Tikėti nesąmonėmis yra lengviausia

Tuo tarpu karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido, ir žmonės kalbėjo: ,,Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos.” Kiti tvirtino: ,,Jis – Elijas!” Dar kiti sakė: ,,Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai.” Tau išgirdęs, Erodas nutarė: ,,Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, - tai jis prisikėlė!”
Morkaus 6, 14 –16


Štai toks metas, kada Jėzus Izraelio žemėje jau yra garsenybė. Dauguma žmonių jau yra girdėję apie žmogų, kuris gali pagydyti ligonius ir mokina Dievo žodžio. Toks žmogus tautai gera žinia, ne vienas mano - jei tik daugiau būtų tokių žmonių, tikrai gyvenimas būtų šviesesnis. Kadangi Izraelitai yra tokia tauta, kur visas gyvenimas sukasi apie Viešpaties mokymą (nors kartais ir neteisingai suprantant jį), tai ir į šį žmogų yra mėginama pažiūrėti per religingumo prizmę. Žmonės juk nesako – va, koks išsimokslinęs ir daug pasiekęs žmogus atsirado mūsų tarpe. Žmonės sako – yra ypatingas žmogus mūsų tarpe. Kas jis? – aš manau, kad yra Elijas. Na ne, sako kitas – jis yra tikras pranašas, kaip kad buvo mūsų tautoje pranašai senais laikais. Na gal būt, bet man atrodo, kad jis Jonas Krikštytojas, - sako dar vienas žmogus. Pažiūrėk, jis daro tokius pačius darbus – kviečia atgailai, skelbia tautai Dievo žodį, o stebuklus daro dėl to, kad jis prisikėlė iš mirusiųjų, jeigu jau prisikėlė, tai kodėl negali jis daryti stebuklų?
Du spėjimai iš šių trijų yra šiek tiek grįsti teologiniu pagrindu, žmonės spėja apie Jėzų pilnai nežinodami Jo ir bent jau spėja ta kryptimi – Jis yra Dievo siustas, ir taip, iš dalies Jis yra pranašas. Tačiau spėjimas, kad prisikėlęs Jonas Krikštytojas, yra grynai iš asmeninių ambicijų, tik tam kad turėti savo nuomonę.
Taigi, ir mes šiame izraelitų diskusijų kontekste galėtume užduoti sau klausimus. Kas mums toks yra Jėzus? Vieni tautos atstovai sakytų – tikėjimo tiesų mokytojas, kiti sakytų naujos religijos įkūrėjas. Tiesa sakant, o koks reikalas yra spėlioti kas toks yra Jėzus? Jo nepažinus tai visai nėra svarbu, kaip jį įvardinsime. Jis yra arba asmeniškai artimas, arba vienas iš minios visų tų apie religiją kalbančių asmenų. Tačiau visame kontekste Jėzus vis dėl to yra išsiskiriantis – apie Jį išgirsta labai daug žmonių, taigi, Jis yra pakankamai svarbi asmenybė – o asmeninė nuomonė parodo su kokia nuostata prieiname prie Jėzaus.
Pažvelkime į karalių Erodą. Tai įtakingiausias šalies politikas, kuriam reikia turėti gerą įvaizdį, būti išmintingu, mokėti daryti tokius sprendimus, kurie tarnautų ir žmonių ir jo paties gerovei. Tai kad Erodas yra tikintis abejonių nėra. Sakyčiau Jis netgi labai tvirtai tikintis žmogus. Vieną dieną nukirto žmogui galvą, o kita dieną jis tiki, kad tas nukirstąją galva prisikėlė. Taip žmonių galvas kapojantis asmuo gali nusiimti atsakomybę už žmogžudystę, - tu jį čia užmuši, o jis mat prisikelia. Kad galėtum taip sakyti reikia turėti arba labai tvirtą tikėjimą, arba būti visišku kvailiu.
Taigi, ko vertas buvo Erodo tikėjimas? Jeigu jis tikrai tikėjo, tai tuomet jis eitų į veiksmą, ar ne? Tuomet jis greičiausiai ieškotų prisikėlusio Jono ir kuo greičiau norėtų jo atsiprašyti už savo nedorą darbą? Bet Erodas to nedaro, vadinasi Jis pats netiki tuo ką sako. Kalba dėl to, kad kalbėtų, sakosi tiki, nes reikia kažkaip išreikšti ir savo kvailą nuomonę. Išgirdęs pasakojimus apie Jėzų, Erodas jį įvardiją kaip kitą žmogų. Na o su Jonu jis jau nemažai kalbėjo, taigi nieko naujo iš jo neišgirs. Save Erodas greičiausiai vertino, kaip išmintingą žmogų, nepriimantį Jono ,,pasakų” apie Dievą, tačiau matantis jose dalį tiesos.
Na, o kaip į Erodą žiūrėjo Jėzus? Jėzaus nukryžiavimo dieną įvyko šis judviejų susitikimas. Erodas tuomet pamatęs Jėzų nudžiugo ir daug klausinėjo. Tuomet jis jau aiškiai matė, kad čia ne Jonas o Jėzus stovi. Tačiau pokalbis tarp judviejų neįvyko.[1] Jėzus net nematė reikalo dėl Erodo aušinti burnos. Ar Erodas yra tikintis žmogus? Taip jis tiki, kažkuo tiki, bet neaišku kuo! Ar Erodo tikėjimas yra nuoširdus ir ieškantis atsakymų? Hm, paviršutiniškai gal ir gali taip atrodyti, tačiau realybėje už Jėzaus tylą jis jį niekiną ir išjuokia ir elgiasi lygiai taip pat kaip pasielgė su Jonu Krikštytoju, atiduoda jį budeliams.
Žiūrėdami į Erodą iš šiandieninės pozicijos daugelis sakytų – va tikras kvailys, ir kaip toks galėjo būti karaliumi? Turėjo tokią galimybę pataisyti savo klaidą, bet jis daro dar vieną. Kodėl žmogus yra toks trumparegis ir toks savanaudis? Sunku rasti atsakymą tokiam klausimui. Tačiau pažiūrėkime į save pačius, į šio laikotarpio žmones ir paklauskime kuo mes tikime? Nesakyčiau, kad lietuviai yra labai Dievu tikintys, dauguma tai sumaišę ateizmą, katalikybę, budizmą, induizmą į vieną katilą ir turi kažkokį filosofinį požiūrį į pasaulio suvokimą, bet tikrai dėl tokio savo požiūrio galvos, kaip Jonas, neguldytų. Vadinasi, tai nėra taip tikra. Kartais atrodo tikėti nesąmonėmis yra naudingiau. Taip gyventi yra paprasčiau. Nereikia sukti galvos. Minia pareiškė savo nuomonę, tu pasirinkai vieną sau labiausiai priimtiną ir taip iki kito to klausimo iškilimo. Atsiranda kita neblogai skambanti nuomonė, ir vėl ja tiki.
Ar Dievu tikite taip? Ar neieškoti ir neištyrinėti klausimai ir yra atsakymas į mūsų tikėjimą? Taip galima gyventi dešimtmečiais ir nė per sprindi nepriartėti prie Dievo pažinimo. Jėzus tikrai yra garsenybė, ir tai ne iš tuščio. Erodas buvo garsenybė savo laiku, tačiau šiandien jis kas toks? Kvailys! Jėzus šiandien kaip ir tada yra garsenybė ir bus toks per amžius, o mes tampame tokiais, kokiu požiūriu prieiname prie Jo.































[1] Luko 23, 8-12