@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Trečiadienis, Liepos 13, 2005

Sulaužyta Sandora

Tikėkite manimi, ateina dienos, tai VIEŠPATIES žodis, kai sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kai paėmęs už rankos išvedžiau juos iš Egipto žemės. Nors aš buvau jų Valdovas, jie sulaužė mano Sandorą, tai VIEŠPATIES žodis.
Jeremijo 31,31-32

Manyčiau kiekvienas mūsų nuliūstame, kai sulūžta tai, kas mums yra reikalinga ir brangu. Tuomet dažniausiai turime rūpesčiu ir išlaidų, kurių galėjo ir nebūti. Jeigu kalbame apie daiktus, tai būna įvairiai, kartais sulūžusį daiktą galima pataisyti, kartais taisyti yra būtina, kartais taisyti neapsimoka ir geriau yra nusipirkti naują daiktą, tačiau beveik visada sulūžimas mums kažką kainuoja.

Kur kas daugiau ir skausmingiau kainuoja ne daiktų sulūžimas, bet tai, kas yra susiję su žmonių santykiais ir jausmais. Manau, kad didžioji dauguma iš mūsų galėtų pasakoti apie santykius, kurie kažkada buvo, o gal dar ir dabar yra mums brangūs, tačiau kurių jau nebėra. Tikrai skaudu, kada dėl tam tikrų priežasčių trūksta draugystė, subyra šeima, susvetimėja žmonės, kurie vienas kitą brangino.

Metas, kada Jeremijas išgirdo šiuos žodžius iš Dievo, Izraeliui buvo labai baugus. Tai 587 metai, kuomet Babilono kariuomenė apsupo Jeruzalę ir pralaimėjimas jau buvo akivaizdus. Žmonės suprato, kad jiems baigiasi toks gyvenimas, prie kokio jie buvo įpratę. Daugeliui šis Babilono užpuolimas baigėsi mirtimi, nemažai gyventojų patyrė tremtį į svetimą šalį, krašte gyventi liko tik skurdžiai ir net Babilono tremčiai netinkami žmonės.

Šiuo metu žmonės pradėjo prisiminti senovės pasakojimus apie malonę, kurią jiems parodė VIEŠPATS, ir nuo kurios jie nusigręžė, ir žinoma dabar jie gailėjosi, kad pasitikėjo ne Dievu, kuris išvedė juos iš Egipto nelaisvės, o savimi pačiais.
Senoji Sandora su Dievu, kurią Dievas su tauta sudarė ant Siono kalno ,,bankrutavo”, kadangi žmonės nuolatos ją laužė (32 e.) Nebėra jau ir šiaurinės karalystės dešimties Izraelio genčių, kurias užkariavo Asirija. Pagrindinis klausimas, kuris rūpėjo Jeremijui buvo labai akivaizdus: ,,Kaip Šventas Dievas gali turėti santykį su žmonėmis, kurie yra nuo Jo nusigręžę, kurie Juo nebetiki ir dabar papildomai dar yra ištremiami į nelaisvę į svetimą kraštą, kuriame greičiausiai dar lengviau jie praras savo kaip Dievo tautos išskirtinumą?”

Manyčiau, kad ir mes sau užduodame panašius klausimus:
· Ar mūsų tauta, na nors dešimtadalis tautos, kada nors atsigręš į VIEŠPATĮ, pakeis savo mąstyseną, sieks puoselėti tikėjimą?
· Ar aš pats pajėgsiu ateiti į tokį santykį su Dievu, kad man nebūtu ne tik noro pažeidinėti Dievo įstatymus, bet būtų noras ir aš pats būčiau pajėgus tarnauti Jam, mylėti Jį, ir gyventi pasitenkinime šiuo santykiu nebijant, kad aš pats kada nors jį sulaužysiu?

Jeremijui, iš VIEŠPATIES atėjęs atsakymas buvo naujas, nes to anksčiau iš Jo taip aiškiai jis negirdėjo. Ką žmonės turi žinoti apie save ir savo santykį su Dievu? Santykis su Dievu yra sugadintas, ir mes jo sutvarkyti negalime. Galime mėginti atstatyti, tačiau tai yra tolygu, kaip mašiną remontuoti be įrankių ir be atsarginių detalių, ar be klijų klijuoti sulaužytą kėdę.

VIEŠPATS apie save apreiškė galingais darbais, apreiškė save mums duodamas nuostabią kūriniją, kuri skelbia Jo šlovę, Jo grožį, Jo didybę. Matome ir nepastebime, klausome ir neišgirstame, liečiamės ir nepajaučiame. Kur toliau begalime eiti? Pasitikėti kažkokia dvasingumu alsuojančia religine sistema ar filosofine mąstymo srove? Iš tikrųjų viskas yra sugedę ir niekam netinkama, visuomenė morališkai žūsta ir mes nežinome ką daryti. Mes nežinome, tačiau VIEŠPATS žino. Ateina dienos Sandorai pildytis, ir mes ateisime su viltimi ir tikėjimu, pasitikėdami Dievu, kuris mus gano. Jeigu aišku tuo tikime.

1 Komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

<< Į pradžią