Pranašas be pagarbos

O Jėzus jiems tarė: ,,Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose.” Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.
Morkaus 6,4-6

Šis yra vienintelis Jėzaus atsakas į savo miestelio gyventojų išreikštą nepasitenkinimą. Prisiminkime, kad šiuos žodžius Jėzus taria sinagogoje. Greičiausiai jam tebestovint priekyje teko klausytis priekaištų. Dialogui matome vietos nėra, apie bendravimą, apie skelbtos žinios apmąstymą ir jos pritaikymą taip pat nebuvo kalbama. Tuometinėje sinagogoje, kaip ir šiuolaikinėse ,,šventyklos” stiliaus bažnyčiose dažniausiai tam nelabai yra vietos, išskyrus išreikšti nepasitenkinimams ir priekaištams.
Perfrazuodami Jėzaus mintį galbūt galime taip: ,,Pranašas yra mažai gerbiamas savo gimtinėje ir savo giminių tarpe, gatvėse su juo skaitomasi kaip su mažu vaiku.” Daug nefilosofuodamas asmenine patirtimi remdamasis galiu sakyti ,,Pastorius taip pat yra mažai gerbiamas savo giminių tarpe, su juo taip pat yra skaitomasi kaip su mažu vaiku.” Šiaip pastorius yra labiau apibrėžta asmenybė nei pranašas. Pastorius iš savo darbo valgo duoną, turi tam tikrą tvarkaraštį, atlieka jo tarnystei priderančius darbus. Pranašas daugeliui yra mistinis personažas – pats save išsilaiko ir nepriklauso profesionaliajai dvasininkijai, tačiau su įsitikinimu kalba tai, ką jam į širdį įdeda Viešpats. Pranašai dažniausiai sėkmingesnę tarnystę turi kažkur toli dykumoje, nei savo namuose, savo gatvėje, savo mieste.
Nesakau kad dabar yra blogai, kad pastorių Lietuvoje negerbia ir į juos žiūri kaip į mažus vaikus nežinančius ką jie daro. Jeigu taip yra, tuomet tai yra gerai, nes savo įvaizdžiu jie neperauga Kristaus, - su Juo artimieji taip pat nesiskaitė, Jo mokymo nepritaikė savo tikėjimui puoselėti. Kristus ne nusivildamas šiais žmonėmis sako šią frazę, o paprasčiausiai teigdamas kodėl jie nepriima jo.
Dažnai mūsų tikėjimas yra koncentruotas lyderio link. Ne Jėzus troškimas buvo pabrėžti savo reikšmingumą ir pristatyti save kaip ,,dvasingą” asmenį. Tuomet Jis būtų ne mokęs juos, o daręs stebuklus. Pranašai niekuomet savo asmeniu neparodydavo gero įspūdžiu. Vieni iš jų keistai rengdavosi, yra buvęs pranašas kuris visas nuogas vaikščiojo, kiti darydavo keistus darbus, kartais net kvailus sprendimus žiūrint visuomenės akimis, tačiau visa tai buvo daroma ne dėl savo gerovės, o dėl Žinios perteikimo.
Jėzaus priminis tikslas buvo puoselėti jų tikėjimą jiems primitinamose sąlygose. Liūdnas faktas buvo tas, kad girdėję žiną, miestiečiai susikoncentruoja ties asmeniu. Girdėję kvietimą radikaliajai asmenybės reformacijai jie susikoncentruoja ties skelbėju ir sako – o kas tu toks esi kad mums taip kalbėtum? Kodėl tu pas mus ateini su tokia žinia visai netinkamoje formoje? Kodėl tu neturi dvasininko įvaizdžio, o stovi lygiai toks pat kaip kad dėjai duris? Nepriimtinas esi mūsų tikėjimui, nors rodosi ir gerus žodžius kalbi!
Kaip šią Jėzų ištikusią situaciją mes galime taikyti savo gyvenimo aplinkybėse? Atrodo, kad tie kurie tikime taip stengiamės būti patrauklūs tiems kurie netiki. Dėl to mes kuriame bendruomenės susirinkimo įvaizdį, pergyvename jei susirinkimas yra negausus ir nejausmingas. Prieš formaliai pripažintus ir įteisintus norime pasirodyti vertais to paties statuso.
Jėzus šioje situacijoje laisvai galėjo elgtis kaip jie, nusispjauti ir apsisukus išeiti paliekant juos tokius nelaimingus. Nežinome ar taip jis darė, tačiau pakeliui eidamas sustojo prie žmonių kurie labai prašė, kad juos pagydytų, uždėjo jiems rankas, pasakė palaiminimą ir keliavo toliau į kaimus, apylinkes, pas žmones kurie jį priimdavo.
Ką toks Jėzaus pavyzdys demonstruoja mums? Gal kurie iš jūsų esate nusivylę tradicine bažnyčios susirinkimo forma ir ilgitės prasmingų ir Dievo link vedančių santykių? Nesakau, kas ant kulnų apsisukus reikia į viską nusispjauti ir išeiti bet kur, tai būtų klaidinga, neteisinga ir ne pagal Jėzaus pavyzdį. Kur kas teisingiau prieš einant pažiūrėt į savo aplinką ir eiti ten, kur Jėzus savo paprastume yra priimtinas, kur labiau yra sureikšminamas ne asmuo, o Dievo žodžio mokymas.