@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Trečiadienis, Spalio 27, 2004

Vandeniu vaikščiojantis Jėzus

Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, nes vėjas buvo jiems priešingas, apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį. Šie, pamatę jį einantį ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla , ir ėmė šaukti. Mat visi jį regėjo ir išsigando.
Morkaus 6,47-50a

Vargas ir baimė yra įprasti dalykai ne tik kiekvieno, bet ir kiekvieno tikinčio žmogaus gyvenime. Kiekvienas iš mūsų yra patyręs ,,neužtarnautą” vargą ir rūpestį, bei netikėtą baimę. Nuolatos mes meldžiamės už savo bėdose esančius artimuosius, meldžiamės už savo darbus, nes bijome, kad sunkūs gyvenimo išbandymai mus gali prispausti ir pražudyti.
Vienas žmogus automobilį vairavo išgėręs ir padarė avariją ir kitam žmogui jis sudaužė prabangų automobilį. Kaip toliau gyventi? Kaip nedideles pajamas gaunantis žmogus gali sumokėti didžiulę sumą pinigų, kurių jis neturi? Apėmęs liūdesys dėl šios įvykusios nelaimės tiesiog įkalino žmogų ir jo bėda augo iki ji tapo nepakeliama. Gyvenime sau nebematė jokios ateities, tik vergystę ir skolų mokėjimus. Žmogus, neatlaikęs įtampos pasirinko savižudybę.
Na mes į savo problemas taip dramatiškai nežiūrime, galbūt dėl to, kad tokie sunkūs rūpesčiai mūsų dar nėra prispaudę, tačiau kas būtų jei ir mums taip nutiktų? Kur galim rasti tą ramybę, kad net ir turėdami tokias skolas galėtume gyventi toliau spręsti problemas? JAV prezidentas Abraomas Linkolnas kažkada turėjo savo verslą, kuris jam nepasisekė ir jis subankrutavo. Jis septyniolika metų mokėjo savo skolas.
Jėzus mato kaip mokiniai vargsta besiirdami. Ar mūsų vargai stebina Jėzų? Ne, matydamas mokinių vargą Jis jau turi ir atsakymą. Beje, čia ne vienintelis mokinių vargas apie kurį aprašo Evangelijos. Šiuo metu tai yra fizinis vargas. Tačiau buvo metas, kada mokiniai vargo baimėje, vargo nelaisvėje, turėjo vargti peržengiant kultūrinius barjerus. Atrodo taip, lyg mokiniai turėtų visus sunkumus įveikti vieni patys. Jie svarsto kodėl tokioje būsenoje yra, jie jaučiasi apgauti, jie netgi šiuo metu nežino kodėl keliauja į tą kitą ežero pusę. Dievas kažkur aukštai užsiėmęs savo reikalais, o mokiniai įstumti į valtį nakties metu turi irkluoti prieš vėją. Toks atrodo yra tipiškas mokinių gyvenimas ir supratimas apie Jėzų.
Tačiau štai nakties metu, jie mato vandens paviršiumi judantį ir link jų artėjantį siluetą. Nekalbėkime apie tai, kaip mokiniai jautėsi, bet pagalvokime kaip mes jaustumės jų vietoje? Manau, kad daugelis iš mūsų sustingtų baimėje. Ežero viduryje juk nieko negali būti, žuvys plaukioja vandenyje, o virš vandens plaukioja valtys, bet kad kas vaikščiotų tai nėra girdėta. Automatiškai tokiomis akimirkomis yra galvojama apie antgamtinius reiškinius. Prieš tokius dalykus atsilaikyti nėra įmanoma, pakanka vien tik pamatyti tokį reginį, o apie tai ką daryti tai išvis nėra aišku. Taigi, natūralu, kad jie panikuodami šaukia, nes prieš juos šmėkla (gr. fantazma). Šmėklomis tuomet žmonės tikėjo dar daugiau nei dabartiniu metu. Buvo manoma, kad jos yra žmonių dvasios, kurių nepriėmė mirusiųjų pasaulis ir jos vaikšto po žemę norėdamos atkeršyti.
Tuo metu, kada mokiniai dreba baimėje, Jėzus vaikšto vandeniu. Jie kankinasi, o Jis pramogauja. Šis epizodas parodo gerą Jėzaus jumoro jausmą, o iš tikrųjų Jis nepalieka mokinių vienų sunkaus laikmečio metu. Raštas sako, kad jis troško (pagal graikų pažodinį vertimą) juos praeiti, t.y. lygtai nematytų jų laivo. Jis laukė mokinių reakcijos, na o jie iš baimės ėmė šaukti.
Panašų supratimą kartais mes patiriame ir savo gyvenime. Būna taip, kad vargdami ir triūsdami ir nematydami visam tam vargui tikslo, mes pradedame abejoti savo misijos reikalingumu. Ir tokioje nemalonioje būsenoje mūsų horizonte dar pasirodo sunaikinimo šmėklos. Atrodo, kad gyvenimas baigiasi, kad rūpesčių gausa sunaikins mus. Na, bet nepriimkime tokios žinios šitokiu kraštutinumu. Mums tai atrodo kaip šmėkla, o realybėje tai Jėzus vaikščioja. Jis ateina pas mus per vandenį, t.y. per neįmanomas aplinkybes. Jo atėjimas mus gąsdina ir mes šaukiame iš baimės.
Ką šis Jėzaus pasivaikščiojimas vandeniu mus moko. Matydami Jį artėjant antgamtinėmis aplinkybėmis pradėkime tikėti tuo, kad Jėzus gali pas mus ateiti antgamtiniu būdu. Nėra reikalo mėginti aiškintis kaip vanduo pradėjo laikyti jo svorį, kodėl jis renkasi ne klasikinį atėjimo metodą, bet paprasčiausiai reikia priimti artėjantį Jėzų.

0 Komentarai (-?):

Rašyti komentarą

<< Į pradžią