Buvimas su Jėzumi prilygsta šventei?

Buvimas su Jėzumi prilygsta šventei?
Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Žmonės atėję klausė Jėzų: „Kodėl Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?“ Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi jaunikį, jie negali pasninkauti. Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus.
Morkaus 2,18-20

Ar pasninkas jums yra svarbus? Tai visai rimtas klausimas. Daugelis žmonių galvoja, kad pasninkas yra vienas iš tų religijos terminologijos sąvokų - ,,nevalgyk”, kurios turi tokį neigiamą atspalvį, kaip negerk, nerūkyk, nesimylėk, neapgaudinėk.
Nevalgyk – dažnai skamba taip – alink save neduodamas kūnui maisto. Tačiau toks supratimas nėra pasininkas.
Šioje situacijoje žmonės ieško kažkokių bendrų dalykų, kurių pagrindu norėtų atpažinti Jėzų, kaip žmogų atėjusiu nuo Dievo. Jų vertinimu Jonas Krikštytojas yra geras Dievo žmogaus įvaizdis. Jis teisus ir kalba tiesą nepaisydamas asmens. Jam labiau rūpi Dievo valia nei kūno lepinimas. Jis ieško Dievo artumo ir tose paieškose pasninkas yra tiesiog jo gyvenimo būdo dalis. Todėl jiem ir norisi paklausti, - o ką tu Jėzau manai apie pasninką? Kodėl tavo mokiniai sekdami tavimi taip puikiai leidžia laiką? Sekimas turėtų būti kur kas sunkesnis dalykas!
Mes žinome, kad Jėzus savo tarnystę pradėjo keturiasdešimties dienų pasninku, kurio metu jis atsispyrė šėtono pagundoms ir aiškiai užsibrėžė savo gyvenimo tikslus.
Jėzaus mokiniai nepradėjo savo tarnystės pasninku. Atvirkščiai jie ėjo su Jėzumi ten kur buvo galima sutikti žmones, ten kur vyko bendravimas. Juos mes pamatytume puotaujančius pas muitininką, šokančius vestuvėse, diskutuojančius pakelės užeigose. Natūraliai žmonėms kyla abejonių, kad štai tokiu būdu šie sekėjai mokosi iš Jėzaus dievotumo pamokų.
Klausimą Jėzus atsako klausimu – ar galima vestuvėse pasninkauti? Susidaro toks, įspūdis, kad buvimas su Jėzumi prilygsta šventei. Iš tikrųjų Jėzus taip ir sako – būti su juo yra maždaug tas pats kaip būti šventėje, todėl šiuo metu pasninkui yra ne ta vieta ir ne tas laikas.
Norėčiau, kad mes sustotume apmastyti šiuos Jėzaus žodžius. Kokių įvykių mes labiausiai laukiame, kad galėtume pralinksminti kasdieniškas savo gyvenimo dienas? Suprantama, mes mėgstame lankytis šventėse. Jeigu buvimas su Jėzumi yra šventė, tai kodėl mes tų švenčių taip vengiame? Gal mes nematome Jėzaus?
Žydai savo Mesijo laukė šimtmečiais, ir suprantama Jo pasirodymas jau turėjo būti šventė. Kiek laiko jų tarpe buvo Jėzus? Tradicija sako, kad jis gyveno 33 metus, mokslininkai patikslintų – 36-37. Klauskime taip – ar tikrai Dievo įsikūnijimas ir trumpas buvimas šioje žemėje neprilygsta šventei? Pažvelkime į visą žemės amžių ir paskaičiuokime kokią dalį užima kūniškasis Jėzaus apsilankymas, o tai prilygtų tik trumpai akimirkai, taigi, ar nėra verta šiems mokiniams švęsti tų dienų, kol Dievo Sūnus yra kartu su jais? Žinome, kad po keleto metų jie savo mokytojo šalia savęs kūne nebeturėjo, tuomet jie jau pasninkavo ieškodami Dievo artumo dvasioje ir ženklų atpažinti Jo valią.
Dabar pažvelkime į šią mintį ir pritaikykime ją savo gyvenime. Jeigu buvimas šalia Jėzaus yra prilyginamas šventei, tai ar neturėtų buvimas tikėjimo bendruomenėje prilygti šventei? Tikėjimo bendruomenė yra Kristaus kūnas, todėl Kristaus kūne turime mokėti džiaugtis tuo, kas mums neša džiaugsmą. Jeigu tokioje bendruomenėje nėra bendrystės, nėra džiaugsmo, nėra vilties, nėra esminių žmogiškųjų pasitenkinimo elementų, tai gal visai ne taip suprantame Kristų ir sekimą Juo? Eidamas Jėzus su savimi neša džiaugsmą ir viltį nepriklausomai nuo to, kokiose aplinkybėse mes gyvename. Norisi pacituoti laiško ištrauką iš Laisvųjų krikščionių bažnyčioms gerai žinomo misionieriaus David Shenk’o:
,,Aš ką tik sugrįžau iš Irano, kur keletas mūsų, menonitų, kelioms savaitėms lankėmės pas Qom miesto mulas. Tačiau kelionės kulminacija buvo bendros pamaldos penktadienio vakare Teherano mieste, sekmininkų bažnyčioje. Buvo nužudyti penki pastoriai. Bažnyčia buvo pripildyta, susirinko maždaug apie 600 žmonių. Tuomet kai šlovinome Dievą ašaros susimaišė su džiaugsmu .”
Kaip galima šlovinti Dievą ir turėti džiaugsmo, kai mieste nužudyti penkių bažnyčių pastoriai? Iš šių laikų krikščionių, kurie rizikuoja savo gyvenimu sekdami Jėzų, galime mokintis džiaugtis bendrystėje net ir tragedijos metu.
Dievo artybėje mes nepasninkausime, nors dabar ir pasninkaujame ieškodami Jo artumo. Dangaus karalystė tai vieta kur gyvensime Dievo artume, kur šalia mūsų matysime Jėzų, kur patirsime Jo gerumą visapusiškai, kur puotausime, džiaugsimės Dievu ir būsime visapusiškai laimingi.

Jėzus valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?

Rašto aiškintojai iš fariziejų, išvydę jį valgantį su nusidėjėliais ir muitininkais, prikišo jo mokiniams: „Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių.“

Morkaus 2,16-17



Turbūt apie Jėzaus gyvenimą būtų galimą pastatyti visai neblogą komediją. Tiktais ją reikėtų rodyti iš sterilaus religingo žmogaus perspektyvos. Jėzus daro tokius dalykus, kokių paprastai žmonės ieškodami pripažinimo ir visuomenės įvertinimo nedaro: Jis varinėja velnius, kas atrodo visiškai neetiška; Jis liečiasi prie raupsuoto žmogaus; Jis sakosi, kad atleidžia nuodėmes; Jis kviečia paskui save sekti tautinių interesų išdaviką; Jis valgo godūnų ir sukčių kompanijoje, ir atrodo jų būryje visai neblogai jaučiasi.

Įsivaizduokite kad pastoviai laikraštyje skaitote naujienas apie vieną teologą, kuris nuolatos daro tokius darbus. Ar jis neužsitarnautų visuomeninės paniekos? Labai sudėtinga mūsų amžiuje būtų pamatyti teologą puotaujantį su muitininkais ir visokiausiais neaiškiais tipeliais. Tiesa, Lietuvoje buvo panašus atvejis, kada vienas kunigas vieno savo gimtadienio metu skambino bažnyčios varpais, ir berods, kito gimtadienio, ar šiaip kitos progos metu buvo pamatytas puotaujantis merginų, muitininkų ir šiaip neaiškios kompanijos gretose. Tai tikrai sukėlė nemažai kalbų, ir atrodo jam buvo pritaikytos kažkokios tai bažnyčios sankcijos. Tačiau greičiausiai čia yra kitoks nei Jėzaus atvejis. Esminis skirtumas yra tas, kad būdamas abejotinos reputacijos kompanijoje Jėzus išlieka nepažeidžiamas. Jis nepuotauja slapta ir yra atviras visiems žmonėms vienodai, todėl Rašto aiškintojai Jį taip lengvai ir mato.

Yra tokių autorių, kurie pristatydami Jėzų prisigalvoja nesąmonių, pavyzdžiui - Marija Magdalietė buvo Jo meilužė, arba Jėzus yra homoseksualus. Štai tokios nuomonės yra be jokių pagrindų. Jeigu būtų taip, tada Jėzus būtų dvigubą gyvenimą gyvenęs žmogus, nuodėmingas kaip ir visi. Tuomet Jo misija yra nuotykių ieškojimas, o mes patikėjusieji esame paskutiniai kvailiai.

Matykime, kad Jėzus yra atviras, ir atviras taip, kad Rašto aiškintojai jį mato, ir blogiausia ką jie gali apie Jo elgesį pasakyti yra tai, kad jis valgo kartu su muitininkais ir nusidėjėliais. Jėzus yra matomas, o kaltinimas Jam yra metamas, kad jis nemoka pasirinkti tinkamos kompanijos.

Dažnai šventumą suprantame kaip baltą rūbą, o balti drabužiai tepasi. Daugeliui norėtųsi matyti Jėzų sterilioje ir švarioje aplinkoje, kur visi yra tokie šventučiai, geručiai…

Šventumą geriau būtų lyginti ne su balta spalva, o su šviesa. Skirtumas yra didelis, nes šviesa nesitepa. Tamsa šviesos neapjuodina ir neaptemdo. Atvirkščiai tamsoje net mažas šviesos spindulėlis gali patraukti daugelio dėmesį. Jėzus savo sekėjams priminė, kad jie yra pasaulio šviesa[1]. Taigi, šviesa turi šviesti, neatsižvelgiant į vietą.

Rašto aiškintojų kaltinimas yra kvailas. Žmogaus socialinė vieta visuomenėje neturi nieko bendro su nuodėme. Jėzus atėjo į šį pasaulį pakeisti nusidėjėlių lemtį. Jėzus paprasčiausiai ėjo pas tuos žmones, kurie aiškiai suprato šią prigimtinę ydą. Niekur nėra Rašte tokios vietos, kad muitininkai prikaišiotų Jėzui – va koks išdidus, valgo ir bendrauja su fariziejais!

Jeigu tai būtų šiandien, su kuo greičiausiai Jėzus valgytų? Neabejotinai jis norėtų pabūti su tokiu žmogumi, kuris pripažįsta savo nuodėmingumą ir su tokiu kuris jaučiasi teisus. Bet ,,teisuoliams” Jėzus parodydavo jų pasididžiavimą ir nuodėmingumą. Nusidėjėliui yra daugiau vilties pasikeisti, skirtingai nuo to, kuris atrodo teisus savo ir visuomenės vertinimo standartais.

Jeigu Jėzus parodė išskirtinį dėmesį tokiam žmogui kaip Levis, ir dar kartu valgė ir bendravo su jo draugais, tai Jėzus lygiai taip pat nori bendrauti su mumis. Mes gyvename ne vienatvei, o bendrystei. Kol dar matome save nusidėjėliais priimkime Jėzų į savo tarpą, nes kai pasieksime ,,teisuolio” statusą tada greičiausiai savo tarpe tokio Jėzaus jau nebenorėsime.







--------------------------------------------------------------------------------

[1] Mato 5,14