Apsėstas vyras
Jie priplaukė ežero krantą geraziečių krašte. Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras.
Morkaus 5,1-2
Prieš sėsdamas į valtį Jėzus visą dieną praleido mokindamas minią ir savo mokinius. Labiausiai įsimintinas ir daugiausiai vietos užimantis yra pasakojimas apie sėklą ir dirvą, kurioje Jis primena, kad tik tinkamoje iš kelerių rūšių dirvų grūdai išauga į derlių duodančius augalus. Ilgai netrukus ir atėjo mokinių tikėjimo išbandymas. Ilgai nedelsdamas šėtonas pradeda veikti mokinių gyvenime bandydamas jų tikėjimą. Pirmiausia tai vyksta per sukilusią audrą, kurią Jėzus sutramdo žodžiais, kuriais Jis tramdė demoną apsėdusį berniuką, ir štai dabar jis juos tik priplaukusius krantą pasitinka gąsdindamas agresyvaus žmogaus pavidale.
Tame krašte šis vyras buvo pavojingas, jo niekas negalėjo suvaldyti ir žmonės jo šalindavosi. Toks žmogus, kuris save daužo akmenimis nesusimastydamas gali ir ką nors kitą apdaužyti. Toks žmogus, kurio vienintelė saviraiškos forma agresija ir smurtas gali būti pavojingas net ir būreliui taikių žmonių.
Kodėl atbėgo šis žmogus pasitikti šio būrelio sunku pasakyti. Galbūt jis visada taip darydavo, nes mėgdavo žmones gąsdinti. Mes nežinome, gal būt jis tokiu būdu susirasdavo sau maisto. Akivaizdu, - jis toks atsidūrė prieš Jėzų. Kažkaip mokiniai šioje istorijoje nebefigūruoja, lieka vien tik apsėstasis ir Jėzus.
Kas gali atsitikti susitikus šiems dviems? Vienas iš jų yra dangaus karalystės pasiuntinys, kitas iš jų yra užvaldytas tamsos kunigaikščio. Šį klausimą turėtume kelti ir šiuolaikiniame kontekste, - kas gali atsitikti, kai ties konfliktine linija atsistojate jūs Dievo vaikas, ir kitas akivaizdžiai Dievo priešininkas, praktikuojantis smurtą, nekontroliuojantis savo veiksmų? Neišsigąskime aplinkybių, kurios gąsdina pralaimėjimu, taip šėtonas nori veikti mūsų gyvenime. Prisiminkime ko mus mokino Kristus per Jį esame šviesa ir druska šiame pasaulyje. Taigi, ir šioje situacijoje Kristus veikia ne savisaugos instinktu, o stodamas į akistata su baime.
Dabar pažiūrėkime į šį žmogų. Ironiškai galime pasakyti štai laisvas žmogus. Kur nori ten bėgioja, ką nori tą ir daro, niekas jo negali valdyti! Tačiau tokia laisvė smirda nesveikumu. Kažkada jis tikrai buvo normalus žmogus, tačiau kažkas atsitiko ir jis tapo užvaldytas netyrosios dvasios. Kaip jį užvaldė netyroji dvasia mes nežinome, apie tai galime tik spėlioti. Tuomet tai buvo vieni dalykai, šiais laikais jie taip pat egzistuoja įgavę šiek tiek kitokią formą. Taip gali atsitikti per priklausomybę alkoholiui, narkotikams arba toksinėms medžiagoms, ekstarasencinių patyrimų praktikavimą, per psichinę ligą ar tiesiog dėl kokios nors kitos nežinomos priežasties. Daug nefilosofuodami štai ką galime pasakyti šio žmogaus būseną..
Pirma, jis gyveno baisioje ir izoliuotoje, mirties dvelkimo aplinkoje tarp kapų. Akivaizdžiai jis yra už visuomenės ribų, ten kur normalus žmogus paprasčiausiai negyvena. Antra, jis apibūdinamas kaip žmogus gyvenantis be jokios savikontrolės ir jokių taisyklių. Žmonės jį sutramdydavo, tačiau sutraukęs grandines jis vėl ištrūkdavo. Tokioje būsenoje jis būdavo neprognozuojamas ir pavojingas. Trečia, jo savijauta yra siaubinga. Nemanau, kad šis gyvenimo būdas buvo jo svajonių išsipildymas. Jis nuolatos gyvena be poilsio, bastydamasis atokiose vietose, dieną naktį klykaudamas. Be džiaugsmo, be meilės, be ramybės. Ketvirta, jis kentėjo fizines kančias. Kaip suprantame jis buvo nepajėgus savęs valdyti, daužė savo kūną akmenimis, greičiausiai visas buvo sužalotomis galūnėmis, tragiškas pasižiūrėti. Jo fizinis stiprumas buvo ne iš sveiko gyvenimo būdo, o ne paaiškinamos demoniškos energijos prigimties. Penkta, jis buvo grėsmė visiems žmonėms.
Ar tokia buvo šio žmogaus tėvų svajonė, kad jų sūnus taps štai tokiu žmogumi, ar jis pats siekė tokio gyvenimo? Ne, greičiausiai tai atsitiko per elementarių Dievo teikiamų taisyklių nesilaikymą, kurių šis žmogus arba nežinojo, arba nepaistė.
Štai ši būsena, faktiškai parodo, kuo žmonės tampa, kai jie gyvena be Dievo. Jeigu mūsų gyvenimo vidurkis būtų ne 70, o koks 1000 ar 2000 metų, tai gyvendami be Dievo mes ne ištobulėtume, o labai greitai supanašėtume šia linkme. Šio žmogaus gyvenime įvyko nerealiai greita kūno užvaldymo sparta, kuomet Jis tapo valdomas ne Dievo, o piktosios dvasios.
Tiek mokiniai turėjo pamatyti, tiek mes turime suprasti, kad tuščia širdies erdvė visada užsipildo, ir tai kas ją užpildo faktiškai mus pradeda kontroliuoti.
h
Morkaus 5,1-2
Prieš sėsdamas į valtį Jėzus visą dieną praleido mokindamas minią ir savo mokinius. Labiausiai įsimintinas ir daugiausiai vietos užimantis yra pasakojimas apie sėklą ir dirvą, kurioje Jis primena, kad tik tinkamoje iš kelerių rūšių dirvų grūdai išauga į derlių duodančius augalus. Ilgai netrukus ir atėjo mokinių tikėjimo išbandymas. Ilgai nedelsdamas šėtonas pradeda veikti mokinių gyvenime bandydamas jų tikėjimą. Pirmiausia tai vyksta per sukilusią audrą, kurią Jėzus sutramdo žodžiais, kuriais Jis tramdė demoną apsėdusį berniuką, ir štai dabar jis juos tik priplaukusius krantą pasitinka gąsdindamas agresyvaus žmogaus pavidale.
Tame krašte šis vyras buvo pavojingas, jo niekas negalėjo suvaldyti ir žmonės jo šalindavosi. Toks žmogus, kuris save daužo akmenimis nesusimastydamas gali ir ką nors kitą apdaužyti. Toks žmogus, kurio vienintelė saviraiškos forma agresija ir smurtas gali būti pavojingas net ir būreliui taikių žmonių.
Kodėl atbėgo šis žmogus pasitikti šio būrelio sunku pasakyti. Galbūt jis visada taip darydavo, nes mėgdavo žmones gąsdinti. Mes nežinome, gal būt jis tokiu būdu susirasdavo sau maisto. Akivaizdu, - jis toks atsidūrė prieš Jėzų. Kažkaip mokiniai šioje istorijoje nebefigūruoja, lieka vien tik apsėstasis ir Jėzus.
Kas gali atsitikti susitikus šiems dviems? Vienas iš jų yra dangaus karalystės pasiuntinys, kitas iš jų yra užvaldytas tamsos kunigaikščio. Šį klausimą turėtume kelti ir šiuolaikiniame kontekste, - kas gali atsitikti, kai ties konfliktine linija atsistojate jūs Dievo vaikas, ir kitas akivaizdžiai Dievo priešininkas, praktikuojantis smurtą, nekontroliuojantis savo veiksmų? Neišsigąskime aplinkybių, kurios gąsdina pralaimėjimu, taip šėtonas nori veikti mūsų gyvenime. Prisiminkime ko mus mokino Kristus per Jį esame šviesa ir druska šiame pasaulyje. Taigi, ir šioje situacijoje Kristus veikia ne savisaugos instinktu, o stodamas į akistata su baime.
Dabar pažiūrėkime į šį žmogų. Ironiškai galime pasakyti štai laisvas žmogus. Kur nori ten bėgioja, ką nori tą ir daro, niekas jo negali valdyti! Tačiau tokia laisvė smirda nesveikumu. Kažkada jis tikrai buvo normalus žmogus, tačiau kažkas atsitiko ir jis tapo užvaldytas netyrosios dvasios. Kaip jį užvaldė netyroji dvasia mes nežinome, apie tai galime tik spėlioti. Tuomet tai buvo vieni dalykai, šiais laikais jie taip pat egzistuoja įgavę šiek tiek kitokią formą. Taip gali atsitikti per priklausomybę alkoholiui, narkotikams arba toksinėms medžiagoms, ekstarasencinių patyrimų praktikavimą, per psichinę ligą ar tiesiog dėl kokios nors kitos nežinomos priežasties. Daug nefilosofuodami štai ką galime pasakyti šio žmogaus būseną..
Pirma, jis gyveno baisioje ir izoliuotoje, mirties dvelkimo aplinkoje tarp kapų. Akivaizdžiai jis yra už visuomenės ribų, ten kur normalus žmogus paprasčiausiai negyvena. Antra, jis apibūdinamas kaip žmogus gyvenantis be jokios savikontrolės ir jokių taisyklių. Žmonės jį sutramdydavo, tačiau sutraukęs grandines jis vėl ištrūkdavo. Tokioje būsenoje jis būdavo neprognozuojamas ir pavojingas. Trečia, jo savijauta yra siaubinga. Nemanau, kad šis gyvenimo būdas buvo jo svajonių išsipildymas. Jis nuolatos gyvena be poilsio, bastydamasis atokiose vietose, dieną naktį klykaudamas. Be džiaugsmo, be meilės, be ramybės. Ketvirta, jis kentėjo fizines kančias. Kaip suprantame jis buvo nepajėgus savęs valdyti, daužė savo kūną akmenimis, greičiausiai visas buvo sužalotomis galūnėmis, tragiškas pasižiūrėti. Jo fizinis stiprumas buvo ne iš sveiko gyvenimo būdo, o ne paaiškinamos demoniškos energijos prigimties. Penkta, jis buvo grėsmė visiems žmonėms.
Ar tokia buvo šio žmogaus tėvų svajonė, kad jų sūnus taps štai tokiu žmogumi, ar jis pats siekė tokio gyvenimo? Ne, greičiausiai tai atsitiko per elementarių Dievo teikiamų taisyklių nesilaikymą, kurių šis žmogus arba nežinojo, arba nepaistė.
Štai ši būsena, faktiškai parodo, kuo žmonės tampa, kai jie gyvena be Dievo. Jeigu mūsų gyvenimo vidurkis būtų ne 70, o koks 1000 ar 2000 metų, tai gyvendami be Dievo mes ne ištobulėtume, o labai greitai supanašėtume šia linkme. Šio žmogaus gyvenime įvyko nerealiai greita kūno užvaldymo sparta, kuomet Jis tapo valdomas ne Dievo, o piktosios dvasios.
Tiek mokiniai turėjo pamatyti, tiek mes turime suprasti, kad tuščia širdies erdvė visada užsipildo, ir tai kas ją užpildo faktiškai mus pradeda kontroliuoti.
h
0 Komentarai (-?):
Rašyti komentarą
<< Į pradžią