Palyginimas apie sėklą prastoje dirvoje

Sėjėjas – tai sėjantis žodį. Palei kelią sėjamas žodis – tai žmonės, kuriems vos išgirdus žodį, ateina šėtonas ir išplėšia juose pasėtą žodį. Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolynėje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima. Bet jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jie greit atkrinta. Yra dar kiti – sėjami tarp erškėčių. Jie išgirsta žodį, bet pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį, ir jis tampa nevaisingas.
Morkaus 4,14-19

Šis yra vienas iš tiksliausių palyginimų kalbantis apie žmones ir jų reakciją į Dieviškąją tiesą. Aiškiai matome tris palyginimo komponentus. Sėjėjas, sėkla ir dirva. Pirmiausia apie sėklą, kuri yra Dievo žodis. Žmonės supranta sėklos svarbą, be sėklos nebus jokio derliaus. Taigi, šiuo atveju sėkla yra palyginimo širdis. Dievas nėra abejingas žmonėms, Jis yra mums palikęs savo žodį, kuris nėra numiręs per tiek tūkstantmečių ir nebuvo numarintas net per aršiausius Kristaus tiesai istorinius periodus. Žvelgdami į istoriją galime pasakyti – Dievo žodis yra gera sėkla, ten kur ji neša derlių visuomenė keičiasi, atsiranda laisvė, nušvinta žmonių veidai. Sėjėjas yra ypatingas asmuo, nes jis sąmoningai platina sėklą. Dievas taip sukūrė augalus, kad jie gali augti ir be sėjėjo. Augalai todėl iš šio pasaulio ir neišnyko, jie geba persisodinti natūraliu būdų – padedami vėjo, paukščių, tačiau šiuo natūraliu būdų jie neplinta taip sparčiai, kaip sėklą sėjant sėjėjui. Dievo žodį sėja Dievo žmonės. Toks tikinčiųjų pašaukimas ir toks yra Dievo paliepimas. Taigi, per Dievo malonę, mes visi esame pašaukti būti Jo žodžio sėjėjais, ir nepriklausomai nuo to, koks yra sėjėjas sėkla nukritusi į tam tikrą vietą turi savo lemtį. Taigi, mūsų pagrindinis pašaukimas būti Dievo žodžio sėjėjais.
Dirva šiame palyginime yra šio pasaulio žmonės ir čia mes matome kokie skirtingi jie gali būti. Su žmonėmis, kurie išgirsta Dievo žodį vyksta įvairiausi dalykai, nes jie yra skritingos dirvos žmonės Dievo žodžiui. Faktiškai Jėzus skirsto žmones į keturias skirtingas rūšis derlingumo Dievo žodžiui sąlygomis. Pirma dirva – žmogaus širdis kaip kietas kelias, ant kurio ilgai neišsilaiko jokios vertybės. Antra dirva – iš pažiūros nebloga žemė tačiau vis dėlto yra uolėta , joje pernelyg mažai žemių ir tikrai yra nedaug galimybių tikėtis derliaus. Trečia– apaugusi piktžolėmis dirva, potenciali dirva derliui, jei į ją būtų investuojama daugiau laiko iškirsti erškėčiams ir panaikinti piktžolėmis. Ketvirta dirva – gera ir paruošta žemė.
Taigi žiūrėdami į šį palyginimą galime daryti išvadą, kad Jėzus neturėjo lūkesčio jog visi žmonės atsivers ir pažins Dievą. Kartais teologai užstringa savo svarstymuose apie išgelbėjimo kelią. Vieni sako, kad Kristaus kraujas yra pralietas už visus žmones ir Jis išpirko visus žmones iš nuodėmės valdžios nepriklausomai nuo to jie tiki ar ne. Tai neteisinga Rašto interpretacija, nes Kristus aiškiai sako, kad yra pražūties žmonės. Kita nuomonė sako, kad tie kurie kažkada patikėjo negali prarasti išgelbėjimo. Labai norėtųsi taip manyti, tačiau ką tuomet daryti su šių trijų dirvožemių palyginimais? Jų išmesti iš Rašto negalima. Todėl neturime atsipalaiduoti galvojime, kad tikėjimas į Jėzų jau yra garantas į išgelbėjimą. Netgi ir sekantis Jėzumi nėra visai garantuotas savo išgelbėjimu. Judas Iskarijotas juk sekė Kristų, taigi sekimas nėra išgelbėjimo sąlyga. Apaštalas Paulius sako tokius žodžius: Todėl kas tariasi stovis težiūri, kad nepultų. Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti .
Tai kas tada gali suteikti išgelbėjimo tikrumą? Šis palyginimas kalba tik apie vieną – esamo derliaus kelią. Dažnai viskas atrodo nuostabiai. Žmogus pradeda tikėti Jėzumi, atgailauja ir formuoja naują pasaulėžiūrą. Iš šalies atrodo, vot kaip gerai - šis žmogus atidavė savo gyvenimą Dievui ir dabar gyvena Jo garbei. Laikas bėga ir žmogus pradeda pervertinti savo gyvenimą. Net ir patyręs Dievo malonę, protu supratęs jis pradeda sąmoningai ar nesąmoningai racionalizuoti, pradeda naujai vertinti savo laiką, aplinką ir pagalvoja, kad Dievas galbūt ir nėra toks reiklus, galima juk pagyventi ir dėl savęs. Kūno poreikiai dažnai yra priešiški dvasios poreikiams, ir kūno pasitenkinimo troškimas pergali Dievo ieškojimą ir gyvenimą Jo artybėje. Žmoguje lieka tik truputis krikščionybės, kai tuo tarpu visas gyvenimas yra investuotas į ,,prasmingesnius” dalykus. Iš pradžių atrodo, kad tie ,,prasmingesni” dalykai neprieštarauja tikėjimo vertybės puoselėjimui, tik truputi atima laiko, tačiau realybėje jie yra kaip kietas uolos gruntas augančio daigo šaknims, per tą savo kietumą ,,prasmingesni” dalykai neprileidžia šaknų prie ,,gyvojo vandens” ir tokiu būdu palaužią esmines tikėjimą puoselėjančias vertybes. Kurį laiką žmogus dar vegetuoja tikėjimo vertybėmis, kol nusprendžia visai nebeprasidėti, iki tol, kol tik jo gyvenime belieka tikėjimo filosofija.
Žiūrėdami į bažnyčią mūsų visuomenėje mes pastebime visus tuos reiškinius apie kuriuos taip aiškiai kalba Jėzus. Taip, labai liūdna yra sakyti, tačiau iš mūsų pačių tarpo yra atkritusių, t.y. priėmusių kitas vertybes, kurios jiems tapo vertingesnėmis už Dievo malonę, už Kristaus kraują, už Kristaus kūną žemėje. Kristus sako, kad tokie dalykai kaip pasaulio rūpesčiai, turto apgaulė ir įvairios sukilusios aistros nusmelkia žodį. Iš tikrųjų rūpesčiai slegią žmogų, ir dažniausiai slegia atimdami laiką. Mums atrodo, kad niekas iš mūsų laiko nevagia, tačiau rūpesčiai ir yra tam, kad pavogtų laiką ir žmogus rūpintųsi gerinti savo materialaus gyvenimo kokybei nei puoselėti dvasines vertybes, kurios padės žmogui amžinybėje.