@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Trečiadienis, Vasario 09, 2005

Kankinantis reikalas

Pamačiusi egiptietės Hagaros sūnų, kurį ši buvo pagimdžiusi Abraomui, žaidžiantį su jos sūnumi Izaoku, Sara sakė Abraomui: „Išvaryk šią vergę su sūnumi, nes tos vergės sūnus nesidalys paveldu su mano sūnumi Izaoku!“ Šis reikalas Abraomą labai kankino, nes tai lietė jo paties sūnų.
Pradžios 21, 9-11

Ne kartą kieme esame matę žaidžiančius vaikus, ir nėra nuostabu, kad žaisdami vaikai pradeda nebepasidalinti žaislų. Labai natūraliai tuomet kyla konfliktas, kai vienas nori ir ima, o kitas gina savo turtą ir stumia šalin tą vaiką. Keista, bet tokiu metu yra galimi ir tėvų konfliktai.
Ar tai buvo panašus konfliktas Abraomo sūnų tarpe sunku pasakyti. Izaokas yra dar visai mažiukas, ką tik nujunkytas vaikas, o Izmaeliui šiuo metu kažkur 14-15 metų. Konflikto priežastis šiuo atveju nėra visai aiški. Hebrajiškas žodis šiuo atveju yra dviprasmiškas, nes įvairiomis kalbomis verčiamose Biblijose yra skirtingi vertimai. Žiūrint į pasakojimo eigą, manau, kad Sara užsirūstino ne dėl to, kad Izmaelis žaidė su jos sūnumi, o dėl to, kad jis iš jo šaipėsi. Izmaelis greičiausiai buvo ne lengvo būdo vaikas.
Vyresnio brolio požiūris į jaunesnįjį gali būti pakoreguotas tėvų sprendimu, bet iš tiesų čia tai dviejų motinų konfliktas, labai rimtas ir netgi senas, kuris persimetė į vyresniojo vaiko požiūrį. Vaikai gali būti žiaurūs. Stipresnis engia silpnesnįjį, dėl to, kad motina ponia uja motiną tarnaitę.
Sara negalėdama pagimdyti Abraomui sūnaus labai pergyveno, ir tuomet ji davė jam savo tarnaitę Hagarą, kuri nuo Abraomo pastojusi pradėjo didžiuotis prieš Sarą. Štai tuomet ir kilo šis dviejų moterų konfliktas, kurio metu Hagara bėgo nuo Saros. Tik VIEŠPATIES pažado būsimam kūdikiui vedama ji sugrįžo į ,,savo šeimą”. Šis Saros pareiškimas, kad reikia išvaryti vergę su sūnumi, tėra neišspręsto konflikto pratesimas ir baimė dėl ateities. Didžiausia žalą dažniausiai darome mes patys sau nepaisydami VIEŠPATIES, o kaltų ieškome visai kitur. Juk tai buvo Saros mintis padovanoti Abraomui sūnų, ir tai ji įgyvendino pasinaudodama racionaliomis priemonėmis. Abraomas iš tikrųjų susilaukė sūnaus Izmaelio. Tai buvo ne įvaikintas vaikas, ne ,,netyčiukas”, ne neteisėtas, o vyriausias Abraomo sūnus. Abraomas vėliau manė, kad Dievo pažadas yra susijęs su juo, nes prašė Dievo sakydamas: ,,O kad Izmaelis gyvuotų tavo malone!” (Pr. 17,18).
Daug tikėjimo dalykų galima išspręsti pasinaudojant racionaliu mąstymu, logiškumu, apskaičiuotu sprendimu, tačiau kai tokiu būdu mes ,,padedame” Dievui vykdyti Jo pažadus, mes save pačius įstumiame į kančias. Dievas yra pajėgus įvykdyti tai ką pažadėjo ir be mūsų pagalbos. Ne, vaiko šiuo atveju kaltinti nereikia, ir jau per vėlu yra kaltinti save pačius, geriausia yra ieškoti tinkamo sprendimo gailintis savo klaidų ir žiūrint į VIEŠPATĮ. Dievas Izmaeliui taip pat turi pažadą, kuris yra Abraomo sūnaus pažadas. Hagarai VIEŠPATS sakė: ,,Padarysiu tavo palikuonis tokius gausius, kad jie per daugumą bus nesuskaitomi” (Pr 16,10).
Abraomo kančia kilo iš to, kad jam reikėjo kažkaip suderinti šiuos du dalykus. Izaokas tikrai yra stebuklas, gyvas Dievo pažado įrodymas, Abraomo sūnus gimęs paveldėjimui. Izmaelis taip pat Abraomo sūnus, vyriausias sūnus, kuris yra pirmoje vietoje teisiškai paveldėti Abraomo paveldo. Taigi, kaip yra reikalinga teisingai pasielgti sunku atsakyti net ir senam Abraomui. Taip, Abraomas galėtų pasakyti Sarai – nutilk, šneki nesąmones, pasenai, nebesugebi nei galvoti nei spręsti mūsų pačių problemų, vaikas ne šuniukas, neišvarysi, tačiau jis taip negali pasakyti Dievui anuliuodamas Jo pažadą.
Kaip matome, šeimoje rimtas reikalas, sunkiai sprendžiami konfliktai, skilimas. Tai kas labai brangu Abraomui, Sarai trukdo gyventi. Abraomas nežinodamas ką daryti kankinasi. Ką rinktis? Sūnų Izmaelį ir antrą žmoną Hagarą, ar savo tikrąją žmoną su pažado sūnumi?
Iš tikrųjų, ką mums tikintiesiems reikią daryti kai kankina sunkūs sprendimai, kurie gali kardinaliai keisti netgi artimų žmonių gyvenimo tėkmę? Čia netgi nėra pasirinkimo, kuris galėtų būti teisingas arba klaidingas, abejais atvejais sprendimas yra blogas, nes yra kas dėl to kenčia. Jeigu Abraomas čia spręstų vėl racionalių ir loginių mąstymu, vėl būtų blogai. Šiuo atveju, kentėti tenka jam pačiam gyvenant šeimoje tarp kūjo ir priekalo. Ten kur nėra loginio spendimo, reikia laukti VIEŠPATIES žodžio.

0 Comments:

Post a Comment

<< Home