Vertinami paprastieji

Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei variokų dirže, tik apsiauti sandalais, bet nesusivilkti dviejų palaidinių.
Morkaus 6,7-9

Po štai tokios liūdnos istorijos mes skaitome apie nuostabius dalykus. Dažniausiai nesėkmės verčia mus nuleisti rankas, ir manyti, kad mūsų įsitikinimai yra klaidingi ir visai niekam nereikalingi. Kristus šioje situacijoje yra priešingos mąstysenos pavyzdys. Savo gimtajame mieste jis yra pažemintas, neįvertintas, o gal būt net ir patyręs moralinį persekiojimą. Tradicinė religija meta Kristų lauk iš savo tarpo. Jo mokslą girdami, Jį patį kaip asmenį žemina. Visas ką tik patirtas pažeminimas buvo sukeltas ne vien tik dėl visuomenės požiūrio, kuriai toks Kristus nebuvo priimtinas, bet ir nukreiptas prieš patį Jėzų, kad šis savyje nemanytų esąs pašauktas Išgelbėjimo Misijai.
Po šio įvykio vyksta tokie dalykai. Pirmas yra tas, kad Jėzus savo mokiniams davęs valdžią sutramdyti netyrąsias dvasias juos išsiunčia į misiją.
Antras dalykas yra šiek tiek gąsdinantis. Jis siunčia juos tokius, kokie jie yra. Be specialių paramos fondų, be priemonių sustiprinti jų kalbamiems žodžiams. Jie patys yra patys svarbiausi resursai, kokius Dievas gali surasti šioje žemėje.
Visa tai, ko šėtonas tikėjosi pasiekti pažemindamas Kristų, suveikė atvirkščiai. Atstūmimas sustiprino Kristų ir Jis imasi naujos misijos formos. Dabar ne vien tik Jis eina per kaimus mokydamas žmones, bet ir paruošęs savo mokinius išsiunčia juos per kraštą skelbti Dievo karalystę ir žinią apie asmeninę reformaciją. Jeigu kas nors tave persekioja, vadinasi esi vertas to, turi savyje vertę, kuri kitiems kelią grėsmę. Jeigu lieki nuošalyje, tylus, švelnus, mandagus ir visus toleruojantis, tuomet kaip tik esi labai mažai vertas atkreipti dėmesį.
Kristus paruošdamas savo mokinius evangelizacinei tarnystei perteikia keletą dalykų. Jie patys ir jų žinia yra patys svarbiausi dalykai.
Kaip kalbame apie tarnavimą Dievui, dažnai mąstome apie programas, kuriose mes galėtume dirbti, tačiau dabar be tam tikros sumos pinigų jos negali veikti. Taip mes save pačius pažabojame klaidingu mąstymu. Negaliu Dievui tarnauti, nes neturiu tam dalykui nei pinigų nei priemonių. Kaip jums atrodo, kas šitai mums šnabžda į ausį? Sakome, jei Dievas norės, kad tarnaučiau, tai ir suteiks visas priemones, na o aš pirma jų palauksiu.
Ne, Kristaus mintyse ne priemonės, o mes patys esame svarbiausi. Ne resursai yra reikalingi tarnystei, o mes patys, kurie ir esame Dievo resursai. Ne specialūs fondai sukelia mūsų vertę, prie kurių prisirišę galime veikti, o mes patikėję Kristaus žinia, gyvendami ir dalindamiesi ja pakeliame savo vertę. Tik tuomet mes esame verti persekioti.
Lietuvoje bažnyčia yra įstrigusi į aklavietę. Jai išsivaduoti yra reikalinga dar viena ir galbūt pati reikšmingiausia reformacija –tikėti, kad mes Kristui esame reikalingi tokie kokius Jis mus pašaukė. Daugelis bažnyčių, įskaitant ir mūsų pačių, maitinasi vakarų fondais. Neteisinga yra manyti, kad be vakarų mes negalime funkcionuoti. Turtingos vakarų bažnyčios stato mums pastatus, maitina mūsų dvasininkus, mums duoda, kad mes galėtume duoti. Pasakykite, kiek daug yra čia Kristaus mąstysenos? Jeigu užsiblokuosime tokiame mąstyme, tai manau, kad Kristus nepajėgs išsiųsti skelbti Jo žinią, ne vien tik į gretimą kaimą, bet tuo labiau į kitą kultūrą. Nesakau, kad turime atsisakyti broliškos pagalbos, tačiau kartais mes prarandame save gaudami daug pagalbos iš kitur. Kadangi kiti mums duoda, tai mes užmirštame, kas yra dalijimasis tarpusavyje, kas yra parama vienas kitam Viskas yra kur kas paprasčiau, o mes tai padarome labai komplikuotu reikalu. Savo paliepime evangelijos pabaigoje Jėzus mintyse turi, kad tikintieji net persikels gyventi į kitą kultūrą, kur Jis yra nepažįstamas, ir ten skelbs žinią apie Jo atpirkimą ar asmeninę reformaciją. Dabartinėje sampratoje misionierius yra tas, kuris yra specialiai tam paruoštas, turi specialius fondus, kurie išlaiko jį, ir palaiko tai ką jis daro. Ši samprata gal ir nebloga, tačiau būtent dėl tokios sampratos daugelis į misijas neišvažiuoja kas turėtų į jas važiuoja, ir yra tokiu kurie užsibūna per ilgai, nes kartais ,,misionieriauti” yra tiesiog patogu. Taip, yra teisinga, kad turintis padeda neturinčiam, bet ir neturintis turi suprasti, kad jis pats yra Dievui pats svarbiausias resursas, kurį Dievas gali naudoti, nepriklausomai nuo to kiek jis tai dienai turės, jis gali vykdyti Dievo jam suteiktą misiją.
Sakysime, kad mažai turėdami mažai galime atlikti. Gal taip ir atrodo, bet savo turėjimais mes greičiausiai sužavėsime tuos žmones kurie mėgsta turėti, arba viską gauti už dyką. Jei turime įsitikinimą, jei pasitikime Kristumi ir einame Jo keliu, tai to ir yra gana. Nežiūrėkime į tuos, kurie vertina mūsų tikėjimą populiarumo standartais. Juk atstumtas ir persekiotas tikėjimas turi tikrąją vertę.

Pranašas be pagarbos

O Jėzus jiems tarė: ,,Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose.” Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.
Morkaus 6,4-6

Šis yra vienintelis Jėzaus atsakas į savo miestelio gyventojų išreikštą nepasitenkinimą. Prisiminkime, kad šiuos žodžius Jėzus taria sinagogoje. Greičiausiai jam tebestovint priekyje teko klausytis priekaištų. Dialogui matome vietos nėra, apie bendravimą, apie skelbtos žinios apmąstymą ir jos pritaikymą taip pat nebuvo kalbama. Tuometinėje sinagogoje, kaip ir šiuolaikinėse ,,šventyklos” stiliaus bažnyčiose dažniausiai tam nelabai yra vietos, išskyrus išreikšti nepasitenkinimams ir priekaištams.
Perfrazuodami Jėzaus mintį galbūt galime taip: ,,Pranašas yra mažai gerbiamas savo gimtinėje ir savo giminių tarpe, gatvėse su juo skaitomasi kaip su mažu vaiku.” Daug nefilosofuodamas asmenine patirtimi remdamasis galiu sakyti ,,Pastorius taip pat yra mažai gerbiamas savo giminių tarpe, su juo taip pat yra skaitomasi kaip su mažu vaiku.” Šiaip pastorius yra labiau apibrėžta asmenybė nei pranašas. Pastorius iš savo darbo valgo duoną, turi tam tikrą tvarkaraštį, atlieka jo tarnystei priderančius darbus. Pranašas daugeliui yra mistinis personažas – pats save išsilaiko ir nepriklauso profesionaliajai dvasininkijai, tačiau su įsitikinimu kalba tai, ką jam į širdį įdeda Viešpats. Pranašai dažniausiai sėkmingesnę tarnystę turi kažkur toli dykumoje, nei savo namuose, savo gatvėje, savo mieste.
Nesakau kad dabar yra blogai, kad pastorių Lietuvoje negerbia ir į juos žiūri kaip į mažus vaikus nežinančius ką jie daro. Jeigu taip yra, tuomet tai yra gerai, nes savo įvaizdžiu jie neperauga Kristaus, - su Juo artimieji taip pat nesiskaitė, Jo mokymo nepritaikė savo tikėjimui puoselėti. Kristus ne nusivildamas šiais žmonėmis sako šią frazę, o paprasčiausiai teigdamas kodėl jie nepriima jo.
Dažnai mūsų tikėjimas yra koncentruotas lyderio link. Ne Jėzus troškimas buvo pabrėžti savo reikšmingumą ir pristatyti save kaip ,,dvasingą” asmenį. Tuomet Jis būtų ne mokęs juos, o daręs stebuklus. Pranašai niekuomet savo asmeniu neparodydavo gero įspūdžiu. Vieni iš jų keistai rengdavosi, yra buvęs pranašas kuris visas nuogas vaikščiojo, kiti darydavo keistus darbus, kartais net kvailus sprendimus žiūrint visuomenės akimis, tačiau visa tai buvo daroma ne dėl savo gerovės, o dėl Žinios perteikimo.
Jėzaus priminis tikslas buvo puoselėti jų tikėjimą jiems primitinamose sąlygose. Liūdnas faktas buvo tas, kad girdėję žiną, miestiečiai susikoncentruoja ties asmeniu. Girdėję kvietimą radikaliajai asmenybės reformacijai jie susikoncentruoja ties skelbėju ir sako – o kas tu toks esi kad mums taip kalbėtum? Kodėl tu pas mus ateini su tokia žinia visai netinkamoje formoje? Kodėl tu neturi dvasininko įvaizdžio, o stovi lygiai toks pat kaip kad dėjai duris? Nepriimtinas esi mūsų tikėjimui, nors rodosi ir gerus žodžius kalbi!
Kaip šią Jėzų ištikusią situaciją mes galime taikyti savo gyvenimo aplinkybėse? Atrodo, kad tie kurie tikime taip stengiamės būti patrauklūs tiems kurie netiki. Dėl to mes kuriame bendruomenės susirinkimo įvaizdį, pergyvename jei susirinkimas yra negausus ir nejausmingas. Prieš formaliai pripažintus ir įteisintus norime pasirodyti vertais to paties statuso.
Jėzus šioje situacijoje laisvai galėjo elgtis kaip jie, nusispjauti ir apsisukus išeiti paliekant juos tokius nelaimingus. Nežinome ar taip jis darė, tačiau pakeliui eidamas sustojo prie žmonių kurie labai prašė, kad juos pagydytų, uždėjo jiems rankas, pasakė palaiminimą ir keliavo toliau į kaimus, apylinkes, pas žmones kurie jį priimdavo.
Ką toks Jėzaus pavyzdys demonstruoja mums? Gal kurie iš jūsų esate nusivylę tradicine bažnyčios susirinkimo forma ir ilgitės prasmingų ir Dievo link vedančių santykių? Nesakau, kas ant kulnų apsisukus reikia į viską nusispjauti ir išeiti bet kur, tai būtų klaidinga, neteisinga ir ne pagal Jėzaus pavyzdį. Kur kas teisingiau prieš einant pažiūrėt į savo aplinką ir eiti ten, kur Jėzus savo paprastume yra priimtinas, kur labiau yra sureikšminamas ne asmuo, o Dievo žodžio mokymas.

Pranašas be pagarbos

O Jėzus jiems tarė: ,,Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose.” Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.
Morkaus 6,4-6

Šis yra vienintelis Jėzaus atsakas į savo miestelio gyventojų išreikštą nepasitenkinimą. Prisiminkime, kad šiuos žodžius Jėzus taria sinagogoje. Greičiausiai jam tebestovint priekyje teko klausytis priekaištų. Dialogui matome vietos nėra, apie bendravimą, apie skelbtos žinios apmąstymą ir jos pritaikymą taip pat nebuvo kalbama. Tuometinėje sinagogoje, kaip ir šiuolaikinėse ,,šventyklos” stiliaus bažnyčiose dažniausiai tam nelabai yra vietos, išskyrus išreikšti nepasitenkinimams ir priekaištams.
Perfrazuodami Jėzaus mintį galbūt galime taip: ,,Pranašas yra mažai gerbiamas savo gimtinėje ir savo giminių tarpe, gatvėse su juo skaitomasi kaip su mažu vaiku.” Daug nefilosofuodamas asmenine patirtimi remdamasis galiu sakyti ,,Pastorius taip pat yra mažai gerbiamas savo giminių tarpe, su juo taip pat yra skaitomasi kaip su mažu vaiku.” Šiaip pastorius yra labiau apibrėžta asmenybė nei pranašas. Pastorius iš savo darbo valgo duoną, turi tam tikrą tvarkaraštį, atlieka jo tarnystei priderančius darbus. Pranašas daugeliui yra mistinis personažas – pats save išsilaiko ir nepriklauso profesionaliajai dvasininkijai, tačiau su įsitikinimu kalba tai, ką jam į širdį įdeda Viešpats. Pranašai dažniausiai sėkmingesnę tarnystę turi kažkur toli dykumoje, nei savo namuose, savo gatvėje, savo mieste.
Nesakau kad dabar yra blogai, kad pastorių Lietuvoje negerbia ir į juos žiūri kaip į mažus vaikus nežinančius ką jie daro. Jeigu taip yra, tuomet tai yra gerai, nes savo įvaizdžiu jie neperauga Kristaus, - su Juo artimieji taip pat nesiskaitė, Jo mokymo nepritaikė savo tikėjimui puoselėti. Kristus ne nusivildamas šiais žmonėmis sako šią frazę, o paprasčiausiai teigdamas kodėl jie nepriima jo.
Dažnai mūsų tikėjimas yra koncentruotas lyderio link. Ne Jėzus troškimas buvo pabrėžti savo reikšmingumą ir pristatyti save kaip ,,dvasingą” asmenį. Tuomet Jis būtų ne mokęs juos, o daręs stebuklus. Pranašai niekuomet savo asmeniu neparodydavo gero įspūdžiu. Vieni iš jų keistai rengdavosi, yra buvęs pranašas kuris visas nuogas vaikščiojo, kiti darydavo keistus darbus, kartais net kvailus sprendimus žiūrint visuomenės akimis, tačiau visa tai buvo daroma ne dėl savo gerovės, o dėl Žinios perteikimo.
Jėzaus priminis tikslas buvo puoselėti jų tikėjimą jiems primitinamose sąlygose. Liūdnas faktas buvo tas, kad girdėję žiną, miestiečiai susikoncentruoja ties asmeniu. Girdėję kvietimą radikaliajai asmenybės reformacijai jie susikoncentruoja ties skelbėju ir sako – o kas tu toks esi kad mums taip kalbėtum? Kodėl tu pas mus ateini su tokia žinia visai netinkamoje formoje? Kodėl tu neturi dvasininko įvaizdžio, o stovi lygiai toks pat kaip kad dėjai duris? Nepriimtinas esi mūsų tikėjimui, nors rodosi ir gerus žodžius kalbi!
Kaip šią Jėzų ištikusią situaciją mes galime taikyti savo gyvenimo aplinkybėse? Atrodo, kad tie kurie tikime taip stengiamės būti patrauklūs tiems kurie netiki. Dėl to mes kuriame bendruomenės susirinkimo įvaizdį, pergyvename jei susirinkimas yra negausus ir nejausmingas. Prieš formaliai pripažintus ir įteisintus norime pasirodyti vertais to paties statuso.
Jėzus šioje situacijoje laisvai galėjo elgtis kaip jie, nusispjauti ir apsisukus išeiti paliekant juos tokius nelaimingus. Nežinome ar taip jis darė, tačiau pakeliui eidamas sustojo prie žmonių kurie labai prašė, kad juos pagydytų, uždėjo jiems rankas, pasakė palaiminimą ir keliavo toliau į kaimus, apylinkes, pas žmones kurie jį priimdavo.
Ką toks Jėzaus pavyzdys demonstruoja mums? Gal kurie iš jūsų esate nusivylę tradicine bažnyčios susirinkimo forma ir ilgitės prasmingų ir Dievo link vedančių santykių? Nesakau, kas ant kulnų apsisukus reikia į viską nusispjauti ir išeiti bet kur, tai būtų klaidinga, neteisinga ir ne pagal Jėzaus pavyzdį. Kur kas teisingiau prieš einant pažiūrėt į savo aplinką ir eiti ten, kur Jėzus savo paprastume yra priimtinas, kur labiau yra sureikšminamas ne asmuo, o Dievo žodžio mokymas.

Atstumimas, nors ir viskas gerai

Išvykęs iš ten, Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: ,,Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?! Ir jie piktinosi juo.
Morkaus 6,1-3

Pradedant skaityti šią istoriją iš pat pradžių užplūsta geri jausmai. Viskas atrodo taip gražu. Jėzus sugrįžta į savo tėviškę, ateina į savo bažnyčią ir jis yra pakviečiamas pamokslauti. Jo tikslas greičiausiai yra puoselėti jų tikėjimą Viešpačiu. Jo pamokslas ne vien tik yra išgirstas, tačiau ir sujaudina daugelį klausytojų, kurie nedelsdami įvertina – Jėzus kalbėjo gerai, išmintingai ir įspūdingai ir negana to dar savo kalbą jis patvirtina jiems prieš nosį padarytais stebuklais.
Daugelis šiuolaikinės bažnyčios pamokslininkų norėtų kalbėti štai tokiomis Jėzaus manieromis ir turėti tokį žmonių patvirtinimą apie kurį skaitome šią akimirką. Viskas yra savo vietoje: tėviškė, šabas, sinagoga, mokymas, žmonės paveikti mokymo. Ko daugiau norėti, tačiau matome, kad tai kas rodosi buvo pasiekta, visiškai neparodė jokių rezultatų.
Pirmiausia apie tėviškę ir sinagogą. Tai atsako mums į klausimą – kur viskas vyko! Skelbti Dievo žodį visada norisi ten, kur žmonės Jį priima. Kaip gera yra kalbėti Evangelijos žinią ten, kur tave gerbia, kur tavęs klausosi ir kur sako – gerai kalbi. Šiuo atžvilgiu Jėzus buvo idealioje vietoje – savo tėviškėje. Tėviškė gera vieta dėl to, kad žmonės jau girdėjo apie Jėzaus atliktus darbus svetur, ir jie galbūt net tuo didžiavosi – vaikinas iš jų kaimo yra įtakingas kitose rajonuose. Greičiausiai todėl be jokių sunkumu Jėzui yra suteikiama teisė šabo metu sakyti pamokslą. Įdomu yra paklausyti žmogaus, kuris tapo populiariu kitose vietose, gal ką nors tinkama pasakys ir mums? Sinagoga šiuo atžvilgiu rodosi yra pati geriausia vieta skelbti Jėzui žinią – žmonės žino ko jie eina į sinagogą ir netgi turi lūkestį, kad joje bus kalbama sinagogai tinkamomis temomis.
Kitas pastebėjimas šiame tekste yra mokymas. Tikrai mes nemanome, kad Jėzus galėjo kalbėti netinkamai. Dažniausiai jo kalbos būdavo apie Dangaus karalystę, apie žmogaus asmenybės reformaciją, apie etiką tikint, pagalbą artimui. Ir šiuo atveju buvo greičiausiai dalijamasi viena iš šių temų, ir pasirodo ji atitiko klausytojų lūkesčius, kalba jie visai nenusivylė, netgi sakė – kokia kalba, kokia išmintis, ir kokie darbai!
Tačiau kas įvyksta, kad vietoj augimo Dievo pažinime juos apima pavydas, jie pradeda piktintis žmogumi, kuris ką tik įspūdingai dalijosi su jais žinia iš Dievo? Kristaus mokymas pasakytas savo laiku, tinkamoje vietoje visiškai nekeitė jų. O suklupuo jie būtent ant to, kas turėjo juos pakylėti.
Jėzus jiems pasirodė pernelyg savas. Religija dažniausiai dvasinį lyderį piešia kaip mistinę asmenybę, kuri kažkur giliai pasislėpusi medituoja ir girdi Dievo žodį, kuri žino ir atlieka teisingus liturginius ritualus tam tikrame pastate per kuriuos yra perteikiama dievybės malonė. Dvasinis lyderis dažniausiai kalba nenatūraliu liturgišku balsu, savo išvaizdai suteikęs paslaptingumo ir simbolinių ženklų, yra prieinamas tik arti supančių žmonių. Jėzaus stilius buvo visiškai priešingas šiam požiūriui. Žmonės todėl ir sako – jis pernelyg savas, juk tai Marijos vaikas. Mes atsimenam kaip jis bėgiojo be kelnių. Ir prieš kiek čia laiko jis man statė į namus duris ir taisė stogą? O dabar pamanyk tik, tapo toks iškalbingas! Būtent tai, per ką jie galėjo priartėti, per Jėzaus paprastumą ir prieinamumą, to jie ir nepriėmė. Jie negalėjo peržengti savęs ir priimti papildomos informacijos apie jų kaime gimusį Mesiją.
Labai dažnai mes laužome ietis kovodami dėl formos dalykų. Sakome, kad mūsų tikėjimas būtų tikras turime turėti pastatą simbolizuojantį mūsų pasaulėžiūrą, reikia turėti atitinkamus visų vertinamus liturginius elementus, turime tarnauti Dievui dalydami evangelizacinius lapelius, eidami ir barbendami į daugiabučių namų gyventojų duris, vykdydami eilę socialinių programų ir taip toliau. Tokiu būdų mes sukeltume įspūdį, kad esame labai paklusnūs Dievui ir taip Jam tarnaujame. Tačiau teisybę kalbant, visa tai yra tuščia. Tikėjimas yra puoselėjamas,ugdomas ir juo dalijamasi ne religiniuose pastatuose ir ne per šventąsias dienas, o kasdienybėje, savo namuose (kur nepaveidmainiausi) ir patarnavimu vienas kitam. Gal nustokime erzinti save pačius ir vienas kitą galvodami, kad kažko nepadarome. Nepadarome tiktai tuomet, kada nebendraujame tikėjimo bendruomenėje.
Klausimas kuris mums turi kilti– o kaip yra geriausia puoselėti savo tikėjimą? Tikėjimas dabar dažniausiai yra puoselėjamas šventadieniais, sinagogos arba katedros tipo susirinkimuose, kur vienas dėsto, kartais net labai gerai dėsto, o visi kiti yra klausytojai, vartotojai. Vieni iš jų linksi galvomis ir sako, kad buvo gerai pasakyta, kiti sėdėdami miega nes po šeštadienio yra išvargę, kitiems nepatinka pamokslaujanti asmenybė, dar kiti mąsto apie tai, kaip gerai praleis laiką po susirinkimo. Realybė ta – kad paskaitos tipo susirinkimai žmonių nelabai keitė tuomet, net ir Jėzui dėstant, tai kodėl jos turėtų keisti mūsų gyvenimą ir dabar? Berods Jėzus darė viską gerai, bet Jis buvo jų atstumtas. Ar nebus kad šventadieniai, spec.pastatai, spec.liturgijos, kad tie dalykai, kuriuos mes įvardijame gerais ir kuriais dažnai įrėminame tikėjimą, kartais užgožia visa tikėjimo galią transformuoti žmogaus gyvenimą? Ne, nekalbu apie visišką nepriklausomybę, neturėjimą atskaitomybės, ir tikėjimo išraiškos gairių. Kalbu apie aplinką kurioje Jėzus yra priimamas, kurioje Jam baigus kalbėtis yra nesipiktinama juo, o yra vietos diskusijai ir nuomonių pasikeitimui.

Jėzaus žodžiai prikelia gyvenimui

Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ … Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų.
Morkaus 5,35-42

Prisiminkime tai, kad šiuo metu, kai žmonės praneša Jayrui žinia, kad jo duktė mirė, Jėzus buvo susikoncentravęs į pokalbį su moterimi iš minios. Ši žinia atrodo atlaisvina Jėzų nuo įsipareigojimo eiti į Jayro namus, nes faktiškai nebėra ko ten eiti. Žmonės juk puikiausiai supranta, kada tuomet kai žmogus miršta, jis miršta, apie prikėlimą nebėra net ko kalbėti, tai gali padaryti tik Dievas, kuris į žmogaus šnerves įkvėpė gyvybės alsavimą. Akivaizdžiai Jayrui nulinksta galva ir greičiausiai jis jau pritarią žiniai pranešusių žmonių nuomonei – neverta gaišinti Mokytojo, čia juk mirtis.
Labai daug žmonių į Jėzų žiūri kaip į mokytoją, kuris mokina tam tikrų gyvenimo tiesų. Šie žmonės, kurie praneša Jayrui žinią apie mergaitės mirtį, yra iš tos pačios Jayro aplinkos. Jie ateina su ankstesne nuomone apie Jėzų, ir nežino kad ką tik įvyko pagijimo stebuklas šiai dvylika metų sirgusiai moteriai. Tas tuometinis Jėzaus sustojimas pokalbiui su moterimi Jayrą galėjo sutrikdyti, tačiau išgijimas sustiprino Jo pasitikėjimą Jėzumi. Jeigu Jis net nesąmoningai išgydė taip sunkiai sergančią moterį, tai turbūt Jis yra kur kas daugiau nei mokytojas, bet kas tuomet yra Jis toks?
Maži stebuklai padeda pasitikėti didesniais stebuklais. Mūsų gyvenime būna įvykių kurie mus trikdo, bet galutiniame rezultate matome, kad su Dievo pagalba juos nugalėjome. Savo laiku buvau užkietėjęs rūkalius, ir supratęs, kad rūkymas yra man žalingas. Daug kartų mėginau mesti rūkymą, vieną kartą išvėriau net apie metus laiko, tačiau visuomet vėl grįždavau prie mėgavimosi cigaretės dūmu. Priklausomybė buvo stipri, ir tikrai suvokiau, kad sąmoningai ir savo jėgomis atsikratyti rūkymo nesu pajėgus.
Kuomet pradėjau tikėti Dievu ir supratau, kad pas Jį einu kartu su Jėzumi, rūkimas man tapo visiškai nepriimtinas, nenorėjau gyventi tokioje priklausomybėje ir sakyčiau metimas rūkyti buvo vienas iš pirmųjų mažų Dievo stebuklų, kuris man reiškė labai daug. Jei Dievas gali mane išvaduoti iš priklausomybių, kurių nesu pajėgus pergalėti savo jėgomis, tuomet Jis gali padaryti kur kas didesnių dalykų.
Jėzaus žodžiai Jayrui - „Nenusigąsk, vien tikėk!“ duoda pagrindą Jo tikėjimo sustiprėjimui. Išgąstis arba baimė pražudo tikėjimą. Todėl mums savo gyvenimo situacijose reikia žvelgiant į Jėzų tikėti Jo žodžiais, kuriuos Jis yra patvirtinęs darbais. Tai kad Jėzus gali gydyti, Jayras matė, ir tai pastiprino jo tikėjimą, tačiau to, kad Jis gali prikelti iš mirusiųjų niekas nėra nei girdėjęs nei matęs – tuo dabar Jayras turi peržengti save ir patikėti Jėzumi.
Mes dažniausiai visada galvojame apie aplinkybes, kurių Dievas negali pakeisti. Bet ar pagalvojame, kad Dievas prisiima atsakomybę už savo žodžius? Jei Jėzus būtų taip kalbėjęs ir nieko negalėjęs pakeisti, tai Jis automatiškai įgautų šarlatano reputaciją. Tuomet ir Dievas, kuris šiame pasaulyje veikia per Jėzų, būtų nepatikimas šarlatanas.
Suprantama žmonės iš tokios pasaulėžiūros juokiasi. Jėzus nėra Dievas, ir mergaitė nėra nei užmigusi, nei nualpusi. Yra galimybė letargo miegui, bet čia jie tvirtina, kad ji yra mirusi. Ar nėra juokinga kažkam prisiimti atsakomybę, kad yra įmanoma mergaitę pažadinti iš mirties?
Mes patys gyvename laikais, ir daugelis esame stipriai mokyti pasaulėžiūros, kad žmogaus gyvenimas po mirties baigiasi. Žmogus neturi sielos, žmogus yra materiali asmenybė ir kūnui numirus pasibaigia ir žmogaus gyvenimas. Didžiausia nesąmonė, kad žmogus gali gyventi už materijos ribų. Vienintelis pagrindas šitokiai pasaulėžiūrai yra regėjimas, matymas to, kas vyksta su materija. Tačiau suvokime, kad mūsų regėjimas yra ribotas, nes matome tik tam tikro dydžio kūnus ir tai yra viskas. Mes nesame pajėgūs matyti nei mikroorganizmų, nei makrokūnų kurie yra už milijardų kilometrų nuo mūsų. Mes riboti, galbūt net tam tikra prasme akli.
Jėzus prikeldamas mergaitę mokina mus išsilaisvinti iš aklumo, iš matymo pasaulėžiūros bukumo. Nori gyventi ir pajausti viso gyvenimo vertę, tai tikėk Juo, nes Jis turi galią nugalėti materijos dėsnius, Jis gali parodyti erdvę apie kurią net negali įsivaizduoti.
Jei Jėzus prikėlė mirusią mergaitę, tai Jis turi galią ir mus bemirštančius šiame pasaulyje prikelti gyvenimui. Jei jis vaiką, kurio širdelė sustojo plakusi, kurį paliko gyvybės alsavimas vėl galėjo pastatyti ant kojų, galėjo sugražinti jo tėvams džiaugsmą, tai tą Jis ruošiasi atlikti kiekvieno gyvenime, kuris žiūrėdamas į savo aplinką mato ne tai, kas joje yra, o regi joje veikianti Dievą.
Gyvenimui Jis pas mus atėjo, tam kad atimtų mus iš šaltų mirties nagų ir sugražintu į namus.

Jėzaus Jėga pagydo moterį – o nuo ko mes esame pagydyti?

Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalios. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos.“
Morkaus 5,29-34

Tokių istorijų kaip ši Evangelijose nėra daug. Taip, daug žmonių išgydė Jėzus, tačiau nedaug štai šitokiu būdu. Atsiminkime, kad Jis buvo pakeliui pas Jayrą į namus, kur merdėjo jo dukrelė. Kiekviena minutė šioje situacijoje buvo reikšminga, laukti nebuvo ko, o čia Jėzus sustoja, atsigręžia į Jį supusią minią ir klausia kas prie Jo prisilietė. Labai keistas klausimas, kai tuo metu Jis yra minioje ir žmonės iš visų pusių Jį spaudžia.
Kalbant apie prisilietimą prie Jėzaus, yra keli požiūriai. Iš vienos pusės minios žmonės ne tik liečiasi prie Jo, bet greičiausiai ir spaudžiasi, bet Jėzus to visai net nejaučia. Kalbant apie mūsų laikus, daug žmonių apgaulingai galvoja, kad būdami bažnyčios teritorijoje ar įvykdę kai kuriuos bažnyčios liturginius ritualus ir būdami ,,prisispaudę” prie religijos, jie jau yra Jėzaus pastebėti ir jau su Juo yra užmegztas kontaktas. Nieko panašaus nėra. Minioje Jėzus yra Jėzus ir nieko asmeniško tarp Jėzaus ir minios nėra. Jis traukia minią, minia Jo klausosi, tačiau jeigu jiems išsiskirsčius nieko neįvyko, tai taip ir lieka viskas savo vietose, ir visai nesvarbu kiek kartu esi buvęs tokioje minioje, kurioje savo artumu buvo Jėzus.
Jėzus sustojo šioje minioje, nes joje buvo kažkas neįprasto, kas patraukė Jo dėmesį. Šios minios jūroje pasirodė Asmenybė. Jos tikėjimas iškilo virš visų lygmens, jos veiksmai, nors iš išorinės pažiūros visai ir nesiskyrė nuo minios, tačiau iš esmės buvo radikaliai skirtingi nuo visų žmonių. Ji tikėjo Jėzaus galia, ir Jėzaus galia susitapatino su jos tikėjimu.
Mokiniams Jėzaus klausimas pasirodė naiviai juokingas – todėl jie ironiškai atsako: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’ Mokiniai dažniausiai mato tik išorinį tikėjimą, va tokį kaip Jayro, kuris puola po kojomis, garsiai maldauja, ir tempiasi Jėzų pas save. Čia turime būti labai atsargūs – nebūtinai į prašymus ir santykį su Dievu turime ateiti rytietišku karštumu ir garsumu. Moteris prie Jėzaus prisiglaudė tyliai ir niekieno nepastebėta.
Dažnai man užduodamas klausimas yra – o kuo jūs, laisvieji krikščionys, skiriatės nuo katalikų? Kodėl tokioje nežinomoje bažnyčioje dirbi pastoriumi? Ar kartais nebūsi iš sektos? Jeigu kalbėti apie bendruomenės susirinkimo formą, tai principinis aiškinimas yra labai panašus – renkamės šlovinti Trejybės Dievą sekmadieniais, šloviname Jį giesmėmis, meldžiamės Jam. Stipriai skiriasi išorinė forma, nes neturime nuosavo pastato, gausybės dekoracijų, šimtamečių tradicijų, liturginių drabužių, daug ko neturime ko yra katalikybėje, ir mums rodosi, kad tuo pačiu turime tai, ko tradiciniuose tikėjimuose tikrai nėra, ir tai mums yra mūsų tikėjimo puoselėjimo bene svarbiausia prasmė. Šiaip visos krikščionybės esmė yra labai panaši – Jėzus yra mūsų Viešpats ir Išgelbėtojas ir mes tuo šventai tikime. Tačiau vis dėl to, kodėl išeiname iš tradicinės Lietuvos gyventojų tikėjimo formos minios, rizikuojame būti pavadinti kitokiais, pereiname į kitą statusą, kur valstybė mūsų nemato kaip pilnaverčių piliečių ir mūsų bendruomenėms yra taikomi net kitokie įstatymai? Kokia galia verčia mus taip elgtis? Atsakyti tokį klausimą yra labai sunku, nes esmė yra ne formoje, o pačiame gyvenimo būde. Liečiamės prie Jėzaus ne formalioje minioje, o individualioje ir savo bendruomeniškumo slaptumoje.
Jėzus visa savo esybe pajautė, kad iš Jo išėjo galia, todėl ir sustojo. Jo tariami rūpesčiai nustojo egzistuoti, Jis nustojo skubėti. Jėzus skubioje ir kritinėje rutinoje sustojo dėl apleistos moters. Keisčiausia, kad Jėzus turėjo tokiai moteriai laiko, kai tuo metu Jis ėjo net pas mirštantį žmogų. Net ,,nepastebimi” žmonės yra Jėzaus pastebėti ir visi svarbiausi reikalai gali palaukti, kai Jėzumi tikinti Asmenybė atsiranda minioje. Tuo turėtume suprasti, kad Dievas nėra per daug kuo užimtas, kad nepastebėtų mūsų. Per Jėzų Dievas mums turi laiko, per Jėzų Jis mato mūsų tikėjimą ir mums sako: tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos.

Lūkesčiai

Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų.“ …Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį, išgysiu!“
Morkaus 5,22-23; 25-28

Šios dviejų žmonių istorijos yra įžanga į įvykius, kurie vyks tą dieną. Jėzus ką tik buvo geraziečių krašte iš kurio Jis buvo gražiai išprašytas. Tai, kad Jis ten pagydė apsėstą žmogų ir pražudė porą tūkstančių kiaulių, šio miestelio gyventojai nelabai žino, tačiau jie žino tai, kad Jėzus yra išskirtinė asmenybė. Jis pagydo luošus ir nevaikštančius, tramdo žmones apsėdusias dvasias, mokina apie Dievo karalystę. Tiesa, tradicinio tikėjimo komisija paskelbė Jį sektantu, tačiau tos informacijos šiuo metu žmonės nelabai paiso.
Pas Jėzų žmonės ateina su tam tikrais lūkesčiais. Galbūt jie tikisi pamatyti kaip Jėzus veikia, galbūt nori Jo paklausyti, galbūt nori geriau suprasti Dievą? Jėzaus šiuo metu reikėjo visai miniai, tačiau čia yra du žmonės, kuriems jau niekas nebegalėjo padėti, ir niekam kitam taip nebuvo taip aktualu susitikti su Jėzumi kaip šiem dviem žmonėms.
Jayras yra sinagogos vyresnysis, savo šeimoje vyras ir tėvas. Mums visiems Jayras yra gero vyro pavyzdys vien dėl tos priežasties, kad jis rūpinasi savo šeima. Labai svarbu, kad šeimų galvos turėtų tikėjimą Dievu ir žinotų, kur yra reikalinga kreiptis krizės metu. Jo šeimoje didžiulis skausmas, nes dukrelė guli mirties patale. Ką tokiu metu įprastai daro tėvai? Dažniausiai kviečia gydytoją ir pasitiki jo gebėjimu, tačiau sužinojus, kad gydytojas yra bejėgis, tėvai dažniausiai nuleidžia rankas ir priima tokią realybę, kokia ji yra toje situacijoje. Šiuo atžvilgiu Jayras yra aukščiau už įrastą vyrą, nes Jis ieško Dievo veikimo. Būtų galima pasakyti – va melskis ir Dievas parodys kaip Jis veikia, tačiau taip mąstant vaikas ir numirs. Jayras ne vien tik tikisi Dievo veikimo, bet ir ieško Jo artumo ir būdo Jam veikti tose situacijose.
Pas Jėzų ateina ir serganti moteris. Ji taip pat su lūkesčiais, kurie nėra tokie dramatiški šiuo metu, tačiau labai varginantys viso jos gyvenimo kontekste. Jau dvylika metu ji serga kraujoplūdžiu. Ne, ji nemerdėja, kaip Jayro duktė, tačiau gyvena kaip mirties šalyje. Jos liga yra nualinusi ją fiziškai, ji visą savo turtą išleido gydymams, o reikalai vis dar blogėja. Per šią liga ji yra ,,nešvari”, jos niekas nekviečia į svečius ir ne kažin kas ją aplanko, ji negali eiti į šventyklą ir būti vietose kur daug žmonių. Ji ne tik gerų gydytojų ieškojo, tačiau tikėtina, kad ieškojo Dievo veido, tačiau Jis kažkodėl tylėjo ir negydė jos.
Jeigu gyveni ir Dievas vis neatsako į tavo maldas, ką tuomet daryti? Tau niekas negali padėti, Dievas tyli, o reikalai blogėja. Ką daryti? Šiaip dažnai nebelieka nieko kito daryti, kaip tik laukti ir priimti tai kas tiesiog ateina su laiku.
Šiems žmonėms atsakymas iš Dievo yra į jų miestelį atplaukęs Jėzus. Vienas iš jų kviečiasi Jėzų į savo namus, kitas iš jų tetrokšta tik prie Jo prisiliesti. Jayras aukodamas savo visuomeninį statusą kviečia Jėzų ateiti ir gelbėti iš mirties, moteris būdama ,nešvari” skverbiasi pro minią ir liečiasi prie Jėzaus apsiausto. Abu šie žmonės veikia peržengdami ,,savo” leistinas ribas, ir Dievas ateina į jų pasaulį.
Reikia manyti, kad mūsų tarpe bus žmonių, kuriems desperatiškai reikės Dievo gelbėjančios pagalbos, ir gali būti, kad jos reikės neužilgo. Nepamirškime toje reikmėje Jėzaus. Ieškokime Jo artumo, lieskimės prie visa ko, per ką Jo galia gali veikti. Žmonėms, kurie turi iš Jo lūkesčių Jis atsako, pas juos apilanko.

Papasakok nuostabius Viešpaties darbus

Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo, bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo.“ Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.
Morkaus 5, 18-20

Skaitome eilutes, kurios faktiškai parodo labai liūdną situaciją. Jėzus palieką Jį atstūmusia kultūrą. Jis atkeliavo į šį kraštą ir jame padarė nuostabų darbą. Pasigailėjo demonų apsėsto žmogaus, išlaisvino jį ir gražino jį atgal į visuomeninį gyvenimą. Šio žmogaus sugražinimo kaina nebuvo maža, tačiau galvodami apie žmogų turėtume sakyti –verta buvo sumokėti tokią kainą už žmogaus žmogiškumo atstatymą.
Ne visos kultūros priima Dievo malonę. Kaip šis geraziečių kraštas, taip yra daug ir kitų kraštų. Šiuolaikinė Lietuvos kultūra yra iš dalies priėmusi Evangelijos trupinius. Kultūriškai esame katalikiškas kraštas, todėl mūsų tautiečiams yra priimtos tam tikros bažnytinės mokymo srovės išorinės formos – gražūs pastatai, paslaptimi dvelkiantys liturginiai ritualai. Visa tai yra puiku, jei už tai nereikia mokėti, tačiau kai pradedame kalbėti apie įsipareigojimo kainą, apie mokymo perteikimą, apie šio tikėjimo kaip vertybės laikymąsi, tai labai greitai pamatome, kad ta forma nėra taip vertinama kai yra pareikalaujama įsipareigojimo.
Jėzus palieka kultūrą, kurioje Jis nėra priimtinas. Tiesa, kiekviena kultūra turi savo vietines kultūras. Kiekviena skirtingos konfesijos bažnyčia iš dalies irgi yra išskirtina savo kultūra su savo vertybėmis ir tam tikromis tradicijomis. Būna, kad yra bažnyčių kuriuose Jėzus kaip ir geraziečių krašte yra visai nepageidaujamas, nes Jo mąstymas neatitinka ,,bažnyčiokų” pasaulėžiūros ir į Jį žvelgdami jie bijo pasikeisti. Tokiu atveju, kai Jėzus negali daryti jokios įtakos Jis sėdasi į valtį ir keliauja toliau.
Labai įdomu, kad apsėstasis norėjo sekti Jėzumi ir keista, kad Jėzus nenorėjo jo pasiimti su savimi. Kodėl Jis taip keistai elgiasi? Kitose Evangelijų vietose skaitome, kad Jis kvietė žmones sekti paskui Jį ir tie atsisakė, o čia viskas atvirkščiai – žmogus siūlosi eiti paskui Jį, o Jis sako eik namo!
Tačiau nežiūrėkime į šį Jėzaus atsakymą, kaip į atstūmimą. Jėzus neatstumia jo, o įgalina jį veikti šioje kultūroje. Ten, kur Jis yra nepriimtinas gali veikti Jo įgalinti žmonės. Sakykime Jėzus yra visiškai nepriimtinas jūsų šeimoje. Kaip Jis gali įtakoti jūsų šeimą, kaip Jis gali pakviesti juos susimąstyti apie Dievą ir pakeisti jų gyvenimą? Pats Jis negali to daryti, nes Jam yra užtrenktos durys, tačiau namuose gyvenantis Jėzaus sekėjas turi tokią galimybę.
Žmogus nepriimdamas nuoskaudos taip ir padarė. Jis ėjo, gyveno savo gyvenimą ir skelbė, ką Viešpats jam buvo padaręs. Mes nežinome kokie buvo to jo skelbimo rezultatai, tačiau Morkaus Evangelijos 7 skyriaus pabaigoje skaitome apie tai, kad Jėzus grįžta į Dekapolį ir dabar Jo niekas iš tos kultūros jau nebevaro, o verčiau sako: ,,Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba[1].”
Ko mes galime išmokti iš visos šios istorijos? Mūsų praeitis yra vienas dalykas, ją reikia palikti (nereikia užmiršti), bet svarbiau yra dabartinė mūsų orientacija. Paliesti ir Jėzaus perkeisti nepulkime į senų įpročių liūną, verčiau keliaudami senais keliais kalbėkime apie savo pasikeitimą, Viešpaties gailestingumą ir Jo darbus.
Jėzus pradėjęs gerą darbą neužmiršta savo pradžios. Jam rūpi net ir tie žmonės, kurie Jį akivaizdžiai atstūmė, jų tarpe Jis palieka savą žmogų.
Galbūt jūs savo aplinkoje esate vienintelis žmogus pažįstantis Viešpatį, ir šiuo atveju būdamas vienintelis jūs ruošiate savo žmones naujam susitikimui su Viešpačiu. Darykite tai su Dievu nesiginčydami.
[1] Morkaus 7, 37

Apėmusi baimė

Jie ateina prie Jėzaus, mato sėdintį demonų apsėstąjį ­ tą, kuris buvo turėjęs Legioną, ­ apsirengusį ir sveiko proto, ir juos apėmė baimė. Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules. Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų išeiti iš jų krašto.
Morkaus 5, 15-17

Svarbiausias šių eilučių epizodas yra pasveikęs žmogus. Tas kuris gąsdino visus aplinkinių kaimų ir miestelių gyventojus, tas kuris klykaudavo ir daužė save akmenimis dabar jų akivaizdoje sėdi ramus ir sutramdytas.
Dievas daro stebuklus keisdamas žmones ir gražindamas juos į visuomenę. Stebuklas yra tame, kad tas kuris yra nevaldomas ir grėsmingas dabar yra normalus ir sveiko proto, ir tokio žmogaus nebėra ko bebijoti.
Pagalvokime kiek daug mūsų visuomenėje yra grėsmingų ir pavojingų žmonių. Na, štai šitokių pavyzdžių mes nepamatysime, nes tokie žmonės dažniausiai yra gydomi psichiatrinėse ligoninėse, tačiau kiek yra žmonių kurie būdami ,,sveiko proto” kelia visuomenei grėsmę ir niekas jų sutramdyti negali.
Nuo girtų vairuotojų keliuose žūna šimtai žmonių. Kiek žmonių kenčia dėl nesąžiningų darbdavių, kurie neišmoka pilno atlyginimo arba reikalauja iš žmogaus žymiai daugiau darbo nei jam už tą darbą sumoką? Žmonės, kurie atsistoja priekyje ir savo sprendimais tiesiogiai veikia kitų žmonių gyvenimo krypti ir yra šie įtakos žmonės, kurių paprastai eiliniai žmonės bijosi.
Na, o kas atsitinka, kai toks šiuolaikinis mūsų visuomenės ,,daug galinčio” klasės atstovas pažįsta Viešpatį ir nusižemina? Kai toks žmogus tampa sąžiningu žmogumi ir pasikeičia iš savo nenuspėjamo charakterio tapdamas maloniu žmogumi? Niekas negalvoja, kad tai yra stebuklas, nes Viešpats pakeičia jo nuodėmingą mąstymo pasaulėžiūrą į orientaciją gyvenimui su Dievu.
Šie žmonės išsigando ne tiek pamatę nuskendusias kiaules, kiek pasveikusį žmogų. Juos išgąsdino toks ryškus kontrastas, dėl to ką Jėzus padarė su šiuo žmogumi. Jeigu mes savo gyvenime lauksime tokio ryškaus kontrasto, tai gali būti, kad jo ir nesulauksime, tačiau ar tai reiškia, kad dėl to nematome veikiančio Dievo? Pasižiūrėkime bažnyčioje vienas į kitą ir pamatysime stebuklą. Gyvenę sau, rūpinęsi savimi, Dievą laikę filosofinę sritimi dabar labiausiai vertiname Dievo malonę ir šią vertybę statome prioritetu savo gyvenime. Bent jau tikiuosi, kad taip yra, kaip dabar pasakiau.
Atsimenu, kaip išsigando mano motina, kai jai papasakojau apie naują santykį su Dievu. Teko daug pasakoti ir aiškinti, tačiau nepatikėjo. Teko duoti skaityti knygas ir knygeles, tačiau vis vien tai buvo nelabai įtikinama. Mama apsiramino, praėjus kuriam laikotarpiui, matydama, kad gyvenimas pasikeitė gerąja prasme, na dar dėl garantijų mama atvažuavo patikrinti bažnyčios kurioje lankiausi.
Mano atsivertimas į Viešpatį šeimoje sukėlė šurmulį. Faktiškai taip ir turi būti. Nėra nuostabu, kad šie žmonės išsigando. Jų beprotis išgijo. Jų pačių viena iš skaudžiausių problemų dabar tapo visiškai nebe problema. Taip negali būti. Tačiau kita vertus baimę papildė ne vien šis žmogaus pasikeitimas, bet ir praradimai. Du tūkstančiai kiaulių nugarmėjo į ežero dugną. Reikia manyti, kad žmonės suprato, kad šio žmogaus demonai perėjo į kiaules ir dėl to tokie didžiuliai nuostoliai. Jėzaus, kaip matome, jie nekaltino, ir kaip galima kaltinti už pagydytą žmogų, tačiau materialiniai nuostoliai taip pat yra akivaizdūs. Jeigu įvertintume vieną kiaulę 350 litų, tuomet jie prarado apie 700000 litų. Per Jėzaus geradarystę prarastos nemažos miestelio pajamos. Tačiau čia slypi kitas įdomus faktas, jei tokia suma yra vertinamas vieno žmogaus pagijimas, ir neatrodo, kad būtų Jėzų ištikęs šokas dėl gyventojų praradimų, tai kokia yra žmogaus kaina?
Ko jie bijojo? Dievo? Jeigu Jo būtų pradėję bijoti, tai reikia manyti, kad jie būtų pasikvietę Jėzų kalbėti jiems apie Dievo karalystę. Ar nebus, kad jie išsigando permainos, ir iškarto galvojo ne apie Dievo galybę, bet apie save pačius? Jei Jėzus bus jų krašte, tai turėdamas tokių galių Jis gali sumanyti pakeisti jų gyvenimus, o to jie nenorėjo.
Visada didžiulės permainos sujaukia mūsų mąstymą ir veda mus apsisprendimų link. Dievas veikdamas keičia žmogaus gyvenimą. Jeigu reikia tai Jis taip daro ir su tam tikrais materialiniais nuostoliais.
Kaip mes turime reaguoti matydami Dievo veikimą darantį permainas? Bijoti? Iš dalies taip, bet bijoti ne to, kas gali atsitikti su mumis, o to, kad su mumis gali nieko neatsitikti.

Demonizuotos kiaulės

Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė kiaulių kaimenė. Dvasios ėmė prašytis: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“ Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa kaimenė, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere. Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią į miestą ir kaimus. Žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko.
Morkaus 5, 11-14

Kiaulės gezariečių krašte buvo normalus reiškinys, kaip ir kiaulės Lietuvoje. Yra nuomonių, kurios teigia, kad Jėzus pražudė kiaules dėl to, kad jos yra ,,nešvarios”, kad tai Įstatymo uždraustas valgyti gyvulys, o gezariečiai pažeidinėjo Dievo Įstatymą. Su tuo sutikti yra labai sunku, nes: 1) To įstatymo vykdymo Viešpats galėjo reikalauti iš izraelitų, bet ne iš geraziečių. 2) prioritetu Dievo įstatyme yra santykiai, o kiauliena yra mitybinės dietos reikalas. Būtų keista manyti, kad Dievas labiau rūpintųsi žmonių mityba nei santykių statymu. Tačiau vis vien, po akimis čia pasimaišo nemaža kiaulių banda, kuri Jėzui ir Jo mokiniams atplaukusiems į šį kraštą reprezentuoja visiškai kitokios pasaulėžiūros kultūrą. Į šią kultūrą ir atplaukė su misijine užduotimi ši maža žmonių grupelė.
Šioje istorijoje taip pat akivaizdžiai kalba dvasios, kurios prieš tai pavadino save Legionu ir kurios akivaizdžiai yra užvaldžiusios čia esančio žmogaus kūną. Kas yra dvasios? Grakiškame tekste šios būtybės vadinamos demonais. Mūsų klausimas būtu iš kur atsirado demonai, ir kodėl tokie jie yra? Tradicinis aiškinimas sako, kad demonai yra puolę angelai. Dabar jie yra šėtono pasiuntiniai vykdantys jo valią. Patys iš savęs prieš žmogų demonai galios turi nedaug, išskyrus tuos atvejus, kada pats žmogus jiems praveria savo gyvenimo duris. Jie kaip kenkėjai gali gadinti žmogaus gyvenimo aplinkybes, tačiau be žmogaus sąmoningo leidimo veikti jie neturi jokios galios. Šis žmogus buvo taip demonų užvaldytas, kad jau pats iš savęs jokios galios valdyti save nebeturėjo, vienintelė jo ateitis buvo kraupi mirtis artimoje ateityje ir amžinybė demonų draugovėje.
Turbūt esame girdėję tokį bažnytinį terminą – egzorcismas. Štai šiuo atveju tai ir vyksta. Demonų valdomas žmogus yra Jėzaus akistatoje, ir Jėzus Jo tokioje būsenoje nepalieka. Ilgo laiko demonų išvarymui skirti nėra laiko, juos arba išvarai arba palieki.
Akistatoje su Jėzumi demonai pradėjo prašytis leidžiami perkeliami į arčiausiai esamus gyvus padarus – kiaules, nes suprato, kad Jėzus jiems pasilikti žmoguje neleidžia. Šioje istorijoje sužinome tai, kad ir gyvuliai gali būti demonų apsėsti. Teko girdėti, kad Afrikoje pasitaiko liūtų žmogėdrų. Šiaip liūtai savo prigimtimi nėra žmogėdros, jie žudo tiktais dėl maisto. Gali būti, kad alkanas liūtas suės tą, kuris pasimaišys jam po kojomis, tačiau eiti medžioti žmonių nėra liūtų įprotis. Tačiau tuo metu, kai būna nesantaika tarp genčių, šamanai savo burtais ir religine praktika sugeba užkerėti pasirinktą liūtą taip, kad jis pradeda puldinėti ir žudyti žmones. Tokiu būdu, nenatūraliai liūtas tampa netyrosios dvasios apsėstu gyvuliu veikiančiu prieš savo prigimtį ir jis žudo žmones. Tai yra demonų apsėdimo pasekmė.
Jėzus demonams suteikia leidimą iš žmogaus persikelti į kiaules. Tai rodo Jėzaus Viešpatystę, ir demonai paklūsta Jėzaus žodžiui. Tačiau kiaulės demonų nepriėmė. Galbūt demonai galvojo, kad kiaulėse pagyvenę jie galės vėliau susirasti kitą juos priimantį subjektą, tačiau šiame epizode jie apsirinka.
Ši istorija turi mus stebinti tuo, kas gyvulys, kuris Rašte yra įvardintas nešvariu ir netinkamu maistui, pasirodo kai kuriais atvejais kilnesnis už žmogų. Kiaulė verčiau mirs, nei gyvens demonų įtakoje, kai tuo tarpu žmogus priėmęs demonus klykaus, bėgios, gąsdins aplinkinius, daužys save akmenimis ir t.t.
Ką galėtų Lietuvos bažnyčia išmokti štai iš šių kelių eilučių? Jėzus turi galią išvaryti demonus. Demonai yra realūs, jie yra dvasiniai parazitai, ir gyvena žmonese. Apsėdimų pasitaiko ir Lietuvoje, tik jie nėra gausūs. Tokiu metu žmonės dažniausiai kreipiasi į ekstrasensus, raganius, puola ieškoti šventų paveikslų ir nori kad jiems ,,dvasiška” asmenybė atliktų kažkokį ritualą, kai tuo tarpu tereikia artėjimo prie vizualaus Jėzaus kūno – Bažnyčios. Taigi, kai kuriais atvejais (kaip ir šiuo) kiaulės yra geros mokytojos. Jos bėga nuo demonų nuo demonų tolyn. Taip ir mes, bėkime nuo tos aplinkos, ar tokių dalykų, kuriuose demonai turi valią, neneškime svetimo jungo kuris veda į vergystę. Verčiau ieškokime Jėzaus, kuris taria savo žodį ir žmogus įgyja laisvę naujam gyvenimui.

Žmogiškumo likučiai - ,,mano vardas”

Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė priešais7 ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!“ Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“ Jėzus dar paklausė: „O kuo tu vardu?” Ji atsakė: „Mano vardas ­ Legionas, nes mūsų daug.“ Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.
Morkaus 5, 9

Žmogaus susitikimas su Jėzumi buvo dramatiškas. Iš vienos pusės grėsmingas žmogus Jėzaus akistatoje tampa romus kaip avinėlis. Jis parpuola priešais Jėzų, mano įsivaizdavimu, jis krenta ant kelių ir rankas pakėlęs ir jomis mojuodamas garsiai gąsdindamas šaukia ,,Ko tau iš manęs reikia, Jėzau…” Tokiu būdu jis, kaip ir mes visi, pasirodo labai prieštaringa asmenybė – iš vienos pusės jis savo prigimtimi puola garbinti Jėzų, iš kitos pusės savo protavimo likučiais priekaištaudamas jis mėgina Jėzų gąsdinti ir Jam priekaištauja: ,,Ko tau iš manęs reikia, Jėzau…”.
Panaši pasaulėžiūra yra būdinga šiam metui. Žmonės jau nebėra tokie drąsūs teigti – Dievo nėra! Jie sako, aš tikiu Jį! Tačiau kita vertus jie yra linkę sakyti – ,,Ko tau iš manęs reikia? Palik mane ramybėje, aš nieko blogo nedarau, tikiu tyliai, mąstau apie tave ir to man gana!”.
Ne tik Jėzus, bet ir visi aplinkiniai akivaizdžiai mato šio žmogaus problemą ir šio žmogaus prašymas – ,,palik mane ramybėje” yra daugiau nei kvailas. Kaip galima palikti žmogų pražūtyje, kai yra įmanoma jį iš jos išvaduoti? Ar galima atsižvelgti į tokį kvailą prašymą, vien dėl to, kad jam taip gyventi jau tapo gyvenimo norma?
Šioje vietoje mums Raštas apreiškia Dievo būdą. Visus mus Dievas mato panašioje būsenoje kokioje ir yra šis žmogus. Dėl mūsų Jis atėjo, kad galėtų ,,atverti mūsų akis ir iš tamsybių mes atsigręžtume į šviesą, nuo šėtono galybės – į Dievą ir, tikėdami Kristų, gautume nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais[1]”. Dievo būdas yra žmogų gelbėti, o ne palikti jį savo pražūtingoje ramybėje. Kiekvieną Jis gali gelbėti, kuris savo pastangomis artėja prie Jėzaus, nors ir prieštaraudamas Jam savo pakrypusiu mąstymu.
Kaip matome Jėzus kreipiasi į žmogų klausdamas jo vardo. Bažnyčioje yra paplitęs mokymas, kuris sekdamas šiuo pavyzdžiu teigia, kad norint išvaduoti žmogų iš apsėdimo reikia nustatyti koks demonas žmogų jį yra apsėdęs. Todėl egzorcistai nustatinėja demono rūšį, kad žinodami jo vardą, galėtų Jėzaus galia jį surišti ir iš žmogaus jį išvaryti. Na, nors tai ir skamba įtikinamai, tačiau šio atvejo tokiam paaiškinimui man atrodo naudoti nėra verta.
Turiu asmeninę nuojautą, kad Jėzus čia klausė ne demono, o žmogaus vardo. Pažindami Jėzų suprantame, kad Jis atstatinėjo žmonių santykį su savimi ir Jam įdomesni buvo žmonės nei netyrosios dvasios. Dėl žmonių išpirkimo, o ne dėl demonų sutramdymo Jis ėjo mirties aukuro link. Su dvasiomis Jis nekalbėdavo, išskyrus šį atvejį, kuomet leido joms išeiti į kiaulių bandą. Matydamas šį žmogų, Jėzus jam tiesia ranką mėgindamas sužadinti paskutinius jo žmogiškumo likučius, ir Jis klausia - ,,O kuo tu vardu?” Šis klausimas paprastai yra klausiamas žmogaus. Turbūt labai seniai kas šį žmogų klausė koks yra Jo vardas. Daugeliui jis velnio išpera, beprotis, banditas, durnius. Jėzui jis pražuvėlis, kuris dar gali būti išgelbėtas. ,,O kuo tu vardu?” – Jis klausia, ir žmogiškumas bunda. Daug nereikia, tik kelių žodžių. Jėzaus pavyzdyje mes matome principą klausti, rodyti susidomėjimą žmonėmis. Kaip mes darome kai susitinkame su nepažįstamais žmonėmis, ar rodome iniciatyvą, kuria domimės žmogiškumu juose? Kuria norime atvesti prie tiesos, kad jie yra Dievo, sukruti Jo ir Jam?
Žmogus berods prisimena savo vardą ir sako ,,Mano vardas…”, tačiau čia ir baigiasi šio žmogaus laisvė, likusi dalis yra demono atsakymas – ,,Legionas, nes mūsų daug!”
Kiekvienas iš mūsų turime kovoti už savo laisvę, savo žmogiškumą, savo unikalumą. Tačiau tiesa ta, kad patys iš savęs to padaryti negalime. Taip, kurį laiką, mes galime išlaikyti savo nepriklausomybę, tačiau vis vien, kažkada gyvenime norėsime priklausyti Tam, Kuriam priklausome pagal sukūrimo teisę! Yra skirtumas tarp žmogaus, kuris yra pilnas šventosios dvasios – jame vyrauja meilė, ramybė, džiaugsmas, kantrumas, susivaldymas, noras tarnauti, dirbti, pasireikšti. Žmogus, kuris yra dvasių galioje neturi valios saviraiškai – jis daro tai, ,,ką turi daryti”, ką jam diktuoja reikmės, ar kiti įtakos asmenys. Jis kalba žodžius kokių visai nenori kalbėti, elgiasi taip, kol galų gale yra išmestas už visuomenės ribų, jaučiasi taip, kad atrodo geriau būti mirusiu nei gyvu.
Jėzus, kaip netikėtas svečias pasirodo kiekvieno mūsų gyvenimo kelyje. Mūsų būsena, kad ir kokia baisi būtų, Jo negąsdina. Kad ir ką būtume padarę, kad ir kaip kvailai ar savanaudiškai pasielgę Jis mato mumyse slypinti žmogiškumą ir klausia mūsų vardo.


[1] Apaštalų darbai 26, 18