@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Ketvirtadienis, Rugsėjo 09, 2004

Papasakok nuostabius Viešpaties darbus

Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo, bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo.“ Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.
Morkaus 5, 18-20

Skaitome eilutes, kurios faktiškai parodo labai liūdną situaciją. Jėzus palieką Jį atstūmusia kultūrą. Jis atkeliavo į šį kraštą ir jame padarė nuostabų darbą. Pasigailėjo demonų apsėsto žmogaus, išlaisvino jį ir gražino jį atgal į visuomeninį gyvenimą. Šio žmogaus sugražinimo kaina nebuvo maža, tačiau galvodami apie žmogų turėtume sakyti –verta buvo sumokėti tokią kainą už žmogaus žmogiškumo atstatymą.
Ne visos kultūros priima Dievo malonę. Kaip šis geraziečių kraštas, taip yra daug ir kitų kraštų. Šiuolaikinė Lietuvos kultūra yra iš dalies priėmusi Evangelijos trupinius. Kultūriškai esame katalikiškas kraštas, todėl mūsų tautiečiams yra priimtos tam tikros bažnytinės mokymo srovės išorinės formos – gražūs pastatai, paslaptimi dvelkiantys liturginiai ritualai. Visa tai yra puiku, jei už tai nereikia mokėti, tačiau kai pradedame kalbėti apie įsipareigojimo kainą, apie mokymo perteikimą, apie šio tikėjimo kaip vertybės laikymąsi, tai labai greitai pamatome, kad ta forma nėra taip vertinama kai yra pareikalaujama įsipareigojimo.
Jėzus palieka kultūrą, kurioje Jis nėra priimtinas. Tiesa, kiekviena kultūra turi savo vietines kultūras. Kiekviena skirtingos konfesijos bažnyčia iš dalies irgi yra išskirtina savo kultūra su savo vertybėmis ir tam tikromis tradicijomis. Būna, kad yra bažnyčių kuriuose Jėzus kaip ir geraziečių krašte yra visai nepageidaujamas, nes Jo mąstymas neatitinka ,,bažnyčiokų” pasaulėžiūros ir į Jį žvelgdami jie bijo pasikeisti. Tokiu atveju, kai Jėzus negali daryti jokios įtakos Jis sėdasi į valtį ir keliauja toliau.
Labai įdomu, kad apsėstasis norėjo sekti Jėzumi ir keista, kad Jėzus nenorėjo jo pasiimti su savimi. Kodėl Jis taip keistai elgiasi? Kitose Evangelijų vietose skaitome, kad Jis kvietė žmones sekti paskui Jį ir tie atsisakė, o čia viskas atvirkščiai – žmogus siūlosi eiti paskui Jį, o Jis sako eik namo!
Tačiau nežiūrėkime į šį Jėzaus atsakymą, kaip į atstūmimą. Jėzus neatstumia jo, o įgalina jį veikti šioje kultūroje. Ten, kur Jis yra nepriimtinas gali veikti Jo įgalinti žmonės. Sakykime Jėzus yra visiškai nepriimtinas jūsų šeimoje. Kaip Jis gali įtakoti jūsų šeimą, kaip Jis gali pakviesti juos susimąstyti apie Dievą ir pakeisti jų gyvenimą? Pats Jis negali to daryti, nes Jam yra užtrenktos durys, tačiau namuose gyvenantis Jėzaus sekėjas turi tokią galimybę.
Žmogus nepriimdamas nuoskaudos taip ir padarė. Jis ėjo, gyveno savo gyvenimą ir skelbė, ką Viešpats jam buvo padaręs. Mes nežinome kokie buvo to jo skelbimo rezultatai, tačiau Morkaus Evangelijos 7 skyriaus pabaigoje skaitome apie tai, kad Jėzus grįžta į Dekapolį ir dabar Jo niekas iš tos kultūros jau nebevaro, o verčiau sako: ,,Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba[1]
Ko mes galime išmokti iš visos šios istorijos? Mūsų praeitis yra vienas dalykas, ją reikia palikti (nereikia užmiršti), bet svarbiau yra dabartinė mūsų orientacija. Paliesti ir Jėzaus perkeisti nepulkime į senų įpročių liūną, verčiau keliaudami senais keliais kalbėkime apie savo pasikeitimą, Viešpaties gailestingumą ir Jo darbus.
Jėzus pradėjęs gerą darbą neužmiršta savo pradžios. Jam rūpi net ir tie žmonės, kurie Jį akivaizdžiai atstūmė, jų tarpe Jis palieka savą žmogų.
Galbūt jūs savo aplinkoje esate vienintelis žmogus pažįstantis Viešpatį, ir šiuo atveju būdamas vienintelis jūs ruošiate savo žmones naujam susitikimui su Viešpačiu. Darykite tai su Dievu nesiginčydami.
[1] Morkaus 7, 37

0 Komentarai (-?):

Rašyti komentarą

<< Į pradžią