Ar angelai pasakoja apie Dievą?

VIEŠPATIES angelas pašaukė Abraomą iš dangaus antrąkart ir tarė: „Prisiekiau pačiu savimi, ­ tai VIEŠPATIES žodis, - kadangi tu tai padarei, neatsisakei atiduoti vienturčio sūnaus...”
Pradžios 22,15-16

Kokia buvo šio angelo misija? Reikia manyti jis neatsitiktinai atsidūrė ant šio Morijos kalno prie Abraomo sukrauto aukuro? Angelas kalbėjo aiškius žodžius, kuriuos jam patikėjo kalbėti VIEŠPATS. Ar angelas pasakojo Abraomui apie Dievą? Na skaitydami tekstą, to nematome, tačiau pats angelo buvimas šioje vietoje pasakoja koks yra jų Kūrėjas. Aiškiai matome tai, kad angelas kalba VIEŠPATIES autoritetu ir Jo įpareigotas. Abraomas ilgam atsiminė šiuos žodžius ir turbūt pakartotinai jis apie tai pasakojo savo sūnui, anūkams… Pasakodamas apie šią dieną jis angelą minį tik šiaip, kaip tarpininką, nes pati kalba aiškiausiai krypsta link VIEŠPATIES.
Dabartiniame pasaulyje, yra labai madinga piešti angelus, daryti jų skulptūras, dainuoti dainas. Tai žmonės daro iš geros valios, ilgėdamiesi kažko tyro, suprantamo, kas turi panašumą į mus pačius, tačiau čia mes klystame. Niekur Šventajame Rašte nėra sakoma, kad VIEŠPATS būtų sukūręs angelus panašius į žmones, kaip tik yra pabrėžiamas kitas panašumas – žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Gal angelai gali priimti panašumo formą ateidami į žmonių pasaulį, ir savo įvaizdžiu nenorėdami sukelti chaoso, jie materializuojasi pagal žmogaus panašumą? Mat juk Šv.Raštas kalba apie visą įvairovę būtybių, kurios gyvena danguje – serafai, kurie turi po šešis sparnus, po du veidus ir dvi kojas. Jie tarnauja danguje skelbdami VIEŠPATIES šlovę[1]. Kita danguje gyvenančių būtybių rūšys – cherubai. Jie dažniausiai yra lydimi VIEŠPATIES šlovės, Izraelitai pagal Dievo žodį juos atvaizdavo Šventyklos Šventų Švenčiausioje vietoje, jie yra ,,saugantys” VIEŠPATIES Sandoros skrynią. Cherubai taip pat dažnai yra pranašų regėjimuose, jie turi didelius šlamančius sparnus, vieni cherubai turi du veidus, kiti turi net keturis veidus[2]. Kokie iš tikrųjų yra jie sunku yra net įsivaizduoti, nėra lengva pagal aprašymą knygoje atkurti tą įvaizdžio realybę, ir ar tai yra būtina?
Tikrai yra įdomu kalbėti, svajoti ir įsivaizduoti kas yra danguje ir kokius stebuklus ten mes matysime, tačiau kol dar esame žemėje prisiminkime kai ką svarbesnio. Svarbiausias mūsų gyvenimo orientacijos tikslas yra VIEŠPATS. Dangiškosios būtinybės tėra Jo kūriniai, ir kai kurie kūriniai įžengia į mūsų pasaulį su pagrindiniu gelbėjimo tikslu.
Kokį angelą patyrė Izaokas? Jį gelbėjantį! Kuo šis angelas buvo ypatingas Abraomui? Jis pranešė VIEŠPATIES žinią, sustabdė jį nuo tokios aukos kokios VIEŠPATS visai net netroško.
Labai keista, Biblijoje yra žmonių, kurių tikėjimas patyrus angelus sustiprėja ir tuo pačiu yra žmonių, kurių gyvenimas sutikus juos nė truputi nepasikeičia. Taigi, angelai nėra labai keičiantys žmogaus mąstysena ir nėra tie esminiai elementai, kurie reikalingi tikėjimui gimti ir bręsti. Kodėl mes nematome jokių angelų, kodėl mes neturime tokio paliudijimo savo tarpe? Ar tai ką nors pakeistų mūsų gyvenime? Manau mes išliktume tuo kas esame būtų angelai ar nebūtų. Tačiau žinokime, kad angelai gali turėti fizinį kontaktą su žmonėmis, ir Raštas sako kad mes galime net labai nustebti, visai to net nežinodami, kad prie mūsų gyvenimo prisilietė Dievo siųstasis.
Karalius Dovydas rašo: ,,VIEŠPATIES angelas saugo tuos, kurie jo pagarbiai bijo, ir juos gelbsti”[3]. ,,Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus[4].”
Jau vien šios dvi eilutės teigia, kad mes esame pastebėti angelu. Pirmiausia angelai saugo ir gelbsti tuos žmones, kurie pagarbiai bijo VIEŠPATIES. Na ar tai nėra padrąsinimas mums? Kad keliaudamas kelionėje esate saugomas VIEŠPATIES angelų? Kad galite kreiptis į VIEŠPATĮ, prašydamas apsaugos jums brangiems žmonėms? Mums nematoma ranka, jie padaro daug stebuklų. Kita vertus, jie netgi užeina į svečius. Laiško ,,Hebrajams” autorius primena, kad VIEŠPATS prisiliečia prie mūsų kasdienybės, kur kas dažniau, nei tai mes įsivaizduojame. Įsivaizduokite, atvažiavo pas jus svečiai, suvalgė tai kas buvo šaldytuve, permiegojo jūsų svetainėje, išklausė jūsų liudijimą ir kaip jums sekasi gyventi tikėjime, padrąsino jus Šv.Rašto žodžiais ir kitą dieną iškeliavo. Daugiau šių svečių savo gyvenime nematėte ir nežinote ar bepamatysite, o pasirodo, kad tai VIEŠPATS atsiuntė į jūsų namus, į jūsų buitį, į jūsų pasaulį savo pasiuntinius. Ar esame svetingi priimti juos? Ar nesiskundžiame, kad namai netvarkyti, kad nėra vietos kur miegoti, kad neturime svečiams laiko? Dievas siunčia savo angelus saugoti tuos, kurie Jį gerbia ir pagarbiai Jo bijo, kurie gyvena tikėjime rodydami svetingą širdį.
Tiesa, angelai ne vien tik savo buvimu pasakoja apie Dievą ir yra šalia kiekvieno, kuris pagarbiai bijo VIEŠPATIES, bet yra ir su kiekvienu mažyliu. Jėzus sakė: ,,Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet mato mano dangiškojo Tėvo veidą[5].”
Jėzus praneša mums, kad kiekvienas mažutėlis turi savo angelą. Galbūt iš čia yra ,,angelo sargo” samprata. Jei kiekvienas vaikutis turi savo angelą, tai kiek tuomet yra jų danguje? Supraskime - mes VIEŠPAČIUI esame labai svarbūs! Supraskime, kad VIEŠPATS nori, kad dar mažučiais būdami vaikai pradėtų pažinti ir mylėti Jį. Ateina tam tikra diena, kada mes išaugame ir VIEŠPATS ,,paleidžia” mus keliauti nepriklausomybės keliu, tačiau Jis tikisi sugrįžimo pas Jį, tikisi, kad ieškosime Jo veido, Jo apsaugos, ir norėsime įprasminti savo gyvenimą atsiklausdami Jo valios.
Pradėdami šiuo sekmadieniu Advento laikotarpį, prisiminkime, kad svarbiausias dalykas yra VIEŠPATS. Apie jį, išskyrus didžiąją daugumą žmonių ir tam tikrą grupę nupuolusių angelų, pasakoja visa kūrinija gyvenanti danguje ir žemėje. Jo gerumui paminėti mes skiriame šio laikotarpio orientaciją, Jo išgelbėjimui skelbti mes dalijamės šią džiugia ir viltinga žinia su savo artimaisiais, draugais, giminėmis. Jei angelai yra sukurti pasakoti apie Dievą, tai kiek labiau pasakoti apie Jį galime mes?


[1] Izaijo 6,2-3
[2] 1 Kar 6, 25-27; Ezekielio 10,3-14;20; 41,18; Žyd 9,5;
[3] Psalmė 34,8
[4] Žyd 13,2
[5] Mato 18,10