Eliziejaus pašaukimas

Iš ten iškeliavęs, Elijas rado Šafato sūnų Eliziejų beariantį. Buvo ariama dvylika jungų jaučių, o jis buvo su dvyliktuoju. Eidamas pro šalį, Elijas užmetė jam savo skraistę. Palikęs jaučius, šis bėgo paskui Eliją, sakydamas: „Prašau leisti man pabučiuoti tėvą ir motiną; tada tave seksiu.“ „Eik, bet grįžk! atsakė Elijas. Argi aš tau trukdau?“
1 Karalių 19,19-20

Su Dievo veikimu žmogaus gyvenime gali vykti netikėti dalykai, tačiau Dievas visada turi lūkestį, kad žmogus, į kurį Jis kreipiasi, atsilieps į jam parodytą dėmesį.
Dabar mes žvelgiame į du Izraelyje labai įtakingus žmones. Elijas šiuo metu jau pergyvenęs savo gyvenimo didžiąją depresiją, pradeda vykdyti jam Dievo duotas užduotis. Turbūt nustebsite, tačiau iš trijų Dievo jam patikėtų užduočių jis įvykdė vieną.
Jis nepatepė nei Hazaelio Aramo karaliumi, nei Jehuvą Izraelio karaliumi, tačiau susirado Eliziejų, kuris vėliau pratęsė jam VIEŠPATIES patikėtą užduotį. Ką žinome apie Eliziejų?
Eliziejus gyveno Abel Meholoje. Yra tikima, kad ši vieta buvo šalia Jordano upės. Anksčiau ji buvo paminėta Gideono metraščiuose (Teis 7, 22). Akivaizdžiai Eliziejus buvo žemdirbys, nes jį sutinkame dirbantį ariamame lauke. Dar apie Eliziejų žinome, kad jis buvo plika galva, ir į šį išskirtinumą jis labai jautriai reaguodavo.
Kodėl Dievas Elijo vietoje pranašu būti pasirinko Eliziejų? Pažvelgus, tokiam darbui tai nekvalifikuotas žmogus. Neišsimokslinęs ir dėl savo išvaizdos labai jautrus kaimietis. Galbūt jo profesija yra šiam žmogui atsakymas, nes jis supranta žemdirbystės procesus, kurie yra labai artimi Dievo dvasiniams procesams, kur ir arimas, ir sėja, ir priežiūra ir derliaus nuėmimas yra vienodai svarbūs dalykai? Tačiau Eliziejus aiškiai suprato, kad VIEŠPATS yra aukščiau visko.
Eliziejus pasikeitimo savo gyvenime greičiausiai ieškojo dar prieš pasirodant Elijui, tik jis nežinojo, kaip šis pasikeitimas turėjo pradėti pildytis. Jam reikėjo padrąsintojo tokiam žingsniui.
Jėzus yra sakęs: ,, Pjūtis tikrai didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį (Luko 10,2).
Kai per arimų lauką eidamas Elijas užmetė skraistę ant Eliziejaus pečių, jis nedvejodamas suprato, ką Dievas su juo daro. Ne Elijas turėjo jį įtikinėti, kad Dievas jam pasakė jį patepti pranašu, o Eliziejus pribėgęs prašė, kad Elijas nepyktų ir duotų jam laiko atsisveikinti su artimaisiais.
Daug gerų dalykų mums Dievas yra davęs, kad būtume suformuoti tarnauti Jam, tačiau tam tikru metu, Jis pašaukia atsirišti nuo to, kas vienu metu mums yra labai svarbu, ir prisirišti prie Jo. Pastebėkime tai, kad atsiliepimas į pašaukimą yra grynai savanoriškas. Elijas Eliziejui nesakė nė žodžio, ką jis turi daryti, jis netgi sarkastiškai jam atsakė - ,,Argi tau trukdau?”. Elijas nestūmė jo pasirinkti pranašo tarnavimo.
Eliziejus akivaizdžiai buvo pagarbus savo tėvams, ir ši pagarba jį vedė link Dievo pagarbos. Tas kuris gerbia savo tėvus, gerbia ir Dievą. Todėl tėvai privalo auginti savo vaikus nepataikaudami jų norams, o ugdydami juose dėkingą pagarbią tėvams ir Dievui, net jeigu jų vaikai ir prieštarauja tokiam tėvų požiūriui.
Ką šis pašaukimas mums kalba šiandien?:
· Dievas Sau pasirenka žmogų ir pakviečia jį į patarnavimą.
· Pašaukimą pašauktasis gali išgirsti jam netikėtu metu ir būti nepasiruošęs tuojau pat sutikti su pakvietimu.
· Viešpats prievarta žmogaus tarnauti neverčia, duoda galimybę pergalvoti šį pasirinkimą.
· Pašauktųjų šiandien neabejotinai yra daugiau nei atsiliepusiųjų į Viešpaties pašaukimą. Atstumdami pašaukimą šie žmonės prarandą jiems skirtą palaiminimą ir tuo pačiu apiplėšia tuos, kuriems jie galėtų patarnauti.

Parduotuvėje su žmona pirkome prekes ir jų prisikrovėme daugiau nei turėjome pinigų. Kaip pamatėme, kad sąskaita už prekes jau pasiekė mūsų turimą sumą, pardavėjai pasakėme - ,,užteks, viskas, susimokėsime dabar, nes daugiau nebeturime”.
Labai netikėtai, jauna moteris iš kitos eilės, man tarė, - ,,jūs tęskit, pirkit, aš už jūsų prekes sumokėsiu”. Aš pagalvojau, kad ši moteris nesuprato, ką sako, man dar prekių buvo likę už kokį 15 litų. Aš pasakiau, kad pinigų neturiu nei kortelėje, todėl negalėsiu jai atiduoti. Ji vis laikėsi savo - ,,aš sumokėsiu”. Tuomet aš labai švelniai, kad neįsižeistų, pasakiau jai - ,,na mes nesame vargšai, nereikia jums už mus mokėti, mes tik perdaug pasiėmėme”. Aš jai labai padėkojau už jos gerą širdį ir viskas tuo pasibaigė.
Tačiau aš vis nuolatos galvojau apie tai, ir supratau, kad pasielgiau labai neteisingai. Tai ką ši moteris norėjo padaryti, buvo geras darbas, ji viską teisingai buvo įvertinusi, tik aš per savo išdidumą nesugebėjau priimti palaiminimo, kurį greičiausiai Viešpats mūsų šeimai norėjo suteikti per šią moterį. Nepriimdamas jos geros paslaugos, iš dalies pristabdžiau jos dosnumą perteikdamas apribojimą jos mąstysenai, kad dosniems reikia būti tik vargšams. Taigi, aš ne vien tik pats nepriėmiau palaiminimo, bet ir jai nesuteikiau galimybės patirti davimo palaiminimo, dėl to, kad atmečiau jos širdingą pagalbą.
Mato 7, 17 sako: ,,Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis - blogus." Tai, kodėl savo išdidumu sustabdome tai, ką mums Dievas nori atlikti?
Pašaukimas ir pašaukimo palaiminimas niekada nėra individualus reikalas. Jei Dievas kviečia tarnauti (ir dabar nekalbame apie tarnavimo rūšis), tai Jis kviečia pirmiausia galvodamas ne apie tave, o apie tai, kas gali būti nuveikta per tave žmonių bendruomenėje. O tai be abejonės yra kur kas reikšmingesni darbai, nei profesionaliai suartas laukas.