Atstumimas, nors ir viskas gerai

Išvykęs iš ten, Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: ,,Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?! Ir jie piktinosi juo.
Morkaus 6,1-3

Pradedant skaityti šią istoriją iš pat pradžių užplūsta geri jausmai. Viskas atrodo taip gražu. Jėzus sugrįžta į savo tėviškę, ateina į savo bažnyčią ir jis yra pakviečiamas pamokslauti. Jo tikslas greičiausiai yra puoselėti jų tikėjimą Viešpačiu. Jo pamokslas ne vien tik yra išgirstas, tačiau ir sujaudina daugelį klausytojų, kurie nedelsdami įvertina – Jėzus kalbėjo gerai, išmintingai ir įspūdingai ir negana to dar savo kalbą jis patvirtina jiems prieš nosį padarytais stebuklais.
Daugelis šiuolaikinės bažnyčios pamokslininkų norėtų kalbėti štai tokiomis Jėzaus manieromis ir turėti tokį žmonių patvirtinimą apie kurį skaitome šią akimirką. Viskas yra savo vietoje: tėviškė, šabas, sinagoga, mokymas, žmonės paveikti mokymo. Ko daugiau norėti, tačiau matome, kad tai kas rodosi buvo pasiekta, visiškai neparodė jokių rezultatų.
Pirmiausia apie tėviškę ir sinagogą. Tai atsako mums į klausimą – kur viskas vyko! Skelbti Dievo žodį visada norisi ten, kur žmonės Jį priima. Kaip gera yra kalbėti Evangelijos žinią ten, kur tave gerbia, kur tavęs klausosi ir kur sako – gerai kalbi. Šiuo atžvilgiu Jėzus buvo idealioje vietoje – savo tėviškėje. Tėviškė gera vieta dėl to, kad žmonės jau girdėjo apie Jėzaus atliktus darbus svetur, ir jie galbūt net tuo didžiavosi – vaikinas iš jų kaimo yra įtakingas kitose rajonuose. Greičiausiai todėl be jokių sunkumu Jėzui yra suteikiama teisė šabo metu sakyti pamokslą. Įdomu yra paklausyti žmogaus, kuris tapo populiariu kitose vietose, gal ką nors tinkama pasakys ir mums? Sinagoga šiuo atžvilgiu rodosi yra pati geriausia vieta skelbti Jėzui žinią – žmonės žino ko jie eina į sinagogą ir netgi turi lūkestį, kad joje bus kalbama sinagogai tinkamomis temomis.
Kitas pastebėjimas šiame tekste yra mokymas. Tikrai mes nemanome, kad Jėzus galėjo kalbėti netinkamai. Dažniausiai jo kalbos būdavo apie Dangaus karalystę, apie žmogaus asmenybės reformaciją, apie etiką tikint, pagalbą artimui. Ir šiuo atveju buvo greičiausiai dalijamasi viena iš šių temų, ir pasirodo ji atitiko klausytojų lūkesčius, kalba jie visai nenusivylė, netgi sakė – kokia kalba, kokia išmintis, ir kokie darbai!
Tačiau kas įvyksta, kad vietoj augimo Dievo pažinime juos apima pavydas, jie pradeda piktintis žmogumi, kuris ką tik įspūdingai dalijosi su jais žinia iš Dievo? Kristaus mokymas pasakytas savo laiku, tinkamoje vietoje visiškai nekeitė jų. O suklupuo jie būtent ant to, kas turėjo juos pakylėti.
Jėzus jiems pasirodė pernelyg savas. Religija dažniausiai dvasinį lyderį piešia kaip mistinę asmenybę, kuri kažkur giliai pasislėpusi medituoja ir girdi Dievo žodį, kuri žino ir atlieka teisingus liturginius ritualus tam tikrame pastate per kuriuos yra perteikiama dievybės malonė. Dvasinis lyderis dažniausiai kalba nenatūraliu liturgišku balsu, savo išvaizdai suteikęs paslaptingumo ir simbolinių ženklų, yra prieinamas tik arti supančių žmonių. Jėzaus stilius buvo visiškai priešingas šiam požiūriui. Žmonės todėl ir sako – jis pernelyg savas, juk tai Marijos vaikas. Mes atsimenam kaip jis bėgiojo be kelnių. Ir prieš kiek čia laiko jis man statė į namus duris ir taisė stogą? O dabar pamanyk tik, tapo toks iškalbingas! Būtent tai, per ką jie galėjo priartėti, per Jėzaus paprastumą ir prieinamumą, to jie ir nepriėmė. Jie negalėjo peržengti savęs ir priimti papildomos informacijos apie jų kaime gimusį Mesiją.
Labai dažnai mes laužome ietis kovodami dėl formos dalykų. Sakome, kad mūsų tikėjimas būtų tikras turime turėti pastatą simbolizuojantį mūsų pasaulėžiūrą, reikia turėti atitinkamus visų vertinamus liturginius elementus, turime tarnauti Dievui dalydami evangelizacinius lapelius, eidami ir barbendami į daugiabučių namų gyventojų duris, vykdydami eilę socialinių programų ir taip toliau. Tokiu būdų mes sukeltume įspūdį, kad esame labai paklusnūs Dievui ir taip Jam tarnaujame. Tačiau teisybę kalbant, visa tai yra tuščia. Tikėjimas yra puoselėjamas,ugdomas ir juo dalijamasi ne religiniuose pastatuose ir ne per šventąsias dienas, o kasdienybėje, savo namuose (kur nepaveidmainiausi) ir patarnavimu vienas kitam. Gal nustokime erzinti save pačius ir vienas kitą galvodami, kad kažko nepadarome. Nepadarome tiktai tuomet, kada nebendraujame tikėjimo bendruomenėje.
Klausimas kuris mums turi kilti– o kaip yra geriausia puoselėti savo tikėjimą? Tikėjimas dabar dažniausiai yra puoselėjamas šventadieniais, sinagogos arba katedros tipo susirinkimuose, kur vienas dėsto, kartais net labai gerai dėsto, o visi kiti yra klausytojai, vartotojai. Vieni iš jų linksi galvomis ir sako, kad buvo gerai pasakyta, kiti sėdėdami miega nes po šeštadienio yra išvargę, kitiems nepatinka pamokslaujanti asmenybė, dar kiti mąsto apie tai, kaip gerai praleis laiką po susirinkimo. Realybė ta – kad paskaitos tipo susirinkimai žmonių nelabai keitė tuomet, net ir Jėzui dėstant, tai kodėl jos turėtų keisti mūsų gyvenimą ir dabar? Berods Jėzus darė viską gerai, bet Jis buvo jų atstumtas. Ar nebus kad šventadieniai, spec.pastatai, spec.liturgijos, kad tie dalykai, kuriuos mes įvardijame gerais ir kuriais dažnai įrėminame tikėjimą, kartais užgožia visa tikėjimo galią transformuoti žmogaus gyvenimą? Ne, nekalbu apie visišką nepriklausomybę, neturėjimą atskaitomybės, ir tikėjimo išraiškos gairių. Kalbu apie aplinką kurioje Jėzus yra priimamas, kurioje Jam baigus kalbėtis yra nesipiktinama juo, o yra vietos diskusijai ir nuomonių pasikeitimui.