Pašalinta netyra dvasia
Tą dieną, tai Galybių VIEŠPATIES žodis, taip išdildysiu iš krašto stabų vardus, kad jie nebebus daugiau nė minimi, ir išvarysiu iš krašto pranašus bei nešvarumo dvasią.
Zacharijo 13,2

Galybių VIEŠPATS yra numatęs dieną, kada Jis sugriaus visus stabmeldystės pagrindus esančius Jo tautoje. Visas pasaulis turi savo stabus ir dar jais didžiuojasi. Rytuose mes matome, kaip šiuolaikiniai žmonės lenkiasi statuloms, gyvuliams ir juos garbina. Vakaruose pinigas yra visagalis stabas, kontroliuojantis visą žmogaus mąstymą, reikalaujantis juo sekti, jam dirbti, apie jį mąstyti, o dažnai tuo stabu būnu netgi ir aš pats, save mylintis ir garbinantis, pasitikintis savo jėgomis. Stabai yra įvairiausi, vieni turintys religinę formą, kiti ekonominę ar politinę, ir netgi emocinę.
Mes nežinome kaip, tačiau VIEŠPATS, kuris čia yra akcentuojamas kaip Galybių VIEŠPATS, išdildys iš krašto stabų vardus. Žmogus tiesiog turės įžvalgą ir aiškiai pasakys – ne, čia ne Dievas, o laikinas stabas. Ne šituo dalyku pasitikėti nėra įmanoma, nes jis tėra daiktas.
Turbūt mes nepagalvojame, kad šiuolaikinė visuomenė yra didžiulėje nešvarumo ir netyros dvasios įtakoje. Kas ji tokia ir kodėl mes jos nematome? Labai įdomu, tačiau Senajame Testamente šioje vietoje ji yra minima pirmą kartą. Žmonėms buvo duotas supratimas kas yra netyra ir nešvaru, ir kaip nuo to apsivalyti, tačiau tiktais vėliau jiems ateina priežasčių paaiškinimas, kad netyrumas yra dvasinės kovos elementas. Kadangi Dievo apreiškimas yra progresyvus, žmonės iš pradžių ir gerą ir blogą priimdavo kaip Dievo valią, tačiau Naujajame Testamente yra atskleidžiamas pilnesnis apreiškimas ir jau yra matoma, kad nedora dvasia veikia visą pasaulį. Net daugelis gerų žmonių gyvena visiškoje jos valioje. Kaip žmonės yra jos įtakojami?
Vienas dalykas yra gyventi darnoje su žmonėmis ir visiškai kitas yra turėti santykį su Dievu. Ši nedorybių dvasia yra apgaulinga tuo, kad ji daug nedaro didelės sumaišties žmonių santykiuose, kai žmonės leidžiasi tai ir daro, tačiau jos pagrindinė funkcija yra žmogaus nedarna santykyje su Dievu. Ji dvasiškai apakina žmogų ir šis nebemato Dievo.
Kaip kitaip stabmeldystė įsigyvavo žmonių tarpe? Kaip kitaip atsirado toks dvasinis aklumas, kurio pagrindu žmogus nukreipė savo mintis nuo Dievo į daiktą ar tam tikrą filosofiją? Apie tai labai aiškiai parodo amerikiečių filmas ,,Prarastasis”. Jame pasakojama apie žmogų, kuris lėktuvui patyrus katastrofą, atsidūrė negyvenamoje saloje. Savo skausmuose, liūdesy, nesėkmėse jis toje saloje susiranda naują draugą – kamuolį Wilsoną! Ant kamuolio savo krauju nupiešęs veidą, šis žmogus su juo kalbasi, klausia jo patarimų, ir netgi rizikuodamas savo gyvybę keletą kartų jis puolą šį kamuolį gelbėti.
Labai įdomu, kaip šiuolaikinis žmogus, nereligingas amerikietis, pradeda kalbėtis ir draugauti su kamuoliu? Atrodo, kad buvo tokia galimybė atsigręžti į Dievą ir pradėti pagalbos ieškoti jame ir rasti bendrystę ir draugystę su juo, tačiau kažkodėl Holivudo režisieriai pasirinko žmogaus draugu padaryti kamuolį. Ne, filmas nepristato kamuolio kaip stabo, tačiau nesuprasdami to filmo režisieriai greičiausiai parodė, kaip tiesiog šiandien spardomas kamuolys rytoj gali tapti draugu, o dar kitai kartai ir stabu.
Būtent netyrumo dvasia aptemdo žmogaus mintis taip, kad šis draugystės, paguodos, ir netgi išsigelbėjimo ieško visiškai trumpalaikiuose daiktuose, filosofijose, religingose struktūrose, žmonėse ir t.t. Ir ne tik ji aptemdo vieno žmogaus mintis, ji paveikia net visos visuomenės mąstymą. Jos įtakoje netgi susiformuoja kultūros turinčios savo nuostatos visiškai prieštaraujančios Dievui.
Atminkime tas dienas, kada žmones iš tikrųjų aukodavo savo kūdikius. Netikri dievai (t.y. nedorybės dvasia) ,,norėjo” žmogaus aukos, o akli žmonės taip ir darydavo. Taip buvo visur: rytuose, vakaruose, pietuose, šiaurėje. Dar tik prieš pusė tūkstantmečio Lietuvoje dar buvo garbinami žalčiai, ąžuolai… ir tai buvo gyvenimo norma.
Galybių VIEŠPATS išdildys stabų vardus, išvarys melagingo tikėjimo pranašus, bei pačią netyrumo dvasią.
Turbūt jūs galvojate, - vieną dieną bus gerai, nes visiems pradės aiškėti kas iš tikrųjų yra kas. Tačiau mums šiandieniniams gyventojams nereikia laukti tos dienos, nes Šventoji Dvasia jau šiandien daugumai iš mūsų yra apreiškusi Kristų, kuris mirė už mūsų nuodėmes ir prisikėlęs yra šiandien gyvas. Jis gimsta kiekvieno žmogaus širdyje, kuris pasigaili gyvenęs nedorumo dvasios įtakoje ir prašo Dievo, kad šis padėtų jam pakeisti savo gyvenimą.
Mūsų valia ir Dievo galia iš mūsų gyvenimo yra išvaroma klaidinga pasaulėžiūra ir nedorumo dvasia.

Atsivėręs šaltinis
Tą dieną Dovydo namams ir visiems Jeruzalės gyventojams bus atviras šaltinis nuodėmei ir nešvarumui nuvalyti.
Zacharijo 13,1



Kalbėdami apie šią pranašystę turime prisiminti jos pradžią. 12 skyriuje pranašas Zacharijas mato pasaulinį karą ir viso pasaulio tautų kariuomenes apsupusias Jeruzalę. Šioje situacijoje Viešpats žada apsaugoti Jeruzalę. Tuomet vyksta labai keisti dalykai, ir iš to kaip suprantame Dievą, galime pasakyti, kad jis išlieją savo Šventąją Dvasią ir žmonės pradeda matyti Kristų. Tautoje, kuriai turėtų rūpėti apsigynimas nuo priešų, prasideda dvasinis atgimimas. Visiškai susimaišo tuometiniai prioritetai, žmonės rauda dėl savęs pačių ne todėl, kad priešų kariuomenė už sienos, o todėl, kad yra pamatoma jų pačių prigimtis.

Čia turbūt mes turėtume paklausti savęs tai, ko Raštas nesako. Įdomu, ar visa tauta taip masiškai ir atgailauja? Greičiausiai atgailauja labai daug gyventojų, tačiau ne visi. Juk yra Šv.Rašte pavyzdžių, kada buvo sakoma, kad ,,pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai”[1],o mes suprantame, kad labai daug žmonių ėjo pas Joną Krikštytoją. Taigi ir šiuo atveju, tas atgimimas greičiausiai bus toks gausus, kad atrodys taip, jog visas miestas keičiasi, tačiau realybėje to nebus, ateities įvykiai demonstruoja, jog ne visa tauta atsigręžia į VIEŠPATĮ.

Kalbant apie ,,tą dieną” matome naujovę – visiems Jeruzalės gyventojams bus ,,atviras šaltinis nuodėmei ir nešvarumui nuvalyti”. Sakytume tai yra staigmena, kurios pasaulio gyventojai trokšta visą savo gyvenimą. Pirmieji prarastieji gyvenimo šaltiniai buvo Edeno sode. Dabartiniais laikais žmogus vis tebetrokšta rasti atgaivos kampelį, kuriame jis būtų ir saugus ir laimingas, na o to, kaip žinia nepavyksta pasiekti net patiems turtingiausiems pasaulio žmonėms.

Tie kurie rauda ,,Pervertojo” pradeda suprasti, kad Kristuje yra tas gyvenimo šaltinis. Gyventi jame ir yra turėti atgaivą, Dvasios ramybę, būti švariu, matyti ir siekti savo gyvenimo tikslo.

Jeigu mes matome žmogų kuris rauda ir gailisi, mes galvojame, kad jis jau ,,susitvarkė” su savimi ir nuo šiol jis jau gyvena su Dievu, tačiau turime pripažinti, kad dar nereiškia, kad liūdėjęs ir raudojęs žmogus pasikeitė ir pradėjo eiti Dievo keliais. Kur kas svarbesnis žmogaus valios sprendimas yra po liūdesio ir po raudos. Dažnais atvejais liūdesys atveda į savo gyvenimo tikslo permąstymą, tačiau keistis žmogus turi savo paties valios sprendimu. Žmonės jau seniausiai žinojo, kad Dievuje yra gyvybės šaltiniai, štai kaip kalba Senasis Testamentas: ,,Tu esi gyvenimo šaltinis, ir tavo šviesoje matome šviesą[2]” . Visa bėda, kad vaikydamiesi savo širdies troškimus, žmonės visiškai pakeitė savo gyvenimo prioritetus ir tai, kas jiems teikia gyvybę iškeitė į apgaulingą pakaitalą, tai ir sako pranašas Jeremijas: ,,Juk mano tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas, kiauras talpyklas, nelaikančias vandens[3]”

Šios Jeruzalei katastrofos metu, Jeruzalės gyventojai pradeda vėl regėti versmę iš kurios veržiasi versmės suteikiančios žmogui atgaivą, ir nuplaunančios jų nuodėmes ir visus nešvarumus. Jau kiauros vandens nelaikančios talpyklos kai kurių iš šių žmonių nebedomina, net jeigu jos atrodo ir žavios ir įtikinamai patikimos. Pastebėkime tai, kad toks Dievo atvertas šaltinis tai ne laikinas reiškinys, o yra nuolatos atviras kiekvienam, kuris trokšta prie jo ateiti ir nuplauti visus savo nešvarumus ir savo nuodėmes. Tiesa, kokius nešvarumus man čia reikia nusiplauti? Dievo įstatyme yra mokinama, kad žmogus tampa rituališkai nešvarus darydamas daugelį dalykų, kurie kartais gyvenime atrodo tokie natūralūs – prisilietimas prie mirusio kūno, nešvaraus maisto valgymas… Mes net nepastebime, kaip apaugame kerpėmis, kurios vienu metu atrodė visiškai net nepanašios į kažką tokio nuodėmingo, tačiau vėliau jos tapo storu sluoksniu užgožusiu gyvojo vandens sroves.

Vienas dalykas yra matyti Kristų ir visiškai kitas dalykas jį priimti. Vienaip yra dainuoti apie Kristų ir kas kita jį garbinti, viena reiškia neprieštarauti Kristui ir visai kita juo pasitikėti.



--------------------------------------------------------------------------------

[1] Morkaus 1,5

[2] Psalmė 36,10

[3] Jeremijo 2,13

Kodėl Dievui yra svarbu, kad žmonės išgirstų apie Jo Sūnų Jėzų Kristų?
Pradžia evangelijos Jėzaus Kristaus Dievo Sūnaus.
Morkaus 1,1

Greičiausiai šį įvadą į evangeliją Morkus parašė paskutinį, jame pristatydamas viso šio pasakojimo esmę. Morkus nori pasakoti apie Jėzų Kristų. Jis yra ir žmogus ir Dievo Sūnus.

Pats pirmutinis žodis, kuriuo Morkus pradeda savo pasakojimą yra arxei – pradžia. Dauguma Senojo Testamento knygų pavadinimai yra pavadinti pirmojo žodžio pagrindu, taigi jeigu mes naudotumės šio pačiu metodu, tada Biblijoje turėtume ne vieną, o keletą Pradžios knygų.

Pastebėkime, kad Morkus kalba apie Pradžią evangelijos. Tai yra, jis pasako, kad jis neperteikė visos evangelijos, o tiktais jos pradžią, tiktais tai, ką jis pats suprato, ir galbūt dalį to, kaip mes galime suprasti. Daugumai žmonių evangelija yra nesuprantamas žodis, tačiau tenka pasakyti kad daugumai krikščionių evangelija taip pat lieka paslaptingas žodis. Tai yra todėl, kad mes evangeliją suprantame tiktais dalinai, mes girdime jos svarbiausią žinią, mes ją svarstome ir ją priimame, arba ją atmetame. Daugelis labai greitai nori sužinoti apie Dievą viską – nori žinoti kaip Dievas privalo elgtis esant vienai ar kitai aplinkybei, nori žinoti kaip jis priima homoseksualistus, ką galvoja apie klounavimą, ar pasitenkina tuo kad yra tikima pasyviai ir t.t.

Evangelija kurią mums papasakoja Morkus parodo tiktais pradžią, ji yra transporto priemonė kuria mes pasirenkame keliauti gyvenimo keliais. Pradžia tai yra tos atviros durys. Galbūt todėl Morkus ir nesako, kad tai yra visa Evangelija. Ji nėra išbaigta ir nėra pilnai suprasta, iki kol joje nėra asmeniško dalyvavimo viso žmogaus gyvenimo kontekste.

Euangelion – žodis, kuris graikų literatūroje reiškė ,,pergalės žinią” arba ,,dėkingumo dovaną, tam kuris pranešė gerą naujieną”, ir tik vėliau pats žodis pradėjo reikšti gerą naujieną. Kas yra gera naujiena? Sakykime tais senais laikais kai pas karalių ateidavo pasiuntinys ir pasakydavo, kad dėl kilusio konflikto su kaimynų karaliumi teko susitarti ir susitaikyti ir dėl tų nesusipratimų nebus grasinto karo. Toks pasiuntinys karaliui pranešė tikrai gerą naujieną. Nebus be reikalo pralieto kraujo, biudžeto pinigai bus panaudoti vertingesniems dalykams, nebus puoselėjama neapykanta ir pykčiai, nebus grėsmės būti nuverstam nuo sosto. Kita panaši prasmė, kai karaliui praneša gerą naujieną apie laimėtą mūšį.

Kiekvienas iš mūsų taip pat turime kažką, kas taptų mūsų euangeliou – sėkmingai parduota arba nupirkta nuosavybė, paveldėtas palikimas, atsiskaitytos skolos, sėkmingas gimdymas, naujas geras darbas, įveikta liga, susitaikymas su priešu ir t.t.

Morkus visada sako, kad evangelija yra arba Jėzaus Kristaus arba Dievo. Nėra kitos geros žinios, nes palyginus su tuo, ką mums siūlo Dievas, visa kita nublanksta. Morkus pristato euangeliou kaip kur kas svarbesnį dalyką nei šios žemės žmonių santykių reikalai – evangelija pagal Morkų tai žmogaus susitaikymas su Dievu per Jėzų Kristų. Šią gerą žinią Morkus rašo pagoniškų kraštų žmonėms. Tai yra išgelbėjimo, paguodos, vilties, džiaugsmo, meilės, atsidavimo žinia. Ji skelbiama visiems kurie ieško atsakymų į prasmės klausimus, kurie ieško kaip patirti Dievą šio pasaulio dumble, ieško vilties pilkoje kasdienybėje, nori atrasti džiaugsmo šaltinį kai šalia skurdas, skausmas, laikinumas. Šios geros žinios nėra įmanoma atskirti nuo Dievo, nes Jis norėjo apie ją papasakoti žmonėms. Todėl ji ir yra Jėzaus, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus. Dievas nepasiliko kažkur ten, toli nuo mūsų, per savo Sūnų Jis pas mus atėjo. Jam buvo galima pažvelgti į akis, prie Jo galima prisiliesti, pasiklausti, jį buvo galima mylėti arba neapkęsti. Dievas Sūnus šiame pasaulyje buvo žmogaus Jėzaus kūne. Didžioji dauguma sekė jį dėl Jo dieviškų galimybių, tačiau Jis dėl to, kad elgėsi kaip Dievas ir buvo nukryžiuotas. Jo kūnas buvo sumaitotas ir nužudytas, visam pasauliui parodytas, kad tai ne Dievo, o žmogaus kūnas. Morkaus pasakojime mes išgirstame prieštaravimą šiai pasaulėžiūrai, tai pasakojimas apie Dievo Sūnų, kuris tapo žmogumi. Mūsų labui Dievas priartėjo.