Dievas duoda pabaigą

O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.“

Luko 12,20-21

Jėzaus pasakojimas nesibaigia ,,ir turtingas žmogus ilgai ir laimingai gyveno, alų midų gėrė, linksmai pokyliavo ir pasitenkinęs visais malonumais palikdamas šį pasaulį persikėlė į Dangaus karalystę“.

Gyvenime kaip ir kine, yra pradžia, drama ir pabaiga. Gyvenimo dramos siužetas labai daug sprendžia, kokia yra Dievo duodama gyvenimo pabaiga. Jėzaus pasakojime Dievas joje yra pagrindinis veikėjas. Kiekvienam iš mūsų yra iš anksto numatyta gyvenimo pabaiga, todėl mes turime sau atsakyti šį klausimą: O kodėl mes mirštame? Dabartyje mūsų aktualiausias klausimas yra ,,Kaip mums gyventi?“, bet Dievas nori, kad pasvarstytume - ,,Kodėl mes mirštame?“

Beje, kaip turtai padeda pasiruošti mirčiai? Šio žmogaus situacijoje turtai pakenkė pasiruošti mirčiai, nes jam kvaila buvo galvoti apie tai, kad gali tekti mirti, kai gyvenimas yra toks geras ir malonus. Taip pat ir to vyro situacijoje, kuris iš minios paprašė Jėzaus dalyvauti dalybose, turtai mirštančiajam pakenkė. Tėvas mirė ir vaikai susipyko besidalydami turtą, nes apie testamentą galvoti atrodė pernelyg anksti, taigi turtai patarnavo ne šeimos vienybei ir tarpusavio meilei puoselėti, o tapo priežastimi, dėl kurios brolių santykiai pašlijo, atsirado nuoskaudos ir pykčiai ir net velionio tėvo vardas tapo laikomas ne pagarboje.

Pastebėkime tai, kad gyvenimo pabaigoje Dievas vis dėlto nori mus matyti turtingais, tačiau Dievo samprata ta, kad mums geriausia būti turtingais pas Dievą. Kas iš mūsų nenori būti turtingas? Kiekvienoje kompanijoje atsiras vienas du žmonės, kurie sakys – na dar ko, aš ir taip laimingai gyvenu, kam man tie rūpesčiai? Turtingas žmogus turi didesnes galimybes keisti aplinkybes, nei vargšas žmogus, todėl ir turtingo žmogaus darbai yra didesni ir turtingam žmogui suteikta didesnė atsakomybė negu vargšui. Dievas mus nori matyti iniciatyviais ir keičiančiais pasaulį, tokia ir buvo duota užduotis po žmogaus sukūrimo – valdyti ir vadovauti pasauliui, taigi matome svarbu turėti galimybes ir atsakomybes. Tačiau būti turtingu pas Dievą yra žymiai svarbiau, negu būti turtingu pasaulyje, nes toks žmogus per santykį su Dievu yra labiau pajėgus keisti aplinkybes, negu žmogus, kuris yra turtingas tik dėl savęs.

Vis dėlto, kaip mes turime gyventi tame supratime, kuomet gyvename su žinojimu apie gyvenimo pabaigą? Turtingas ūkininkas sulaukė aiškaus savo gyvenimo įvertinimo. Dievas jam tarė - ,,Kvaily!“, kai tuo tarpu žmonių visuomenėje jam sakė - ,,na ir šaunuolis tu, apsukrus, moki gyventi“.

Šį žodį ,,afron“ Jėzus naudodavo viešai, prieš tai jis buvo sakęs ,,Neišmanėliai (afron)! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?! (Lk 11,40). Graikų kalbos žodynas sako, kad šio žodžio prasmė yra

be priežasties, bejausmis, kvailas, durnas, be inteligentiškų atspindžių, veikiantis neapdairiai. Taigi, kvailumas yra trumparegiškume ir universalių dėsnių nesupratime. Niekas kūdikio nevadina kvailiu dėl to, kad jis nemoka elementarių gyvenimo dalykų, tačiau jeigu suaugęs žmogus yra išlikęs kūdikiu savo elgsena ir mąstysena, tuomet tokiam žmogui apibūdinti yra naudojamas žodis afron.

Na nė vienam nesinori būti pavadintu kvailu. Kai tai sako koks nors neišmanėlis tai jokio skirtumo, kaip liaudies patarlėje sakoma ,,kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako.“ Tačiau kai tai išgirsti iš autoritetingo ir garbingo asmens, tuomet yra labai nemalonu. Kaip vis dėlto yra su tais pasaulio ir dangaus turtais? Kaip tapti turtingu pas Dievą, ir kaip geriausia yra būti turtingu ir šio pasaulio ir dangaus pasaulio piliečiu?

Jaunystėje teko daug dirbti statybose ir per savo rankas perleisti šimtus, o gal ir tūkstančius plytų. Kaip būtų, jeigu dirbdamas statybose ir stovėdamas grandinėje per kurią keliauja plytos, jas ne perleistum, o dėtum šalia savęs į krūvelę? Akivaizdžiai gautum pylos, nes plytos toks dalykas, kuris labai gerai matosi ir yra būtinai reikalingos, kad būtų statomas namas.

Tačiau jei gyvenime per tavo rankas Dievas nori kažką statyti ir per jas jis leidžia gausybę savo gerovės, su tuo tikslų, kad tu tai perduotum kitam asmeniui, o tu dediesi tai į šalį, nutraukdamas perdavimo grandinę? Kaip tada atrodo? - esi apsukrus, ir iš gyvenimo moki pasiimti tai kas yra reikalinga tau, ar esi naivus ir neišmintingas Dievo gėrybių vagišius?

Tai ką reiškia tapti turtingu pas Dievą? Jeigu statybose dirbdamas žmogus atlikdamas savo darbą sąžiningai gauna atlygį, tai argi Dievas neatlygins kiekvienam, kuris sąžiningai atliks savo vaidmenį Jo karalystės tarnyboje? Pas Dievą mes turtėjame, jam tarnaudami. Panaudodami tuos gabumus, kuriuos Jis mums davė Jo vardo garbei, panaudodami tas žemiškąsias gėrybes Jo vardo garbei, paskirdami savo laiką Jo vardo garbei, atlikdami tarnavimą, kokio nenori imtis niekas kitas Jo vardo garbei, per savo rankas ištikimai perleisdami tai, ką per mus nori atlikti Viešpats, mes taip užsidirbame turtus Dangaus karalystėje.

Dievas duoda užsidirbti ir gyventi gerai

Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‘Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.’ Galop jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’

Luko 12,16-19

Štai Jėzaus pasakojimas, kuriuo jis pasakoja ,,sėkmingo“ gyvenimo istoriją. Dauguma mūsų siekia tokio gyvenimo ir yra tokių, kuriems pasiseka ir jie pasiekia savo užsibrėžtų tikslų. Mes matome žmogų, kuris savo gyvenime gavo viską ką panorėjo. Jis gimė, augo, išmoko amato iš kurio jis galėjo pragyventi ir netgi susikrauti daugybę įvairiausių gėrybių. Tai žmogus, kuris iš pasaulio pasiėmė viską kas jam yra geriausia savo sąžiningu darbu.

Svarstydami apie šią istoriją galime užsiduoti klausimą – o ką šioje istorijoje mes išmokstame apie Dievą? Tiesa, Dievas čia visai neminimas, tačiau pasižiūrėkime į istorijos užkulisius ir paklauskime tinkamus klausimus.

Ar ne Dievas palaimino šio turtingo žmogaus derlių? Iš tiesų, Dievas palaimino šio žmogaus rankų darbą, palaimino tuos laukus, kuriuose buvo pasėti grūdai ir pasekmėje buvo geras derlius. Gyvenime būna ir taip, kad neturtingas ir labai Dievo bijantis žmogus ūkininkauja ir jam nesiseka, tai žiūrėk vienais metais sausra, kitais metais potvynis, dar kitais metais mokesčių inspekcija ateina, o žmogus taip stengiasi, bet niekaip negali padoriai uždirbti. Atsakymų į tokius klausimus atrasti nelabai galime, tačiau gyvenime yra toks dėsnis, kad Dievas galų gale duoda kiekvienam tai, ko jis labai siekia. Pažiūrėkime, ūkininkas yra labai darbštus. Matydamas, kad negalės sutalpinti derliaus jis planuoja griauti savo klojimus, statytis didesnius ir į juos sugabenti visas gėrybes. Šalia ūkio darbų, jis užsiima ir statybomis, pastatyti naują pastatą jam tėra tik smulkmena. Greičiausiai šis žmogus dirbo netgi labai daug, gali būti kad nuo aušros iki sutemos, po 12-14-16 valandų į parą. Kiekvienas žmogus, kuris tiek laiko į dieną skiria darbui, ir jei tai dar tame darbe naudojama protą, tikrai tuomet jis užsidirba ne tik duonai bet ir pyragams. Taigi, gyvenime su mums duotu laiku ir mūsų gabumais mes esame pajėgūs užsidirbti, ir gyventi gerai pagal esamos visuomenės standartus.

Kam tikrai yra sunku pragyventi ar užsidirbti pragyvenimui? Dažniausiai tokiam žmogui, kuris apie tai negalvojo ir gyveno sau saugiai iš kitų malonės. Tačiau jeigu apie tai buvo galvojama ir investuojami savo gabumai, tai toks žmogus yra pilnai pajėgus pramaitinti savo šeimą ir turėti brangioms pramogoms.

Dievas mums duoda užsidirbti ir gyventi gerai. Matykime ir tai, kad Dievas mums leidžia leisti savo laiką taip, kaip mes jį norime leisti. Štai žmogus sako - ,,tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“

Šio žmogaus gyvenime mes nematome tokių dalykų kaip laiko švaistymas religijai, tarnavimas kitiems žmonėms. Jis galvoja apie prabangų poilsį ir nerūpestingą ateitį. Jo mąstysena remiasi tokia logika – kol galiu dirbti dirbsiu, na o vėliau iš savo uždribtų gyvensiu ir džiūgausiu.

Ar neatrodo, kad mes kartais taip galvojame? Dėl to svarbu atsakyti sau klausimą – o dėl ko gyvenu?

Gera žinia ir pagal visus Dievo dėsnius yra ta, kad siekdami to, mes visa tai galime turėti. Paklusk tam tikriems dėsniams ir turėsi tokių pasaulio vaisių. Tokiam siekimui tereikia panaudoti Dievo duotus gabumus, šiai vizijai skirti Dievo duotą laiką, dirbti uoliai, sutarti su žmonėmis ir tai bus pasiekta. Jeigu apgalvotai, daug ir sunkiai dirbsi, tuomet yra labai daug galimybių, kad bus įmanoma įsisprausti į visuomenės nustatytą sėkmingo gyvenimo standartą. Tokias galimybes suteikė Dievas, Jėzus apie tai kalbėjo atvirai ir mes neapgaudinėkime savęs, - jei to labai norime, tai visa tai galime turėti, tik reikia gerai pasistengt. Tačiau ar verta yra gyventi taip reikia toliau skaityti Jėzaus pasakojimą. Kaip mes? Ar sustosime gyvenime pasitenkindami pirmąją pasakojimo dalimi, ar siekiame atrasti antros pasakojimo dalies vertę?

Dievas duoda atsirinkti tai, kas yra reikalinga gyvybei

Vienas iš minios jam tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą.“ Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto.“ Luko 12,13-15

Vienoje šeimoje mirė tėvas, ir sūnums teko dalintis turtą. Pagal senovės paprotį, didžioji turto dalis teko vyriausiam sūnui, o kitiems sūnums tekdavo dalintis likusįjį turtą. Dalybos nebuvo tokios, kokių tikėjosi visi mirusiojo vaikai, vyresniajam teko daugiau, o likusiems mažiau negu buvo tikėtasi.

Suprantama, tokiose turto dalybose teko patirti nuoskaudas, kurios faktiškai pradėjo ardyti brolių santykius. Rodosi tai, kas kažkada šeimą statė ir teikė gerovę, dabar pradėjo ją ardyti, santykiai pradėjo blogėti, atsirado gilios nuoskaudos. Turtas tiesa išliko, tačiau turto efektas sunaikino tai, kas yra vertinama labiau už turtą – šeimos vienybę ir vienas kito vertinimą.

Štai vienas iš jaunesniųjų brolių, minioje klausėsi Jėzaus mokymo apie turto laikinumą ir žmogaus vertę, ir jam gimė mintis, - ,,Reikia, kad šitą pamokslą išgirstų mano brolis, gal jis tada pagalvos apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus laikinumą, apie savo brolius ir seseris, kuriems teko mažiau, ir kas žino, gal jis taps dosnesnis? Gal Jėzų su savimi pasikviesti pas savo brolį. Jeigu jo minios klausosi, tai tikrai ir brolis paklausys!?“

Taigi, panašiai taip prasidėjo šio pokalbio su Jėzumi istorija. Turtas tikrai yra svarbus žmonėms, ir žmonės šiuo klausimu eina į kraštutiniškumus. Vieni jo nori tiek daug, kad paniekina visus santykius su kitais žmonėmis, kiti žmonės turtą laiko tokia niekybę, dėl kurios nėra verta visai stengtis.

Labai keista, bet bažnyčioje yra baiminimąsi kalbėti apie turtus, tai yra apie pinigus ir brangius materialius daiktus, mat tokie pokalbiai yra nedvasiški, o kai kalbama ta tema, tai dažniausiai su ta mintimi, kad norima prisidengiant kilniomis idėjomis iš žmonių išvilioti kuo daugiau pinigų. Taip dažniausiai galvoja į bažnyčia atėję žmonės ieškantys Dievo karalystės, o čia jie išgirsta apie nuosavybės administravimą buitiniuose klausimuose ir savo gyvenimo resursų aukojimą.

Pažvelkime į Jėzų. Šį klausimą viešai jis svarstė gana dažnai. Jis sakė, kad pinigai žmogui suteikia džiaugsmo (Lk 15,9), per pinigus galima pasirūpinti rytojumi šioje žemėje (Lk 16, 4), per juos yra išgryninamas žmogaus charakteris (Lk 16,10), o mokant juos valdyti ir teisingai naudoti jie daug įtakos daro netgi amžinybėje (Lk 16,9).

Daugelis norėtų turėti daug pinigų ir turtų, kad galėtų juos valdyti, tačiau tikroji turų apgaulė yra ta, kad dažniausiai jie valdo tuos, kurių sąskaitoje ar dokumentų įrašuose jie guli. Tikrai, Dievas nori, kad žmonės gyventų turėdami pavalgyti, galėdami padoriai apsirengti, patirdami gyvenimo džiaugsmą. Šiam dalykui buvo sukurtas Rojus, kur nieko nereikėjo nei pirkti nei parduoti, nes viskas kas gyvenimui buvo reikalinga, buvo vietoje. Rojaus ilgesys yra kiekviename iš mūsų, tačiau nuodėmė iškreipė jo sampratą, dėl šios priežasties ir yra toks turto troškimas visoje žmonijoje. Pasvarstykime dėl ko kyla karai? Sakykime vienas įžeistas karalius karu keršija jį įžeidusiam, arba sakykime trokšdavo nuotakos, kurios jam duoti nenorėjo, dažniausiai tokie karai yra tik pasakų siužetuose , bet iš tikrųjų gyvenime retai (Biblijoje yra karas dėl garbės įžeidimo). Dažniausiai karai yra susiję su plėšimu, ir būna taip, kad turtas ir pinigai negyvenimui teikia gerovę, o gyvenimo gerovę pražudo.

,,Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“ - minioje pasigirdo nuskriausto brolio žodžiai.

Panašiai kiekvienas iš mūsų nori pasakyti Dievui - ,,Viešpatie liepk mano darbdaviui, kad jis mokėtų man padorų atlyginimą; Viešpatie padaryk šitą valdžią į tokia, kuri teisingai paskirstytų valstybės biudžetą ir sutvarkytų mokesčius; Dieve padaryk šito žmogaus gyvenimą tokių, kad jis būtų priverstas gražinti man skolas“. Prie šių žodžių mes galėtume pridėti ir savo žodžių ir minčių, tačiau dažniausiai jos išreikš nuoskaudą, kad mūsų pasaulyje yra ne taip kaip turėtų būti.

Ką mano Dievas kiek ir ko mes turime turėti? Atsiminkime, kad Rojus sukurtas buvo Dievo, dėl to reikia manyti, kad Jis turi savo nuomonę, kiek ir ko pakanka žmogui. Jėzus sako, kad turtų paskirstymas dabar yra visai ne jo reikalas. Turtas gyvenime yra svarbu, tačiau šitas dalykas nėra tiek svarbus, kad dėl to būtų gadinami artimųjų santykiai. Mums svarbiausia priimti ta tiesą, kad gyvybė nėra pavaldi jokiam turtu.

Ką šiuo klausimu galėtume pasakyti apie tai kalbėdami bažnyčioje? Dievas mums duoda daug įvairiausių dalykų, ir visko gyvenime paimti tikrai nesugebėsime, dėl to reikia iš visų žemės dalykų atsirinkti tai, kas tikrai praverčia ir yra naudinga gyvenimui amžinybės kontekste. Tai ką tuomet galime bažnyčioje kalbėti apie pinigus? Ogi ugdyti tokią nuostatą, kokios iš mūsų tikisi Dievas. Todėl apie pinigus ir turtus, kalbame tik vadovaudamiesi Šventu Raštu, todėl turime mąstyti kaip juos naudoti Dievo karalystės investicijoms.

Iš tikrųjų, ne mūsų reikalas spręsti kam ir kiek reikia turėti, tačiau mūsų reikalas yra padėti nesuklupti godume, o atsirinkti ir praktikuoti tai, kas iš tikrųjų yra naudinga kiekvieno iš mūsų gyvybei.