Buvimas su Jėzumi prilygsta šventei?

Buvimas su Jėzumi prilygsta šventei?
Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Žmonės atėję klausė Jėzų: „Kodėl Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?“ Jėzus atsakė: „Argi gali vestuvių svečiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi jaunikį, jie negali pasninkauti. Bet ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus.
Morkaus 2,18-20

Ar pasninkas jums yra svarbus? Tai visai rimtas klausimas. Daugelis žmonių galvoja, kad pasninkas yra vienas iš tų religijos terminologijos sąvokų - ,,nevalgyk”, kurios turi tokį neigiamą atspalvį, kaip negerk, nerūkyk, nesimylėk, neapgaudinėk.
Nevalgyk – dažnai skamba taip – alink save neduodamas kūnui maisto. Tačiau toks supratimas nėra pasininkas.
Šioje situacijoje žmonės ieško kažkokių bendrų dalykų, kurių pagrindu norėtų atpažinti Jėzų, kaip žmogų atėjusiu nuo Dievo. Jų vertinimu Jonas Krikštytojas yra geras Dievo žmogaus įvaizdis. Jis teisus ir kalba tiesą nepaisydamas asmens. Jam labiau rūpi Dievo valia nei kūno lepinimas. Jis ieško Dievo artumo ir tose paieškose pasninkas yra tiesiog jo gyvenimo būdo dalis. Todėl jiem ir norisi paklausti, - o ką tu Jėzau manai apie pasninką? Kodėl tavo mokiniai sekdami tavimi taip puikiai leidžia laiką? Sekimas turėtų būti kur kas sunkesnis dalykas!
Mes žinome, kad Jėzus savo tarnystę pradėjo keturiasdešimties dienų pasninku, kurio metu jis atsispyrė šėtono pagundoms ir aiškiai užsibrėžė savo gyvenimo tikslus.
Jėzaus mokiniai nepradėjo savo tarnystės pasninku. Atvirkščiai jie ėjo su Jėzumi ten kur buvo galima sutikti žmones, ten kur vyko bendravimas. Juos mes pamatytume puotaujančius pas muitininką, šokančius vestuvėse, diskutuojančius pakelės užeigose. Natūraliai žmonėms kyla abejonių, kad štai tokiu būdu šie sekėjai mokosi iš Jėzaus dievotumo pamokų.
Klausimą Jėzus atsako klausimu – ar galima vestuvėse pasninkauti? Susidaro toks, įspūdis, kad buvimas su Jėzumi prilygsta šventei. Iš tikrųjų Jėzus taip ir sako – būti su juo yra maždaug tas pats kaip būti šventėje, todėl šiuo metu pasninkui yra ne ta vieta ir ne tas laikas.
Norėčiau, kad mes sustotume apmastyti šiuos Jėzaus žodžius. Kokių įvykių mes labiausiai laukiame, kad galėtume pralinksminti kasdieniškas savo gyvenimo dienas? Suprantama, mes mėgstame lankytis šventėse. Jeigu buvimas su Jėzumi yra šventė, tai kodėl mes tų švenčių taip vengiame? Gal mes nematome Jėzaus?
Žydai savo Mesijo laukė šimtmečiais, ir suprantama Jo pasirodymas jau turėjo būti šventė. Kiek laiko jų tarpe buvo Jėzus? Tradicija sako, kad jis gyveno 33 metus, mokslininkai patikslintų – 36-37. Klauskime taip – ar tikrai Dievo įsikūnijimas ir trumpas buvimas šioje žemėje neprilygsta šventei? Pažvelkime į visą žemės amžių ir paskaičiuokime kokią dalį užima kūniškasis Jėzaus apsilankymas, o tai prilygtų tik trumpai akimirkai, taigi, ar nėra verta šiems mokiniams švęsti tų dienų, kol Dievo Sūnus yra kartu su jais? Žinome, kad po keleto metų jie savo mokytojo šalia savęs kūne nebeturėjo, tuomet jie jau pasninkavo ieškodami Dievo artumo dvasioje ir ženklų atpažinti Jo valią.
Dabar pažvelkime į šią mintį ir pritaikykime ją savo gyvenime. Jeigu buvimas šalia Jėzaus yra prilyginamas šventei, tai ar neturėtų buvimas tikėjimo bendruomenėje prilygti šventei? Tikėjimo bendruomenė yra Kristaus kūnas, todėl Kristaus kūne turime mokėti džiaugtis tuo, kas mums neša džiaugsmą. Jeigu tokioje bendruomenėje nėra bendrystės, nėra džiaugsmo, nėra vilties, nėra esminių žmogiškųjų pasitenkinimo elementų, tai gal visai ne taip suprantame Kristų ir sekimą Juo? Eidamas Jėzus su savimi neša džiaugsmą ir viltį nepriklausomai nuo to, kokiose aplinkybėse mes gyvename. Norisi pacituoti laiško ištrauką iš Laisvųjų krikščionių bažnyčioms gerai žinomo misionieriaus David Shenk’o:
,,Aš ką tik sugrįžau iš Irano, kur keletas mūsų, menonitų, kelioms savaitėms lankėmės pas Qom miesto mulas. Tačiau kelionės kulminacija buvo bendros pamaldos penktadienio vakare Teherano mieste, sekmininkų bažnyčioje. Buvo nužudyti penki pastoriai. Bažnyčia buvo pripildyta, susirinko maždaug apie 600 žmonių. Tuomet kai šlovinome Dievą ašaros susimaišė su džiaugsmu .”
Kaip galima šlovinti Dievą ir turėti džiaugsmo, kai mieste nužudyti penkių bažnyčių pastoriai? Iš šių laikų krikščionių, kurie rizikuoja savo gyvenimu sekdami Jėzų, galime mokintis džiaugtis bendrystėje net ir tragedijos metu.
Dievo artybėje mes nepasninkausime, nors dabar ir pasninkaujame ieškodami Jo artumo. Dangaus karalystė tai vieta kur gyvensime Dievo artume, kur šalia mūsų matysime Jėzų, kur patirsime Jo gerumą visapusiškai, kur puotausime, džiaugsimės Dievu ir būsime visapusiškai laimingi.