@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Antradienis, Vasario 01, 2005

Juokas

Sūnui, kurį jam pagimdė Sara, Abraomas davė Izaoko vardą. Abraomas apipjaustė savo sūnų Izaoką aštuntąją dieną, kaip buvo įsakęs Dievas. Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė sūnus Izaokas. O Sara sakė: „Dievas iškrėtė man juoką; kas tik apie tai išgirs, juoksis su manimi.“ Ir pridūrė: „Kas gi būtų galėjęs pasakyti Abraomui, kad Sara žindys vaikus? O vis dėlto pagimdžiau jam sūnų senatvėje.“
Pradžios 21,3-7

Abraomui, kuris jau sulaukė šimto metų, pagaliau gimė sūnus. Svajotas, ilgai lauktas, brangus, mylimas, labai ypatingas. Ar neatrodo keista, kad štai tokiam vaikui Abraomas duoda Izaoko vardą, kuris reiškia ,,juokas”? Jeigu vaikas tikrai ypatingas, tai norėtųsi jį pavadinti ir ypatingu vardu, skambančiu didingai, turinčiu ypatingą prasmę. Norėtųsi pavadinti vardu į kurį įaugtų vaikas. Tos kultūros laikais taip ir būdavo. Na o dabar šimtametis Abraomas elgiasi lyg paauglys – jo sūnaus vardas bus juokas. Kažin kodėl taip?
Beje, kaip ne keista, Izaoko vardas niekada nebuvo perkeistas, jis toks išliko visoms kartoms. Abraomas anksčiau buvo Abromas, Izraelis buvo Jokūbas, na o Izaokas yra visiems laikams Izaokas.
Manau verta pasvarstyti, kodėl Abraomo sūnaus vardas buvo ,,Juokas”. Iš dalies vaikas galės įaugti į šį vardą ir tikriausiai gyvenime jis daug juoksis. Tuo pačiu džiaugsmingai juoksis ir jo tėvai. Juoksis dėl VIEŠPATIES, kuris tesi savo pažadus. Juoksis dėl Saros, kuri štai būdama 90 metų žindo kūdikį. Juoksis dėl žmonių, kurie tikrai net neįsivaizdavo, kad toks dalykas gali nutikti Abraomo ir Saros šeimoje. Juoksis ir liudys VIEŠPATIES ištikimybę.
Kartais mes galvojame, kad VIEŠPATS žadėdamas žmonėms ne viską apskaičiuoja. Tai jis įstumia į pernelyg pavojingą situaciją, tai jis veda į dykumą, tai jis šeimai neturinčiai vaikų duoda erzinančius pažadus. Jis galėtų ir netampyti j ir taip skaudančių šių žmonių gyvenimo stygų.
Jei ir laikai būtų skritingi, jeigu Abraomas būtų gyvenęs ir amžiuje pilname įvairiausios technologijos, vis vien manau VIEŠPATS jį būtų vedęs per panašius patyrimus, kad šis patirtų nebūtį ir būtinybę priklausyti VIEŠPAČIUI. Vaisiai, kurie išauga gyvenimo nebūtyje yra ypač vertingi. Žiūri į juos ir supranti – čia ne iš manęs, ne iš to ką aš galiu daryti, ne iš čia esamų resursų, nes tokių net nebuvo. Čia VIEŠPATS padarė savo darbą.
Vienas Dievo žmogus yra pasakęs: ,,Dievas neduoda tokio pažado, kuris skambėtų taip gerai, kad nebūtų tiesa”[1].
Žiūri į tai, ką turi savo rankose, ir matai kad Dievo pažadas yra gyvas ir tai yra tavo gyvenimo dalis. Tikėjimas buvo, abejonių buvo dar daugiau, tačiau šiandien šventė. Gimė sūnus dykumoje, gimė sūnus iš apmirusių įsčių. Dievas mėgsta juokauti, Jis labai mėgsta juokauti. Jis iš nebūties, iš neįmanomo, iš beviltiškumo atneša gyvybę. Todėl sūnaus vardas ir yra Izaokas - ,,Juokas”.
Šios džiaugsmingos temos kontekste turi įvykti ritualas visiškai nejuokingas Izaokui. Abraomas laikydamasis Dievo sandoros apipjausto Izaoką aštuntą dieną. Jis tampa pirmuoju kūdikiu, pirmuoju Abraomo palikuonimi, per kuri Dievas susikurs sau tautą. Abraomas apipjaustė Izaoką, nes taip jam buvo įsakęs Dievas! Priklausomybė Dievui yra per pralietą kraują, kaip ir bažnyčia šiandien per pralietą Kristaus kraują yra tapusi Jo nuotaka. Sara šioje visoje istorijoje taip pat vaidiną svarbų vaidmenį. VIEŠPATS per ją demonstruoja tai ką Jis gali daryti. Žmonės galvoja, kad jų kūnai yra jų nuosavybė. Sara tikrai turėjo atsisakyti šios sampratos, jos kūnas buvo Dievo nuosavybė ir Jam leidus, arba Jam paliepus apmiręs senos moteriškės kūnas tampo vaisingu.
Palietę šią tikėjimo temą paklauskime savęs – ar yra dėl tikėjimo pakankamai vietos juokui mūsų gyvenime? Ar esame tokie rimti, racionalūs, logiški, tada kai reikia sakralūs, visiems suprantami ir priimtini žmonės savo tikėjimu visai supančiai aplinkai? Jeigu teturime tiktais tokį tikėjimą, tuomet šėtonas iš mūsų juokiasi, nes mes esame nebe žmonės gyvenantys tikėjimu, o dėsniais ir regėjimu. Priimkime Abraomo tikėjimą, kuris leido Dievui ne būtyje sukurti gyvybę, kuris tikėjimu sudarė su Dievu kraujo sandarą ir šį mokymą perdavė ateities kartoms.
[1] Dwight L.Moody, iš The Prayer of Jabez Devotional, Bruce Wilkinson, Multnomah Publishers, 2001, p 17.