@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Pirmadienis, Rugpjūčio 30, 2004

Apsėstas vyras

Jie priplaukė ežero krantą geraziečių krašte. Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras.
Morkaus 5,1-2

Prieš sėsdamas į valtį Jėzus visą dieną praleido mokindamas minią ir savo mokinius. Labiausiai įsimintinas ir daugiausiai vietos užimantis yra pasakojimas apie sėklą ir dirvą, kurioje Jis primena, kad tik tinkamoje iš kelerių rūšių dirvų grūdai išauga į derlių duodančius augalus. Ilgai netrukus ir atėjo mokinių tikėjimo išbandymas. Ilgai nedelsdamas šėtonas pradeda veikti mokinių gyvenime bandydamas jų tikėjimą. Pirmiausia tai vyksta per sukilusią audrą, kurią Jėzus sutramdo žodžiais, kuriais Jis tramdė demoną apsėdusį berniuką, ir štai dabar jis juos tik priplaukusius krantą pasitinka gąsdindamas agresyvaus žmogaus pavidale.
Tame krašte šis vyras buvo pavojingas, jo niekas negalėjo suvaldyti ir žmonės jo šalindavosi. Toks žmogus, kuris save daužo akmenimis nesusimastydamas gali ir ką nors kitą apdaužyti. Toks žmogus, kurio vienintelė saviraiškos forma agresija ir smurtas gali būti pavojingas net ir būreliui taikių žmonių.
Kodėl atbėgo šis žmogus pasitikti šio būrelio sunku pasakyti. Galbūt jis visada taip darydavo, nes mėgdavo žmones gąsdinti. Mes nežinome, gal būt jis tokiu būdu susirasdavo sau maisto. Akivaizdu, - jis toks atsidūrė prieš Jėzų. Kažkaip mokiniai šioje istorijoje nebefigūruoja, lieka vien tik apsėstasis ir Jėzus.
Kas gali atsitikti susitikus šiems dviems? Vienas iš jų yra dangaus karalystės pasiuntinys, kitas iš jų yra užvaldytas tamsos kunigaikščio. Šį klausimą turėtume kelti ir šiuolaikiniame kontekste, - kas gali atsitikti, kai ties konfliktine linija atsistojate jūs – Dievo vaikas, ir kitas – akivaizdžiai Dievo priešininkas, praktikuojantis smurtą, nekontroliuojantis savo veiksmų? Neišsigąskime aplinkybių, kurios gąsdina pralaimėjimu, taip šėtonas nori veikti mūsų gyvenime. Prisiminkime ko mus mokino Kristus – per Jį esame šviesa ir druska šiame pasaulyje. Taigi, ir šioje situacijoje Kristus veikia ne savisaugos instinktu, o stodamas į akistata su baime.
Dabar pažiūrėkime į šį žmogų. Ironiškai galime pasakyti – štai laisvas žmogus. Kur nori ten bėgioja, ką nori tą ir daro, niekas jo negali valdyti! Tačiau tokia laisvė smirda nesveikumu. Kažkada jis tikrai buvo normalus žmogus, tačiau kažkas atsitiko ir jis tapo užvaldytas netyrosios dvasios. Kaip jį užvaldė netyroji dvasia mes nežinome, apie tai galime tik spėlioti. Tuomet tai buvo vieni dalykai, šiais laikais jie taip pat egzistuoja įgavę šiek tiek kitokią formą. Taip gali atsitikti per priklausomybę alkoholiui, narkotikams arba toksinėms medžiagoms, ekstarasencinių patyrimų praktikavimą, per psichinę ligą ar tiesiog dėl kokios nors kitos nežinomos priežasties. Daug nefilosofuodami štai ką galime pasakyti šio žmogaus būseną..
Pirma, jis gyveno baisioje ir izoliuotoje, mirties dvelkimo aplinkoje – tarp kapų. Akivaizdžiai jis yra už visuomenės ribų, ten kur normalus žmogus paprasčiausiai negyvena. Antra, jis apibūdinamas kaip žmogus gyvenantis be jokios savikontrolės ir jokių taisyklių. Žmonės jį sutramdydavo, tačiau sutraukęs grandines jis vėl ištrūkdavo. Tokioje būsenoje jis būdavo neprognozuojamas ir pavojingas. Trečia, jo savijauta yra siaubinga. Nemanau, kad šis gyvenimo būdas buvo jo svajonių išsipildymas. Jis nuolatos gyvena be poilsio, bastydamasis atokiose vietose, dieną naktį klykaudamas. Be džiaugsmo, be meilės, be ramybės. Ketvirta, jis kentėjo fizines kančias. Kaip suprantame jis buvo nepajėgus savęs valdyti, daužė savo kūną akmenimis, greičiausiai visas buvo sužalotomis galūnėmis, tragiškas pasižiūrėti. Jo fizinis stiprumas buvo ne iš sveiko gyvenimo būdo, o ne paaiškinamos demoniškos energijos prigimties. Penkta, jis buvo grėsmė visiems žmonėms.
Ar tokia buvo šio žmogaus tėvų svajonė, kad jų sūnus taps štai tokiu žmogumi, ar jis pats siekė tokio gyvenimo? Ne, greičiausiai tai atsitiko per elementarių Dievo teikiamų taisyklių nesilaikymą, kurių šis žmogus arba nežinojo, arba nepaistė.
Štai ši būsena, faktiškai parodo, kuo žmonės tampa, kai jie gyvena be Dievo. Jeigu mūsų gyvenimo vidurkis būtų ne 70, o koks 1000 ar 2000 metų, tai gyvendami be Dievo mes ne ištobulėtume, o labai greitai supanašėtume šia linkme. Šio žmogaus gyvenime įvyko nerealiai greita kūno užvaldymo sparta, kuomet Jis tapo valdomas ne Dievo, o piktosios dvasios.
Tiek mokiniai turėjo pamatyti, tiek mes turime suprasti, kad tuščia širdies erdvė visada užsipildo, ir tai kas ją užpildo faktiškai mus pradeda kontroliuoti.

h

Trečiadienis, Rugpjūčio 25, 2004

Miegas audroje

Tuomet pakilo didžiulis viesulas, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“
Morkaus 4,37-38

Bėdos labai dažnai mus užgriūva visai netikėtai. Visai nesvarbu kokios pasaulėžiūros žmogus jūs esate, sekate Jėzumi ar nesekate, tačiau ateityje mūsų laukia ir audros ir chaosas. Verta pastebėti yra tai, kad jos užgriūna ir Jėzų ir Jo sekėjus. Yra žmonių, kurie mano, kad Dievas turi tam tikrą sistemą, kurioje laikantis tam tikrų taisyklių nebus gyvenime bereikalingų bėdų ir chaoso. Žvelgiant į šį nutikimą šis dėsnis neveikia. Žiūrėkit, mokiniai yra Jėzaus artume, ir štai jie papuola į nepavydėtiną situaciją. Taip, žinant pasakojimo pabaigą yra lengva svarstyti, kad taip turėjo būti, kad Jėzus sau ramiai miegojo, dėl to, kad Jis gali tramdyti stichiją ir šiuo atveju Jis norėjo savo mokinius truputėli pamankštinti. Tačiau pažvelkime į gyvenimą ir susimąstykime, ar savo bičiuliui, kurio kūdikis serga vėžiu gali lengvai kalbėti, kad viskas bus gerai? Ar gali sakyti žmogui, kuris yra praradęs darbą ir neranda jo jau ilgą laiką, kad Dievas nori, jog jis patirtų neturėjimą dėl dvasinės gerovės? Iš tikrųjų draugas gyvena skolindamasis pinigų ir pergyvena dėl vis didėjančios skolos, tai labiau panašu į vergystę nei į dvasini augimą. Ar gali verslininkui Dievo vardu užgarantuoti sėkmę, kai jis beveik nuo pačios pradžios bankrutuoja ir išvis nežino kaip reikia prasimušti konkurencingoje rinkoje?
Dauguma Jėzaus mokinių buvo žvejai, ir jie yrėsi į kitą pusę nesitikėdami štai tokios audros, apie kokią rašo Evangelijos istorija. Galilėjos ežeras yra pats žemiausias gėlo vandens ežeras pasaulyje. Įduboje jis yra apie 210 m. žemiau jūros lygio, giliausioje vietoje siekia 45 metrus, jo plotas yra 20 km. ilgio ir 11 km. pločio. Šiltame šio ežero vandenyje plaukiojo labai daug žuvų. Ne vienas iš apaštalų buvo žvejai ir jie gerai išmanė žvejybą. Tačiau vienas dalykas ežere būdavo nenuspėjamas, tai oras. Pro tarpukalnes prasiverždavo šaltas oras, ir ežere labai staigiai atsirasdavo stiprus vėjas, kuris keldavo labai smarkias audras. Ši audra buvo tokia, kad jau net patyrę žvejai pradėjo iš baimės šaukti, ir galvojo kad šios yra paskutinės jų gyvenimo akimirkos. Kaip kvaila, sekdami Jėzų jie papuola į tokią audrą, kokios nėra patyrę net dirbdami savo darbą. Sekdami Jėzų jie papuola į tokį chaosą, kuriame galėtų nebūti, jeigu jie nebūtų aklai Juo pasitikėję!
Iš miegų pažadintas Jėzus girdi kaip per vėją ir audros garsą Jam šaukia - ,,Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?” Ar iš tikrųjų taip mokiniai pradėjo galvoti apie Jėzų? Ar Jis atrodo toks abejingas? Nuovargis padarė savo, - Jėzus kur sėdėjo ten ir užmigo. Jo negąsdino nei stiprus vėjas, nei vanduo valtyje. Jis paprasčiausiai saugiai ir saldžiai miegojo, kai tuo tarpu mokiniai iš paskutiniųjų kovojo su stichija.
Šiose eilutėse slypi nuostabi paslaptis. Keliamas klausimas - ,,Ar tau nerūpi?” Iš tikrųjų taip! Jis yra ramus ir Jam nerūpėjo, ir todėl Jis miega. Didžiausiame chaose, kuris žmonėms kelią baimę, Jėzus miega. Fiziškai Jis sveikas, protinių sutrikimų taip pat nepastebėta. Jis miega audroje. Galbūt galėtų būti kažkas daugiau, nes kiti nemiega, o Jis miega visiškoje ramybėje. Galbūt čia mes įskaitome Gerosios Naujienos principą -sveikas ir be psichinių sutrikimų žmogus turintis ramybę su Dievu, miegos net ir didžiausio chaoso metu? Panašus pasakojimas yra Jonos knygoje. Pranašas Jona, bėgo nuo Dievo valios ir jo laivas papuolė į audrą. Tuo metu, kai laivo jūreiviai į jūrą mėtė laivo krovinį ir aukojo savo pasaulėžiūros dievybėms, Jona laivo apačioje sau ramiausiai miegojo, o pažadintas iš miego Jis paprasčiausiai žinojo audros priežastis ir ką tuo metu reikia daryti.
Kaip mes turėtume reaguoti į žmonių užduodamus klausimus į aplinkui veikianti chaosą? Jie klausia - ,,Ar tau nerūpi, kaip tu gali ramiai miegoti, kai tokie dalykai aplinkui dedasi?” Atsakymas rodosi paprastas – Jei yra ramybė su Dievu, tai Dievo ramybė yra ir audroje! Galbūt tame chaose yra nenumatytų nepatogumų – šiuo atveju tai šlapia, vėjuota, galbūt šalta ir baisu, tačiau visą šitą apgaubia ramybė iš Dievo. Gyvendami su Dievu, mes nesimokiname pažinti kažkokios tai sistemos, kurios laikydamiesi atsistoję tam tikra akimirką tam tikru kampu išvengsime aplinkybių chaoso. Ne, dėl Dievo artybės mes pačiame chaoso sūkuryje turime ramybę. Nuo chaoso nereikia mums atsiskirti, nereikia apie jį mąstyti, kaip apie reikalingą mūsų brendimui, nereikia atsipalaiduoti ir liesti jam visiškai tave kontroliuoti taip pat. Paprasčiausiai reikia turėti ramybę. Nebijoti net ir grėsmingų aplinkybių į kurias pakliuvai teisingai gyvendamas. Jei Dievas mus atplukdė į audrą, tai audroje mes ir turime būti. Esminis skirtumas tarp Kristaus sekėjo audroje ir žmogaus gyvenančio savo pasaulėžiūros pagrindu yra tai, kas sekėjas gali ,,pasižadinti” Jėzų. Ne mes, o Jis nuramina audras.


Ketvirtadienis, Rugpjūčio 05, 2004

Sekimas Jėzumi kasdienybėje į audrą

Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys.
Morkaus 4,35-36

Morkaus evangelijos ketvirtą skyrių mes galėtume pavadinti ,,valties pamokslu”. Mokyti Jis pradėjo paežerėje, tačiau susirinkus didžiulei miniai Jis įlipo į valtį ir visą dieną praleido mokindamas. Iš vienos pusės pagalvojus – didelis čia dalykas mokyti žmones, tačiau kitą vertus šios mokymo dienos būdavo labai sunkios Jėzui. Mes turbūt nelabai suprantame kiek jėgų pareikalauja kalbėjimas miniai atviroje teritorijoje. Na pakalbėti vieną valandą pakėlus balsą iš dalies galima, tačiau visą dieną skirti tokiam mokymui yra ypatingai sunku. Nėra ko stebėtis, kad Jėzui mokiniams paliepus irtis į kitą ežero pusę, likusius darbus užbaigė Jo mokiniai. Pats Jėzus jau buvo visiško neveiklumo būsenoje ir mokiniai Jį pasiėmė tokį, koks Jis sėdėjo valtyje.
Labai dažnai krikščionys įsivaizduoja Jėzų kaip supermeną – stiprų, turintį daug energijos, gebantį daryti viską kam Jis pasiryžta. Tokio požiūrio laikydamiesi kai kurie krikščionys galvoja, kad net mirtis ant kryžiaus Jėzui nebuvo labai sudėtingas dalykas – Jis juk Dievas, Jis viską žinojo ir viską galėjo pakelti! Šiuo atveju, mes matome priešingai labai žmogišką Jėzų – išvargusį, nusilpusį ir persidirbusį. Lietuvių pasaulėžiūroje labai daug kas tokį Jėzų ir įsivaizduodavo, iš to ir turime Rūpintojėlį. Jam rūpi padėti žmonėms, bet pristigęs jėgų Jis paprasčiausiai yra pervargęs ir jau mokiniai tarnauja Jėzui norėdami Jam padėti.
Mokiniams ši diena buvo pilna klausimų ir atsakymų. Apskritai, tai visai nebloga diena. Jie buvo šalia Jo visą dieną, darė tai kas atrodė tuo metu reikalinga, o atėjus vakarui paklusę Jo paliepimui patys imasi savo darbo ir iriasi į kitą ežero pusę.
Natūralūs ir kasdieniški dalykai mūsų krikščioniškame gyvenime taip pat yra svarbūs. Tiesiog nemažai yra tokių dienų, kuomet mes esame visai nematomi. Neaišku ką darėme, kur buvome, kuo pasitarnavome kitiems, tačiau tam tikrą akimirką išgirdę Jėzaus pakvietimą susiruošiame ir vykdome mums skirtą tarnystę. Mes nežinome kokį atpildą ta tarnystė mums duos, nežinome ar apskritai joje yra kokia nors prasmė, galbūt net galima pareikšti savo nuomonę – kam irtis, ar nebūtų galima ir čia pernakvoti!? Kuo yra ypatingas sekimas paskui Jėzų tokioje kasdieniškoje buityje? Ne, ne rezultatai yra svarbiausia, o pats buvimas šalia Jo. Rezultatai yra Jėzaus reikalas, o mes savo pašaukime laikomės už irklų. Paprasčiausiai gerai yra daryti tai, kas yra reikalinga padaryti, ir ko Jėzus už mus nedarys.
Bažnyčioje Jėzus vietoj mūsų neparuoš patalpos pamaldoms, nenešios garso stiprinimui kolonėlių vietoj mūsų, čia yra reikalingi konkretūs mokinių darbai. Dažnai netgi atrodys taip, kad bažnyčioje Jėzus miega, nėra Dvasios jėgos, mokiniai yra užsiėmę savo kasdieniška veikla ir tai yra viskas. Blogiausia, kad kartais tuo kasdieniškumu bendruomenė savo ramybėje plaukia į tokią nežinią, nuo kurios kaip pašėlę bėgtų, jei jie žinotų įvykius iš anksto.
Čia norėtųsi Jėzaus sekėjų paklausti keletą klausimų. Ar bendruomenės gyvenime nori dalyvauti, tik tuomet kai Jėzus reiškiasi savo stebuklingais darbais, pamokomu žodžiu, taip reikalingu gydymu, gailestingu veiksmu? Ar tuo metu, kuomet yra visiškai ramu, ir Jėzus pasako – irkitės į aną pusę, esi kartu su visais, kad pasiimtum už irklų ir dirbtum visai nereikšmingą darbą – irkluotum valtį, kurioje miega išvargęs Jėzus?
Niekuo neišsiskirianti bažnyčia nusprendė padaryti vasaros stovyklą. Stovyklos programoje nieko ypatingo nesimatė – nebuvo įspūdingų kalbėtojų, nebuvo suplanuotų nekasdieniškų pramogų, nebuvo pagarsėjusių virėjų, viskas kas buvo, buvo kasdieniška – gamta, palapinės, vaikai su tėvais, keletas svečių, pigus maistas. Keista kalbėti, bet į šią niekuo neypatingą stovyklą tikinčiuosius subūrė tikėjimas Jėzumi. Jie atirklavo iš tolesnių ir artimesnių miestų, suvažiavo nežiūrėdami į tai, kad teko išskirti laiką, sumokėti pinigus, rizikuoti stovyklauti lietingu oru. Norisi čia klausti, ar niekuo neišsiskiriančioje kasdienybėje, esi su Jėzumi? Ar keliausi su Juo į kasdienybę ,,kitoje pusėje”?

Antradienis, Rugpjūčio 03, 2004

Morkaus 4,39 - Audros nutildymas

Atbudęs jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: "Nutilk, nurimk!" Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu (Morkaus 4,39).
Yra gyvenime dalykų kurie vyksta natūraliai ir žmogus vėliau ar anksčiau su jais susidurs. Ir yra tokių dalykų, kurių pagrindas nėra natūralus. Sakykime, skausmas gimdymo metu yra natūralu, tačiau, dėl kažkokios netvarkos, gimdymas gali būti ir komplikuotas, kas nėra natūralu. Todėl melsdamiesi už gimdančią moterį Dievo prašome, ne to, kad ji pagimdytų nepatirdama skausmo, o kad gimdyme nebūtų bereikalingų komplikacijų.

Audros Galijėjos ežere iš dalies yra dalis gamtos veikimo sistemos ir šiuo atveju atrodo, kad Jėzus su mokiniais papuolė į tokią situaciją, tačiau kai Jėzus prabudo, Jis pamatė, kad čia yra daugiau nei natūralūs dalykai. Iš tikrųjų ši situacija buvo pavojinga žmonių gyvybei, kurie keliavo kartu su Jėzumi. Kokia yra Jėzaus reakcija į šią audrą? Pirmiausia Jėzus ir į vėją ir į ežerą kreipiasi kaip į asmenis. Iš dalies, naivu yra manyti, kad vėjas ir ežeras turi asmenybės savybių. Tačiau, kita vertus, kreipdamasis į juos Jėzus juos sudraudė.
"Nutilk, nurimk!" - sakė Jis. Tačiau pati esmė yra ne šiuose žodžiuose, to tame žodyje ,,sudraudė", kurį pavartoja Evangelijos autorius. Taip kalbėdamas Jėzus sudraudė stichiją, tačiau turime pastebėti tai, kad stichija pasiduoda aukštesnei jėgai.

Evangelijoje pagal Matą yra pasakojimas apie demono apsėstą berniuką, kurio Jėzaus mokiniai nebuvo pajėgę išvaduoti. Atvedus berniuką, Jėzus sudraudė demoną, jis išėjo, ir tą pačią akimirką berniukas pasveiko .

Evangelistai naudoja tą patį graikų kalbos žodį, kalbėdami apie sudraudimą. Kaip Jėzus sudraudė demoną, taip pat Jis sudraudė ir įsišėlusią stichiją. Šiuo pavyzdžiu sekdami, mes galime suprasti tai, kad pasaulio stichija yra paslaugi. Vienu atveju piktasis gali naudotis ja, kitu atveju ja gali naudotis ir Viešpats. Jeigu šiuo atveju audra yra sudraudžiama tais pačiais žodžiais, kuriais yra išvaromas iš žmogaus demonas, tai kitu, pranašo Jonos atveju, stichijos šėlsmas buvo tiesioginis Dievo veiksmas. Visa tai labai panašu į žmogų, tik skirtumas yra tas, kad žmogus turi valią apsispręsti, o gamtoje tos valios nėra. Per žmogų gali veikti ir Dievas, bet tuo pačiu žmogus net nepagalvodamas gali tarnauti velniui. Kodėl pasaulio gamta gali būti įtakojama tiek Dievo jėgos, tiek tarnauti Šėtonui? Biblija labai aiškiai moko, kad žmogus per nuodėmę paveikė ir kūriniją. Ap. Paulius rašo:
,,Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei - ne savo noru, bet pavergėjo valia - su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina.?"

Stebinantis dalykas yra tas, kad kūrinija paklusta Jėzaus žodžiui. Jam tarus nurimo vėjas ir atsirado ramybė. Kai 1505 m. birželio 2 dieną kelyje Martyną Liuterį užklupo audra, ir šalia jo trenkė žaibas, jis prisiekė šentajai Onai tapti vienuoliu. Tuometinė stichijos grėsmėlyg ir neišryškino Dievo šlovės, nes Liuteris prisiekė ne Dievui, o mirusiam asmeniui, bet ilgo laiko perspektyvoje tokiu būdu š tarnystę Dievui buvo patrauktas žmogus, kuris suvaidino ypaą reikšmingą vaidmenį ne vien tik bažnyčios atnaujinime, bet ir europinės civilizacijos vystymesi.

Kalbėdami apie šiuos neramumus stichijoje ir Jėzaus galią tramdyti ir panaudoti juos Dievo šlovei, ką galime pasakyti apie šios galios pritaikymą mūsų asmeniniame gyvenime? Retkarčiais atrodo, kad ir mūsų pačių gyvenime yra pakankamai daug situacijų, kurias pavadintume audromis, gąsdinimais ir grėsmėmis. Tokiu atveju dažniausiai bėgame gelbėtis ten, kur logiškai tikimės pagalbos - pas artimuosius, pas gydytojus, į banką ir panašiai. Teisybė ta, kad dažnai mes randame pagalbą ten, kur jos laukiame, tačiau gyvenime yra sočiai situacijų, kur niekas negali tau suteikti jokios pagalbos ir nuraminti audros kilusios tavo gyvenime. Tačiau kas kita, kai sėdi vienoje valtyje su Jėzumi. Kai nėra jokios vilties, gyvenant su Jėzumi yra viltis Jame. Jis yra audrų ir grėsmių tramdytojas ir gelbėtojas tų, kurie yra pakeliui su Juo.