Tikėjimas yra gyvenanti vertybė
Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje.
2 Timotiejui 1, 5
Kas kart skaitydami Pauliaus laiškus mokinamės naujų tikėjimo į Dievą puoselėjimo aspektų. Šį kartą Paulius rašo laišką savo jaunesniam bičiuliui ir bendradarbiui Timotiejui, kurio šeimą jis pažįstą jau daugelį metų. Ką tokio ypatingo galėtų pasakyti šis Dievo žodžio skelbėjas žmogui, kuris augo girdėdamas Viešpaties mokymą ir pats dalyvavo tarnystėje Dievui?
Viena iš pagrindinių tiesų, kurią Paulius nori perteikti žmonėms sekantiems Kristų yra ta, kad tikėjimas yra gyva vertybė. Labai keista girdėti Paulių prilyginantį tikėjimą gyvuojančiai būčiai. Skamba taip lyg tikėjimas būtų asmuo, nors visi puikiausiai suprantame, kad jis nėra asmuo. Tuomet kas tai?
Kaip mes žinome, mūsų pačių kūnas nėra vientisa būtybė. Mes esame padaryti ne vien tik iš mėsos, bet ir iš kaulų, įvairiausių skysčių, odos, nagų, plaukų, keista bet mumyse taip pat gyvena įvairiausios bakterijos, kirmėlaitės, ir netgi parazitai. Mes patys esame ne vien tik siela ir sterilus vientisas kūnas, bet tikrai labai komleksiškas derinys. Dažnai tai ką darome taip pat yra daugelio kompleksinių dalykų pasekmė. Mes valgome, sportuojame, pramogaujame, individuliai prižiūrime tam tikras kūno dalis. Su šampūnu plauname galvą, su dantų pasta ir šepetuku valome dantis, su žirklėmis karpome nagus. Jeigu nustotume save prižiūrėti, tai atrodytume labai aplaidūs ir kitiems žmonėms būtų nemalonu su mumis bendrauti.
Tikėjimas yra tokia vertybė, kuri turi būti puoselėjama ir prižiūrima kaip ir žmogaus asmenybė. Paulius prisimindamas Timotiejaus šeimos narius, jam sako štai galiu priminti tai, kad tavo močiutė ir tavo motina buvo gyvos tikėjime, beje ir tu pats esi gyvai tikintis. Šio dalyko, kuris Dievo akyse yra labiausiai vertinamas, daugelis tų, kurie yra labai gyvybingi kitose srityse neturi jo visiškai.
Labai keista, bet daugelis šiuolaikinių krikščionių yra labiau linkę suvokti tikėjimą ne kaip gyvuojančia žmogaus pasaulėžiūros išraišką, o kaip paminklą. Tai vadinu paminkliniu tikėjimu. Kokios tokio paminklinio tikėjimo ypatybės? Pirmiausia apie paminklų funkciją. Jie stovi tam, kad primintų kažkokį tai faktą. Galbūt dar yra ir estetinis grožis, bet tai nėra paminklo tikslas, čia grynai skonio reikalas. Žmogaus paminklas nors ir turi gyvojo įvaizdį, tačiau pats savaime yra negyvas daiktas. Jis nereaguoja nei į šaltį, nei į karštį, jis neturi nuomonės, neturi jausmų. Paminklas nors ir turi gyvojo įvaizdį, tačiau savaime pats yra negyvas. Antra, paminklų vertė yra trumpalaikė, išskyrus tuos atvejus, kuomet jie turi istorinę vertę susietą su tam tikru menininku. Pasauliui keičiantis, keičiasi ir visuomenės vertybės, ir tai kas atrodė brangu vienos visuomenės kartos žmonėms, gali būni visiška nesąmonė kitai žmonių kartai, ir jie paprasčiausiai norėdami atlaisvinti užimtą teritoriją niekam nebereikalingus paminklus nugriauna. Tuomet paminklai ir praranda savo prasmę.
Jei mums tėra svarbus tiktais tikėjimo vaizdinys, tuomet mes esame tik paminklinio tikėjimo atstovai. Tuomet tarnavimas Dievui nėra svarbus, bendravimas su Dievu ir su žmonėmis labai paviršutiniškas ir pasižymintis tik tuo, kiek jie (Dievas ir žmonės) prie mūsų prieina.
Tai, kad tikėjimas yra gyvuojanti, o ne paminklinė vertybė galime rasti Šventajame.Rašte, kuriame naudojamas tas pats žodis, kuriuo norima išreikšti, kad tikėjimas yra gyvuojanti ir veikianti vertybė.
Rom 8, 11: Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis, prikėlęs iš numirusių Kristų, atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.
Kol 3,16: Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai.
1 Tim 1,14: Sergėk brangų patikėtąjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse.
Šiose eilutėse Paulius primena tai, kad mumyse gyvena Dievo Dvasia, kuri ir padeda Dievo žodžiui gyvuoti mūsų gyvenime, jį veikiant ir keičiant. Tai ir daro, mus gyvo tikėjimo žmonėmis, puoselėjančiais tikėjimą Dievu aplinką įtakojančiu veiksmu.
2 Timotiejui 1, 5
Kas kart skaitydami Pauliaus laiškus mokinamės naujų tikėjimo į Dievą puoselėjimo aspektų. Šį kartą Paulius rašo laišką savo jaunesniam bičiuliui ir bendradarbiui Timotiejui, kurio šeimą jis pažįstą jau daugelį metų. Ką tokio ypatingo galėtų pasakyti šis Dievo žodžio skelbėjas žmogui, kuris augo girdėdamas Viešpaties mokymą ir pats dalyvavo tarnystėje Dievui?
Viena iš pagrindinių tiesų, kurią Paulius nori perteikti žmonėms sekantiems Kristų yra ta, kad tikėjimas yra gyva vertybė. Labai keista girdėti Paulių prilyginantį tikėjimą gyvuojančiai būčiai. Skamba taip lyg tikėjimas būtų asmuo, nors visi puikiausiai suprantame, kad jis nėra asmuo. Tuomet kas tai?
Kaip mes žinome, mūsų pačių kūnas nėra vientisa būtybė. Mes esame padaryti ne vien tik iš mėsos, bet ir iš kaulų, įvairiausių skysčių, odos, nagų, plaukų, keista bet mumyse taip pat gyvena įvairiausios bakterijos, kirmėlaitės, ir netgi parazitai. Mes patys esame ne vien tik siela ir sterilus vientisas kūnas, bet tikrai labai komleksiškas derinys. Dažnai tai ką darome taip pat yra daugelio kompleksinių dalykų pasekmė. Mes valgome, sportuojame, pramogaujame, individuliai prižiūrime tam tikras kūno dalis. Su šampūnu plauname galvą, su dantų pasta ir šepetuku valome dantis, su žirklėmis karpome nagus. Jeigu nustotume save prižiūrėti, tai atrodytume labai aplaidūs ir kitiems žmonėms būtų nemalonu su mumis bendrauti.
Tikėjimas yra tokia vertybė, kuri turi būti puoselėjama ir prižiūrima kaip ir žmogaus asmenybė. Paulius prisimindamas Timotiejaus šeimos narius, jam sako štai galiu priminti tai, kad tavo močiutė ir tavo motina buvo gyvos tikėjime, beje ir tu pats esi gyvai tikintis. Šio dalyko, kuris Dievo akyse yra labiausiai vertinamas, daugelis tų, kurie yra labai gyvybingi kitose srityse neturi jo visiškai.
Labai keista, bet daugelis šiuolaikinių krikščionių yra labiau linkę suvokti tikėjimą ne kaip gyvuojančia žmogaus pasaulėžiūros išraišką, o kaip paminklą. Tai vadinu paminkliniu tikėjimu. Kokios tokio paminklinio tikėjimo ypatybės? Pirmiausia apie paminklų funkciją. Jie stovi tam, kad primintų kažkokį tai faktą. Galbūt dar yra ir estetinis grožis, bet tai nėra paminklo tikslas, čia grynai skonio reikalas. Žmogaus paminklas nors ir turi gyvojo įvaizdį, tačiau pats savaime yra negyvas daiktas. Jis nereaguoja nei į šaltį, nei į karštį, jis neturi nuomonės, neturi jausmų. Paminklas nors ir turi gyvojo įvaizdį, tačiau savaime pats yra negyvas. Antra, paminklų vertė yra trumpalaikė, išskyrus tuos atvejus, kuomet jie turi istorinę vertę susietą su tam tikru menininku. Pasauliui keičiantis, keičiasi ir visuomenės vertybės, ir tai kas atrodė brangu vienos visuomenės kartos žmonėms, gali būni visiška nesąmonė kitai žmonių kartai, ir jie paprasčiausiai norėdami atlaisvinti užimtą teritoriją niekam nebereikalingus paminklus nugriauna. Tuomet paminklai ir praranda savo prasmę.
Jei mums tėra svarbus tiktais tikėjimo vaizdinys, tuomet mes esame tik paminklinio tikėjimo atstovai. Tuomet tarnavimas Dievui nėra svarbus, bendravimas su Dievu ir su žmonėmis labai paviršutiniškas ir pasižymintis tik tuo, kiek jie (Dievas ir žmonės) prie mūsų prieina.
Tai, kad tikėjimas yra gyvuojanti, o ne paminklinė vertybė galime rasti Šventajame.Rašte, kuriame naudojamas tas pats žodis, kuriuo norima išreikšti, kad tikėjimas yra gyvuojanti ir veikianti vertybė.
Rom 8, 11: Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis, prikėlęs iš numirusių Kristų, atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.
Kol 3,16: Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai.
1 Tim 1,14: Sergėk brangų patikėtąjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse.
Šiose eilutėse Paulius primena tai, kad mumyse gyvena Dievo Dvasia, kuri ir padeda Dievo žodžiui gyvuoti mūsų gyvenime, jį veikiant ir keičiant. Tai ir daro, mus gyvo tikėjimo žmonėmis, puoselėjančiais tikėjimą Dievu aplinką įtakojančiu veiksmu.
0 Komentarai (-?):
Rašyti komentarą
<< Į pradžią