@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Ketvirtadienis, Lapkričio 03, 2005

Dievas duoda atsirinkti tai, kas yra reikalinga gyvybei

Vienas iš minios jam tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą.“ Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto.“ Luko 12,13-15

Vienoje šeimoje mirė tėvas, ir sūnums teko dalintis turtą. Pagal senovės paprotį, didžioji turto dalis teko vyriausiam sūnui, o kitiems sūnums tekdavo dalintis likusįjį turtą. Dalybos nebuvo tokios, kokių tikėjosi visi mirusiojo vaikai, vyresniajam teko daugiau, o likusiems mažiau negu buvo tikėtasi.

Suprantama, tokiose turto dalybose teko patirti nuoskaudas, kurios faktiškai pradėjo ardyti brolių santykius. Rodosi tai, kas kažkada šeimą statė ir teikė gerovę, dabar pradėjo ją ardyti, santykiai pradėjo blogėti, atsirado gilios nuoskaudos. Turtas tiesa išliko, tačiau turto efektas sunaikino tai, kas yra vertinama labiau už turtą – šeimos vienybę ir vienas kito vertinimą.

Štai vienas iš jaunesniųjų brolių, minioje klausėsi Jėzaus mokymo apie turto laikinumą ir žmogaus vertę, ir jam gimė mintis, - ,,Reikia, kad šitą pamokslą išgirstų mano brolis, gal jis tada pagalvos apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus laikinumą, apie savo brolius ir seseris, kuriems teko mažiau, ir kas žino, gal jis taps dosnesnis? Gal Jėzų su savimi pasikviesti pas savo brolį. Jeigu jo minios klausosi, tai tikrai ir brolis paklausys!?“

Taigi, panašiai taip prasidėjo šio pokalbio su Jėzumi istorija. Turtas tikrai yra svarbus žmonėms, ir žmonės šiuo klausimu eina į kraštutiniškumus. Vieni jo nori tiek daug, kad paniekina visus santykius su kitais žmonėmis, kiti žmonės turtą laiko tokia niekybę, dėl kurios nėra verta visai stengtis.

Labai keista, bet bažnyčioje yra baiminimąsi kalbėti apie turtus, tai yra apie pinigus ir brangius materialius daiktus, mat tokie pokalbiai yra nedvasiški, o kai kalbama ta tema, tai dažniausiai su ta mintimi, kad norima prisidengiant kilniomis idėjomis iš žmonių išvilioti kuo daugiau pinigų. Taip dažniausiai galvoja į bažnyčia atėję žmonės ieškantys Dievo karalystės, o čia jie išgirsta apie nuosavybės administravimą buitiniuose klausimuose ir savo gyvenimo resursų aukojimą.

Pažvelkime į Jėzų. Šį klausimą viešai jis svarstė gana dažnai. Jis sakė, kad pinigai žmogui suteikia džiaugsmo (Lk 15,9), per pinigus galima pasirūpinti rytojumi šioje žemėje (Lk 16, 4), per juos yra išgryninamas žmogaus charakteris (Lk 16,10), o mokant juos valdyti ir teisingai naudoti jie daug įtakos daro netgi amžinybėje (Lk 16,9).

Daugelis norėtų turėti daug pinigų ir turtų, kad galėtų juos valdyti, tačiau tikroji turų apgaulė yra ta, kad dažniausiai jie valdo tuos, kurių sąskaitoje ar dokumentų įrašuose jie guli. Tikrai, Dievas nori, kad žmonės gyventų turėdami pavalgyti, galėdami padoriai apsirengti, patirdami gyvenimo džiaugsmą. Šiam dalykui buvo sukurtas Rojus, kur nieko nereikėjo nei pirkti nei parduoti, nes viskas kas gyvenimui buvo reikalinga, buvo vietoje. Rojaus ilgesys yra kiekviename iš mūsų, tačiau nuodėmė iškreipė jo sampratą, dėl šios priežasties ir yra toks turto troškimas visoje žmonijoje. Pasvarstykime dėl ko kyla karai? Sakykime vienas įžeistas karalius karu keršija jį įžeidusiam, arba sakykime trokšdavo nuotakos, kurios jam duoti nenorėjo, dažniausiai tokie karai yra tik pasakų siužetuose , bet iš tikrųjų gyvenime retai (Biblijoje yra karas dėl garbės įžeidimo). Dažniausiai karai yra susiję su plėšimu, ir būna taip, kad turtas ir pinigai negyvenimui teikia gerovę, o gyvenimo gerovę pražudo.

,,Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“ - minioje pasigirdo nuskriausto brolio žodžiai.

Panašiai kiekvienas iš mūsų nori pasakyti Dievui - ,,Viešpatie liepk mano darbdaviui, kad jis mokėtų man padorų atlyginimą; Viešpatie padaryk šitą valdžią į tokia, kuri teisingai paskirstytų valstybės biudžetą ir sutvarkytų mokesčius; Dieve padaryk šito žmogaus gyvenimą tokių, kad jis būtų priverstas gražinti man skolas“. Prie šių žodžių mes galėtume pridėti ir savo žodžių ir minčių, tačiau dažniausiai jos išreikš nuoskaudą, kad mūsų pasaulyje yra ne taip kaip turėtų būti.

Ką mano Dievas kiek ir ko mes turime turėti? Atsiminkime, kad Rojus sukurtas buvo Dievo, dėl to reikia manyti, kad Jis turi savo nuomonę, kiek ir ko pakanka žmogui. Jėzus sako, kad turtų paskirstymas dabar yra visai ne jo reikalas. Turtas gyvenime yra svarbu, tačiau šitas dalykas nėra tiek svarbus, kad dėl to būtų gadinami artimųjų santykiai. Mums svarbiausia priimti ta tiesą, kad gyvybė nėra pavaldi jokiam turtu.

Ką šiuo klausimu galėtume pasakyti apie tai kalbėdami bažnyčioje? Dievas mums duoda daug įvairiausių dalykų, ir visko gyvenime paimti tikrai nesugebėsime, dėl to reikia iš visų žemės dalykų atsirinkti tai, kas tikrai praverčia ir yra naudinga gyvenimui amžinybės kontekste. Tai ką tuomet galime bažnyčioje kalbėti apie pinigus? Ogi ugdyti tokią nuostatą, kokios iš mūsų tikisi Dievas. Todėl apie pinigus ir turtus, kalbame tik vadovaudamiesi Šventu Raštu, todėl turime mąstyti kaip juos naudoti Dievo karalystės investicijoms.

Iš tikrųjų, ne mūsų reikalas spręsti kam ir kiek reikia turėti, tačiau mūsų reikalas yra padėti nesuklupti godume, o atsirinkti ir praktikuoti tai, kas iš tikrųjų yra naudinga kiekvieno iš mūsų gyvybei.