ko paauglė mergaitė gali norėti? Net jei ir pusė karalystės norėtų, būtų galima jai duoti kokį akmenuotą ir negyvenamą karalystės kraštą, kuris vis vien liks šeimos rankose, taigi net jei ir to panorėtų tai yra įmanoma. Taigi, Erodas duoda jai pažadą. Neturėtų būti keista, kad dažnai tai, ko mes tikimės, kada žadame iš godumo, nepasitvirtina. Mergaitė neprašo pati ko ji nori, nes ji pati nežino ko ji nori (kaip Erodas ir galvojo), bet tariasi su motina, kuri padėtų dukrai apsispręsti ko ji galėtų norėti (ko jis nenumatė).
Šią pastraipą evangelistas pradeda labai keistai, sakydamas ,,Proga pasitaikė, kai Erodas…”. Palauk, kas čia per šnekos? Proga, kam? Graikų kalbos originalą verčiant pažodžiui skamba ,,ir atėjo tinkama diena kai..”. Tinkama diena kam? Atskymas greičiausiai reikštu, - atėjo diena, kurioje Erodas prarado kontrolę, prarado save ir nebegalėjo išsaugoti įkalintos ir slėptos vertybės.
Prisiminkime tai, kad Jonas nors ir įkalintas, bet Erodo buvo gerbiamas ir saugomas, tačiau štai šią linksmybių dieną jis praradą savo galias (nors jam vis dar atrodo, kad jis turi galią spręsti) ir per aklumą pasiduoda mergaitės norams.
Būdami šiuolaikiniais žmonėmis mes manome, kad daug sprendimų yra mūsų valioje. Noriu pasipriešinti tokiam mąstymui. Iš pradžių imdamiesi vieno ar kito sprendimo turime savo valią. Erodas savo valios sprendimu suėmė Joną ir taip jį laikė kalėjime, net pats jį saugodamas. Tačiau jei mūsų sprendimas yra bendradarbiauti su nuodėme, nori nenori tame pasirinkime žmogus praras savo valią ir darys taip kaip diktuoja ,,tuometinės situacijos”. Erodas prarado valią kontroliuoti per savo gimtadienį. Šventė, kurios metu jis norėjo pasirodyti dosnus, galintis, turintis valią, tenkinantis savo ir kitų norus, parodė kiek nedaug tereikėjo, kad jis taptų visiškas nuodėmės vergas. Sakyčiau netgi bendradarbis su šėtonu (nors to evangelistas ir nesako).
Ką mums gali pasakytio šios kelios eilutės iš Erodo gyvenimo? Mes juk nesame nei jo draugai, nei jo bendradarbiai, nei pritariame tokiai pasaulėžiūrai kaip jo. Tokiu žmonių kaip Erodas yra pakankamai daug ir mūsų laikais. Gali būti kad ne visi turi tokį jiems suteikta tokią įtaką, tačiau jų yra. Karalius Erodas, vietininkas Pilotas, vyriausias kunigas Ananias, mokinys Judas tai žmonės, kurie turi tam tikrą atsakomybę ir gali spręsti kitų žmonių likimus. Atsiminkime tai, kad tiek Jonas Krikštytojas, tiek Jėzus, tiek daugelis Jėzaus sekėjų ateityje daugiausiai kentėjo nuo tokio tipo žmonių. Labai daug kas tokiems žmonėms nori įsiteikti, ir daug kas toleruoja ir priimą jų pasaulėžiūrą ir iš jos išplaukiančius sprendimus.
Jėzaus sekėjai yra skirtingi. Ne nuodėmės bendradarbiai, o Dievo. Ieškantys artumo ir taikos ne su ,,įtakingaisiais” bet su Viešpačiu. Ir svarbiausia, nukenčiantys ne nuo Viešpaties (daugeliui atrodo, kad jam Jam atsidavus Jis su tavo gyvenimu padarys ko tu nenori), bet būtent nuo šių kitų gyvenimus valdančių žmonių. Taigi, geriau neiti į Erodo šventę, ir nesidžiaugti jo gimtadiniu, bet žiūrėti į Kristaus pusę ir rinktis Jo vaišių stalą.


Papulti į Erodo šventę

Papulti į Erodo šventę
Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: ,,Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu.”
Morkaus 6,21-22

Gimtadienis kiekvienam žmogui yra reikšminga diena. Gal ne visi, bet dažniausiai bent jau didžioji dauguma prisimena savo gimtadienį. Erodas yra vis dėlto ,,civilizuotas” žmogus, todėl visai natūraliai jis surengia savo gimtadienio pokylį. Šio gimtadienio metu jis yra dosnus, jo svečiams yra sočiai ir išgerti, ir pavalgyti yra, ir akis į ką paganyti. Jo gimtadienio proga susirinkę patys įtakingiausieji šalies žmonės pasilinksminti.
Taigi, tai ypatinga ir išskirtina diena. Ir štai šios šventės metu Erodas pasakė nesąmonę. Mergaitei, kuri greičiausiai labai gundančiai sušoko pilvo šokį, Erodas pažada išpildyti bet kokį jos norą. Ką tuo metu Erodas mąstė sunku pasakyti, na ir ko paauglė mergaitė gali norėti? Net jei ir pusė karalystės norėtų, būtų galima jai duoti kokį akmenuotą ir negyvenamą karalystės kraštą, kuris vis vien liks šeimos rankose, taigi net jei ir to panorėtų tai yra įmanoma. Taigi, Erodas duoda jai pažadą. Neturėtų būti keista, kad dažnai tai, ko mes tikimės, kada žadame iš godumo, nepasitvirtina. Mergaitė neprašo pati ko ji nori, nes ji pati nežino ko ji nori (kaip Erodas ir galvojo), bet tariasi su motina, kuri padėtų dukrai apsispręsti ko ji galėtų norėti (ko jis nenumatė).
Šią pastraipą evangelistas pradeda labai keistai, sakydamas ,,Proga pasitaikė, kai Erodas…”. Palauk, kas čia per šnekos? Proga, kam? Graikų kalbos originalą verčiant pažodžiui skamba ,,ir atėjo tinkama diena kai..”. Tinkama diena kam? Atskymas greičiausiai reikštu, - atėjo diena, kurioje Erodas prarado kontrolę, prarado save ir nebegalėjo išsaugoti įkalintos ir slėptos vertybės.
Prisiminkime tai, kad Jonas nors ir įkalintas, bet Erodo buvo gerbiamas ir saugomas, tačiau štai šią linksmybių dieną jis praradą savo galias (nors jam vis dar atrodo, kad jis turi galią spręsti) ir per aklumą pasiduoda mergaitės norams.
Būdami šiuolaikiniais žmonėmis mes manome, kad daug sprendimų yra mūsų valioje. Noriu pasipriešinti tokiam mąstymui. Iš pradžių imdamiesi vieno ar kito sprendimo turime savo valią. Erodas savo valios sprendimu suėmė Joną ir taip jį laikė kalėjime, net pats jį saugodamas. Tačiau jei mūsų sprendimas yra bendradarbiauti su nuodėme, nori nenori tame pasirinkime žmogus praras savo valią ir darys taip kaip diktuoja ,,tuometinės situacijos”. Erodas prarado valią kontroliuoti per savo gimtadienį. Šventė, kurios metu jis norėjo pasirodyti dosnus, galintis, turintis valią, tenkinantis savo ir kitų norus, parodė kiek nedaug tereikėjo, kad jis taptų visiškas nuodėmės vergas. Sakyčiau netgi bendradarbis su šėtonu (nors to evangelistas ir nesako).
Ką mums gali pasakytio šios kelios eilutės iš Erodo gyvenimo? Mes juk nesame nei jo draugai, nei jo bendradarbiai, nei pritariame tokiai pasaulėžiūrai kaip jo. Tokiu žmonių kaip Erodas yra pakankamai daug ir mūsų laikais. Gali būti kad ne visi turi tokį jiems suteikta tokią įtaką, tačiau jų yra. Karalius Erodas, vietininkas Pilotas, vyriausias kunigas Ananias, mokinys Judas tai žmonės, kurie turi tam tikrą atsakomybę ir gali spręsti kitų žmonių likimus. Atsiminkime tai, kad tiek Jonas Krikštytojas, tiek Jėzus, tiek daugelis Jėzaus sekėjų ateityje daugiausiai kentėjo nuo tokio tipo žmonių. Labai daug kas tokiems žmonėms nori įsiteikti, ir daug kas toleruoja ir priimą jų pasaulėžiūrą ir iš jos išplaukiančius sprendimus.
Jėzaus sekėjai yra skirtingi. Ne nuodėmės bendradarbiai, o Dievo. Ieškantys artumo ir taikos ne su ,,įtakingaisiais” bet su Viešpačiu. Ir svarbiausia, nukenčiantys ne nuo Viešpaties (daugeliui atrodo, kad jam Jam atsidavus Jis su tavo gyvenimu padarys ko tu nenori), bet būtent nuo šių kitų gyvenimus valdančių žmonių. Taigi, geriau neiti į Erodo šventę, ir nesidžiaugti jo gimtadiniu, bet žiūrėti į Kristaus pusę ir rinktis Jo vaišių stalą.



Papulti į Erodo šventę

Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: ,,Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu.”
Morkaus 6,21-22

Gimtadienis kiekvienam žmogui yra reikšminga diena. Gal ne visi, bet dažniausiai bent jau didžioji dauguma prisimena savo gimtadienį. Erodas yra vis dėlto ,,civilizuotas” žmogus, todėl visai natūraliai jis surengia savo gimtadienio pokylį. Šio gimtadienio metu jis yra dosnus, jo svečiams yra sočiai ir išgerti, ir pavalgyti yra, ir akis į ką paganyti. Jo gimtadienio proga susirinkę patys įtakingiausieji šalies žmonės pasilinksminti.
Taigi, tai ypatinga ir išskirtina diena. Ir štai šios šventės metu Erodas pasakė nesąmonę. Mergaitei, kuri greičiausiai labai gundančiai sušoko pilvo šokį, Erodas pažada išpildyti bet kokį jos norą. Ką tuo metu Erodas mąstė sunku pasakyti, na ir ko paauglė mergaitė gali norėti? Net jei ir pusė karalystės norėtų, būtų galima jai duoti kokį akmenuotą ir negyvenamą karalystės kraštą, kuris vis vien liks šeimos rankose, taigi net jei ir to panorėtų tai yra įmanoma. Taigi, Erodas duoda jai pažadą. Neturėtų būti keista, kad dažnai tai, ko mes tikimės, kada žadame iš godumo, nepasitvirtina. Mergaitė neprašo pati ko ji nori, nes ji pati nežino ko ji nori (kaip Erodas ir galvojo), bet tariasi su motina, kuri padėtų dukrai apsispręsti ko ji galėtų norėti (ko jis nenumatė).
Šią pastraipą evangelistas pradeda labai keistai, sakydamas ,,Proga pasitaikė, kai Erodas…”. Palauk, kas čia per šnekos? Proga, kam? Graikų kalbos originalą verčiant pažodžiui skamba ,,ir atėjo tinkama diena kai..”. Tinkama diena kam? Atskymas greičiausiai reikštu, - atėjo diena, kurioje Erodas prarado kontrolę, prarado save ir nebegalėjo išsaugoti įkalintos ir slėptos vertybės.
Prisiminkime tai, kad Jonas nors ir įkalintas, bet Erodo buvo gerbiamas ir saugomas, tačiau štai šią linksmybių dieną jis praradą savo galias (nors jam vis dar atrodo, kad jis turi galią spręsti) ir per aklumą pasiduoda mergaitės norams.
Būdami šiuolaikiniais žmonėmis mes manome, kad daug sprendimų yra mūsų valioje. Noriu pasipriešinti tokiam mąstymui. Iš pradžių imdamiesi vieno ar kito sprendimo turime savo valią. Erodas savo valios sprendimu suėmė Joną ir taip jį laikė kalėjime, net pats jį saugodamas. Tačiau jei mūsų sprendimas yra bendradarbiauti su nuodėme, nori nenori tame pasirinkime žmogus praras savo valią ir darys taip kaip diktuoja ,,tuometinės situacijos”. Erodas prarado valią kontroliuoti per savo gimtadienį. Šventė, kurios metu jis norėjo pasirodyti dosnus, galintis, turintis valią, tenkinantis savo ir kitų norus, parodė kiek nedaug tereikėjo, kad jis taptų visiškas nuodėmės vergas. Sakyčiau netgi bendradarbis su šėtonu (nors to evangelistas ir nesako).
Ką mums gali pasakytio šios kelios eilutės iš Erodo gyvenimo? Mes juk nesame nei jo draugai, nei jo bendradarbiai, nei pritariame tokiai pasaulėžiūrai kaip jo. Tokiu žmonių kaip Erodas yra pakankamai daug ir mūsų laikais. Gali būti kad ne visi turi tokį jiems suteikta tokią įtaką, tačiau jų yra. Karalius Erodas, vietininkas Pilotas, vyriausias kunigas Ananias, mokinys Judas tai žmonės, kurie turi tam tikrą atsakomybę ir gali spręsti kitų žmonių likimus. Atsiminkime tai, kad tiek Jonas Krikštytojas, tiek Jėzus, tiek daugelis Jėzaus sekėjų ateityje daugiausiai kentėjo nuo tokio tipo žmonių. Labai daug kas tokiems žmonėms nori įsiteikti, ir daug kas toleruoja ir priimą jų pasaulėžiūrą ir iš jos išplaukiančius sprendimus.
Jėzaus sekėjai yra skirtingi. Ne nuodėmės bendradarbiai, o Dievo. Ieškantys artumo ir taikos ne su ,,įtakingaisiais” bet su Viešpačiu. Ir svarbiausia, nukenčiantys ne nuo Viešpaties (daugeliui atrodo, kad jam Jam atsidavus Jis su tavo gyvenimu padarys ko tu nenori), bet būtent nuo šių kitų gyvenimus valdančių žmonių. Taigi, geriau neiti į Erodo šventę, ir nesidžiaugti jo gimtadiniu, bet žiūrėti į Kristaus pusę ir rinktis Jo vaišių stalą.



Papulti į Erodo šventę

Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: ,,Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu.”
Morkaus 6,21-22

Gimtadienis kiekvienam žmogui yra reikšminga diena. Gal ne visi, bet dažniausiai bent jau didžioji dauguma prisimena savo gimtadienį. Erodas yra vis dėlto ,,civilizuotas” žmogus, todėl visai natūraliai jis surengia savo gimtadienio pokylį. Šio gimtadienio metu jis yra dosnus, jo svečiams yra sočiai ir išgerti, ir pavalgyti yra, ir akis į ką paganyti. Jo gimtadienio proga susirinkę patys įtakingiausieji šalies žmonės pasilinksminti.
Taigi, tai ypatinga ir išskirtina diena. Ir štai šios šventės metu Erodas pasakė nesąmonę. Mergaitei, kuri greičiausiai labai gundančiai sušoko pilvo šokį, Erodas pažada išpildyti bet kokį jos norą. Ką tuo metu Erodas mąstė sunku pasakyti, na ir ko paauglė mergaitė gali norėti? Net jei ir pusė karalystės norėtų, būtų galima jai duoti kokį akmenuotą ir negyvenamą karalystės kraštą, kuris vis vien liks šeimos rankose, taigi net jei ir to panorėtų tai yra įmanoma. Taigi, Erodas duoda jai pažadą. Neturėtų būti keista, kad dažnai tai, ko mes tikimės, kada žadame iš godumo, nepasitvirtina. Mergaitė neprašo pati ko ji nori, nes ji pati nežino ko ji nori (kaip Erodas ir galvojo), bet tariasi su motina, kuri padėtų dukrai apsispręsti ko ji galėtų norėti (ko jis nenumatė).
Šią pastraipą evangelistas pradeda labai keistai, sakydamas ,,Proga pasitaikė, kai Erodas…”. Palauk, kas čia per šnekos? Proga, kam? Graikų kalbos originalą verčiant pažodžiui skamba ,,ir atėjo tinkama diena kai..”. Tinkama diena kam? Atskymas greičiausiai reikštu, - atėjo diena, kurioje Erodas prarado kontrolę, prarado save ir nebegalėjo išsaugoti įkalintos ir slėptos vertybės.
Prisiminkime tai, kad Jonas nors ir įkalintas, bet Erodo buvo gerbiamas ir saugomas, tačiau štai šią linksmybių dieną jis praradą savo galias (nors jam vis dar atrodo, kad jis turi galią spręsti) ir per aklumą pasiduoda mergaitės norams.
Būdami šiuolaikiniais žmonėmis mes manome, kad daug sprendimų yra mūsų valioje. Noriu pasipriešinti tokiam mąstymui. Iš pradžių imdamiesi vieno ar kito sprendimo turime savo valią. Erodas savo valios sprendimu suėmė Joną ir taip jį laikė kalėjime, net pats jį saugodamas. Tačiau jei mūsų sprendimas yra bendradarbiauti su nuodėme, nori nenori tame pasirinkime žmogus praras savo valią ir darys taip kaip diktuoja ,,tuometinės situacijos”. Erodas prarado valią kontroliuoti per savo gimtadienį. Šventė, kurios metu jis norėjo pasirodyti dosnus, galintis, turintis valią, tenkinantis savo ir kitų norus, parodė kiek nedaug tereikėjo, kad jis taptų visiškas nuodėmės vergas. Sakyčiau netgi bendradarbis su šėtonu (nors to evangelistas ir nesako).
Ką mums gali pasakytio šios kelios eilutės iš Erodo gyvenimo? Mes juk nesame nei jo draugai, nei jo bendradarbiai, nei pritariame tokiai pasaulėžiūrai kaip jo. Tokiu žmonių kaip Erodas yra pakankamai daug ir mūsų laikais. Gali būti kad ne visi turi tokį jiems suteikta tokią įtaką, tačiau jų yra. Karalius Erodas, vietininkas Pilotas, vyriausias kunigas Ananias, mokinys Judas tai žmonės, kurie turi tam tikrą atsakomybę ir gali spręsti kitų žmonių likimus. Atsiminkime tai, kad tiek Jonas Krikštytojas, tiek Jėzus, tiek daugelis Jėzaus sekėjų ateityje daugiausiai kentėjo nuo tokio tipo žmonių. Labai daug kas tokiems žmonėms nori įsiteikti, ir daug kas toleruoja ir priimą jų pasaulėžiūrą ir iš jos išplaukiančius sprendimus.
Jėzaus sekėjai yra skirtingi. Ne nuodėmės bendradarbiai, o Dievo. Ieškantys artumo ir taikos ne su ,,įtakingaisiais” bet su Viešpačiu. Ir svarbiausia, nukenčiantys ne nuo Viešpaties (daugeliui atrodo, kad jam Jam atsidavus Jis su tavo gyvenimu padarys ko tu nenori), bet būtent nuo šių kitų gyvenimus valdančių žmonių. Taigi, geriau neiti į Erodo šventę, ir nesidžiaugti jo gimtadiniu, bet žiūrėti į Kristaus pusę ir rinktis Jo vaišių stalą.


Papulti į Erodo šventę

Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: ,,Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu.”
Morkaus 6,21-22

Gimtadienis kiekvienam žmogui yra reikšminga diena. Gal ne visi, bet dažniausiai bent jau didžioji dauguma prisimena savo gimtadienį. Erodas yra vis dėlto ,,civilizuotas” žmogus, todėl visai natūraliai jis surengia savo gimtadienio pokylį. Šio gimtadienio metu jis yra dosnus, jo svečiams yra sočiai ir išgerti, ir pavalgyti yra, ir akis į ką paganyti. Jo gimtadienio proga susirinkę patys įtakingiausieji šalies žmonės pasilinksminti.
Taigi, tai ypatinga ir išskirtina diena. Ir štai šios šventės metu Erodas pasakė nesąmonę. Mergaitei, kuri greičiausiai labai gundančiai sušoko pilvo šokį, Erodas pažada išpildyti bet kokį jos norą. Ką tuo metu Erodas mąstė sunku pasakyti, na ir ko paauglė mergaitė gali norėti? Net jei ir pusė karalystės norėtų, būtų galima jai duoti kokį akmenuotą ir negyvenamą karalystės kraštą, kuris vis vien liks šeimos rankose, taigi net jei ir to panorėtų tai yra įmanoma. Taigi, Erodas duoda jai pažadą. Neturėtų būti keista, kad dažnai tai, ko mes tikimės, kada žadame iš godumo, nepasitvirtina. Mergaitė neprašo pati ko ji nori, nes ji pati nežino ko ji nori (kaip Erodas ir galvojo), bet tariasi su motina, kuri padėtų dukrai apsispręsti ko ji galėtų norėti (ko jis nenumatė).
Šią pastraipą evangelistas pradeda labai keistai, sakydamas ,,Proga pasitaikė, kai Erodas…”. Palauk, kas čia per šnekos? Proga, kam? Graikų kalbos originalą verčiant pažodžiui skamba ,,ir atėjo tinkama diena kai..”. Tinkama diena kam? Atskymas greičiausiai reikštu, - atėjo diena, kurioje Erodas prarado kontrolę, prarado save ir nebegalėjo išsaugoti įkalintos ir slėptos vertybės.
Prisiminkime tai, kad Jonas nors ir įkalintas, bet Erodo buvo gerbiamas ir saugomas, tačiau štai šią linksmybių dieną jis praradą savo galias (nors jam vis dar atrodo, kad jis turi galią spręsti) ir per aklumą pasiduoda mergaitės norams.
Būdami šiuolaikiniais žmonėmis mes manome, kad daug sprendimų yra mūsų valioje. Noriu pasipriešinti tokiam mąstymui. Iš pradžių imdamiesi vieno ar kito sprendimo turime savo valią. Erodas savo valios sprendimu suėmė Joną ir taip jį laikė kalėjime, net pats jį saugodamas. Tačiau jei mūsų sprendimas yra bendradarbiauti su nuodėme, nori nenori tame pasirinkime žmogus praras savo valią ir darys taip kaip diktuoja ,,tuometinės situacijos”. Erodas prarado valią kontroliuoti per savo gimtadienį. Šventė, kurios metu jis norėjo pasirodyti dosnus, galintis, turintis valią, tenkinantis savo ir kitų norus, parodė kiek nedaug tereikėjo, kad jis taptų visiškas nuodėmės vergas. Sakyčiau netgi bendradarbis su šėtonu (nors to evangelistas ir nesako).
Ką mums gali pasakytio šios kelios eilutės iš Erodo gyvenimo? Mes juk nesame nei jo draugai, nei jo bendradarbiai, nei pritariame tokiai pasaulėžiūrai kaip jo. Tokiu žmonių kaip Erodas yra pakankamai daug ir mūsų laikais. Gali būti kad ne visi turi tokį jiems suteikta tokią įtaką, tačiau jų yra. Karalius Erodas, vietininkas Pilotas, vyriausias kunigas Ananias, mokinys Judas tai žmonės, kurie turi tam tikrą atsakomybę ir gali spręsti kitų žmonių likimus. Atsiminkime tai, kad tiek Jonas Krikštytojas, tiek Jėzus, tiek daugelis Jėzaus sekėjų ateityje daugiausiai kentėjo nuo tokio tipo žmonių. Labai daug kas tokiems žmonėms nori įsiteikti, ir daug kas toleruoja ir priimą jų pasaulėžiūrą ir iš jos išplaukiančius sprendimus.
Jėzaus sekėjai yra skirtingi. Ne nuodėmės bendradarbiai, o Dievo. Ieškantys artumo ir taikos ne su ,,įtakingaisiais” bet su Viešpačiu. Ir svarbiausia, nukenčiantys ne nuo Viešpaties (daugeliui atrodo, kad jam Jam atsidavus Jis su tavo gyvenimu padarys ko tu nenori), bet būtent nuo šių kitų gyvenimus valdančių žmonių. Taigi, geriau neiti į Erodo šventę, ir nesidžiaugti jo gimtadiniu, bet žiūrėti į Kristaus pusę ir rinktis Jo vaišių stalą.



Papulti į Erodo šventę

Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: ,,Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu.”
Morkaus 6,21-22

Gimtadienis kiekvienam žmogui yra reikšminga diena. Gal ne visi, bet dažniausiai bent jau didžioji dauguma prisimena savo gimtadienį. Erodas yra vis dėlto ,,civilizuotas” žmogus, todėl visai natūraliai jis surengia savo gimtadienio pokylį. Šio gimtadienio metu jis yra dosnus, jo svečiams yra sočiai ir išgerti, ir pavalgyti yra, ir akis į ką paganyti. Jo gimtadienio proga susirinkę patys įtakingiausieji šalies žmonės pasilinksminti.
Taigi, tai ypatinga ir išskirtina diena. Ir štai šios šventės metu Erodas pasakė nesąmonę. Mergaitei, kuri greičiausiai labai gundančiai sušoko pilvo šokį, Erodas pažada išpildyti bet kokį jos norą. Ką tuo metu Erodas mąstė sunku pasakyti, na ir ko paauglė mergaitė gali norėti? Net jei ir pusė karalystės norėtų, būtų galima jai duoti kokį akmenuotą ir negyvenamą karalystės kraštą, kuris vis vien liks šeimos rankose, taigi net jei ir to panorėtų tai yra įmanoma. Taigi, Erodas duoda jai pažadą. Neturėtų būti keista, kad dažnai tai, ko mes tikimės, kada žadame iš godumo, nepasitvirtina. Mergaitė neprašo pati ko ji nori, nes ji pati nežino ko ji nori (kaip Erodas ir galvojo), bet tariasi su motina, kuri padėtų dukrai apsispręsti ko ji galėtų norėti (ko jis nenumatė).
Šią pastraipą evangelistas pradeda labai keistai, sakydamas ,,Proga pasitaikė, kai Erodas…”. Palauk, kas čia per šnekos? Proga, kam? Graikų kalbos originalą verčiant pažodžiui skamba ,,ir atėjo tinkama diena kai..”. Tinkama diena kam? Atskymas greičiausiai reikštu, - atėjo diena, kurioje Erodas prarado kontrolę, prarado save ir nebegalėjo išsaugoti įkalintos ir slėptos vertybės.
Prisiminkime tai, kad Jonas nors ir įkalintas, bet Erodo buvo gerbiamas ir saugomas, tačiau štai šią linksmybių dieną jis praradą savo galias (nors jam vis dar atrodo, kad jis turi galią spręsti) ir per aklumą pasiduoda mergaitės norams.
Būdami šiuolaikiniais žmonėmis mes manome, kad daug sprendimų yra mūsų valioje. Noriu pasipriešinti tokiam mąstymui. Iš pradžių imdamiesi vieno ar kito sprendimo turime savo valią. Erodas savo valios sprendimu suėmė Joną ir taip jį laikė kalėjime, net pats jį saugodamas. Tačiau jei mūsų sprendimas yra bendradarbiauti su nuodėme, nori nenori tame pasirinkime žmogus praras savo valią ir darys taip kaip diktuoja ,,tuometinės situacijos”. Erodas prarado valią kontroliuoti per savo gimtadienį. Šventė, kurios metu jis norėjo pasirodyti dosnus, galintis, turintis valią, tenkinantis savo ir kitų norus, parodė kiek nedaug tereikėjo, kad jis taptų visiškas nuodėmės vergas. Sakyčiau netgi bendradarbis su šėtonu (nors to evangelistas ir nesako).
Ką mums gali pasakytio šios kelios eilutės iš Erodo gyvenimo? Mes juk nesame nei jo draugai, nei jo bendradarbiai, nei pritariame tokiai pasaulėžiūrai kaip jo. Tokiu žmonių kaip Erodas yra pakankamai daug ir mūsų laikais. Gali būti kad ne visi turi tokį jiems suteikta tokią įtaką, tačiau jų yra. Karalius Erodas, vietininkas Pilotas, vyriausias kunigas Ananias, mokinys Judas tai žmonės, kurie turi tam tikrą atsakomybę ir gali spręsti kitų žmonių likimus. Atsiminkime tai, kad tiek Jonas Krikštytojas, tiek Jėzus, tiek daugelis Jėzaus sekėjų ateityje daugiausiai kentėjo nuo tokio tipo žmonių. Labai daug kas tokiems žmonėms nori įsiteikti, ir daug kas toleruoja ir priimą jų pasaulėžiūrą ir iš jos išplaukiančius sprendimus.
Jėzaus sekėjai yra skirtingi. Ne nuodėmės bendradarbiai, o Dievo. Ieškantys artumo ir taikos ne su ,,įtakingaisiais” bet su Viešpačiu. Ir svarbiausia, nukenčiantys ne nuo Viešpaties (daugeliui atrodo, kad jam Jam atsidavus Jis su tavo gyvenimu padarys ko tu nenori), bet būtent nuo šių kitų gyvenimus valdančių žmonių. Taigi, geriau neiti į Erodo šventę, ir nesidžiaugti jo gimtadiniu, bet žiūrėti į Kristaus pusę ir rinktis Jo vaišių stalą.

Ketvirtadienis, Spalio 07, 2004

Tikėti ir papulti į Erodo aplinką

Jonas mat sakė Erodui: ,,Nevalia tau gyventi su brolio žmona.” Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.
Morkaus 6,18 - 20

Ar jums nekilo tokia mintis – pats Jonai kaltas, kad sėdi kalėjime. Būtum patylėjęs, neerzinęs žmogaus ir viskas būtų buvę gerai, na o dabar va toks ir rezultatas. Kažkodėl tiek filmuose yra rodoma, tiek plačiai yra suprasta, kad Jonas specialiai susirado Erodą ir pradėjo jam į akis kalbėti jo nuodėmes, dėl ko jis ir suėmė Joną.
Tai, kad Jonas atsidūrė dėl savo nuomonės turėjimo į kalėjimą yra aišku. Kaip jis išsakė savo nuomonę mes nežinome. Visada ten, kur šviečia šviesa randasi opozicija kuri nori užgesinti šviesą. Nuolatos Jėzaus tarnystės laikotarpiu Jam būdavo užduodami klausimai, kurių atsakymai statė jį į labai pavojingą padėtį. Viena kartą Jo klausė ar reikia užmušti akmenimis moterį pagautą už paleistuvystę (pagal Mozės Įstatymą, bet prieš Romos įstatymą), kitą kartą Jo klausė ar mokėti mokesčius cezariui ar nemokėti. Jėzus iš šių sudėtingų padėčių, kuomet siųstieji agentai mėgindavo jį išvesti iš pusiausvyros, mokėdavo išlipti sausas parodydamas kelią kaip garbinti Dievą. Kas žino, gal ir Jonas buvo pastatytas į tokią kompromituojančią situaciją, ir kadangi Jonas buvo stačiakalbis, tai jis ir kalbėjo ką galvojo. Taigi jis gana lengvai ir įkliuvo ties šiuo paprasčiausiu moralės klausimu.
Pažiūrėkime į Joną kalėjime. Dėl savo tikėjimo jis papuolė į tokią aplinką, kokioje nė vienas iš mūsų nenorėtų būti. Ten žmogus yra kūniškai suvaržytas. Galbūt būtų galima pradėti svarstyti – va prie ko privedė mane ši pasaulėžiūra, va kaip Dievas atsilygina man už tarnavimą. Tačiau šitaip mąstyti nėra teisinga. Jonas nors ir yra kalėjime, tačiau jis nėra suvaržytas. Į jo tamsią celę kalbėtis su juo eina karalius. Ko ten Erodui rodytis pats tokį žmogų? Ogi kad pats Erodas žinojo, kad iš tikrųjų jis yra įkliuvęs. Tokioje situacijoje gudraujantis žmogus mėgintų išsilaisvinti iš kalėjimo. Užmezgus draugišką asmeninį kontaktą, maloniai kalbant su karaliumi galima tiesiai iš kalėjimo celės pereiti į karaliaus menes ir tapti karaliaus patarėju religiniais klausimais. O kodėl gi ne? Pažiūrėkime, Erodas mielai jo klausydavosi, dėl to jis ir leisdavosi pas Joną. Tiesa, jam būdavo neramu, o tai dėl to, kad Jonas stačiakalbis. Ką galėjo Jonas kalbėti? Apie Dievo karalystę, apie žmogaus vertę, apie Dievo teismą, apie ateisiantį mesiją, apie tikėjimo etiką ir būdus kaip ištaisyti savo nuodėmes. Taigi, Jonas turėjo visas galimybes, kad ne tik nenukirstų jam galvos, bet ir pakeltų pareigose.
Ši istorija tiesiog mus moko pirmiausia būti teisiais Dievo akivaizdoje. Erodas dėl to ir ėjo pas Joną nes žinojo jį esant teisų ir šventą vyrą. Net ir didžiausias bedievis ieško priėjimo prie Dievo. Taip, jis tai daro savo metodais, dėlto jis nėra pateisinamas, tačiau akivaizdus faktas – net ir Erodas klausosi Jono. Savo dvaro aplinkoje, šalia savo žmonos, šalia tarnų ir dvariškių jis negali sau leisti tokio dalyko, kaip pasirodyti silpnu ir su reikmėmis. O štai čia, būdamas šalia Jono jis klausosi jo, leidžiasi būti baramas, nors ir jaučiasi neramiai.
Čia turbūt suprantame šį tą apie Viešpatį. Viešpats į Erodo aplinką atsiuntė vieną iš pačių didžiausių pranašų žmonijos istorijoje ir Jonas priėmė tai ne kaip nuopuolį, bet kaip misiją. Viešpats teisumu siekia paveikti net pačias korumpuočiausias visuomenės struktūras, bet ,,misionieriaus” laukia sunkus išbandymas. Ir visada taip, kiekvienas, kuris gyvena teisiai, kalba stačiokiškai, turi aiškius moralės ir tikėjimo pagrindus, bus siunčiamas į misiją ten, kur tai neegzistuoja.
Galbūt šiandien krikščionys jaučiasi panašiai. Sakyčiau dabartinė pasaulio aplinka yra erodiška. Kodėl taip sakau? Ogi anuomet kitokios moralės normos buvo paprastų izraelitų ir erodininkų aplinkoje. Skyrybos, paleistuvavimai, girtuokliavimai, smurtas, nesiskaitymas su žmonėmis buvo gyvenimo norma erodinėje aplinkoje, o dabar matome kad tai yra norma ir mūsų visuomenėje. Tiesa, retas papuola į tokią aplinką kaip Jonas, kuris dėl savo nuomonės yra įmestas į tamsiąją, tačiau beveik visi gyvename apsupti žmonių, kurie akivaizdžiai nėra santykyje su Viešpačiu. Mes atrodome ir kalbame, ir rodome tai savo pavyzdžiu tačiau niekas nesikeičia. Sunku taip. Sunku būti izoliuotiems ir nepastebimiems iki tos akimirkos kada kam nors pradeda ,,reikėti” pokalbio apie Viešpatį. Mes galbūt norime, kad turėtume teisę ateiti ir patys kalbėti, ateiti ir pasakyti kaip reikia gyventi, tačiau erodinėje aplinkoje yra kitaip. Teisumas liudijamas privačioje ir netgi izoliuotoje aplinkoje.

Trečiadienis, Spalio 06, 2004

Tikėti nesąmonėmis yra lengviausia

Tuo tarpu karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido, ir žmonės kalbėjo: ,,Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos.” Kiti tvirtino: ,,Jis – Elijas!” Dar kiti sakė: ,,Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai.” Tau išgirdęs, Erodas nutarė: ,,Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, - tai jis prisikėlė!”
Morkaus 6, 14 –16


Štai toks metas, kada Jėzus Izraelio žemėje jau yra garsenybė. Dauguma žmonių jau yra girdėję apie žmogų, kuris gali pagydyti ligonius ir mokina Dievo žodžio. Toks žmogus tautai gera žinia, ne vienas mano - jei tik daugiau būtų tokių žmonių, tikrai gyvenimas būtų šviesesnis. Kadangi Izraelitai yra tokia tauta, kur visas gyvenimas sukasi apie Viešpaties mokymą (nors kartais ir neteisingai suprantant jį), tai ir į šį žmogų yra mėginama pažiūrėti per religingumo prizmę. Žmonės juk nesako – va, koks išsimokslinęs ir daug pasiekęs žmogus atsirado mūsų tarpe. Žmonės sako – yra ypatingas žmogus mūsų tarpe. Kas jis? – aš manau, kad yra Elijas. Na ne, sako kitas – jis yra tikras pranašas, kaip kad buvo mūsų tautoje pranašai senais laikais. Na gal būt, bet man atrodo, kad jis Jonas Krikštytojas, - sako dar vienas žmogus. Pažiūrėk, jis daro tokius pačius darbus – kviečia atgailai, skelbia tautai Dievo žodį, o stebuklus daro dėl to, kad jis prisikėlė iš mirusiųjų, jeigu jau prisikėlė, tai kodėl negali jis daryti stebuklų?
Du spėjimai iš šių trijų yra šiek tiek grįsti teologiniu pagrindu, žmonės spėja apie Jėzų pilnai nežinodami Jo ir bent jau spėja ta kryptimi – Jis yra Dievo siustas, ir taip, iš dalies Jis yra pranašas. Tačiau spėjimas, kad prisikėlęs Jonas Krikštytojas, yra grynai iš asmeninių ambicijų, tik tam kad turėti savo nuomonę.
Taigi, ir mes šiame izraelitų diskusijų kontekste galėtume užduoti sau klausimus. Kas mums toks yra Jėzus? Vieni tautos atstovai sakytų – tikėjimo tiesų mokytojas, kiti sakytų naujos religijos įkūrėjas. Tiesa sakant, o koks reikalas yra spėlioti kas toks yra Jėzus? Jo nepažinus tai visai nėra svarbu, kaip jį įvardinsime. Jis yra arba asmeniškai artimas, arba vienas iš minios visų tų apie religiją kalbančių asmenų. Tačiau visame kontekste Jėzus vis dėl to yra išsiskiriantis – apie Jį išgirsta labai daug žmonių, taigi, Jis yra pakankamai svarbi asmenybė – o asmeninė nuomonė parodo su kokia nuostata prieiname prie Jėzaus.
Pažvelkime į karalių Erodą. Tai įtakingiausias šalies politikas, kuriam reikia turėti gerą įvaizdį, būti išmintingu, mokėti daryti tokius sprendimus, kurie tarnautų ir žmonių ir jo paties gerovei. Tai kad Erodas yra tikintis abejonių nėra. Sakyčiau Jis netgi labai tvirtai tikintis žmogus. Vieną dieną nukirto žmogui galvą, o kita dieną jis tiki, kad tas nukirstąją galva prisikėlė. Taip žmonių galvas kapojantis asmuo gali nusiimti atsakomybę už žmogžudystę, - tu jį čia užmuši, o jis mat prisikelia. Kad galėtum taip sakyti reikia turėti arba labai tvirtą tikėjimą, arba būti visišku kvailiu.
Taigi, ko vertas buvo Erodo tikėjimas? Jeigu jis tikrai tikėjo, tai tuomet jis eitų į veiksmą, ar ne? Tuomet jis greičiausiai ieškotų prisikėlusio Jono ir kuo greičiau norėtų jo atsiprašyti už savo nedorą darbą? Bet Erodas to nedaro, vadinasi Jis pats netiki tuo ką sako. Kalba dėl to, kad kalbėtų, sakosi tiki, nes reikia kažkaip išreikšti ir savo kvailą nuomonę. Išgirdęs pasakojimus apie Jėzų, Erodas jį įvardiją kaip kitą žmogų. Na o su Jonu jis jau nemažai kalbėjo, taigi nieko naujo iš jo neišgirs. Save Erodas greičiausiai vertino, kaip išmintingą žmogų, nepriimantį Jono ,,pasakų” apie Dievą, tačiau matantis jose dalį tiesos.
Na, o kaip į Erodą žiūrėjo Jėzus? Jėzaus nukryžiavimo dieną įvyko šis judviejų susitikimas. Erodas tuomet pamatęs Jėzų nudžiugo ir daug klausinėjo. Tuomet jis jau aiškiai matė, kad čia ne Jonas o Jėzus stovi. Tačiau pokalbis tarp judviejų neįvyko.[1] Jėzus net nematė reikalo dėl Erodo aušinti burnos. Ar Erodas yra tikintis žmogus? Taip jis tiki, kažkuo tiki, bet neaišku kuo! Ar Erodo tikėjimas yra nuoširdus ir ieškantis atsakymų? Hm, paviršutiniškai gal ir gali taip atrodyti, tačiau realybėje už Jėzaus tylą jis jį niekiną ir išjuokia ir elgiasi lygiai taip pat kaip pasielgė su Jonu Krikštytoju, atiduoda jį budeliams.
Žiūrėdami į Erodą iš šiandieninės pozicijos daugelis sakytų – va tikras kvailys, ir kaip toks galėjo būti karaliumi? Turėjo tokią galimybę pataisyti savo klaidą, bet jis daro dar vieną. Kodėl žmogus yra toks trumparegis ir toks savanaudis? Sunku rasti atsakymą tokiam klausimui. Tačiau pažiūrėkime į save pačius, į šio laikotarpio žmones ir paklauskime kuo mes tikime? Nesakyčiau, kad lietuviai yra labai Dievu tikintys, dauguma tai sumaišę ateizmą, katalikybę, budizmą, induizmą į vieną katilą ir turi kažkokį filosofinį požiūrį į pasaulio suvokimą, bet tikrai dėl tokio savo požiūrio galvos, kaip Jonas, neguldytų. Vadinasi, tai nėra taip tikra. Kartais atrodo tikėti nesąmonėmis yra naudingiau. Taip gyventi yra paprasčiau. Nereikia sukti galvos. Minia pareiškė savo nuomonę, tu pasirinkai vieną sau labiausiai priimtiną ir taip iki kito to klausimo iškilimo. Atsiranda kita neblogai skambanti nuomonė, ir vėl ja tiki.
Ar Dievu tikite taip? Ar neieškoti ir neištyrinėti klausimai ir yra atsakymas į mūsų tikėjimą? Taip galima gyventi dešimtmečiais ir nė per sprindi nepriartėti prie Dievo pažinimo. Jėzus tikrai yra garsenybė, ir tai ne iš tuščio. Erodas buvo garsenybė savo laiku, tačiau šiandien jis kas toks? Kvailys! Jėzus šiandien kaip ir tada yra garsenybė ir bus toks per amžius, o mes tampame tokiais, kokiu požiūriu prieiname prie Jo.































[1] Luko 23, 8-12

Penktadienis, Spalio 01, 2004

Atstūmimas, kaip ir Dievo veikimas yra natūralus lūkestis

Ir mokė juos: ,,Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūs nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos.” Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.
Morkaus 6,10-13

Ko mes galime tikėtis būdami Dievo Žodžio liudytojais, paklusę ir sekdami Jo nurodymais? Jėzus kalba apie tikėjimo liudijimo realybę. Tikėjime gyvendami patirsime dvi tikėjimo puses. Pirma pusė, tai liudijimo palaiminimas. Kristus sako, kad eidami atsiraskite namus, kuriuose jūs būsite priimti, pasilikite ten ir bendraukite su tais žmonėmis. Luko evangelijoje šis Kristaus pasakymas yra pilnesniame kontekste. Jis sako: Į kuriuos namus užeisite, pirmiausia tarkite: ,,Ramybė šiems namams!” Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, sugrįš pas jus. Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus.”[1]
Kristaus žodžiuose skamba liudijimo principas – mes liudijame Kristų per namus. Tai yra per tuos žmones, kurie mus priima, kuriems yra malonu būti su mumis. Čia jis kalba apie ,,ramybės žmogų”. Kiekvienoje kultūroje, kiekviename mieste ar gyvenvietėje yra ramybės žmonių, kurie trokšta gyventi teisingai, kurie elgiasi su aplinkiniais humaniškai. Mums palaiminimas yra sutikti ramybės žmones, kaip ir jiems yra palaiminimas sutikti Kristaus liudytojus. Tokiuose namuose dažniausiai yra išklausoma Evangelijos žinia, gerbiami žmonės skelbiantys šią žinią. Tai netgi ir yra pats efektyviausias metodas, kokiu gali būti skelbiama evangelija – per savo gyvenimą, per asmeninį prisilietimą prie žmogaus. Labai dažnai šiuolaikiniai evangelizavimo metodai yra prieštaraujantys šiam principui. Dažnai norima pasiekti iš karto daug žmonių, todėl yra dalijami lapeliai, einama nuo vienų prie kitų durų. Tikslas dažniausiai yra nuoširdus noras dalintis tikėjimu, tačiau pasekmėje toks principas gąsdina žmones, tikėjimo liudytojus jie priima kaip prekybinius agentus. Žymiai reikšmingiau yra būti ramybės žmogaus kompanijoje ir jam dalintis savo išgyvenimais, savo samprotavimu, prie pietų ar vakarienės stalo patiriant puikų bendravimą, kalbant apie tai tuo kuo pasikeitė tavo pasaulėžiūra. Kristus mums iš anksto pasako, kad tokiu būdu mes patirsime bendrytės palaiminimą.
Deja, be palaiminimo liudijime bus pakankamai ir pažeminimo. Tai kita liudijimo pusė. Įsivaizduokite, kad atėjote į namus, iš kurių jus išvaro ir už paskos dar pamojuoja su kirviu. Kur jūsų palinkėtą ramybę jums sviedžia atgal. Tokių žmonių buvo visada ir teks su jais susidurti savo gyvenime ir mums. Gali būti kad tai iš išorės ir padoriai atrodantys žmonės, turintys socialinį statusą, tačiau visiškai net ir be susimąstymo atmetantys jiems Dievo siunčiamą žodį.
Štai su tokiais palinkėjimais ir perspėjimais ir iškeliavo Jėzaus mokiniai. Jie neieškojo prabangių viešbučių, kuriuose galėjo nakvoti, verčiau kukliai apsistodavo pas paprastus žmones mylinčius ramybę. Patyrę priešiškumą, nekeldami daug triukšmo jie palikdavo priešiškus Kristui namus išsinešdami ir Dievo ramybę. Jie keliavo ir tokioms sąlygomis džiaugsmingai skelbė, kad gyvenimas gali būti radikaliai skirtingas, išlaisvindavo kai kuriuos nuo gyvenimą temdinančios velnio primestos pasaulėžiūros, tepė žmonių kūnus aliejumi, kai kuriuos išgydydavo. Taip, tai darė ne Jėzus, o paprasti žmonės, kurie pasitikėjo Juo ir sekė Jo nurodymais.
Šiomis dienomis, kažkodėl visus tuos darbus yra norima palikti dvasininkijai, kuomet vykdyti tokią misiją yra eilinių tikinčiųjų pašaukimas. Jei pažįstate ramybės žmogų, tai nebijokite į jo namus atnešti Kristaus ramybę, nebijokite už tą žmogų pasimelsti, patepti jį aliejumi.
Gyvenkime žinodami, kad tikinčiojo gyvenime ne vien tik palaiminimai turi būti nuoširdaus tikėjimo ženklai. Atstūmimas, gal būt yra netgi reikšmingesnis ženklas, kad tavo tikėjimas yra tikras, kad ne visada esi vertas būti visų glostomas, bet vertas ir būti įžeistu ir atmestu opozicijos.
[1] Luko 10,5-7