Jėzaus Jėga pagydo moterį – o nuo ko mes esame pagydyti?

Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalios. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos.“
Morkaus 5,29-34

Tokių istorijų kaip ši Evangelijose nėra daug. Taip, daug žmonių išgydė Jėzus, tačiau nedaug štai šitokiu būdu. Atsiminkime, kad Jis buvo pakeliui pas Jayrą į namus, kur merdėjo jo dukrelė. Kiekviena minutė šioje situacijoje buvo reikšminga, laukti nebuvo ko, o čia Jėzus sustoja, atsigręžia į Jį supusią minią ir klausia kas prie Jo prisilietė. Labai keistas klausimas, kai tuo metu Jis yra minioje ir žmonės iš visų pusių Jį spaudžia.
Kalbant apie prisilietimą prie Jėzaus, yra keli požiūriai. Iš vienos pusės minios žmonės ne tik liečiasi prie Jo, bet greičiausiai ir spaudžiasi, bet Jėzus to visai net nejaučia. Kalbant apie mūsų laikus, daug žmonių apgaulingai galvoja, kad būdami bažnyčios teritorijoje ar įvykdę kai kuriuos bažnyčios liturginius ritualus ir būdami ,,prisispaudę” prie religijos, jie jau yra Jėzaus pastebėti ir jau su Juo yra užmegztas kontaktas. Nieko panašaus nėra. Minioje Jėzus yra Jėzus ir nieko asmeniško tarp Jėzaus ir minios nėra. Jis traukia minią, minia Jo klausosi, tačiau jeigu jiems išsiskirsčius nieko neįvyko, tai taip ir lieka viskas savo vietose, ir visai nesvarbu kiek kartu esi buvęs tokioje minioje, kurioje savo artumu buvo Jėzus.
Jėzus sustojo šioje minioje, nes joje buvo kažkas neįprasto, kas patraukė Jo dėmesį. Šios minios jūroje pasirodė Asmenybė. Jos tikėjimas iškilo virš visų lygmens, jos veiksmai, nors iš išorinės pažiūros visai ir nesiskyrė nuo minios, tačiau iš esmės buvo radikaliai skirtingi nuo visų žmonių. Ji tikėjo Jėzaus galia, ir Jėzaus galia susitapatino su jos tikėjimu.
Mokiniams Jėzaus klausimas pasirodė naiviai juokingas – todėl jie ironiškai atsako: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’ Mokiniai dažniausiai mato tik išorinį tikėjimą, va tokį kaip Jayro, kuris puola po kojomis, garsiai maldauja, ir tempiasi Jėzų pas save. Čia turime būti labai atsargūs – nebūtinai į prašymus ir santykį su Dievu turime ateiti rytietišku karštumu ir garsumu. Moteris prie Jėzaus prisiglaudė tyliai ir niekieno nepastebėta.
Dažnai man užduodamas klausimas yra – o kuo jūs, laisvieji krikščionys, skiriatės nuo katalikų? Kodėl tokioje nežinomoje bažnyčioje dirbi pastoriumi? Ar kartais nebūsi iš sektos? Jeigu kalbėti apie bendruomenės susirinkimo formą, tai principinis aiškinimas yra labai panašus – renkamės šlovinti Trejybės Dievą sekmadieniais, šloviname Jį giesmėmis, meldžiamės Jam. Stipriai skiriasi išorinė forma, nes neturime nuosavo pastato, gausybės dekoracijų, šimtamečių tradicijų, liturginių drabužių, daug ko neturime ko yra katalikybėje, ir mums rodosi, kad tuo pačiu turime tai, ko tradiciniuose tikėjimuose tikrai nėra, ir tai mums yra mūsų tikėjimo puoselėjimo bene svarbiausia prasmė. Šiaip visos krikščionybės esmė yra labai panaši – Jėzus yra mūsų Viešpats ir Išgelbėtojas ir mes tuo šventai tikime. Tačiau vis dėl to, kodėl išeiname iš tradicinės Lietuvos gyventojų tikėjimo formos minios, rizikuojame būti pavadinti kitokiais, pereiname į kitą statusą, kur valstybė mūsų nemato kaip pilnaverčių piliečių ir mūsų bendruomenėms yra taikomi net kitokie įstatymai? Kokia galia verčia mus taip elgtis? Atsakyti tokį klausimą yra labai sunku, nes esmė yra ne formoje, o pačiame gyvenimo būde. Liečiamės prie Jėzaus ne formalioje minioje, o individualioje ir savo bendruomeniškumo slaptumoje.
Jėzus visa savo esybe pajautė, kad iš Jo išėjo galia, todėl ir sustojo. Jo tariami rūpesčiai nustojo egzistuoti, Jis nustojo skubėti. Jėzus skubioje ir kritinėje rutinoje sustojo dėl apleistos moters. Keisčiausia, kad Jėzus turėjo tokiai moteriai laiko, kai tuo metu Jis ėjo net pas mirštantį žmogų. Net ,,nepastebimi” žmonės yra Jėzaus pastebėti ir visi svarbiausi reikalai gali palaukti, kai Jėzumi tikinti Asmenybė atsiranda minioje. Tuo turėtume suprasti, kad Dievas nėra per daug kuo užimtas, kad nepastebėtų mūsų. Per Jėzų Dievas mums turi laiko, per Jėzų Jis mato mūsų tikėjimą ir mums sako: tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos.