Gimė
VIEŠPATS pasielgė su Sara, kaip buvo sakęs, ir įvykdė, ką buvo pažadėjęs. Sara pastojo ir pagimdė Abraomui senatvėje sūnų tuo laiku, kurį Dievas buvo nurodęs.
Pradžios 21,1-2
Šis tekstas kalba apie šventę Abraomo ir Saros šeimoje. Sakyčiau tai ne vien šeimyninės laimės, bet ir tikėjimo šventė. Jiems nelengva buvo iki šiol, labai daug patyrė skausmingų patyrimų ir išbandymų, stebėdami jų elgesį, galime pasakyti, kad seniai jie buvo praradę viltį turėti savo vaikų. Pasakojimas pasakoja, kad Abraomas atvyko į Geraro kraštą ir šiame krašte jis turėjo išbandymą, kurio metu, jei ne VIEŠPATS, vos neprarado savo žmonos Saros. Šiame krašte labai arti tos problematiškos situacijos yra štai ir šis pasakojimas apie jų sūnaus gimimą.
VIEŠPATIES planas Sarai buvo pagimdyti Abraomui sūnų. Tokiu pažado išsipildymu patikėti buvo sunku. Jie neturėjo savo vaikų tuo metu, kai dar buvo jauni. Jie nesusilaukė jų ir tuo metu, kuomet kai pakluso VIEŠPATIES balsui ir paliko Harano kraštą. Karts nuo karto VIEŠPATS jiems vis primindavo, kad jie susilauks savo palikuonių, bet laikas ėjo, tikimybės tokiam pažadui išsipildyti vis mažėjo.
Žmonės, kurie savo gyvenime apsisprendžia eiti Dievo rodomu keliu, dažniausiai išgirsta ir priežastį, kodėl jie yra pašaukti tuo keliu eiti. Eiti Dievo keliu yra labai skirtinga nuo sampratos ,,tikėti Dievu. Vien tik tikėjimas Dievu nėra ypatingai daug keičiantis žmogaus gyvenimą. Šiuolaikiniškoje sampratoje tikėjimas Dievu yra labai pasyvi samprata, dauguma tikinčiųjų yra tik vartotojai, norintys vien tik ,,gauti bažnytinės dvasininkijos ir bažnyčios paslaugų. Taip, kada Juo tiki, eini į bažnyčia, gyveni bendruomeniškai, puoselėji ir pasakoji aplinkiniams apie savo tikėjimą, tačiau daugelis dalykų lieka savo vietoje.
. Kuomet kalbame apie ,,ėjimą Dievo keliu, sekimą Jėzumi, tuomet turime omenyje apie tarnavimą ,,duodant. Kas kita, kai VIEŠPATS pašaukia kokiai nors specifinei tarnystei pareikalaudamas pakeisti įprastą gyvenimo būdą. Tuomet Jis duoda pažadus. Jis prisiima atsakomybę tave išlaikyti, pasako kad tavo buvimas toje tarnystėje yra reikalingas dėl tam tikrų dalykų. Abraomą Jis išvedė sakydamas, kad jam duos kraštą, kuriame gyvens jo palikuonys, per kuriuos į pasaulio tautas ateis palaiminimas. Taigi, Abraomas patikėjęs Dievu iškeliauja ir pats mato, kad Dievas juo rūpinasi ir padeda jam išgyventi visų tų sunkumų, nesusipratimų, baimių metu. Tačiau trūksta paties svarbiausio, nėra palikuonių, kurie apsigyventų šiame Dievo duodamame krašte. Jis pakluso Dievo pašaukimui, pakeitė gyvenimo būdą, yra reikalingoje vietoje, tačiau vis dar nemato Dievo pažado pildymosi.
Šiame kontekste mes nieko negalime padaryti, tik svarstyti apie VIEŠPATĮ. Koks Jis yra?
Šiuo atveju VIEŠPATS yra padedantis jiems gyventi. Tikėjimas VIEŠPAČIU ne griauna gyvenimą, o įprasmina ir palaimina jį. Tokį VIEŠPATĮ mes ir matome šioje šeimoje. Jis laimina juos, maloniai elgiasi su Sara, įvykdo savo pažadus. Kas būtų jei Abraomas būtų likęs tik ,,tikinčiu į VIEŠPATĮ? Greičiausiai gyventų savo namuose Harane. Būtų turtingas, turėtų nemažai nekilnojamo turto, vestų dar keletą žmonų, susilauktų vaikų ir gyventų savo gyvenimą. Na o kas būtų su Sara? Ji greičiausiai stebėtų kaip kitos moterys gimdo Abraomui vaikus, o kokia tai laimė tai matome iš jos santykių su Hagara. Greičiausiai ji be jokio pažado liūdėtų, vyras neprimintų ką Dievas jiems pažadėjo, nes nėra tokio pažado. Ji gyventų užsisklendusi namuose ir būtų nelaiminga moteris. Kaip šeima jie nebūtų tarnavę VIEŠPAČIUI, nebūtų tapę palaiminimu tautoms, nebūtų iš jų kilusi tauta per kurią į pasaulį ateis Išgelbėjimas.
Šiose eilutės skaitome, kad Sara vaisinga, ir ji pagimdė! Manau, jei Abraomas ir Sara nebūtų sekę VIEŠPAČIU, tuomet jie tikrai būtų baigę gyvenimą neturėdami bendrų vaikų. Ėjimas tikėjimo keliu padarė ją vaisinga. Ties šia mintimi ir norisi baigti šių eilučių esminę žinią. Gyvenimas yra vaisingas tiktais vykdant VIEŠPATIES pašaukimą. Tai yra, savo egzistencijos prasmę mes galime pasiekti tik kartu gyvendami su VIEŠPAČIU.
Už kelių dienų prasideda Adventas. Tai laukimo laikmetis, kurio metu tikintieji laukia Kristaus užgimimo. Suprantama, tai yra simbolinis metas, tačiau juk nuostabu tokiu metu prisiminti, kad pasaulio tampsa bus pakeista šviesa, beviltiškumas nyksta nes matosi viltis. Tikėjimas stiprėja, nes Kristus savo gimimu artėja, tik artėjame prie Jo mes?
Kokie laimingi žmonės, mokantys džiaugsmingai tave šlovinti! Jie gyvena, VIEŠPATIE, tavo Artumo šviesoje. Visą dieną jie džiūgauja dėl tavo vardo, ir tavo teisumas juos išaukštino (Ps. 89,16).
Pradžios 21,1-2
Šis tekstas kalba apie šventę Abraomo ir Saros šeimoje. Sakyčiau tai ne vien šeimyninės laimės, bet ir tikėjimo šventė. Jiems nelengva buvo iki šiol, labai daug patyrė skausmingų patyrimų ir išbandymų, stebėdami jų elgesį, galime pasakyti, kad seniai jie buvo praradę viltį turėti savo vaikų. Pasakojimas pasakoja, kad Abraomas atvyko į Geraro kraštą ir šiame krašte jis turėjo išbandymą, kurio metu, jei ne VIEŠPATS, vos neprarado savo žmonos Saros. Šiame krašte labai arti tos problematiškos situacijos yra štai ir šis pasakojimas apie jų sūnaus gimimą.
VIEŠPATIES planas Sarai buvo pagimdyti Abraomui sūnų. Tokiu pažado išsipildymu patikėti buvo sunku. Jie neturėjo savo vaikų tuo metu, kai dar buvo jauni. Jie nesusilaukė jų ir tuo metu, kuomet kai pakluso VIEŠPATIES balsui ir paliko Harano kraštą. Karts nuo karto VIEŠPATS jiems vis primindavo, kad jie susilauks savo palikuonių, bet laikas ėjo, tikimybės tokiam pažadui išsipildyti vis mažėjo.
Žmonės, kurie savo gyvenime apsisprendžia eiti Dievo rodomu keliu, dažniausiai išgirsta ir priežastį, kodėl jie yra pašaukti tuo keliu eiti. Eiti Dievo keliu yra labai skirtinga nuo sampratos ,,tikėti Dievu. Vien tik tikėjimas Dievu nėra ypatingai daug keičiantis žmogaus gyvenimą. Šiuolaikiniškoje sampratoje tikėjimas Dievu yra labai pasyvi samprata, dauguma tikinčiųjų yra tik vartotojai, norintys vien tik ,,gauti bažnytinės dvasininkijos ir bažnyčios paslaugų. Taip, kada Juo tiki, eini į bažnyčia, gyveni bendruomeniškai, puoselėji ir pasakoji aplinkiniams apie savo tikėjimą, tačiau daugelis dalykų lieka savo vietoje.
. Kuomet kalbame apie ,,ėjimą Dievo keliu, sekimą Jėzumi, tuomet turime omenyje apie tarnavimą ,,duodant. Kas kita, kai VIEŠPATS pašaukia kokiai nors specifinei tarnystei pareikalaudamas pakeisti įprastą gyvenimo būdą. Tuomet Jis duoda pažadus. Jis prisiima atsakomybę tave išlaikyti, pasako kad tavo buvimas toje tarnystėje yra reikalingas dėl tam tikrų dalykų. Abraomą Jis išvedė sakydamas, kad jam duos kraštą, kuriame gyvens jo palikuonys, per kuriuos į pasaulio tautas ateis palaiminimas. Taigi, Abraomas patikėjęs Dievu iškeliauja ir pats mato, kad Dievas juo rūpinasi ir padeda jam išgyventi visų tų sunkumų, nesusipratimų, baimių metu. Tačiau trūksta paties svarbiausio, nėra palikuonių, kurie apsigyventų šiame Dievo duodamame krašte. Jis pakluso Dievo pašaukimui, pakeitė gyvenimo būdą, yra reikalingoje vietoje, tačiau vis dar nemato Dievo pažado pildymosi.
Šiame kontekste mes nieko negalime padaryti, tik svarstyti apie VIEŠPATĮ. Koks Jis yra?
Šiuo atveju VIEŠPATS yra padedantis jiems gyventi. Tikėjimas VIEŠPAČIU ne griauna gyvenimą, o įprasmina ir palaimina jį. Tokį VIEŠPATĮ mes ir matome šioje šeimoje. Jis laimina juos, maloniai elgiasi su Sara, įvykdo savo pažadus. Kas būtų jei Abraomas būtų likęs tik ,,tikinčiu į VIEŠPATĮ? Greičiausiai gyventų savo namuose Harane. Būtų turtingas, turėtų nemažai nekilnojamo turto, vestų dar keletą žmonų, susilauktų vaikų ir gyventų savo gyvenimą. Na o kas būtų su Sara? Ji greičiausiai stebėtų kaip kitos moterys gimdo Abraomui vaikus, o kokia tai laimė tai matome iš jos santykių su Hagara. Greičiausiai ji be jokio pažado liūdėtų, vyras neprimintų ką Dievas jiems pažadėjo, nes nėra tokio pažado. Ji gyventų užsisklendusi namuose ir būtų nelaiminga moteris. Kaip šeima jie nebūtų tarnavę VIEŠPAČIUI, nebūtų tapę palaiminimu tautoms, nebūtų iš jų kilusi tauta per kurią į pasaulį ateis Išgelbėjimas.
Šiose eilutės skaitome, kad Sara vaisinga, ir ji pagimdė! Manau, jei Abraomas ir Sara nebūtų sekę VIEŠPAČIU, tuomet jie tikrai būtų baigę gyvenimą neturėdami bendrų vaikų. Ėjimas tikėjimo keliu padarė ją vaisinga. Ties šia mintimi ir norisi baigti šių eilučių esminę žinią. Gyvenimas yra vaisingas tiktais vykdant VIEŠPATIES pašaukimą. Tai yra, savo egzistencijos prasmę mes galime pasiekti tik kartu gyvendami su VIEŠPAČIU.
Už kelių dienų prasideda Adventas. Tai laukimo laikmetis, kurio metu tikintieji laukia Kristaus užgimimo. Suprantama, tai yra simbolinis metas, tačiau juk nuostabu tokiu metu prisiminti, kad pasaulio tampsa bus pakeista šviesa, beviltiškumas nyksta nes matosi viltis. Tikėjimas stiprėja, nes Kristus savo gimimu artėja, tik artėjame prie Jo mes?
Kokie laimingi žmonės, mokantys džiaugsmingai tave šlovinti! Jie gyvena, VIEŠPATIE, tavo Artumo šviesoje. Visą dieną jie džiūgauja dėl tavo vardo, ir tavo teisumas juos išaukštino (Ps. 89,16).
0 Komentarai (-?):
Rašyti komentarą
<< Į pradžią