Kalbėti ir klausyti

Viešpats DIEVAS davė man iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą jis žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys. Viešpats DIEVAS atvėrė man ausis. Aš nemaištavau, atgal nesitraukiau.
Izaijo 50, 4-5

Prie šios pastraipos mes priartėjame, ne kaip prie Izaijo, bet kaip prie paties Kristaus išsakytų žodžių, kuriuos per pranašą Izaiją Jis pasakė dar ilgai iki Jam gimstant. Iš tikrųjų labai įdomu mums būtų suprasti, kaip Jėzus, gimęs Juozapo ir Marijos šeimoje suprato, kad Jis yra Dievo Mesijas, siųstas atpirkti žmonijos iš nuodėmės? Taip, lengviausias atsakymas yra labai paprastas, Jis yra Dievo Sūnus, taigi Jis Pats tai žinojo. Kita vertus, taip pat Jis buvo tikras žmogus, o žmonės abejoja. Gali būti, kad ir Jėzus iš Nazareto, abejojo savimi, sprendė ar Jis tik neįsivaizduoja esąs daugiau kuo, nei yra iš tikrųjų.

Pasaulyje yra nemažai žmonių, kurie įsivaizduodavo esą žymiai reikšmingesni, nei jie yra iš tikrųjų. Pavyzdžiui Romos imperatoriai sau priskirdavo dievišką prigimtį, daugelis religijų yra taip pat sudievinusios savo vadovus, kurie iš tikrųjų patys paprasčiausi žmonės. Kaip mums dabar žinoti, ar šis Jėzus iš Nazareto nėra apsišaukęs ir nesideda tuo kuo Jis iš tikrųjų nėra?
Šiomis keliomis Izaijo eilutėmis šio klausimo neatsakysime, jos tėra tik priminis susimastymas ir tik viena iš mozaikos dalelių, kuri dedasi į didįjį paveikslą. Čia Jėzus per pranašą sako, kad Jis išmoko klausyti Dievo. Tai, kad Jis yra Dievo atsiųstasis Mesijas yra iš pasitikėjimo savimi pačiu, tačiau šis pasitikėjimas atėjo iš Dievo klausymosi.

Beje, tas kuris turi kantrybės klausytis Dievo, tuo labiau yra geras klausytojas, kai kalbasi su žmogumi.

Bet palauk, ar tie kiti žmonės, kurie taip pat manė, kad girdėjo Dievą, taip pat negalvojo kad Jie girdėjo jiems Dievą kalbant? Kad kažką jie girdėjo, tai tuo abejoti turbūt neturėtume, tačiau kai Dievas kalba Jis duoda ypatingus ženklus, apie kuriuos toliau šiame skyriuje skaitysime.
Jėzus sako, kad klausydamas Dievo Jis tapo Jo mokinys. Laiške Hebrajams apaštalas skaitytojams sako tokius žodžius: ,,Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo, ir pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganumo priežastimi” (Hbr 5,8-9).
Taigi, klausydamasis Dievo Jis mokinosi iš Jo. Šis Jo mokslas nebuvo filosofijos paskaitos, tai buvo tikrų tikriausias gyvenimas Jį tobulinęs per kentėjimus. Beje ir Evangelijose mes skaitome, kaip Jėzus eina ieškodamas Dievo patvirtinimo ženklų. Jis eina pas Joną krikštytis ir ten patiria Šventosios Dvasios nužengimą, išgirsta garsu Dievo balsą. Toliau Jis eina į dykumą, ir patiria šėtono gundymus, kuriuos atlaikęs vėl sulaukia dieviško ženklo – Jam patarnauja angelai.
Taigi, vienas iš ženklų, pagal kuriuos Jis atpažino save esantį Mesijumi, tai buvo nuolatinis, kasdieninis Dievo kalbėjimas Jam, ir Jo atsidavimas ir pasiryžimas būti šių žodžių mokiniu ir vykdytoju.

Jėzus per pranašą sako, kad Dievas Jam davė iškalbų liežuvį, kad Jis sugebėtų pastiprinti nuvargusius žmones. Tikrai, pasaulyje buvo daug iškalbių žmonių, kurie sugebėdavo surinkti minias žmonių ir įgavę galios įgyvendinti savuosius interesus. Tai, kad tikrai jis turėjo Dievo duotą iškalbą, liudija Jeruzalės policininkai, kurie turėjo suimti Jėzų ir jie taip atsakė savo vadovybei: ,,Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!” (Jn 7,46). Tačiau juk ne iškalba, o išmintis kalboje yra Jėzaus kalbos bruožai. Pažodinė hebrajiško žodžio reikšmė yra ne ,,iškalbus”, o ,,tų kurie yra išmokyti”, taigi, ši sakinys skamba ,,jam davė tų kurie yra išmokyti liežuvį”. Jėzaus iškalbos svarbiausias bruožas buvo ne oratorystė, o mokyto žmogaus išmintis. Tai ir stebino daugelį fariziejų ir Rašto aiškintojų, kurie žinojo, kad Jėzus nebaigė jokių mokslų, nei Jeruzalėje nei kur kitur, tačiau Jam kalbant iš Jo plūdo išmintis. Beje, kaip Jo iškalba tarnavo Jam ir kur Jo išmintis buvo nukreipta? Čia per pranašą jis sako - ,,stiprinti nuvargusius”.

Kai Jonas Krikštytojas sėdėdamas kalbėjime pradėjo abejoti savo misijos įvykdymu, jis pasiuntė mokinius pas Jėzų, kad šie patikslintų ar tikrai Jis yra Dievo siųstasis. Jėzus netiesiogiai jiems atsakė: ,,Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi” (Mato 11,4-6). Taigi, ne vien tik savo iškalba, išmintinga širdimi, bet ir stebuklingais darbais Jis pastiprindavo nuvargusius žmones.
Ši Jo išklaba buvo nukreipta ne savanaudiškiems tikslams, bet Dievo valiai žemėje skelbti. Jis guosdavo ir drąsindavo nuvargusius, skelbė Dievo karalystę ir pražūtį pragare.

Štai teisumo pergalė

Taip kalba Dievas, VIEŠPATS, kuris sukūrė ir išskleidė dangų, patiesė žemę su visais pasėliais, joje duoda gyvybę žmonėms ir dvasią joje gyvenantiems: „Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau tave tautos sandora, tautų šviesa, kad atvertum neregių akis, išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangės tamsybėse.
Izaijo 42,5-7

Šį šeštadienį žaidžiau šachmatais. Ką apie tai galiu pasakyti? – na, likimas buvo palankesnis mano draugui ir dėl to jis laimėjo. Jeigu taip iš tikrųjų manyčiau, turbūt nepasirodyčiau išminčius. Šachmatuose pergalę lemia ne likimas, o protas ir išmintis. Kuo daugiau žaidi, tuo daugiau galvoji, perpranti varžovo mintis, išmoksti numatyti kelis ėjimus į priekį. Štai tie dalykai žaidime ir veda pergalės link.

Kodėl kai kalbame apie gyvenimą, apie savo gyvenimą, atidedame šitokį šachmatišką požiūrį į šalį? Ar tikrai negalime numatyti kelių savo gyvenimiškų ėjimų į priekį, negalime numatyti pasekmių?

VIEŠPATS kalbėdamas apie save pirmiausia kalba į žmogaus protą, o po to tik į žmogaus širdį, na bet dažnai pasitaiko ir atvirkščiai . Ką Jis sako? - prisimink kaip viskas buvo pradžioje. Ar ne Aš sudėliojau ir sukūriau pasaulį, ar ne aš sudėliojau visas figūras, ar ne aš jums daviau Savo dvasios, kad būtumėte gyvi, kad išmintingai eitumėte per gyvenimą pergalės link, ir tuo pačiu pasitenkintumėte tuo, kas jums yra duota, ir džiaugsmingai dalintumėtės kuo esate turtingi? Tai kalbėjimas į atmintį, tai yra į protą.

Šiame kontekste VIEŠPATS kalba apie savo tautos belaisvius, kurie vergauja Babilone, kurie paniekinę išmintį su stipriu priešininku žaidė lyg lengvabūdžiai vaikai. Kaip dabar jie gyvena? Tamsos dulkėmis yra padengtos jų akys, jie įkalinti mažoje teritorijoje, tiesiogine prasme jie yra belaisviai vienas kitą kandžiojantys tik dėl šios dienos patogumų. Laisvė jiems reikalinga. Išlaisvinimas iš tamsybių, išlaisvinimas iš beorės belangės, išlaisvinimas iš neapykantos priešams, iš paniekinimo Dievui, iš betikslės gyvenimo orientacijos.

Kaip dar prieš 20 metų neįmanoma buvo įsivaizduoti, kad Lietuva turės tokią šventę, kaip Kovo 11 d., tai yra Nepriklausomybės atkūrimo šventę, taip daugelis kurie šiandien yra tamsybių įkalinti, negali įsivaizduoti apie egzistuojančią laisvę, kurią suteikia Viešpats Jėzus. Kokie šios laisvės požymiai? Ogi tarnavimas Dievui. Tik laisvas žmogus gali tarnauti Dievui. Tik pašauktas žmogus gali tarnauti teisumo pergalei. Izaijas skelbia VIEŠPATIES žodžius, kad Jo tarnas laimės šią pergalę.

Žvelgdami atgal į tai kas atsitiko ant Golgotos kalno, daugelis žmonių sako – tokia čia ir pergalė, rankos ir kojos prikaltos prie kryžiaus, išnuogintas ir viešai pažemintas laisvės skelbėjas. Tai pralaimėjimas, o ne pergalė! Neužmirškime svarbiausio. Mirtis jį ištiko, bet nenugalėjo. Negalėjo mirtis išlaikyti Jo tamsiame kape, negalėjo mirtis išlaikyti jo amžinai prikalto prie kryžiaus.

Kodėl šiuo laikotarpiu kalbame ne vien apie Kristaus mirtį, bet ir prisikėlimą, apie Jėzaus pergalę?

Ar mes mylim gyvenimą ar nekenčiam jo? Dauguma gyvenimą myli, net ir tie kurie yra belaisviai, kurie įkalinti nuodėmės ir šėtono apgauti, žmonės gyvenimą mylį, tačiau nemoka gyventi. Gyvendamas sandoroje su Dievu, sekdamas Jėzų Kristų, galiu gyventi taip, kad mano gyvenimas veda mane į pergalę. Mes kaip žaidėjai, turėkime ilgalaikį tikslą laimėti meilę, džiaugsmą, ramybę, pasitenkinimą, gerovę ir t.t.

Štai tokia yra teisumo pergalė, su skaudžia kaina mums ją laimėjusiam Kristui, dažnai su skausmingais patyrimais mums patiems prisidedant laimėti kitą žmogų. Apie ją kalbame dabar, ją matome ant kryžiaus, turime joje viltį ir patys einame patirti šios pergalės vaisių.

Štai koks yra Jis

Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą 2 ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti jo balso. Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą. Nepails ir nepasiduos nevilčiai, kurdamas žemėje teisingumą. Jo mokymo lauks tolimosios salos.“
Izaijo 42,2-4

Koks yra Jis, VIEŠPATIES tarnas į kurį reikia žiūrėti mums ir iš jo mokytis? Koks yra tas, kuris yra viso pasaulio dėmesyje ir kuriam vienam yra skiriami VIEŠPATIES žodžiai - ,,Štai jis”.
Keletą išskirtinių dalykų Izaijas mato šiame VIEŠPATS tarne.
Jeigu, kalbant apie mūsų visuomenę, tai ji jau nepaiso nei kultūros, nei religijos tradicijos dėsnių, nei požiūrio į žmogaus vertę. Dažniausiai žmogui rūpi gyvenimas ne ilgalaikėje bet trumpalaikėje perspektyvoje. Jau niekam nebėra keista ką tu manai apie gyvenimo tąsą anapus. Tautų susimaišymas ir religinė įvairovė pasauliui padarė įtaką, ir žmonės jau turi tokią suformuotą pasaulėžiūrą, kuriai nieko keisto nebėra. Ir vis dėlto, VIEŠPATS , kalba Štai toks yra mano tarnas
· Jis apgaubtas VIEŠPATIES dvasia.
Dulkės po didžiulio, sakykim atominio, sprogimo uždengia dangaus tyrumą, saulės šviesą. Mokslininkai netgi prognozuoja apie vieno galingo meteorito atsitrenkimą į žemę, po kurio didžioji dalis šiaurės Amerikos bus padengta tokių dulkių ir kraštas atšals, reikia tikėtis kad tokiam atsitrenkimui yra nedaug galimybių.
VIEŠPATIES tarnas, į kurį reikia žmonėms žiūrėti yra apgaubtas panašaus žmonių sielas apvalančio vėjo. Hebrajiškai šis žodis yra ruah, reiškiantis dvasia arba vėjas. Taigi, mūsų VIEŠPATS ir Gelbėtojas yra apgaubtas ne kažkokios mistinės auros, bet vėjingos dvasios, kuri aplinkiniams teikia atgaivą, nušviečia dangų, atidengia VIEŠPATIES veidą.
· Jis neša tautoms teisingumą.
Dar vienas Jo būdingas bruožas yra teisingumas. Kodėl žmonėms taip nėra noro eiti į tikinčiųjų susirinkimus? Teko sutikti nemažai žmonių, kurie sako, kad geriau jiems Dievą garbinti yra gamtoje, kur paukšteliai čiulba, medžiai siūbuoja. Toks supratimas yra ne iš piktos valios, o iš nenorėjimo būti kartu su keistais, nesuprantamais, kartais įkyriais žmonėmis, iš kurių dažniausiai susiformuoja tikinčiųjų bendruomenės. Galbūt dėl žmonių įvairumo yra galvojama, kad bažnyčioje teisingumo nėra, vien tik veidmainiai susirinkę. Gal būt ir yra tiesos, tačiau ne bažnyčioje dar daugiau neteisybės.
Gegužės mėnuo Lietuvoje yra paskelbtas mėnesiu be smurto prieš vaikus. Gražus noras, tačiau tuomet likęs laikas su smurtu prieš vaikus? Arba sveikatos ministerija, atrodo jau pritarė tokiam projektui, kuomet valstybė savo lėšomis sumokės už nėščiosioms atliktą ankstyvą vaisiaus genetinio apsigimimo diagnostiką. Atseit, tėvai turi teisę žinoti ir iš anksto pasirinkti auginti apsigimusį vaikutį ar jo atsisakyti jam net negimus.
Į tai reaguodamas katalikų kardinolas A.J.Bačkis pareiškė, kad tai yra tolygų nacių bandymams su žmonėmis. Labai tiksli įžvalga, ar ne? Gyvybė yra ne žmogaus, o Dievo reikalas. Internete, skyriuje kuriame žmonės rašo atsiliepimus, šis kardinolo pasisakymas buvo visai kaip juodinamas. Atseit bažnyčia yra pati prasčiausia institucija, ir linki žmonėms pačio blogiausio, atimdamas visa kas yra gera, ir to vietoj siūlydama visa kas bloga, kas neįdomu, kas nemalonu.
Ką žmonės iš tikrųjų sako? – nepasitikime jumis, nematome jokio teisingumo!
Į ką VIEŠPATS mus kviečia žiūrėti ir iš ko mokintis? Ar, kad jie turėtų prisiminti šventyklą Jeruzalėje, sinagogas, kuriose mokinamas VIEŠPATIES žodis? Ne, svarbiausia ir reikšmingiausia žvelgti į Jį, į Tą Kuris yra teisingas, kuris dvasia ir vėju atneša į mūsų aplinką VIEŠPATIES artumą, kurio akivaizdoje veidmainystei, apsimetimui, nėra vietos.
Kiekvienam ateina toks metas, kada pavargstame nuo neteisybės. Vagis pavargsta vogti, melagis pavargsta meluoti, teisuolis pavargsta apsimetinėti teisuoliu, religingas pavargsta nuo ritualų, teisėjas pavargsta spręsti kitų žmonių likimus, nusidėjėlis paprasčiausiai pavargsta būti kaltas. Ką daryti kuomet taip reikia to prigimtinio Dievo duoto teisumo, o jo mumyse nėra? Kur ieškoti jo? Ne tik aš, ji ar jis, ar jie to teisumo trokšta, jo ieško visas pasaulis, net tolimiausiuose pasaulio kraštuose to yra ilgimasi.
Jo mokymas laukiamas.
Vienas pastorius darė apklausą pateikdamas du klausimus. Pirmas klausimas buvo – papasakok apie Jėzų. Kokį tu jį supranti? Ir daugumos žmonių veidai nušvisdavo ir jie pasakodavo apie Jo gerumą, išmintį, gailestingumą… Kitas klausimas buvo prašymas papasakoti apie bažnyčia, ir turbūt nieko nestebins tai, kad žmonių nuotaikos pasikeisdavo, ir jie prisimindavo visus krikščionis kurie teisdavo, būdavo kritiški, siauraminčiai ir t.t.
Ką tai mums sako? Ogi Jėzus yra gyvenimo ašis. Jo mokymas, Jo artumas, Jo požiūris į žmogų visiems žmonėms yra gaivus vėjas. Taigi, kaip jums sekasi priimti Jėzų į savo kasdienybę, kaip sekasi eiti Jo pėdomis?

Štai mano tarnas

„Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi.
Izaijo 42,1

Izaijo žinia prasideda viltimi žmonėms, kurie kadaise tą viltį atmetė. Jeigu susimąstytume apie jų esamą aplinką, tai gyvenimas tikrai nėra puikus. Jie yra tremtiniai svetimame krašte. Koks yra tremtinio gyvenimas? Būdingas bruožas visiems tremtiniams tas, kad jie neturi teisių. Bet kuriuo metu iš aukščiau gali būti priimtas jiems nepalankus sprendimas, ir tremtiniai gali būti perkelti ar į kitą vietą gyventi, arba jiems gali būti pakelti mokesčiai, arba jų jaunuoliai paimti į užkariautojų kariuomenę, arba priversti eiti dirbti lažą. Tremtyje gyvenimas labiau panašus į egzistenciją, o šiuo metu būtent taip ir gyvena šie žmonės Babilono krašte.

Daugelis šeimų Lietuvoje patyrė tokią būseną. Mano žmonos seneliai su visais vaikais buvo ištremti į Sibirą, kur nebuvo sąlygų gyvenimui, kur vaikai privalėjo dirbti Lietuvą okupavusios valstybės naudai. Tą patį patyrė ir mano šeima. Močiutė, kuri tuo metu buvo našlė, buvo pasodinta į kalėjimą, iš jos buvo atimtas ūkis, 5 vaikai išdalinti auginti giminėms ir kaimynams. Šiandien močiutė dar gyva, jai 97 metai, o tų dienų prisiminimai ją vis dar įveikia. Net praėjus 50 metų apie tai ji kalbėti negali, ir iš karto pradeda vergti.

Šitaip šiame pasaulyje su žmonėmis elgiasi žmonės. Jeigu viena valstybė, gali ateiti ir be gailesčio kitos valstybės gyventojus žudyti, tremti, įkalinti, iš vaikų atimti tėvus, o vaikus privesti sakyti eilėraščius, kuriose jie yra mokomi girti šią okupuojančią sistemą. Tai pagalvokime, ką su žmogumi gali padaryti šėtonas, jei žmogus nesiglaudžia prie Dievo ir neprašo Jo malonės jį išgelbėti?

Apaštalas Petras primena, kad šiame pasaulyje esame tik viešnagėje, ši žemė, nors ir išaugino mus, tačiau nėra mūsų tėvynė (1Pt 1,17). Tikėjimu mes arba einame arba tolstame nuo tikrosios tėvynės.

Jeigu anksčiau VIEŠPATS tautai kalbėjo sakydamas jiems – Štai kelias kuriuo turite eiti, Štai pasirinkimas kurį jums reikia daryti, tai dabar daugelį metų jie negirdėjo VIEŠPATIES žinios, kuri juos vestų į gyvenimo gerovę. Dėl savo užsispyrimo per šiuos metus jie negirdėjo VIEŠPATIES žodžio ir jų visas geriausias patyrimas tebuvo užkariautojų rėžimas.

Klausydamiesi tokių žodžių, dabar tikrai galime galvoti, kaip toli esame nuo tokios padėties. Tačiau prisiminkime, kad prieš kelius dešimtmečius ir šie žmonės nieko panašaus nepatyrė, jie patogiai gyveno sau juokdamiesi iš tokių pranašų žinių, o dabar jie klausosi jų išsižioję, ir laukia nors ir menkiausio vilties pažado. Dievo žodis, kuris buvo taip nereikalingas prieš krizę, pasirodo tampa labai svarbiu dalyku žmonėms, kurie anksčiau šaipėsi iš jiems skelbiamo žodžio, ir ,,žinojo” kaip reikia gyventi.

„Štai mano tarnas” – tai vėl VIEŠPATIES žodis. Beje, šie žodžiai kalbami ne vien tik šiai kartai, jie išlieka visoms žmonių kartoms. Suprantama, būtų jiems geriau dabar girdėti ne apie VIEŠPATIES tarną, bet apie VIEŠPATIES planą, kuo greičiau juos išvaduoti iš užkariautojų rankų, tačiau yra taip kaip VIEŠPATS siūlo.

Kalbant apie Tarną, tai į Jį svarbu buvo žmonėms kreipti dėmesį tada ir lygiai taip pat svarbu yra ir dabar. Štai apie ką turėtume kalbėti, štai kur turėtume dėti savas viltis, ir tik toks yra mums VIEŠPATIES žodis šiandien. Taip, šiandieninis mūsų supratimas šiek tiek skiriasi nuo tų žmonių supratimo. Jie turėjo savo viltis patikėti VIEŠPATIES tarnui, nes jie labai troško ir politinės laisvės, tačiau įkalinta siela yra kur kas siaubingiau už tremtį į kitą valstybę. Dėl savęs pačių, ne dėl Dievo, dėl savo gyvybės, dėl savo ateities kreipkime akis į Jėzų. Į tą VIEŠPATIES pasiuntinį, kuriuo gėrisi VIEŠPATS, kurį Jis išsirinko ir atidavė mums.

Kaip mes galime pradėti Jį matyti, ir pradėti girdėti tai, ką jis sako? Ogi grįždami prie anksčiau kalbėtų Izaijo žodžių: ,,Grįžimu ir atsidavimu būsite išgelbėti; ramybė ir pasitikėjimas – jūsų jėga.” (Iz 30,15)

Per televizija teko matyti ugnikalnio išsiveržimą ir branduolinės bombos sprogimą . Vieno ir kito reiškinio pasekmė yra ne vien tik visą naikinantis karštis, tačiau ir gausybė dulkių ir pelenų išmetimas į atmosferą. Būna, kad pelenai lyg debesys uždengia visą padangę ir kraštą apgaubia tamsa ir šaltis. Tuomet saulės visiškai nematyti. Tie kas yra tokiose aplinkybėse nemato, bet žino, kad saulė yra virš šių debesų. Kas gali atidengti tą saulę, ir kaip ji gali nušviesti kraštą savo šviesą? Tik stiprus vėjas, kuris nupučia visus nešvarumus į debesį gali tai padaryti ir greičiau nušviesti užtemdytą padangę.

Taip ir yra su mūsų nuodėmėmis. Per jas negalime regėti VIEŠPATIES šlovės, ir tik vieno dalyko galime melsti, kad VIEŠPATIES dvasia atneštų mums atleidimą ir suteiktų regėjimą to, kuris sukūrė visą visatą, kuris sukūrė mus ir kuris į mus tiesia rankas.

Ką man siųsti?

Tada išgirdau Viešpaties balsą: „Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys?“ O aš atsiliepiau: „Štai aš, siųsk mane!“

Izaijo 6,8

Koks yra mano atsakas regint Dievo šventumą ir savo nuodėmę? Koks mano atsakas, supratus, kad VIEŠPATS atleido nuodėmes ir suteikė teisę tolimesnei egzistencijai Jo akivaizdoje? Jei serafai šlovino Viešpatį skelbdami Jo šventumą, tai Izaijas šlovino Viešpatį pasiryžimu tarnauti Jam.

Mūsų tikrasis Dievo garbinimas prasideda troškimu ir pasiryžimu tarnauti. Serafai Viešpaties akivaizdoje skraidė šlovindami jį giesmėmis ir vienas kitam skelbdami Jo šlovę. Izaijas matydamas Viešpaties šlovę paskyrė save Viešpačiui tarnauti skelbiant Jo karalystę.

Apskirtai, dėl kokio tikslo dabar mes gyvename? Jeigu sielos išgelbėjimas yra svarbiausias dalykas, kurį žemėje gyvendamas žmogus turi atlikti, tai kam po išgelbėjimo jam dar ilgiau žemėje gyventi? Jeigu Dievas mus išgelbėjo tai tuoj pat galėtume keliauti į Jo šlove, ir ten būti per amžių amžius, argai tai nebūtų puiku? Ir jei sakytume, - Dieve, nė žingsnio nenoriu trauktis nuo tavo artumo, tai ir nebūtų ko už tokį norą pykti. Kokia prasmė mums toliau gyventi? Kodėl temti tą gyvenimo gumą, kai svarbiausias gyvenimo veiksmas jau yra atliktas?

Laiške Efeziečiams apaštalas Paulius padeda šį sudėtingą gyvenimo klausimą atsakyti ten gyvenančiai bendruomenei. Jis sako: ,,Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti” (Ef 2,10). Tikinčio žmogaus gyvenimo tikslas dirbti gerus darbus, daryti žmonėms gerą ir skelbti Dievo karalystę. Labai dažnai tikintieji pameta gyvenimo tikslą, apie kurį kalba Šventas Raštas, ir pamiršę išgelbėjimą jie pradeda kenkti savo pačių sielai iš naujo, kurdami savo gyvenimui kūniškos pasaulėžiūros ateitį. Atrodo, kad reikia tarnauti sau pačiam, nes būtina pasiruošti tolimesniam gyvenimui, o jau pasiekę tą savo ateitį, jau įsigiję trokštamą profesiją ar gavę išsvajotą darbą, tikintieji lengvai gali susigundyti, ir dažnai susigundo tarnauti savo jausmams, šeimai, pomėgiams, ir kitiems įvairiausiems dalykams lyg Viešpats jų ir nebūtų pašaukęs tarnauti Jo tikslams.
Ką VIEŠPATS sako Izaijui? - Ką man siųsti? Kas gi bus mūsų pasiuntinys? Tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl mes dabar gyvename. Gyvename, kad darytume gerus darbus ir liudytume VIEŠPATIES šlovę.

Kas atsitinka, kai savo gyvenime pamatome Viešpatį? Suvokiame, kad galima gyventi kitaip ir pradedame gyventi kitaip. Ir nesuklysime sakydami, kad mes faktiškai atsistojame ant dviejų platformų. Vienos platformos pagrindas yra šis pasaulis, kurio kunigaikštis yra šėtonas.
Kita platformą turi kitą pagrindą, ir kaip Šventas Raštas moko, ant to pagrindo stovime tikėjimu. Dievas nori, kad mes tvirtai stovėtume tikėjimu, garbindami Jį, pasitikėdami Juo, tarnaudami Jam.

Kaip yra iš tikrųjų, ar yra įmanoma išstovėti ant tų skirtingų dviejų platformų? Iš pradžių atrodo, kad galima, tačiau laikus praėjus jos pradeda viena nuo kitos tolti, o mes vis dar stovime ant kiekvienos iš jų padėję po vieną koją. Platformos viena nuo kitos tolsta, ir mus pradeda plėšti per puse, tai ir yra sunkiausias tikinčiojo gyvenimo etapas, - pradėjus gyventi su Dievu, galutinai apsispręsti ant kurios platformos atsistosiu, ir kam tarnausiu. Tikrasis šlovinimas tik tuo metu ir prasideda.

,,Kiek ilgai, Viešpatie?” – klausė Izaijas.
Dažnai ir mes galvojame, kiek ilgai tarnausime tau Dieve štai taip? Galime būti užsidegę tau metus, na du, o gal tris- keturis, bet negi taip visą gyvenimą? Negi, tikėjimu laukti tavęs, ir tikėjimu šlovinti tave visa savo esatimi, aukojant savo ateiti, ir į tarnavimą netgi įtraukiant savo šeimą? Ar kam nors kilo mintis kiek metų Izaijas tarnavo Dievui? Virš 50! Jis pergyveno keturis Izraelio karalius, jis pergyveno daugelį, kurie tuo metų iš jo tyčiojosi, kurie gyvąjį Dievą vadino mirusiuoju ir kurie šlovę skyrė Dievo kūriniams.

Nuvalyta Nuodėmė

O aš tariau sau: „Vargas man, nes esu žuvęs! Aš žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Karalių, Galybių VIEŠPATĮ.“ Tuomet vienas iš serafų priskrido prie manęs, laikydamas rankoje žėruojančią žariją, kurią buvo paėmęs žnyplėmis nuo aukuro. Jis palietė ja mano burną. „Žiūrėk, tarė jis, žarija palietė tavo lūpas. Tavo kaltė panaikinta, ir tavo nuodėmė nuvalyta.“
Izaijo 6,5-7

Prieš kurį laiką tam tikrais reikalais teko būti teisingumo ministerijoje. Tai tikrai reti momentai, kada tenka apsilankyti tokioje svarbioje institucijoje. Žinote, kokia pirmutinė mintis jau įeinant į teisingumo ministerija kilo man? – Ar aš tinkamai esu apsirengęs!? Kodėl aš pradėjau galvoti apie savo išvaizdą, apie tai kaip atrodau? Nes ten paprasčiausiai nepadoru yra būti apšiurusiu, nesusitvarkiusiu ir su purvinais batais. Jei sutikčiau ministrą ir jis su manimi pradėtų pokalbi (čia jau fantazuoju), tuomet dėl savo netinkamos išvaizdos tektų pasijusti nepatogiai. O kaip jūs pasijaustumėte dabar jeigu štai tuoj pat tektų susitikti su šalies prezidentu? Manyčiau tokios staigmenos ištiktos dauguma moterų supyktų, o vyrai iš kuklumo negalėtų pratarti nė vieno žodžio.
Nėra ko stebėtis, kad matydamas Viešpatį aukštame soste, matydamas ugninius serafus vienas kitam skelbiančius Dievo šlovę, matydamas nuo Dievo artumo drebančią šventyklą Izaijas griebiasi už galvos ir sako sau – viskas, galas man, nes ne šiam pasauliui aš priklausau. Mano gyvenimas yra žemėje, kur nuodėmė mus veikia ir net dėdami didžiausias pastangas negalime nuo jos atsiplėšti. O čia Dievo šventumas. ,, Esu žuvęs! Aš žmogus, kurio lūpos suteptos”.
Kitas pranašas, kuris regėjo panašų dangaus regėjimą buvo Zacharijas, ir ten Dievo akivaizdoje jis regėjo kunigą Jozuę stovinti purvinais drabužiais. Matydamas tokią Jozuės būseną vienas iš angelų tarė: ,,Nuvilkite nuo jo purvinus drabužius.” O jam tarė: ,,Žiūrėk, nuėmiau tavo kaltę nuo tavęs ir apvilksiu tave iškilnių apdaru”. (Zach 3,4).
Štai du panašūs dangaus regėjimai ir abejais atvejais yra aiškus suvokimas, savo nuodėmėje žmogus negali būti Dievo akivaizdoje. Pastebėkime į panašumus šiuose regėjimuose ir skirtumus. Panašumai tie, kad Dievo sosto artume labai ryškiai atiskleidžia žmogaus nuodėmingumas. Nė vienas žmogus negali sakyti, aš esu teisus, be nuodėmės. Sosto akivaizdoje stovi du kunigai – Izaijas sako, mano lūpos nuodėmingos. Jozuė supranta, mano drabužiai visiškai purvini. Net ir paties aukščiausio moralumo žmogus Dievo akivaizdoje matys save kaltu dėl savo nuodėmių. Žmonės yra skirtingi, ir visi esame skirtingi savo nuodėmingumu. Izaijas, būdamas kunigu daug kalbėjo, ir galbūt daug kalbėdamas prišnekėjo truputi netiesos. Teko girdėti, kad į dieną žmogus vidutiniškai meluoja 200 kartų. Raštas sako: ,,Liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią; ir liežuvis yra ugnis, nedorybės visetas. Liežuvis glūdi tarp mūsų narių, suteršia visą kūną, padega visą gyvenimo ratą, patsai pragaro padegtas.” (Jok 3,5-6).
Drabužiai tampa purvini, kai žmogus daug kur lietiesi. Dažniausiai žmonės susipurvina dėl gerų priežasčių, todėl nenuostabu, kad Jozuė būdamas kunigu padarė daug gerų darbų, tačiau kai jis atsistojo Dievo akivaizdoje labai greitai išryškėjo, kad jis Dievo akivaizdoje stovi nederamai atrodydamas. Daug yra gerų žmonių, kurie sunkiai dirbdami dėvi purvinus drabužius, ir taip pat yra nemažai nusikaltėliu dėvinčių švarius ir kvepiančius drabužius. Tačiau juk mes kalbame dabar ne apie tuos drabužius, kuriais aprengtas mūsų kūnas, o apie tuos, kuriais yra aprengta mūsų siela.
Paklauskime savęs - jeigu man šiandien tektų stoti Dievo akivaizdoje, kuri mano nuodėmė išryškėtų ir dėl ko aš labiausiai pergyvenčiau Dievo akivaizdoje? Dažnai žmonės mano esą teisūs todėl, kad jie nedaro nieko blogo. Ir galbūt galima gyvenime daug nekalbėti, daug nedirbti, niekam ir niekur neužkliūti, tačiau vis vien mes matysime Dievo šventumą, kurs apreikš mūsų įprastas, ir net labai giliai užslėptas nuodėmes.
Angelas žarijomis nuo aukuro apvalė Izaijo lūpas, angelas Jozue apvilko iškilmių drabužiu ir ant galvos uždėjo švarų gobtuvą. Nė vienas iš jų nebuvo pajėgūs iš savęs pasikeisti Dievo akivaizdoje. Nė vienas žmogus negali atsikratyti savo nuodėmės be Dieviškosios pagalbos. Dėl šios priežasties į šį pasaulį apreikšti Dievo šventumą, Dievo galią ir Dievo meilę ir atėjo Dievo Sūnus, žemėje gimęs ir gavęs Jėzaus vardą.

Izaijas šventykloje

Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs jo apdaras. Aplink stovėjo tarnauti pasirengę serafai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė veidus, dviem kojas ir dviem plasnojo ore. „Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Visa žemė pilna jo šlovės!“ šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. Nuo jų šauksmo drebėjo durų staktos, ir šventykla prisipildė dūmų.
Izaijo 6,1-4

Izaijas VIEŠPATIES didybę patyrė šventykloje asmeninės ir politinės krizės metu. Mirė geras karalius Uzijas, Izraelį valdęs nuo 792 iki 740 metų, viso 52 metus. Jis buvo vienintelis karalius, kurį didžioji tautos gyventojų pažinojo. Jo valdymo metu šalis gyveno politinio, ekonominio ir dvasinio stabilumo laiku. Kunigas Izaijas pergyvena dėl ateities, ir jis eina į šventyklą garbinti ir melstis VIEŠPAČIUI.
Paprastai krizėje ir giliame išgyvenime žmogus mato neviltį, jaučia baimę, mano esąs pražuvęs. Ką šiuo metu mato Izaijas? Tai ką ne kiekvienam gali papasakoti, nes nesupras, nes šių žodžių daugelis nepriims. Garbindamas Dievą šventykloje jis atsiduria ties dangiškuoju sostu ir savo kojomis stovėdamas žemiškoje šventykloje jis patiria dangiškosios šventyklos aplinką. Šį patyrimą jis pasakoja žodžiais, tačiau žodžiais pilnai to išreikšti neįmanoma.
Prieš jo akis VIEŠPATS sėdi aukštame ir didingame soste. Jo rūbas pripildęs visą šventyklą, kuri pilna dūmų ir dreba nuo Dievą garbinančio garso iš serafų lūpų: „Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Visa žemė pilna jo šlovės!“. Dangiškosios šventyklos tarnai, kurie atrodo jau turėtų būti pratę prie VIEŠPATIES šventumo, vienas kitam šaukia skelbdami VIEŠPATIES šventumą ir Jo šlovės pilnatvę.
Kaip mums suprasti šių triskart besikartojančių ,,šventas” žodžių prasmę? Kaip mums patirti Jo šlovės pilnatvę? Būti žemėje tai ne būti dangiškoje šventykloje, ir geriausia ką galime patirti, tai darni, melodinga ir Dievo žodžio tiesos pripildyta giesmė, kuri jaudina mūsų širdis. Kaip garbinimas čia skiriasi nuo Dieviškosios šventyklos, kur serafai Jo šlovės jaudinami vienas kitam be perstojo šaukia - ,,Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS”.
Pamėginkime prisiminti tokį metą, kada mes vienas kitam į atlapus įsikibę sakėme – Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Kažin ar esame tokiu būtų vienas kitam skelbę Dievo šlovę? Būna taip, kada gėrimės Jo žodžiu, džiaugiamės širdyje šlovindami Jį giesme, tačiau tikrai pritrūkstame entuziazmo vienas kitam skelbti VIEŠPATIES šlovę. Kuo yra ypatinga Dievo didybė? Pasižiūrėkime iš arčiau į Jį ir pamatysime nuostabių, žmogaus protui nesuvokiamų dalykų. Štai serafai. Jie yra degantieji. Lietuviškai galėtume sakyti – Ugniai, nes yra ugniniai. Simbolizuoja sterilų tyrumą, kuris atspindi Dievo šventumą. VIEŠPATĮ šlovina jie reikšdami pagarbą būdami prisidengę sparnais savo veidus. Kuklumas atsispindi, nes sparnais jie pridengia savo kojas. Džiaugsmingai tarnaudami jie garbina VIEŠPATĮ, nes dar turėdami papildomų sparnų jie skrajoja Jo akivaizdoje. Įdomu, jei žmogus turėtų daugiau galimybių, na sakykime sparnus, kuriais galėtų skraidyti, ar tas papildomas savo galimybės panaudoti, tam garbintų VIEŠPATĮ ar tik savo reikmėms tenkinti?
Ne kartą yra tekę kalbėtis su žmonėmis apie Dievą, ir ne kartą yra tekę girdėti nuomonę, kad danguje bus labai neįdomu ir nuobodu. Netgi yra kuriamos dainos, apie tai, kad danguje nėra alaus, todėl jį gerti reikia čia. Negi mes esame tokie naivūs patikėti šėtono apgaule, kad Dievo akivaizdoje yra nuobodu? Neatrodo, kad šie ugniai VIEŠPATIES artume nuobodžiautų. Kaip tik, jo artume laikas bėga pernelyg greitai, jo artume džiaugsmas yra žodžiais neišreiškiamas.
Taip kaip žmonės žiūri į VIEŠPATĮ, palyginimui galima duoti pavyzdį kaip šuo ir katė žiūri į žmogų.
Šuo žmogui sako: tu mane maitini, manimi rūpiniesi, mane myli – tu esi mano dievas.
Katė žmogui sako: tu mane maitini, manimi rūpiniesi, mane myli – reiškia aš esu tavo dievas.
Kas mums yra svarbu? Kas vis dėlto yra bažnyčia ir ką reiškia tikinčiųjų bendruomenės susirinkimai? Ar rinkdamiesi Kristaus vardu esame VIEŠPATIES nepastebėti? Palikime tą apgaulingą mąstyseną, kuri sako, kad esu labai užimtas, turiu tokių svarbių reikalų, kad VIEŠPATS turi pasikuklinęs mūsų palaukti. Izaijas ėjo į šventyklą šlovinti VIEŠPATIES ir patyrė Jo šlovę.