Teisumo atžala

„Štai ateina dienos, tai VIEŠPATIES žodis, kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai vardas, kuriuo ji bus vadinama: ‘VIEŠPATS yra mūsų teisumas.’“
Jeremijo 33,14-16

Tas Jeruzalės apsiausties laikas tikrai nebuvo lengvas ne vien tik Jeremijui, bet ir visiems miesto gyventojams. Kadangi Jeremijas kalbėjo, kad geriausia yra pasiduoti babiloniečiams, jis pateko į daugelio nemalone, ir buvo laikomas išdaviku, kuris silpnina izraelitų ryžtą kovoti ir ragina apleisti Jeruzalę.

Karalius Zedekijas, kuris turėjo atsakomybę priimti svarbų politinį sprendimą, nors ir ėjo pas Jeremiją pasiklausti patarimo, tačiau pritarė Jeremijo suėmimui ir įkalinimui. Taigi, Jeremijas patyrė visapusišką nuoskaudą, nuo eilinio vartus saugančio iki vyriausiojo šalies pareigūno. Niekas nenorėjo tikėti VIEŠPATIES žodžiu, o jį skelbiantį pranašą visaip stengėsi pažeminti arba ignoruoti. Kažkodėl žmonės galvojo, kad kritinė situacija stebuklingai ims ir aplenks.
Pranašystės iš Dievo apie permainas Šventajame Rašte pasirodo tada, kada ir individuali ir kolektyvinė nuodėmė taip supanašėja, kad ateities prognozės akivaizdžiai yra visuotinė nelaimė.

Tai mes galbūt ne tokiame lygmenyje, tačiau tai matome šiandien mūsų visuomenėje. Jeigu šiuo metu iš 100 santuokų skiriasi 63 poros, jeigu 100 gimusių kūdikių tenka 70 abortų, tai tuomet aiškiai galime matyti, kaip žmonės vertina santykius su sau artimais žmonėmis, na o kaip tuomet santykiai su žmonėmis, kurie nėra artimi?
Esant tokiam nepasitikėjimo lygiui savo artimųjų tarpe, ar galima tikėtis pasitikėjimo Dievu, kurio nematome, ir kurio žodį reikia įdėmiai skaitytis ir klausyti? Dėl panašios nuodėmės, nusigręžimo nuo Dievo, iki Jeruzalės sienų ir atėjo Babilono kariuomenė.

Ar panašus Babilonas puls mūsų tautą? Na, pažodžiui taip taikyti būtų sunku, tačiau babiloniška pasaulėžiūra į mūsų kraštą jau atėjo iš rytų su komunizmo ideologija.
Gal tiktais kas dešimtas žmogus galėtų pasakyti, kad Dievui neturi jokio priekaišto. Žmonės dažniausiai turi šimtą dalykų, kuriais jie kaltiną Dievą – dėl nenusisekusios santuokos, dėl sveikatos, dėl savo išvaizdos, dėl to, kad ne toje šeimoje, ne toje vietoje ir ne tuo laiku gimė, dėlto, kad neturi, arba turi per daug, dėlto, kad turi žalingų įpročių ir neturi kantrybės, dėl to, kad pasaulyje badauja vaikai, vyksta globalinis atšilimas, daugėja kitatikių, per trumpai žmonės gyvena, per ilgai vyksta pamaldos, per daug Biblija kalba apie aukojimą ir t.t..

Tikrasis gyvenimas laukia mūsų, kurie gyvename pasitikėdami Dievu, kurie turime vilties būti Dievo karalystėje ir ten patirti gyvenimo pilnatvę ir prasmę.
Viešpats per Jeremiją, primena, kad įvykdys pažadą, kuris yra duotas Izraelio ir Judo namams. Todėl dabar esame dar pažado laukimo laikotarpyje, kuris jau yra pradėjęs gana stipriai judėti į pabaigą.

Teisumo atžala – tai Kristus, kuris mirė už mūsų nuodėmes ir prisikėlęs sėdi su Tėvu soste ir valdo pasaulį. Mes gyvename tokiu metu, kuomet krašte dar nėra vykdomas visiškas teisingumas ir teisumas, Jeruzalė gyvena, bet ne saugiai, ir pasaulio žmonės šio miesto dar nevadina vardu - ,,VIEŠPATS yra mūsų teisumas”. Taigi, pažado išsipildymo link, mes jau turime daug ką – Kristus yra mūsų VIEŠPATS, ir mes esame Jo kūne – Bažnyčioje. Nenorime, kad mūsų gyvenimas būtų apibrėžtas ramumu pasaulyje, bet būtų apibrėžtas noru keisti šį pasaulį, kviečiant žmones šlovinti Dievą, mums patiems vykdant teisingumą ir teisumą aplinkoje, kurioje dabar gyvename.

Nauja širdis

Jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas. Vieną širdį ir vieną kelią duosiu jiems, kad jie mane visuomet garbintų savo pačių labui, o po jų savo vaikų gerovei. Sudarysiu su jais amžiną Sandorą, niekuomet nuo jų nenusigręšiu ir nesiliausiu daryti jiems gera. Į širdį jiems įdiegsiu pagarbą man, kad jie nuo manęs nesigręžtų. Džiaugsiuosi jais, man bus džiugu daryti jiems gera; visa savo širdimi ir siela atsodinsiu juos tvirtai šitame krašte.“
Jeremijo 32,38-41

Kažkodėl yra taip, kad skausmas, kančia ir tamsa ne vien tik kenkia žmogui (kaip dažniausiai atrodo iš pradžių), bet jį ir gydo, stiprina, ugdo viltį ir tikėjimą. Babilono kariuomenei apsupus Jeruzalę, pranašas Jeremijas buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą, kadangi jis kalbėjo politiškai ,,žalingus” pamokslus. Kas žino, kiek laiko jam teko ten būti, tačiau tai buvo pakankamai skausminga, nes apsuptas miestas pradėjo badauti, žmonės tarpusavyje riejosi, ir žinoma politikai ir teisėjai turėjo daugiau kas veikti, nei spręsti kalinių bylas.

Šiuo metu kalėjime esantis Jeremijas rodo pavyzdį visiems, kurie gyvena širdies tikėjimu. Tokį pavyzdį sau turėdamas apaštalas Paulius, taip pat būdamas uždarytas kalėjime rašo laišką Filipiečiams, kuriame, kęsdamas kalėjimo aplinką, drąsina tikinčiuosius jiems sakydamas: ,,Visuomet džiaukitės VIEŠPATYJE! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti! (Fil 4,4-5).

Pagalvokime, kas gali džiaugti aplinkybėse, į kurias yra siunčiami nusikaltėliai? Tiktais žmogus, kurį apleido sveika nuovoka, arba žmogus esantis kitokios prigimties. Štai apie šios kitokios - naujos prigimties žmogų, iš Dievo ir išgirdo pranašas Jeremijas. Tamsiame ir niūriame kalėjime, jam buvo apreikšta žinia, apie naują žmoniją, apie naują Dievo sandorą, kuri keis žmones iš vidaus.
Kentėdami žmonės dažniausia klausia, kodėl man yra skirtas kentėjimas? Ar aš negalėčiau gyventi normaliai, kaip kiti žmonės, be bereikalingų kančių? Kentėjimo negalima izoliuoti nuo laiko ir nuo aplinkybių. Kentėjimas išimtas iš laikmečio ir aplinkybių konteksto stumia žmogų į protinę ligą arba į žmogaus vertės praradimą.

Atstumtam, paniekintam, sukvailintam pranašui per kentėjimą yra apreiškiama Dievo valia, jam yra duodami padrąsinimo ir vilties žodžiai, kuriuos jis turi perteikti dėl savo nuodėmių kenčiančiai tautai, ir suprantama ateities žmonijai. Todėl, neklauskime kodėl, o žiūrėkime į savo širdį ir į VIEŠPATĮ, klauskime, - o kaip dabar galiu mylėti šiuos žmones, kaip šis kentėjimas mane dabar vienija su VIEŠPAČIU?
Kas šioje pranašui apreikštoje žinioje yra tokio ypatingo? Kuo ši Nauja Sandora pakeis žmogų?
Svarbiausia, tai Dievo garbinimas, kuris reikalingas ne Dievui, bet žmogui. Izraelitai užsitraukė kaltę, nes jie nukrypo nuo VIEŠPATIES garbinimo prie stabų. Jeigu žmogus negarbina VIEŠPATIES, tuomet jis pasitiki kažkuo kitu, kas jau yra stabmeldystė.

Kuo pasižymi naujoji VIEŠPATIES žmonija?
· Vienybe
· VIEŠPATIES Garbinimu: a) savo pačių labui b) savo vaikų gerovei.
· Pagarba VIEŠPAČIUI
· VIEŠPATS džiugiai darys jiems gera

Šios apreiškimas, kuris buvo suteiktas pranašui Jeremijui, išsipildė Dievo Sūnui atlikus visų amžių auką ant kryžiaus Golgotoje. Kita vertus, net ir Naujos Sandoros žmonėms, kuriems į širdį jau yra įdiegtas įstatymas ir įrašytas jų mintyse, yra duodamas padrąsinimo žodis. Laiške Hebrajams 10,23-25 autorius atspindėdamas Jeremijo mintis apie Naują Sandorą, duoda praktinius nurodymus šiems tikintiesiems sakydamas: ,,Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus; sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną”.

Nauja Sandora

Štai kokią Sandorą sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, tai VIEŠPATIES žodis. Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Tada nebereikės bičiuliui raginti savo bičiulį ar broliui savo brolį: ‘Pažinkite VIEŠPATĮ!’ Visi, maži ir dideli, pažins mane, tai VIEŠPATIES žodis, nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu.“
Jeremijo 31,33-34

Šis Senajame Testamente užrašytas tikėjimo pateikimas yra tolygus Naujojo Testamento mokymo tikėjimui. Jau čia yra skelbiama Evangelija prieš Evangeliją. Kai Jėzus, kalno pamokslo metu kalbėjo apie palaiminimus, jis būtent kalbėjo apie tokį tikėjimą, kuris plūsta iš širdies gelmių, kuris yra visiškai kitokios prigimties:

„Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti.
Palaiminti romieji; jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo; jų yra dangaus karalystė.” (Mato 5,3-10)

Kažin kuriam mėginant savo jėgomis gyventi kalno pamokslo mokymu pavyktų tai įgyvendinti savo gyvenime? Gyventi laikantis 10 Dievo atrodo galima, bet ir tai žiūrėk, nesąmoningai, arba ir sąmoningai imi ir sulaužai kurį nors vieną įstatymą. Klausantis Kristaus, gyventi pagal Jo mokymą atrodo neįmanoma, nebent žmogus turėtų būti kitokios prigimties.
Jeremijas net keturis kartus kalbėdamas apie Naująją Sandorą paminėjo – tai VIEŠPATIES žodis (31,32,33,34 e). Šio skaitinio struktūra parodo, kad ši pastraipa yra apreiškimas parodytas ypatingu gyvenimišku metu.

Kuo yra ypatinga ši Sandora? Dievas bus asmeniškas su kiekvienu individu - ,,sudarysiu, įdiegsiu, įrašysiu, būsiu”. Čia kiekvienas asmuo yra svarbus ir nė vienas nėra išskirtas iš bendruomenės. Tikėjimas ir individualumo unikalumas pasireiškia bendrume, tikėjimo bendruomenėje, kuri Jeremijo laikais buvo Izraelio namai, o šiandieniniu požiūriu yra Kristaus kūnas – Bažnyčia.

Kaip ir Senosios, Naujosios Sandoros centre liks – Įstatymas (tora), ne naujas Įstatymas, tačiau tas pats Įstatymas, kurį Dievas įdiegs ir įrašys į tikinčiųjų širdis.
Tiesa, šis Dievo žodis yra labai panašus į kalbos būdą, kuris mūsų visuomenėje yra populiarus vien dėl to, kad dabar turime gausybę kompiuterių. Mes šiandien juk sakome, kad į kompiuterius yra įdiegiamos programos, kurios atlieka joms skirtas funkcijas. Įdiegimas ir įrašymas dabar mums turėtų būti labiau suprantamas, argi ne? VIEŠPATS naudoja panašią kalbą, sakydamas, kad Jis Įstatymą įdiegs ir įrašys į žmonių širdį, t.y. į pagrindinę atminties plokštę, ir žmogus bus pažinus ir pajėgus suprasti - jis gyvena vykdydamas arba priešindamasis Dievo įstatymui.
Naujoji Sandora sukuria naują žmogų, kuris pasižymi Dievo pažinimu. Dievas įstatymą tokiam žmogui įdės į vidų, įrašys į širdį. Naujo žmogaus sukūrimas yra naujo pobūdžio, jis ne vien tik žino apie Dievo valią, tačiau žino kaip atsiliepti į šią valią.

,,Pažinkite VIEŠPATĮ”. Ką Jeremijas vadina Dievo pažinimu? Iš vienos pusės, formaliai yra įmanoma pažinti Įstatymą ir nepažinti Dievo. Skirtumas tas, kad toks žmogus ne filosofuoja, bet gyvena tikėjime Dievu. Šiuo atveju pažindamas Dievą žmogus:
1) susilaiko nuo pikto.
2) daro tai kas yra teisu, teisinga ir mylima.
3) krypsta į Dievą ištikimu paklusnumu: ,,Aš duosiu jiems širdį, kad pripažintų, jog aš esu VIEŠPATS. Jie bus mano tauta, o aš būsiu jų Dievas, nes jie visa širdimi sugrįš pas mane” (Jer 24,7).

Pažinti Dievą reiškia gyventi ne žinojimu, bet santykiu su Dievu, kuris yra ir asmeniškas, ir bręstantis, ir iššaukiantis, ir įgalinantis, ir džiaugsmingas, ir skausmingas…. Santykis su Dievu negali būti apibrėžtas ceremonija ar ritualu, verčiau yra pasižymintis pajautimu ir bendrumu, nes parašyta: ,,Visi, maži ir dideli, pažins mane.” Kaip žmogus tampa tokios sandoros dalininku, kaip jis yra priimamas į tokią tikėjimo bendruomenę? – per nuodėmių atleidimą - ,, nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu.“ Nėra tokio dalyko, kaip bendravimas su Dievu, jeigu nėra nuodėmių atleidimo.

Sulaužyta Sandora

Tikėkite manimi, ateina dienos, tai VIEŠPATIES žodis, kai sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kai paėmęs už rankos išvedžiau juos iš Egipto žemės. Nors aš buvau jų Valdovas, jie sulaužė mano Sandorą, tai VIEŠPATIES žodis.
Jeremijo 31,31-32

Manyčiau kiekvienas mūsų nuliūstame, kai sulūžta tai, kas mums yra reikalinga ir brangu. Tuomet dažniausiai turime rūpesčiu ir išlaidų, kurių galėjo ir nebūti. Jeigu kalbame apie daiktus, tai būna įvairiai, kartais sulūžusį daiktą galima pataisyti, kartais taisyti yra būtina, kartais taisyti neapsimoka ir geriau yra nusipirkti naują daiktą, tačiau beveik visada sulūžimas mums kažką kainuoja.

Kur kas daugiau ir skausmingiau kainuoja ne daiktų sulūžimas, bet tai, kas yra susiję su žmonių santykiais ir jausmais. Manau, kad didžioji dauguma iš mūsų galėtų pasakoti apie santykius, kurie kažkada buvo, o gal dar ir dabar yra mums brangūs, tačiau kurių jau nebėra. Tikrai skaudu, kada dėl tam tikrų priežasčių trūksta draugystė, subyra šeima, susvetimėja žmonės, kurie vienas kitą brangino.

Metas, kada Jeremijas išgirdo šiuos žodžius iš Dievo, Izraeliui buvo labai baugus. Tai 587 metai, kuomet Babilono kariuomenė apsupo Jeruzalę ir pralaimėjimas jau buvo akivaizdus. Žmonės suprato, kad jiems baigiasi toks gyvenimas, prie kokio jie buvo įpratę. Daugeliui šis Babilono užpuolimas baigėsi mirtimi, nemažai gyventojų patyrė tremtį į svetimą šalį, krašte gyventi liko tik skurdžiai ir net Babilono tremčiai netinkami žmonės.

Šiuo metu žmonės pradėjo prisiminti senovės pasakojimus apie malonę, kurią jiems parodė VIEŠPATS, ir nuo kurios jie nusigręžė, ir žinoma dabar jie gailėjosi, kad pasitikėjo ne Dievu, kuris išvedė juos iš Egipto nelaisvės, o savimi pačiais.
Senoji Sandora su Dievu, kurią Dievas su tauta sudarė ant Siono kalno ,,bankrutavo”, kadangi žmonės nuolatos ją laužė (32 e.) Nebėra jau ir šiaurinės karalystės dešimties Izraelio genčių, kurias užkariavo Asirija. Pagrindinis klausimas, kuris rūpėjo Jeremijui buvo labai akivaizdus: ,,Kaip Šventas Dievas gali turėti santykį su žmonėmis, kurie yra nuo Jo nusigręžę, kurie Juo nebetiki ir dabar papildomai dar yra ištremiami į nelaisvę į svetimą kraštą, kuriame greičiausiai dar lengviau jie praras savo kaip Dievo tautos išskirtinumą?”

Manyčiau, kad ir mes sau užduodame panašius klausimus:
· Ar mūsų tauta, na nors dešimtadalis tautos, kada nors atsigręš į VIEŠPATĮ, pakeis savo mąstyseną, sieks puoselėti tikėjimą?
· Ar aš pats pajėgsiu ateiti į tokį santykį su Dievu, kad man nebūtu ne tik noro pažeidinėti Dievo įstatymus, bet būtų noras ir aš pats būčiau pajėgus tarnauti Jam, mylėti Jį, ir gyventi pasitenkinime šiuo santykiu nebijant, kad aš pats kada nors jį sulaužysiu?

Jeremijui, iš VIEŠPATIES atėjęs atsakymas buvo naujas, nes to anksčiau iš Jo taip aiškiai jis negirdėjo. Ką žmonės turi žinoti apie save ir savo santykį su Dievu? Santykis su Dievu yra sugadintas, ir mes jo sutvarkyti negalime. Galime mėginti atstatyti, tačiau tai yra tolygu, kaip mašiną remontuoti be įrankių ir be atsarginių detalių, ar be klijų klijuoti sulaužytą kėdę.

VIEŠPATS apie save apreiškė galingais darbais, apreiškė save mums duodamas nuostabią kūriniją, kuri skelbia Jo šlovę, Jo grožį, Jo didybę. Matome ir nepastebime, klausome ir neišgirstame, liečiamės ir nepajaučiame. Kur toliau begalime eiti? Pasitikėti kažkokia dvasingumu alsuojančia religine sistema ar filosofine mąstymo srove? Iš tikrųjų viskas yra sugedę ir niekam netinkama, visuomenė morališkai žūsta ir mes nežinome ką daryti. Mes nežinome, tačiau VIEŠPATS žino. Ateina dienos Sandorai pildytis, ir mes ateisime su viltimi ir tikėjimu, pasitikėdami Dievu, kuris mus gano. Jeigu aišku tuo tikime.

Ateikime eiti į namus

Taip! Džiaugsmo kupina širdimi išeisite ir būsite saugiai vedami į namus. Kalnai ir kalvos, jus išvydę, pratrūks džiaugsmo giesme, visi medžiai laukuose ims jums ploti. Vietoj erškėčių augs kiparisai, vietoj dilgėlių ­ mirtos. Ir visa tai ­ VIEŠPATIES šlovei, kaip amžiais nemarus ženklas.
Izaijo 55,12-13

Pranašas atėjimą pas VIEŠPATĮ pristato kaip kelionės pradžią, kurioje išgirstame pasakojimus apie esančią Karalystę, į kurią esame paskatinti eiti. Šioje žemėje mes tiktais pajaučiame Karalystės skonį. Kiekvienas žmogus gyvenantis žemėje nori turėti savo namus. Namų samprata dėl asmenybės, kultūros, auklėjimo sąlygų yra skirtinga, tačiau tikrovėje kiekvienas nori turėti namus pagal savo svąjonę. Net ir gerai žinoma lietuviškos muzikos roko grupė Hiperbolė turi dainą, kurios pagrindinė mintis yra - ,,Kaip gera turėti namus!”
Mūsų namai dažniausiai yra tapatinami su būstu, kuriame gyvename, kur jaučiamės patogiai, kur esame saugūs. Asmeniškai man jaunam niekada nebuvo svarbu, ar tas būstas buvo mano tėvų, ar valstybės, ar nuomojamas, ten kur gyvenau ten ir buvo mano namai, tačiau turint savo šeimą, tai tapo labai svarbu.
Įprastai namai žmogui yra vienas iš brangiausiai vertinama nuosavybės forma. Ypač šiuo metu matome, kaip žmonės stengiasi įsigyti sau būstą mokėdami labai didelę kainą. Daugelis žmonių pasirašo tokias paskolų sutartis ir moka bankui tokias palūkanas, kad jiems beveik nieko nelieka normaliam gyvenimui. Tikrai, įsigyti savo būstą ir jame turėti savo namus yra daugelio svajonė, ir kartasi į tą svajonę yra sudedamos visos žmogaus gyvenimo pastangos ir viltys.
Ką apie namus mums kalba VIEŠPATS? Apie tai galime kalbėti stebėdami izraelitus, kurie paveldėjimu iš VIEŠPATIES gavo žemę. Kiekviena giminė gavo tam tikrą savo žemės teritoriją ir ta teritorija turėjo išlikti ir priklausyti tiktais tai giminei. Jeigu žmogus bankrutuodavo ir norėdavo parduoti savo žemės sklypą, tai jo kaina priklausydavo nuo to, kiek laiko liko iki šabo metų, kurie būdavo paskelbiami kas 49 metai. Taigi, jeigu žemės sklypas yra parduodamas 40 metų prieš šabo metus, tuomet jo kaina galėjo būti labai aukšta, ir ji kasmet krisdavo artėjant šabo metais. Paskelbus šabo metus, visos šeimos atgaudavo savo protėvių žemes ir vėl nauja karta galėdavo triūsti dirbdama savo paveldo žemę.
Tiesa, iš dvylikos genčių Levitai neturėjo savo žemės, nes VIEŠPATS jiems buvo įsakęs gyventi tiktais miestuose ir užsiimti VIEŠPATIES reikalais.
Tačiau net ir tokia gana tobula sistema, kurią VIEŠPATS davė Izraelitams, nepadėjo jiems išlaikyti savo namų. Dėl savo nuodėmių jie prarado savo žemes, ir dabar yra ištremti į Babiloną, kuriame nėra jokio noro įsikurti pastoviam gyvenimui, tačiau tuo pačiu nėra ir pasirinkimo. Jie nusidėjo Dievui ir dabar yra tremtiniai. Tiesa, jų gyvenimo sąlygos geresnės nei jų protėvių, kurie buvo vergais Egipte, tačiau vis vien jie svetimšaliai ir ateiviai.
Ką VIEŠPATS sako šiems žmonėms? Jūs triūsiate, jūs vargstate, mokate ir esate nei pasisotinę, nei laimingi. Jūs kuriate viską savo jėgomis ir jums gaunasi šnipštas. Ateikite pas Mane, ir pamatysite, kaip Aš parvesiu jus į namus. Tikėkite manimi, ir pamatysite kaip sugražinsiu jus į tėvynę, į gimtąją Jeruzalę.
Šiuos VIEŠPATIES žodžius mes drąsiai galime taikyti ir savo gyvenimo kontekste. Kiekvienas iš mūsų nori turėti gyvenimą, ir nori gyventi unikaliai gerai, taip kad gyvenimo pabaigoje galėtume pasakyti – savo gyvenimą nugyvenau vertai.
Žinot ką mes darome? Mes kažkodėl norime mokintis gyventi ne ateidami pas Dievą, o stebėdami kaip gyvena visuomenės žmonės. Nustokime mąstyti apie tai kas yra prestižas, kuo galima didžiuotis, nustokime siekti individualistinės laimės. Būdami Sandoroje su VIEŠPAČIU, Jį garbindami, Juo pasitikėdami ir atiduodami Jam visą šlovę pamatysime kaip Jis veiks rūpindamasis mūsų širdyje įdėtais troškimais.
Jis sako, kad mūsų gyvenimą stebės visa kūrinija ir ji džiaugis mūsų sėkme, kad mes einame paskui VIEŠPATĮ. Medžiai laukuose mums plos, kalvos džiūgaus, ant savo valgio stalo turėsime ne tik duonos, bet ir pyragų, ir turėsime net kuo pasipuošti. Tai bus VIEŠPATIES šlovės atspindžiai mūsų gyvenimo buityje.
Ateikime pas VIEŠPATĮ, kad galėtume su Juo eiti ir turėti savo namus, ne vien tik šioje žemėje, bet amžinoje Karalystėje.

Ateikime eiti į namus

Taip! Džiaugsmo kupina širdimi išeisite ir būsite saugiai vedami į namus. Kalnai ir kalvos, jus išvydę, pratrūks džiaugsmo giesme, visi medžiai laukuose ims jums ploti. Vietoj erškėčių augs kiparisai, vietoj dilgėlių ­ mirtos. Ir visa tai ­ VIEŠPATIES šlovei, kaip amžiais nemarus ženklas.
Izaijo 55,12-13

Pranašas atėjimą pas VIEŠPATĮ pristato kaip kelionės pradžią, kurioje išgirstame pasakojimus apie esančią Karalystę, į kurią esame paskatinti eiti. Šioje žemėje mes tiktais pajaučiame Karalystės skonį. Kiekvienas žmogus gyvenantis žemėje nori turėti savo namus. Namų samprata dėl asmenybės, kultūros, auklėjimo sąlygų yra skirtinga, tačiau tikrovėje kiekvienas nori turėti namus pagal savo svąjonę. Net ir gerai žinoma lietuviškos muzikos roko grupė Hiperbolė turi dainą, kurios pagrindinė mintis yra - ,,Kaip gera turėti namus!”
Mūsų namai dažniausiai yra tapatinami su būstu, kuriame gyvename, kur jaučiamės patogiai, kur esame saugūs. Asmeniškai man jaunam niekada nebuvo svarbu, ar tas būstas buvo mano tėvų, ar valstybės, ar nuomojamas, ten kur gyvenau ten ir buvo mano namai, tačiau turint savo šeimą, tai tapo labai svarbu.
Įprastai namai žmogui yra vienas iš brangiausiai vertinama nuosavybės forma. Ypač šiuo metu matome, kaip žmonės stengiasi įsigyti sau būstą mokėdami labai didelę kainą. Daugelis žmonių pasirašo tokias paskolų sutartis ir moka bankui tokias palūkanas, kad jiems beveik nieko nelieka normaliam gyvenimui. Tikrai, įsigyti savo būstą ir jame turėti savo namus yra daugelio svajonė, ir kartasi į tą svajonę yra sudedamos visos žmogaus gyvenimo pastangos ir viltys.
Ką apie namus mums kalba VIEŠPATS? Apie tai galime kalbėti stebėdami izraelitus, kurie paveldėjimu iš VIEŠPATIES gavo žemę. Kiekviena giminė gavo tam tikrą savo žemės teritoriją ir ta teritorija turėjo išlikti ir priklausyti tiktais tai giminei. Jeigu žmogus bankrutuodavo ir norėdavo parduoti savo žemės sklypą, tai jo kaina priklausydavo nuo to, kiek laiko liko iki šabo metų, kurie būdavo paskelbiami kas 49 metai. Taigi, jeigu žemės sklypas yra parduodamas 40 metų prieš šabo metus, tuomet jo kaina galėjo būti labai aukšta, ir ji kasmet krisdavo artėjant šabo metais. Paskelbus šabo metus, visos šeimos atgaudavo savo protėvių žemes ir vėl nauja karta galėdavo triūsti dirbdama savo paveldo žemę.
Tiesa, iš dvylikos genčių Levitai neturėjo savo žemės, nes VIEŠPATS jiems buvo įsakęs gyventi tiktais miestuose ir užsiimti VIEŠPATIES reikalais.
Tačiau net ir tokia gana tobula sistema, kurią VIEŠPATS davė Izraelitams, nepadėjo jiems išlaikyti savo namų. Dėl savo nuodėmių jie prarado savo žemes, ir dabar yra ištremti į Babiloną, kuriame nėra jokio noro įsikurti pastoviam gyvenimui, tačiau tuo pačiu nėra ir pasirinkimo. Jie nusidėjo Dievui ir dabar yra tremtiniai. Tiesa, jų gyvenimo sąlygos geresnės nei jų protėvių, kurie buvo vergais Egipte, tačiau vis vien jie svetimšaliai ir ateiviai.
Ką VIEŠPATS sako šiems žmonėms? Jūs triūsiate, jūs vargstate, mokate ir esate nei pasisotinę, nei laimingi. Jūs kuriate viską savo jėgomis ir jums gaunasi šnipštas. Ateikite pas Mane, ir pamatysite, kaip Aš parvesiu jus į namus. Tikėkite manimi, ir pamatysite kaip sugražinsiu jus į tėvynę, į gimtąją Jeruzalę.
Šiuos VIEŠPATIES žodžius mes drąsiai galime taikyti ir savo gyvenimo kontekste. Kiekvienas iš mūsų nori turėti gyvenimą, ir nori gyventi unikaliai gerai, taip kad gyvenimo pabaigoje galėtume pasakyti – savo gyvenimą nugyvenau vertai.
Žinot ką mes darome? Mes kažkodėl norime mokintis gyventi ne ateidami pas Dievą, o stebėdami kaip gyvena visuomenės žmonės. Nustokime mąstyti apie tai kas yra prestižas, kuo galima didžiuotis, nustokime siekti individualistinės laimės. Būdami Sandoroje su VIEŠPAČIU, Jį garbindami, Juo pasitikėdami ir atiduodami Jam visą šlovę pamatysime kaip Jis veiks rūpindamasis mūsų širdyje įdėtais troškimais.
Jis sako, kad mūsų gyvenimą stebės visa kūrinija ir ji džiaugis mūsų sėkme, kad mes einame paskui VIEŠPATĮ. Medžiai laukuose mums plos, kalvos džiūgaus, ant savo valgio stalo turėsime ne tik duonos, bet ir pyragų, ir turėsime net kuo pasipuošti. Tai bus VIEŠPATIES šlovės atspindžiai mūsų gyvenimo buityje.
Ateikime pas VIEŠPATĮ, kad galėtume su Juo eiti ir turėti savo namus, ne vien tik šioje žemėje, bet amžinoje Karalystėje.

Ateikime pamatyti Dievo darbus

„Juk mano mintys ­ ne jūsų mintys, o mano keliai ­ ne jūsų keliai, ­ tai VIEŠPATIES žodis. ­ Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys ­ jūsų mintis. Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad joje dygtų ir želtų augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos, nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas.“
Izaijo 55,8-11

Galvoju, kaip dažnai tarpusavyje nesusišneka žmonės. Suprantama kai nesusikalba žmonės iš skritingų kultūrų, kalbantys kitokiomis kalbomis, turintys kitokius papročius, bendravimo suvokimą. Kad būtų galima suprantamai bendrauti reikia įdėti nemažai pastangų ir išmokti ne vien tik užsienio kalbos, tačiau ir tam tikrų bendravimo elgesio taisyklių ir nuolankumo, nes tikrai bus daug nesusipratimo akimirkų. Vienas rankų ženklas viename krašte gali reikšti pagyrimą, o kitame tai gali būti įžeidimas. Vienas žodis, pasakytas padrąsinimui ar paguodai, kitos kultūros žmogaus gali būti suprastas kaip paniekinimo žodis, dėl kurio gali kilti aršus konfliktas.

Kita vertus, labai daug žmonių nesusišneka, kurie yra gimę toje pačioje kultūroje, kalba ta pačia kalba ir jiems yra būdingi net panašūs pomėgiai, ir jie yra jautrūs net panašiems dalykams. Kartais išsiskiria net šeimos, kurios yra kartu išgyvenusios ne vieną dešimtmetį. Kur vis dėlto yra problema? Ar tikrai žmonės nutraukia santykius dėl ,,charakterių nesutapimo”, dėl jausmo trūkumo, ar naujų jausmų kitam žmogui? Dažniausiai tai vyksta dėl nesusikalbėjimo.
Jeigu, susikalbėti nepavyksta žmonėms, tai kaip galima žmonėms susikalbėti su Dievu? Juk VIEŠPATS labai aiškiai sako - ,,mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai”. Dievas labai skiriasi nuo žmogaus ne vien tik prigimtimi, galiomis ir mąstymu, Jis apskritai yra visiškai kitoks. Jeigu gerai peržvelgtume pasaulio religijas, tai pamatytume tai, kad daugumos pasaulių religijų dievai yra labai panašūs į žmones, tik turintys daugiau galių ir kaprizų. Dažnai tie dievai yra netgi labai reiklūs juos garbinantiems žmonėms.

Dievo apreiškimas apie save pasaulio žmonėms yra gana aiškus. Per savo žodį Jis tiesiog sako šias mintis – ,,Supraskite, aš labai skiriuosi nuo jūsų, aš visiškai kitaip mąstau, aš visiškai kitaip darau, ir tai ko siekiu įvykdau. Norėjau sukurti visatą ir sukūriau ją. Sumaniau sukruti žemę, ir padariau ją skirtingą nuo visų kitų planetų, apgyvendinau joje gyvybę ir suteikiau jai tokį grožį, kokio niekur kitur nepamatysite. Dabar šiuo laiku mano planai, yra iš pasaulio gyventojų atsirinkti tuos kurie mane myli, kurie gerbia ir su manimi sudaro amžinąją Sandorą. Šiems tikslams Aš padariau taip, kad mano Žodis būtų užrašytas, kad jis būtų skelbiamas, jo būtų mokomi pasaulio žmonės. Tuos kurie nepaniekins jo, kurie atsilieps mano kvietimui Aš padarysiu savo vaikais. Tai yra tiktais laiko klausimas.”

Buvo toks metas kada galvojau, kad Dievui nepavyks įgyvendinti savo tikslų. Pasaulio gyventojų daugėja sunkiai suvokiamu greičiu. 1960 metais žemėje gyveno 3 milijardai 26 milijonai gyventojų, 2000 metais žemėje buvo 6 milijardai 65 milijonai žmonių, dar po 25 metų paskaičiuota, kad bus 7 milijardai 834 milijonai žmonių.
Krikščionybės augimas pastaruoju metu pasaulyje yra tik 1,43% procentų per metus. Pagal statistiką netikinčių Kristumi žmonių skaičius tik gausėja, ir krikščionybė mažėja, nežiūrint to, kad daugelyje trečiojo pasaulio šalių vyksta gausūs prabudimai ir formuojasi visiškai naujos tikinčiųjų bendruomenės. Tačiau, ar kur nors Savo Žodyje Viešpats sakė, kas visi, ar didelė dauguma pasaulio gyventojų tikės Juo? Jis paliepė skelbti Evangeliją visuose kraštuose ir apmokyti įtikėjusius, ir atėjus pilnatvės laikui, įtikėjus pilnam skaičiui pagal Dievo standartus žmonių, Viešpats ateis keisdamas pasaulį. Tarp kito, Jėzus klausė tokį klausimą: ,, Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?” (Lk 18,8)

Taigi, Dievo tikslai nėra visą pasaulį apimanti viena religija, kiek pilnatvė jį įtikėjusiųjų ir išsilaikiusių šiame tikėjime. Todėl apaštalas Jonas ir sako: ,,Taigi dabar, vaikeliai, pasilikite Jame, kad, kai Jis pasirodys, turėtumėte pasitikėjimą ir, kai Jis ateis, nebūtume prieš Jį sugėdinti.” (1Jn 2,28)

Per pranašą VIEŠPATS kviečia mus ateiti pas Jį ir mėginti suvokti Jo darbus. Normalu, kad nesuprasime iš karto, normalu jei galvojate, kad tai nėra logiška, nes Dievo mintys visiškai skirtingas reikalas. Tačiau VIEŠPATS kviečia mus ne tam, kad suprastume visas Jo minčių sroves, o kad Jo artumo aplinkoje patirtume Jo meilę ir įprasmintume savo asmenybės egzistenciją.

Ateikime sudaryti Sandorą

Aš sudarysiu su jumis amžinąją Sandorą, remdamasis savo ištikimąja meile Dovydui. Štai padariau jį liudytoju tautoms, vadu ir tautų valdovu. Ir tu pašauksi tautą, kurios nepažinai, o tautos, kurios tavęs nepažino, bėgs pas tave dėl VIEŠPATIES, tavo Dievo, ir dėl Izraelio Šventojo, kuris tau suteikė tokią garbę. Ieškokite VIEŠPATIES, kai galima jį rasti, šaukitės jo, kai jis arti. Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis ­ savo kėslus! Tegrįžta jis pas VIEŠPATĮ, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus.
Izaijo 55,3b-7

VIEŠPATIES pakvietimas ateiti į Jo artumą neabejotinai yra su tam tikru iššūkiu kiekvienam pakviestajam. VIEŠPATIES akivaizdoje jis bus pakviestas su Juo sudaryti Sandorą. Tuo pačiu šioje pranašystėje skaitome stiprų raginimą ieškoti VIEŠPATIES, kai Jį galima dar rasti, šauktis Jo, kai Jis dar yra arti. Daugelio žmonių sampratoje VIEŠPATS yra kažkur toli, tolimoje šalyje į kurią nukeliausime po mirties, tačiau Izaijas teigia priešingai sakydamas, kad būtent dabar šiuo metu Jo reikia ieškoti, nes šio gyvenimo metu VIEŠPATS yra pasiruošęs atsiliepti, kai Jo šaukiasi, pasigailėti to, kuris pas Jį sugrįžta.

Sandoros visiems mums yra įprastas dalykas. Šiais laikais mes tai vadiname sutartimis, kada dažniausiai dvi pusės susitaria dėl tam tikrų įsipareigojimų ir ribų jų santykiuose. Taip yra visur, kur susipina žmonių santykiai: versle, bendruomenėse ir netgi tautų tarpe.
Viena iš reikšmingiausių Sandorų, su kuria visi esame susipažinę yra šeimos sandora. Ji prasideda nuo vyro ir moters santuokos sutarties. Ši sutartis yra ir įpareigojanti, tačiau tik tokios sutarties kontekste žmogus gali patirti laimę (o kartais ir sugriauti savo ir kito šeimos nario gyvenimą, jei yra neatsakingas požiūris į šią sandorą), gali planuoti savo išlikimo ateitį. Mūsų visuomenėje, ypač populiariuose žurnaluose yra nemažai straipsnių apie poras, kurios jau gyvenusios ne vienerius metus, net susilaukusios vaikų nusprendė pagaliau susituokti. Kodėl vis dėlto tuoktis, kodėl yra reikalinga ta šeimos sandora, juk galima gyventi nesituokus ir iki gilios senatvės? Gyventi gal ir galima, tačiau tokie santykiai neteikia tokio pasitikėjimo, nes tik ten džiugia širdimi yra sudaromos Sandoros, kur yra pasitikėjimas vienas kitu, o kai pasitikėjimo nėra, tuomet yra Sandoros sudarymas yra primestinis, ja yra abejojama .

Pamėginkime įsivaizduoti šalies Prezidentą, kuris jį išrinkusiai tautai neduoda jokios priesaikos. Kodėl man dabar jums prisiekti tuos dalykus, nepasitikite manimi, ar ką? – galėtų sakyti jis. Tik priesaikos ir Sandoros dėka fizinis asmuo gali būti prezidentu ar Seimo nariu. Tik Sandoros dėka kažkada svetimas žmogus tampa šeimos nariu. Tik Sandoros kontekste asmeniui gali būti patikėtos kažkokios labai brangios vertybės.

Ko nori iš mūsų Dievas? Kodėl Jis žadina mums tas mintis apie savo Sandorą? Ogi, kad nebūtume Jam svetimi, kad galėtume būti Jo karalystės dalininkais, taptume Jo bendradarbiais ir Jis galėtų mums suteikti tą apstų gyvenimą, kurio taip trokštame. Kas bus, jeigu mes be Sandoros sutarties tikėsime Dievu ir tarnausime Jam? Ogi nieko nebus, nes nepasitikėdami Dievu, mes Jam paprasčiausiai net nesuteiksime progos veikti mūsų gyvenime.

Kai skaitome Izaiją, matome, kad Dievas ne šiaip kiekvienam perša savo Sandorą, tačiau Izraelitams. Jis mini, kad dėl savo meilės Dovydui, kuris buvo jų karalius, Jis pasiryžęs su jais sudaryti Sandorą. Taigi, Jo sandora nėra taip lengvai gaunama, turi būti kažkoks už mus laiduojantis užtarėjas, kuriuo pasitikėdamas VIEŠPATS sudarytų su mumis Sandora.
Sudaryti su VIEŠPAČIU Sandorą yra garbės reikalas. Kai jau tiek daug kalbame apie Sandorą, kurią VIEŠPATS sudaro su žmonėmis, tai turbūt dabar klausiame, kaip ta Sandora atrodo mūsų gyvenimo kontekste?

Per krikštą Viešpats Jėzus įėjo į savo misijos tarnavimą, per krikšto Sandorą pradėjo formuoti pirmoji Kristumi sekanti tikinčiųjų bendruomenė, krikštu su Viešpačiu sudarė sutartį apaštalas Paulius ir krikštas yra neatšaukiama Sandora tarp Dievo ir Juo tikinčių žmonių, net ir 21 amžiuje.

Pakvietimas VIEŠPAČIU patikėjusiems žmonėms yra ateiti ir priimti šią Sandorą ir jos laikytis. Kristus yra mūsų užtarėjas, ir per Jį mes Sandora esame surišami su Dievu. Ateikime prie VIEŠPATIES Juo pasitikėdami, ateikime nesiožiuodami, nedemonstruodami savo nepriklausomumo, savo protingumo, savo išskirtinumo. Tie kurie iš grynos širdies tiki privalo žengti šį pasitikėjimo žingsnį ir krikštytis Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Tiems, kurie jau yra su VIEŠPAČIU sudarę krikšto Sandorą, prisiminti ir atnaujinti krikšto įžadus, sekti Jėzumi skelbiant Jo Evangeliją Dievo nepažįstantiems žmonėms ir įtikėjusiems perteikti šį mokymą.

Ateikime paklausyti pas Dievą

Nagi visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Net jei neturite pinigų, ateikite, pirkite duonos ir valgykite! Ateikite, pirkite vyno ir pieno be pinigų ir be kainos! Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona, ir atiduodate uždarbį už tai, kas nepasotina? Paklausykite manęs, ir valgysite tai, kas gera, gardžiuositės skanėstais. Ateikite pas mane ir rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą.
Izaijo 55,1-3a

Dar puikiausiai atsimenu tuos laikus, kuomet Lietuvoje dėl kiekvieno reikalingesnio daikto reikėdavo stovėti eilėse. Į parduotuvę atveždavo bananų arba apelsinų ir nusidriekdavo poros valandų ilgio eilė. Tam, kad būtų galima padoriai apsirengti net eilės nepadėdavo, reikėdavo turėti gerų pažinčių tam tikruose sandėliuose arba už viską mokėti kelis kartus brangiau turguje perkant tai slaptai.
Iš tikrųjų, dėl paprasčiausių dalykų, kurie šiandien yra mums taip lengvai prieinami, per daugelį amžių, tūkstančių tūkstančiai, jei ne milijonai žmonių mokėdavo ir moka brangią savo darbu, sveikata, laiku pasiektą kainą.
Ar tikrai už viską savo gyvenime mes turime mokėti? Sutinku, kad pinigai žmonėms yra labai reikalingi, nes jie įprasmina mūsų mainų sandėrius. Tu duodi pinigą pardavėjui ir gauni norimą prekę, tačiau ką ir kam reikia duoti, kad turėtum sveikatą, kad turėtum ypatingus sugelbėjimus, arba sėkmę savo gyvenimo veikloje? Kas įprasmina mūsų mainų sandėrius su Dievu? Ar su Dievu galima lygiai taip pat mainytis vertybėmis kaip ir parduotuvėje?
Izaijas matė kuo gyvena jo tauta, ir kaip jie netinkamai švaistė savo laiką ir savo resursus dėl elementariausių dalykų, kuriuos buvo galima turėti per santykį su Dievu. Tiesa, nepamirškime, kad Izaijas šiuo laiku rašo tautai gyvenančiai tremtyje Babilone. Dėl sąmoningų klaidų jie prarado visas savo gėrybes, savo nuosavybę, ir netgi daugelį gyvybių. Dabar būdami tremtyje jie daug dirba ir galbūt viską atiduoda, kad galėtų patenkinti savo elementariausius poreikius. Tai ką Izaijas pastebi yra vėl labai panašios klaidos, kurias jo tautiečiai darė prieš tremtį. Nors jų gyvenimo sąlygos tapo labai sunkios ir visi gana aiškiai suvokė, kodėl taip įvyko, tačiau širdimi jie nelabai kuo pasikeitė, jie vėl savo laiką ir savo resursus deda į tuos dalykus, kurie lengvai prapuola nesukurdami jokios vertės.
Einant gatve teko sutikti du brandaus amžiaus vyriškius, kurie ant delno pasidėję skaičiavo monetas. Man einant pro šalį vienas iš jų sako – ,,padėk, mums šiek tiek trūksta”.
Manau, kad mes visi lengvai galime susitapatinti su šiais vyriškais, ir patys norime sakyti šią frazę – padėk, mums šiek tiek trūksta. Tik mums trūksta ne alui, bet ,,prasmingesniems” pirkiniams pirkti.
Tai už ką mes mokame galų gale pasirodo, kad tai mūsų nei pagirdo nei pasotina. Mes per vargus gauname, ir tai visiškai laimės nesuteikia. Galbūt todėl Jėzus sutiktai moteriai prie šulinio ir sako: ,,Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą” (Jn 4,13-14).
Izaijas žmones kviečia permastyti keletą savo gyvenimo dalykų: Apie gyvasties poreikius, apie stiprybę, kuri yra reikalinga gyvenant, ir apie gyvenimo džiaugsmą. Pasaulyje viskas yra už kainą, už mainus. Dievas per Izaiją kviečia ateiti pas Save ne dėl esminių poreikių patenkinimo, ne dėl saugumo, ne dėl sveikatos, ir Jis mainais neprašo nieko. Paprasčiausiai Jis kviečia mus ateiti paklausyti Jo, būti Jo akivaizdoje ir patirti gerovę, kurią Jis mums nori suteikti. Jeigu Jo artume perkamas vynas be kainos, jeigu Jo artume yra pasirinkimas pagal poreikius, jeigu Jo artume yra patys gardžiausi kasneliai, tai atsakykime artėdami prie Jo. Ko mums delsti, kodėl mes norime būti stabdžiais?
Švęsdami Krikstaus prisikėlimą, velykas, mes kiekvienas atsinešėme kažką tokio velykiniams pusryčiams pusryčiams. Kiekvienas atsinešėme kažką tokio, ką turėjome savo. Bendruomeniniai pusryčiai pasižymi maisto įvairove, kas tikrai yra džiugu ir linksma. Kur mūsų daugiau ten daugiau įvairovės, ir ypač jei ten yra VIEŠPATS.
VIEŠPAČIUI jau seniai atsibodo žiūrėti į tuos pačius žmones, kurie nuolatos daro savo tėvų klaidas suteikdami joms naują pavadinimą. Į mus ištiestomis rankomis nepaliaujamai Jis sako: Ateikite pagaliau čia, būtinai paklausykite kada nors manęs, ir jūs tūrėsite gyvenimą, turėsite savo džiaugsmui įvairovę, nustosite blaškytis, ir mokėti savo gyvenimu už visiškai nereikšmingus dalykus.