Žmogiškumo likučiai - ,,mano vardas”

Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė priešais7 ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau iš manęs reikia, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu, nekankink manęs!“ Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“ Jėzus dar paklausė: „O kuo tu vardu?” Ji atsakė: „Mano vardas ­ Legionas, nes mūsų daug.“ Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.
Morkaus 5, 9

Žmogaus susitikimas su Jėzumi buvo dramatiškas. Iš vienos pusės grėsmingas žmogus Jėzaus akistatoje tampa romus kaip avinėlis. Jis parpuola priešais Jėzų, mano įsivaizdavimu, jis krenta ant kelių ir rankas pakėlęs ir jomis mojuodamas garsiai gąsdindamas šaukia ,,Ko tau iš manęs reikia, Jėzau…” Tokiu būdu jis, kaip ir mes visi, pasirodo labai prieštaringa asmenybė – iš vienos pusės jis savo prigimtimi puola garbinti Jėzų, iš kitos pusės savo protavimo likučiais priekaištaudamas jis mėgina Jėzų gąsdinti ir Jam priekaištauja: ,,Ko tau iš manęs reikia, Jėzau…”.
Panaši pasaulėžiūra yra būdinga šiam metui. Žmonės jau nebėra tokie drąsūs teigti – Dievo nėra! Jie sako, aš tikiu Jį! Tačiau kita vertus jie yra linkę sakyti – ,,Ko tau iš manęs reikia? Palik mane ramybėje, aš nieko blogo nedarau, tikiu tyliai, mąstau apie tave ir to man gana!”.
Ne tik Jėzus, bet ir visi aplinkiniai akivaizdžiai mato šio žmogaus problemą ir šio žmogaus prašymas – ,,palik mane ramybėje” yra daugiau nei kvailas. Kaip galima palikti žmogų pražūtyje, kai yra įmanoma jį iš jos išvaduoti? Ar galima atsižvelgti į tokį kvailą prašymą, vien dėl to, kad jam taip gyventi jau tapo gyvenimo norma?
Šioje vietoje mums Raštas apreiškia Dievo būdą. Visus mus Dievas mato panašioje būsenoje kokioje ir yra šis žmogus. Dėl mūsų Jis atėjo, kad galėtų ,,atverti mūsų akis ir iš tamsybių mes atsigręžtume į šviesą, nuo šėtono galybės – į Dievą ir, tikėdami Kristų, gautume nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais[1]”. Dievo būdas yra žmogų gelbėti, o ne palikti jį savo pražūtingoje ramybėje. Kiekvieną Jis gali gelbėti, kuris savo pastangomis artėja prie Jėzaus, nors ir prieštaraudamas Jam savo pakrypusiu mąstymu.
Kaip matome Jėzus kreipiasi į žmogų klausdamas jo vardo. Bažnyčioje yra paplitęs mokymas, kuris sekdamas šiuo pavyzdžiu teigia, kad norint išvaduoti žmogų iš apsėdimo reikia nustatyti koks demonas žmogų jį yra apsėdęs. Todėl egzorcistai nustatinėja demono rūšį, kad žinodami jo vardą, galėtų Jėzaus galia jį surišti ir iš žmogaus jį išvaryti. Na, nors tai ir skamba įtikinamai, tačiau šio atvejo tokiam paaiškinimui man atrodo naudoti nėra verta.
Turiu asmeninę nuojautą, kad Jėzus čia klausė ne demono, o žmogaus vardo. Pažindami Jėzų suprantame, kad Jis atstatinėjo žmonių santykį su savimi ir Jam įdomesni buvo žmonės nei netyrosios dvasios. Dėl žmonių išpirkimo, o ne dėl demonų sutramdymo Jis ėjo mirties aukuro link. Su dvasiomis Jis nekalbėdavo, išskyrus šį atvejį, kuomet leido joms išeiti į kiaulių bandą. Matydamas šį žmogų, Jėzus jam tiesia ranką mėgindamas sužadinti paskutinius jo žmogiškumo likučius, ir Jis klausia - ,,O kuo tu vardu?” Šis klausimas paprastai yra klausiamas žmogaus. Turbūt labai seniai kas šį žmogų klausė koks yra Jo vardas. Daugeliui jis velnio išpera, beprotis, banditas, durnius. Jėzui jis pražuvėlis, kuris dar gali būti išgelbėtas. ,,O kuo tu vardu?” – Jis klausia, ir žmogiškumas bunda. Daug nereikia, tik kelių žodžių. Jėzaus pavyzdyje mes matome principą klausti, rodyti susidomėjimą žmonėmis. Kaip mes darome kai susitinkame su nepažįstamais žmonėmis, ar rodome iniciatyvą, kuria domimės žmogiškumu juose? Kuria norime atvesti prie tiesos, kad jie yra Dievo, sukruti Jo ir Jam?
Žmogus berods prisimena savo vardą ir sako ,,Mano vardas…”, tačiau čia ir baigiasi šio žmogaus laisvė, likusi dalis yra demono atsakymas – ,,Legionas, nes mūsų daug!”
Kiekvienas iš mūsų turime kovoti už savo laisvę, savo žmogiškumą, savo unikalumą. Tačiau tiesa ta, kad patys iš savęs to padaryti negalime. Taip, kurį laiką, mes galime išlaikyti savo nepriklausomybę, tačiau vis vien, kažkada gyvenime norėsime priklausyti Tam, Kuriam priklausome pagal sukūrimo teisę! Yra skirtumas tarp žmogaus, kuris yra pilnas šventosios dvasios – jame vyrauja meilė, ramybė, džiaugsmas, kantrumas, susivaldymas, noras tarnauti, dirbti, pasireikšti. Žmogus, kuris yra dvasių galioje neturi valios saviraiškai – jis daro tai, ,,ką turi daryti”, ką jam diktuoja reikmės, ar kiti įtakos asmenys. Jis kalba žodžius kokių visai nenori kalbėti, elgiasi taip, kol galų gale yra išmestas už visuomenės ribų, jaučiasi taip, kad atrodo geriau būti mirusiu nei gyvu.
Jėzus, kaip netikėtas svečias pasirodo kiekvieno mūsų gyvenimo kelyje. Mūsų būsena, kad ir kokia baisi būtų, Jo negąsdina. Kad ir ką būtume padarę, kad ir kaip kvailai ar savanaudiškai pasielgę Jis mato mumyse slypinti žmogiškumą ir klausia mūsų vardo.


[1] Apaštalų darbai 26, 18