@duona

kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien...

Antradienis, Kovo 02, 2004

Užgautas piemuo
„Pabusk, kalavijau, prieš mano piemenį, prieš žmogų, kuris man artimas, tai Galybių VIEŠPATIES žodis. Užmušk piemenį, kad būtų išblaškytos avys, ir aš pakelsiu ranką prieš mažutėlius.”
Zacharijo 13,7

Apie kokį piemenį pranašauja pranašas Zacharijas? Koks piemuo bus užmuštas tuo metu ir kokios avys bus išblaškytos ir kas tokie yra šie mažutėliai prieš kuriuos yra pakelta VIEŠPATIES ranka?
Turėdami reikalą su tokia pranašyste, dažnai mes pasimetame, nes vienu metu ji sako vieną dalyką, o po kelių eilučių jau pereiną į kitą temą. Būtent taip yra ir šiuo metu. Žvelgiant į Zacharijo knygos kontekstą, atrodytų, kad teisingiau šias eilutes būtų sujungti su Zacharijo 11, 17: Ak, mano niekam tikęs piemuo, tu nesirūpini kaimene! Teužgauna kalavijas jam ranką ir dešinę akį! Tenudžiūsta visiškai jo ranka, teapanka jo dešinė akis!
Šventajame Rašte kartais atrodo, kad jo tekstai yra redaktorių sumaišyti, ir kai kuriais atvejais jie yra suvedami į vieną pilną tekstą, kad būtų suprastas žinios kontekstas. Šiuo atveju taip elgtis nėra visiškai teisinga. Nes čia yra kalbama ne apie niekam tikusį piemenį, o apie VIEŠPAČIUI artimą piemenį, apie Jo bičiulį, kuris Jo paties valios leidimu bus nužudytas.
Ką, ar VIEŠPATS yra toks neteisingas, kad Jis rūpinasi žudyti savo piemenį, pakelti rankas prieš savo mažutėlius? Kur šiuo atveju yra VIEŠPATIES geraširdiškumas ir meilė artimam žmogui? Žiūrėdami į tokias sudėtingas eilutes, mes turime ieškoti pagalbos Šventajame Rašte, o ne pasikliauti savo mintimis. Geriausiai yra susimąstyti, o ką Kristus apie tai mums pasakytų? Jis gerai žinojo Zacharijo raštus ir juos netgi citavo savo gyvenimo kontekste, būtent taip yra ir su šia eilute, kurią pacitavo po paskutinės vakarienės su savo mokiniais:
Tada Jėzus jiems kalbėjo: ,,Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys. (Mt 26,31) ir (Mk 14, 27).
Turbūt suprantame, kad tai yra poetinė literatūra, kuri tokiu būdų nori priminti apie patį brangiausią žmonijos piemenį, kuriam buvo lemta žūti VIEŠPATIES valia.
Šios eilutės žinia skamba kaip VIEŠPATIES įsakymas, ne sutikimas, ne svarstymas ir ne nuomonė. Kokie yra VIEŠPATIES jausmai ir Jo būsena duodant tokį įsakymą yra sunku įsivaizduoti. Greičiausiai Jam širdis plyšta pusiau, rankos kyla nuo galvos rauti plaukus, iš gerklės veržiasi rauda, tačiau dėl daugelio išgelbėjimo taip turi įvykti.
Jei jūs trokštate pažinti VIEŠPATĮ, gali būti, kad panašūs jausmai teks jums patiems išgyventi asmeniškai. Jei jūs norite pažinti Piemenį, juo sekti, pasitikėti, jums teks pažinti ir Jo skausmą, Jo neviltį, Jo kančią, Jo išgyvenimus, Jo mirtį. Tą Kristaus būseną savo eilėraščiu ,,Prikaltasis Apleistasis” mėgina perteikti Kęstutis Trimakas:

Palaidūnus broliais palaikiau. Prostitutes – sesėm.
Ar dėl to, mano Dieve, Tu mane apleidai?
Vieton bedievių stojau. Ėmiau jųjų dėmę.
Ar dėl to, šventas Dieve, Tu mane apleidai?
Rūstis Tavo krito ant manęs už juos.
Ar dėl to, teisus Dieve, Tu mane apleidai?
Kaltė per didi jų? Nepakako mano kraujo?
Ar dėl to, tyras Dieve, Tu mane apleidai?
Paskutinį mano kraujo lašą, paskutinį dvasios spūstį imk už juos, gailus Dieve, neapleiski jųjų.
Be Tavęs nėr gyvio. Be Tavęs nėr jųjų, prie savęs, meilus Dieve, tėviškai juos glauski.
…. … … … … … …
Juos priglaudęs, ar mane atstumsi?

0 Komentarai (-?):

Rašyti komentarą

<< Į pradžią