Vertinami paprastieji
Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę nei duonos, nei krepšio, nei variokų dirže, tik apsiauti sandalais, bet nesusivilkti dviejų palaidinių.
Morkaus 6,7-9
Po štai tokios liūdnos istorijos mes skaitome apie nuostabius dalykus. Dažniausiai nesėkmės verčia mus nuleisti rankas, ir manyti, kad mūsų įsitikinimai yra klaidingi ir visai niekam nereikalingi. Kristus šioje situacijoje yra priešingos mąstysenos pavyzdys. Savo gimtajame mieste jis yra pažemintas, neįvertintas, o gal būt net ir patyręs moralinį persekiojimą. Tradicinė religija meta Kristų lauk iš savo tarpo. Jo mokslą girdami, Jį patį kaip asmenį žemina. Visas ką tik patirtas pažeminimas buvo sukeltas ne vien tik dėl visuomenės požiūrio, kuriai toks Kristus nebuvo priimtinas, bet ir nukreiptas prieš patį Jėzų, kad šis savyje nemanytų esąs pašauktas Išgelbėjimo Misijai.
Po šio įvykio vyksta tokie dalykai. Pirmas yra tas, kad Jėzus savo mokiniams davęs valdžią sutramdyti netyrąsias dvasias juos išsiunčia į misiją.
Antras dalykas yra šiek tiek gąsdinantis. Jis siunčia juos tokius, kokie jie yra. Be specialių paramos fondų, be priemonių sustiprinti jų kalbamiems žodžiams. Jie patys yra patys svarbiausi resursai, kokius Dievas gali surasti šioje žemėje.
Visa tai, ko šėtonas tikėjosi pasiekti pažemindamas Kristų, suveikė atvirkščiai. Atstūmimas sustiprino Kristų ir Jis imasi naujos misijos formos. Dabar ne vien tik Jis eina per kaimus mokydamas žmones, bet ir paruošęs savo mokinius išsiunčia juos per kraštą skelbti Dievo karalystę ir žinią apie asmeninę reformaciją. Jeigu kas nors tave persekioja, vadinasi esi vertas to, turi savyje vertę, kuri kitiems kelią grėsmę. Jeigu lieki nuošalyje, tylus, švelnus, mandagus ir visus toleruojantis, tuomet kaip tik esi labai mažai vertas atkreipti dėmesį.
Kristus paruošdamas savo mokinius evangelizacinei tarnystei perteikia keletą dalykų. Jie patys ir jų žinia yra patys svarbiausi dalykai.
Kaip kalbame apie tarnavimą Dievui, dažnai mąstome apie programas, kuriose mes galėtume dirbti, tačiau dabar be tam tikros sumos pinigų jos negali veikti. Taip mes save pačius pažabojame klaidingu mąstymu. Negaliu Dievui tarnauti, nes neturiu tam dalykui nei pinigų nei priemonių. Kaip jums atrodo, kas šitai mums šnabžda į ausį? Sakome, jei Dievas norės, kad tarnaučiau, tai ir suteiks visas priemones, na o aš pirma jų palauksiu.
Ne, Kristaus mintyse ne priemonės, o mes patys esame svarbiausi. Ne resursai yra reikalingi tarnystei, o mes patys, kurie ir esame Dievo resursai. Ne specialūs fondai sukelia mūsų vertę, prie kurių prisirišę galime veikti, o mes patikėję Kristaus žinia, gyvendami ir dalindamiesi ja pakeliame savo vertę. Tik tuomet mes esame verti persekioti.
Lietuvoje bažnyčia yra įstrigusi į aklavietę. Jai išsivaduoti yra reikalinga dar viena ir galbūt pati reikšmingiausia reformacija tikėti, kad mes Kristui esame reikalingi tokie kokius Jis mus pašaukė. Daugelis bažnyčių, įskaitant ir mūsų pačių, maitinasi vakarų fondais. Neteisinga yra manyti, kad be vakarų mes negalime funkcionuoti. Turtingos vakarų bažnyčios stato mums pastatus, maitina mūsų dvasininkus, mums duoda, kad mes galėtume duoti. Pasakykite, kiek daug yra čia Kristaus mąstysenos? Jeigu užsiblokuosime tokiame mąstyme, tai manau, kad Kristus nepajėgs išsiųsti skelbti Jo žinią, ne vien tik į gretimą kaimą, bet tuo labiau į kitą kultūrą. Nesakau, kad turime atsisakyti broliškos pagalbos, tačiau kartais mes prarandame save gaudami daug pagalbos iš kitur. Kadangi kiti mums duoda, tai mes užmirštame, kas yra dalijimasis tarpusavyje, kas yra parama vienas kitam Viskas yra kur kas paprasčiau, o mes tai padarome labai komplikuotu reikalu. Savo paliepime evangelijos pabaigoje Jėzus mintyse turi, kad tikintieji net persikels gyventi į kitą kultūrą, kur Jis yra nepažįstamas, ir ten skelbs žinią apie Jo atpirkimą ar asmeninę reformaciją. Dabartinėje sampratoje misionierius yra tas, kuris yra specialiai tam paruoštas, turi specialius fondus, kurie išlaiko jį, ir palaiko tai ką jis daro. Ši samprata gal ir nebloga, tačiau būtent dėl tokios sampratos daugelis į misijas neišvažiuoja kas turėtų į jas važiuoja, ir yra tokiu kurie užsibūna per ilgai, nes kartais ,,misionieriauti yra tiesiog patogu. Taip, yra teisinga, kad turintis padeda neturinčiam, bet ir neturintis turi suprasti, kad jis pats yra Dievui pats svarbiausias resursas, kurį Dievas gali naudoti, nepriklausomai nuo to kiek jis tai dienai turės, jis gali vykdyti Dievo jam suteiktą misiją.
Sakysime, kad mažai turėdami mažai galime atlikti. Gal taip ir atrodo, bet savo turėjimais mes greičiausiai sužavėsime tuos žmones kurie mėgsta turėti, arba viską gauti už dyką. Jei turime įsitikinimą, jei pasitikime Kristumi ir einame Jo keliu, tai to ir yra gana. Nežiūrėkime į tuos, kurie vertina mūsų tikėjimą populiarumo standartais. Juk atstumtas ir persekiotas tikėjimas turi tikrąją vertę.
Morkaus 6,7-9
Po štai tokios liūdnos istorijos mes skaitome apie nuostabius dalykus. Dažniausiai nesėkmės verčia mus nuleisti rankas, ir manyti, kad mūsų įsitikinimai yra klaidingi ir visai niekam nereikalingi. Kristus šioje situacijoje yra priešingos mąstysenos pavyzdys. Savo gimtajame mieste jis yra pažemintas, neįvertintas, o gal būt net ir patyręs moralinį persekiojimą. Tradicinė religija meta Kristų lauk iš savo tarpo. Jo mokslą girdami, Jį patį kaip asmenį žemina. Visas ką tik patirtas pažeminimas buvo sukeltas ne vien tik dėl visuomenės požiūrio, kuriai toks Kristus nebuvo priimtinas, bet ir nukreiptas prieš patį Jėzų, kad šis savyje nemanytų esąs pašauktas Išgelbėjimo Misijai.
Po šio įvykio vyksta tokie dalykai. Pirmas yra tas, kad Jėzus savo mokiniams davęs valdžią sutramdyti netyrąsias dvasias juos išsiunčia į misiją.
Antras dalykas yra šiek tiek gąsdinantis. Jis siunčia juos tokius, kokie jie yra. Be specialių paramos fondų, be priemonių sustiprinti jų kalbamiems žodžiams. Jie patys yra patys svarbiausi resursai, kokius Dievas gali surasti šioje žemėje.
Visa tai, ko šėtonas tikėjosi pasiekti pažemindamas Kristų, suveikė atvirkščiai. Atstūmimas sustiprino Kristų ir Jis imasi naujos misijos formos. Dabar ne vien tik Jis eina per kaimus mokydamas žmones, bet ir paruošęs savo mokinius išsiunčia juos per kraštą skelbti Dievo karalystę ir žinią apie asmeninę reformaciją. Jeigu kas nors tave persekioja, vadinasi esi vertas to, turi savyje vertę, kuri kitiems kelią grėsmę. Jeigu lieki nuošalyje, tylus, švelnus, mandagus ir visus toleruojantis, tuomet kaip tik esi labai mažai vertas atkreipti dėmesį.
Kristus paruošdamas savo mokinius evangelizacinei tarnystei perteikia keletą dalykų. Jie patys ir jų žinia yra patys svarbiausi dalykai.
Kaip kalbame apie tarnavimą Dievui, dažnai mąstome apie programas, kuriose mes galėtume dirbti, tačiau dabar be tam tikros sumos pinigų jos negali veikti. Taip mes save pačius pažabojame klaidingu mąstymu. Negaliu Dievui tarnauti, nes neturiu tam dalykui nei pinigų nei priemonių. Kaip jums atrodo, kas šitai mums šnabžda į ausį? Sakome, jei Dievas norės, kad tarnaučiau, tai ir suteiks visas priemones, na o aš pirma jų palauksiu.
Ne, Kristaus mintyse ne priemonės, o mes patys esame svarbiausi. Ne resursai yra reikalingi tarnystei, o mes patys, kurie ir esame Dievo resursai. Ne specialūs fondai sukelia mūsų vertę, prie kurių prisirišę galime veikti, o mes patikėję Kristaus žinia, gyvendami ir dalindamiesi ja pakeliame savo vertę. Tik tuomet mes esame verti persekioti.
Lietuvoje bažnyčia yra įstrigusi į aklavietę. Jai išsivaduoti yra reikalinga dar viena ir galbūt pati reikšmingiausia reformacija tikėti, kad mes Kristui esame reikalingi tokie kokius Jis mus pašaukė. Daugelis bažnyčių, įskaitant ir mūsų pačių, maitinasi vakarų fondais. Neteisinga yra manyti, kad be vakarų mes negalime funkcionuoti. Turtingos vakarų bažnyčios stato mums pastatus, maitina mūsų dvasininkus, mums duoda, kad mes galėtume duoti. Pasakykite, kiek daug yra čia Kristaus mąstysenos? Jeigu užsiblokuosime tokiame mąstyme, tai manau, kad Kristus nepajėgs išsiųsti skelbti Jo žinią, ne vien tik į gretimą kaimą, bet tuo labiau į kitą kultūrą. Nesakau, kad turime atsisakyti broliškos pagalbos, tačiau kartais mes prarandame save gaudami daug pagalbos iš kitur. Kadangi kiti mums duoda, tai mes užmirštame, kas yra dalijimasis tarpusavyje, kas yra parama vienas kitam Viskas yra kur kas paprasčiau, o mes tai padarome labai komplikuotu reikalu. Savo paliepime evangelijos pabaigoje Jėzus mintyse turi, kad tikintieji net persikels gyventi į kitą kultūrą, kur Jis yra nepažįstamas, ir ten skelbs žinią apie Jo atpirkimą ar asmeninę reformaciją. Dabartinėje sampratoje misionierius yra tas, kuris yra specialiai tam paruoštas, turi specialius fondus, kurie išlaiko jį, ir palaiko tai ką jis daro. Ši samprata gal ir nebloga, tačiau būtent dėl tokios sampratos daugelis į misijas neišvažiuoja kas turėtų į jas važiuoja, ir yra tokiu kurie užsibūna per ilgai, nes kartais ,,misionieriauti yra tiesiog patogu. Taip, yra teisinga, kad turintis padeda neturinčiam, bet ir neturintis turi suprasti, kad jis pats yra Dievui pats svarbiausias resursas, kurį Dievas gali naudoti, nepriklausomai nuo to kiek jis tai dienai turės, jis gali vykdyti Dievo jam suteiktą misiją.
Sakysime, kad mažai turėdami mažai galime atlikti. Gal taip ir atrodo, bet savo turėjimais mes greičiausiai sužavėsime tuos žmones kurie mėgsta turėti, arba viską gauti už dyką. Jei turime įsitikinimą, jei pasitikime Kristumi ir einame Jo keliu, tai to ir yra gana. Nežiūrėkime į tuos, kurie vertina mūsų tikėjimą populiarumo standartais. Juk atstumtas ir persekiotas tikėjimas turi tikrąją vertę.
0 Komentarai (-?):
Rašyti komentarą
<< Į pradžią