Kam skirta šabo diena?

,,Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats.”
Morkaus 2,27-28

Ne apie tai kas draudžiama šabo dieną nori kalbėti Jėzus, o apie tai, ką šabo dieną galima daryti. Bet kurį gerą dalyką mes galime sudarkioti kalbėdami apie jį iš negatyviosios pusės. Imkime kad ir šeimyninius santykius. Jeigu besituokiančiam jaunuoliui konsultantai duotų tokius patarimus, - su žmona gyvendamas tu negali jos mušti, negali apgaudinėti, negali apleisti, negali užmiršti jos gimtadienio, neturėtum pamiršti vestuvių dienos, negali jai nepadėti, neturėtum nebendrauti su jos šeima, ir t.t. Tada jaunuolis tik nusiviltų išgirdęs tiek ,,ne”. Ar negeriau būtų sakyti – mylėk savo žmoną, ja rūpinkis, kalbėk jai tiesą, atsimink tai kas yra svarbu, džiugink ją susitikdamas ir gerai sutardamas su jos tėvais ir t.t. Tai būtų kur kas geresni patarimai nei vien tiktais ribojantys negatyvizmai.
Taigi, ką mes galime veikti šabo dieną? Jei tą dieną palaimino Viešpats ir paprašė, kad ją ypatingai išskirtume Jam, tai gal tada ir atsirastų ir kas jos metu veikti? Galbūt tai kas teikia mūsų kūnui poilsį, atgaivą sielai, pagalbą artimui ir garbę Dievui? Ar ne dėl to ši diena yra išskirtina?
Su fariziejais kalbėdamas Jėzus jiems priminė Izraelio karalių Dovydą. Dovydas toks koks jis buvo fariziejų bendrijoje greičiausiai nebūtų priimtinas, nes jis darė ne tai ko negalimą, o tai ką galima atlikti šabo dieną.
Pirmiausia skaitydami apie Dovydą suprantame, kad pas kunigą Ahimelechą Dovydas atėjo gebėdamas savo gyvybę. Jo ieškojo karalius Saulius norėdamas jį nužudyti. Laikydamasis visų žydų įstatymų kanonų Dovydas neturėtų teisės šabo dieną nueiti ilgesni nei tam tikrą atstumą, tačiau Dovydas gelbėja žmogaus gyvybę, tiesa tas žmogus yra jis pats, bet principas yra labai aiškus – šabo dieną gelbėti žmogaus gyvybę yra garbinga. Na, mums nėra taip kaip Dovydui, netenka taip dažnai gelbėti gyvybę, tačiau gal mes galime šabo dieną investuoti savo laiką taip, kad gelbėtume savo ir mūsų artimųjų sielas? Gal susitikdami su žmonėmis Dievui skirtą dieną mes galime už juos melstis, kalbėti jiems Evangelijos žinią, ar netgi organizuoti renginius, kurių pagalba mums vyksta skelbti Kristaus žinią?
Kitas toks paprastas Dovydo šabo dienos epizodas yra maistas. Dievas davė dantis, davė skrandį dėl to žmogui ir yra reikalingas maistas. Yra krikščionių kurie sprendžia tokius klausimus – eiti sekmadieni valgyti į restoraną ar neiti? Mat jeigu einu į restoraną tai pritariu šabo principo pažeidimui – šabas tuomet nėra poilsio diena darbuotojams, kurie ruošia tau maistą tavo šventimo dieną. Nekvaršykime be reikalo savo galvų, valgydami už maistą dėkokite Dievui, nesvarbu ji pats pasigaminai ar kas nors kitas jį pagamino. Tačiau neužmirškime šią Dievo išskirtą dieną pamaitinti ir savo sielos – suteikime jai galimybę klausytis Dievo žodžio, bendrauti su tikinčiaisiais, kurie puoselėja tikėjimo vertybes, tarnauti tiems kuriems yra reikalinga Viešpaties pagalba. Tą dieną maitinkime ir savo sielas.
Jėzus mena ir tai, kad Dovydas ėjo į Dievo Namus – garbino Dievą. Net tuomet kai jo gyvybei grėsė mirtinas pavojus, Dovydas eina į viešą vietą, kur yra garbinamas Dievas. Juk šabo dieną Dievo Namuose yra daugiausia žmonių, daugiausia liudininkų, kurie gali patvirtinti jį matę šioje vietoje. Jeigu Dovydas turėdamas sudėtingas gyvenimo sąlygas eidavo į Dievo Namus, tai kas mums trukdo taip daryti? Šiais laikais mes Dievą galime garbinti šiltnamio sąlygomis – niekas mūsų nei persekioja, nei smerkia, na jei pasijuokia tuomet tai yra buitiniame lygmenyje. Ar Dievą garbinsime sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis labai daug priklauso nuo dabar, kai turime visiškai laisvą valią pasirinkti – eiti šabo švęsti į tikėjimo bendruomenės susirinkimą ar vaidinti, kad jis mums nėra svarbus.
Šis klausimas mums dar sunkiau sprendžiamas, nes dauguma mūsų rimtai nesame mąstę apie šabo įtaką ir reikšmę mūsų gyvenime. Šabas yra Dievo karalystės įvaizdis. Dabar Dievas mums yra dovanojęs vieną dieną savaitėje ir tai simbolizuoja tai ko mes viliamės amžinybėje, Dievo karalystėje.
Savo reikšmingumu šabas panašus į Viešpaties vakarienės simboliką, nes jis yra įvaizdis, kurio jau laikomės dabar.
Šiaip pati svarbiausia mintis šiame pokalbyje su fariziejais yra ta, kad ,,Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui”, o tai, kad ,,Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats” parodo ką Kristus skelbė apie save. Kaip VIEŠPATS per Mozę yra davęs 10 įstatymų, taip Jėzus pareiškia, kad Jis yra Šabo Viešpats - šių įstatymų yra laikomasi dėl Jo, o ne dėl mūsų galimybių ir pojūčių.