Angelai patarnauja šventiesiems

Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?
Hebr 1,14

Autorius parašęs laišką Hebrajams jį pradeda išaukštindamas Kristų. Šiame laiške tai matosi kiekviename puslapyje. Dievas daugeli amžių žmonėms kalbėjo per pranašus, tai paskutiniais laikais Jis prabilo per Savo Sūnų. Tikėjimas prasmę įgauną tiktais tuomet, kai esame Jo Sūnuje, kai mes pasitikime Jo nuodėmių nuplovimo būdu, kai mes Jį padarome savo gyvenimo ašimi. Taigi, laiškas Hebrajams ir yra skirtas išsamiai papasakoti apie Kristų, apie Jo pasiaukojimą.
Šiame laiške yra atskleidžiamas dar vienas įdomus dalykas. Jau pradėjusiam skaityti pirmą skyrių šešis kartus yra paminėti angelai. Paskutinėje skyriaus eilutėje autorius išsako mintį, kad jie turi atsakomybę patarnaujant šventiesiems. Tai ir yra tai, apie ką dabar kalbėsime.
Na kam iš mūsų yra svarbūs angelai? Kažin ar būtų mūsų tarpe toks, kuris pasakytų – negaliu be angelų gyventi. O jei taip ir pasakytų, tuomet mes patys sakytume, kad toks žmogus yra melagis. Visi mes gražiausiai galime gyventi ir be angelų, nes jie mums yra tiek reikalingi, kiek reikalingas Afrikoje gyvenantis krokodilas, tačiau tikinčiuosius mokydamas apie Kristų šio laiško autorius pabrėžia, kad Dievas sutvėrė ir angelus tam, kad jie patarnautų tiems, kurie paveldės išganymą.
Klausimas kuris turėtų mums iškilti skambėtų maždaug taip – o kodėl šventiesiems turėtų tarnauti angelai? Ar jie yra privilegijuota žmonių klasė, kuriems yra reikalingi dangiškos prigimties tarnai? Na, truputi naivu yra taip galvoti.
Kristus mums parodė asmeninį pavyzdį ragindamas juo sekti – ne mums, o mes turime tarnauti žmonėms. Kalbame apie savanoriško pobūdžio tarnystę, kurios pagrindu mes esame atviri žmonėms ir rodome jiems pagarbą. Šiuo paslaugumu mes patarnaujame jiems, kartu su šiuo patarnavimu papasakodami Evangelijos žinią. Yra žmonių manančių, kad tarnavimas yra savanaudiškas. Jie sako, kad tarnaudamas žmogus ,,išsilieja” ir įprasmina save, ir tokiu būdu tarnavimas yra grįžtanti gerovė. Gal būt šiame posakyje ir yra tiesos, tačiau jei tarnaujama dėl savo gerovės, tai toks tarnavimas yra savanaudiškas, ne toks apie kokį kalbėjo Kristų. Tarnavimas yra ne dėl savanaudiškų įgeidžių, o padėti kitam žmogui geriau pažinti Kristų.
Biblija kalba aiškiai – Dievas nori patarnauti žmonėms, kuriuos Jis yra pašaukęs į savo karalystę. Ta malonė yra dėl Kristaus, nes mes Jį priėmėme, kai tuo tarpu galėjome ir atstumti.
Pasaulietinė visuomenėje yra daug žmonių tikinčių į angelus. Tačiau kiek teko matyti filmų, kiek teko girdėti pasakojimų, piešinių ar klausytis dainų apie angelus, tai beveik visada tie angelai yra toli nuo Kristaus. Visuomenė paprasčiausiai nekalba apie Dievo angelus, joje labiau populiaru kalbėti apie angelus iš anapus. Dažniausiai tie angelai yra piktojo angelai apvilkti ,,šviesos angelo"”drabužiu. Populiari estrados grupė dainuoja apie angelus, kurie ,,lūpomis bėgioja, širdeles vilioja”, tai yra užsiima paleistuvystės darbu. Ir daug panašios pasaulėžiūros, kurioje angelai daro tą ar aną, tačiau neteko niekada išgirsti, kad jie būtų Kristaus tarnai.
Dievas siunčia savo angelus patarnauti šventiesiems ir tai Jis tai daro ne dėl savo Ego, ir ne dėl to, kad mes jaustumės privilegijuoti, o kad tvirtai eitume savo pašaukimo keliu, atsidavime tarnautume Dievo šlovei ir Kristaus vardui. Turbūt mums kyla natūralus klausimas, o kokiu būdu pašauktiesiems tarnauja angelai? Nesinori filosofuoti, kai yra aiškūs Biblijos pasakojimų pavyzdžiai:
Danielius tuo metu tarnavo Medų karaliui Darijui. Spęsdami spąstus karalystės ministrai prieš Danielių surengė sąmokslą, kurio metu buvo išleistas įsakymas draudžiantis melstis Dievui. Melstis buvo galima tik karaliui. Dėl to, kad Danielius nepaisė tokio įsakymo, o toliau liko pamaldus savo Dievui. Jis buvo aptiktas maldoje ir pagal įstatymą nuteistas mirčiai, įmetant į duobę su liūtais. Karalius pamatęs ministrų gudrybes mėgino gelbėti Danielių, tačiau net ir jis negalėjo nieko padaryti prieš Medų įstatymą. Danielių teko įmesti į duobę su liūtais. Kai ryta karalius atėjo iš duobės jis išgirdo Danieliaus balsą sakantį: O karaliau, gyvuok amžinai! Mano Dievas atsiuntė savo angelą, ir šis užčiaupė liūtų nasrus, kad jie man nepakenktų, nes aš buvau jo akivaizdoje rastas nekaltas.” (Dan 6,23)
Kitas panašus pasakojimas yra Apaštalų darbų knygoje. Tuomet Petras buvo uždarytas kalėjime ir laukė mirties bausmės. ,,Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: ,,Kelkis greičiau!” Ir nukrito jam grandinės nuo rankų.” (Apd 12,7). Istorija toliau pasakoja, kad Petras stebuklingai išėjo iš kalėjimo ir nė vienas sargybinis jo nepastebėjo. Tuo metu jam atrodė, kad jis mato regėjimą, tačiau tik būdamas lauke jis suprato, kad tai buvo realybė, todėl jis sakė: Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų” (Apd 12,11).
Neabejotinai, šios abi istorijos pasakoja, kad Viešpaties angelai tarnavo šiems Dievui tarnaujantiems žmonėms. Tarnavo jiems tuo metu, kada šie dėl santykio su Viešpačiu papuolė į mirtiną aplinką. Tarnavo ne teikdami jiems malonumų paslaugas, o gelbėdami juos nuo mirties.
Galbūt dėl to, ir šio laiško autroius parašė šią frazę, kad angelai yra siunčiami patarnauti šventeisiems, tiems kurie vieną dieną stovės šalią Dievo sosto ne kaip pasmerkti pražūčiai, o kaip pašaukti paveldėti Dievo karalystės.