Tamsos egzistencija

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė: ,,Tebūna šviesa!” Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.
Pradžios 1, 1-5

Štai šios pirmosios Pradžios knygos eilutės teigia, kad sukūrimo pradžioje pasaulio vaizdas buvo visiškai kitoks. Žemė yra apibūdinamas žodžiais – padrika, dyka, o visur aplinkui tvyro gaubianti tamsa. Žemėje nematyti jokių gyvybės ženklų, nieko žavingo joje žmogus negalėtų rasti, ir apskritai tokioje žemėje nebūtų įmanoma gyventi. Mėgindamas susidaryti pirminį žemės įspūdį pradedu galvoti apie kitas planetas, kurios sukasi mūsų visatoje. Ten gyvybės nėra, nes nėra jokių gyvybės sąlygų. Tos planetos nėra gyvenamos, nes jos nėra sukurtos gyvybei. Galbūt teisūs būsime jei sakysime, kad jos yra apgaubtos tamsos.
Pasižiūrėkime, kūrinijos tvarkoje pirminiu dalyku Dievas kuria šviesą ir ją atskiria nuo tamsos. Norisi pastebėti, kad šviesuliai dangaus skliaute buvo sukurti tiktais ketvirtoje dienoje. Kaip mes suprantame tamsą šiandien yra vienas dalykas, ir visai kitas dalykas yra tikroji tamsa, kurios erdvėje Dievas kūrė pasaulį, kurią Dievas nušvietė ją ne šviesulių skleidžiama šviesa, o šviesa sklindančia iš Dievo artumo. Taip, šviesuliai mums turi didžiulės įtakos, nes jų dėka mes matome šį pasaulį, jų dėka mes turime šilumą, tačiau atsiminkime, kad šviesuliai nėra ta tikroji šviesa.
Šiuo metu norisi sustoti tik ties šia mintimi, kuri kalba apie egzistuojančią tamsą. Kokia yra ta tikroji tamsa? Kaip ją nusakyti, jei esi jos nepatyręs? Tai sunkus uždavinys, apie ją galima kalbėti tik suprantamais vaizdiniais, o žmogus patyręs ją kažin ar norėtų apie tai kalbėti. Gal būt yra taip, kad Dievas žmoniją yra apsaugojęs nuo tos tikrosios tamsos. Mes gyvename pasaulyje, kuris jau yra apšviestas Dieviškosios šviesos ir šviesulių šviesos. Tuo pačiu mes turime šiokį tokį tos egzistencinės tamsos ir uždengtų šviesulių tamsos patyrimą. Šis pasaulis buvo kuriamas gyvenimui, todėl jis ir yra apsaugotas nuo tamsiosios egzistencijos pusės, ir jame nėra patiriama ta tikroji VIEŠPATIES skleidžiama šviesa.
Ar verta šiandien yra kalbėti apie tamsą? Ką ji reiškia žmonėms gyvenantiems pasaulyje, kur šviesa yra savaime suprantama gyvenimo dalis? Apskritai gyvenimas yra stipriai pasikeitęs, nes elektrinių jėgainių dėka mūsų namai, gatvės, miestai yra apšviečiami. Dėl šios šviesos mes galime gyventi ilgiau, galime užsiimti daugiau dalykų, galime turėti įvairesnių laisvalaikio praleidimo formų. Jeigu taip imtų kas nors ir išjungtų visas elektrines ir šalyje nebūtų keletą savaičių elektros energijos, kai tada mes gyventume?
Ar kada nors mąstėme apie tai, kad tamsa yra draugė mirčiai ir nebūčiai? Jeigu tamsą galėtume apibūdinti savo penkiais pojūčiais tuomet jie yra ,,išjungti” ir nieko verti: nieko nematytume, nejaustume jokio skonio, nebūtų garsų, nebūtų ko uostyti, kūnas būtų jautrus kaip akmuo. Tuomet egzistencija nieko nereikštų. Mūsų pojūčiai būtų betiksliai, bet kokios pastangos pamatyti, pajausti artumą, paragauti, užuosti, išgirsti būtų be rezultatų.
Tamsa yra mirties ir nebūties draugė. Tamsoje VIEŠPATS kūrė pasaulį atskirdamas jį šviesa, bet gyvenimą įgalino ir įprasmino šviesoje.
Taigi, grįžimas į tamsa ir yra nutolimas nuo gyvenimo. Pasitraukimas nuo šviesos yra ėjimas į mirtį.
Biblija nemažai kalba apie egzistencinę tamsą ir jos santykį su žmogumi. Būti tamsoje, vadinasi patirti mirtį ir izoliaciją. Kadangi žmogus turi nemarią gyvybę nebūties žmogui patirti nėra įmanoma. Jis būdamas nemarus vis vien gyvens patyrimais ir siaubingas yra tamsos patyrimas. Tamsa žmogui, kuris sukurtas gyventi šviesoje, yra grėsminga vieta žmogui būti, tačiau daugelis žmonių savo noru pasirenka tamsą.
Dievas Jobui kalba apie tai, kad mirusieji gyvena tamsiajame mirusiųjų pasaulyje (Jobo 40,13). Ir prieš mirdamas Jobas sako, kad dar norėtų šiek tiek patirti paguodos, kurios visiškai nėra tamsoje: Atstok nuo manęs, kad galėčiau rasti truputi paguodos prieš negrįžtamai išeidamas į tamsos ir niūrumo šalį, į tamsią sąmyšio šalį, kurios šviesa tarsi tamsa. (Jobo 10, 21-22)
Dar Raštas sako, kad tamsa yra palietusi šį pasaulį ir savo pančiais surišusi laiko dalį pasaulio žmonių. Kiekvienas maištaujantį prieš Dievą tamsa suriša savo pančiais.
,,Kiti sėdėjo niūrioje tamsoje, belaisviai skurde ir grandinėse, nes buvo maištavę prieš VIEŠPATIES žodžius ir paniekinę Aukščiausiojo užmojį.”(Ps. 107,10-11)
,,Tada, būdami varge, jie šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis išvadavo juos iš bėdų, išvedė juos iš niūriosios tamsos ir sutraukė jų pančius.” (Ps. 107,10-14)
Baisiausia yra tai, kad arti yra metas, kuomet visa žmonija susitiks su tamsa:
Viešpaties diena arti, tai diena tamsos, sunaikinimo metas tautoms. (Ez 30,3)
Ta diena - rūstybės diena, diena vargo ir suspaudimo, diena nelaimės ir sunaikinimo, diena tamsos ir sutemų, diena debesų ir miglos. (Sof 1,15)
Ką galime sakyti girdėdami tokius dalykus Dievo žodyje, kaip mes galime reaguoti apie tokią pranašaujamą ateiti? Pasirinkimas tikrai nėra didelis. Galvojant apie lemtį ateityje tegali imti tik liūdesys. Negi, už šio gyvenimo ribų tėra tik tamsa? Negi ta egzistencinė tamsa yra tokia pergalinga, argi joje, kaip Jobas sako, yra mūsų ateitis?