Ateikime paklausyti pas Dievą
Nagi visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Net jei neturite pinigų, ateikite, pirkite duonos ir valgykite! Ateikite, pirkite vyno ir pieno be pinigų ir be kainos! Kodėl mokate pinigus už tai, kas nėra duona, ir atiduodate uždarbį už tai, kas nepasotina? Paklausykite manęs, ir valgysite tai, kas gera, gardžiuositės skanėstais. Ateikite pas mane ir rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą.
Izaijo 55,1-3a
Dar puikiausiai atsimenu tuos laikus, kuomet Lietuvoje dėl kiekvieno reikalingesnio daikto reikėdavo stovėti eilėse. Į parduotuvę atveždavo bananų arba apelsinų ir nusidriekdavo poros valandų ilgio eilė. Tam, kad būtų galima padoriai apsirengti net eilės nepadėdavo, reikėdavo turėti gerų pažinčių tam tikruose sandėliuose arba už viską mokėti kelis kartus brangiau turguje perkant tai slaptai.
Iš tikrųjų, dėl paprasčiausių dalykų, kurie šiandien yra mums taip lengvai prieinami, per daugelį amžių, tūkstančių tūkstančiai, jei ne milijonai žmonių mokėdavo ir moka brangią savo darbu, sveikata, laiku pasiektą kainą.
Ar tikrai už viską savo gyvenime mes turime mokėti? Sutinku, kad pinigai žmonėms yra labai reikalingi, nes jie įprasmina mūsų mainų sandėrius. Tu duodi pinigą pardavėjui ir gauni norimą prekę, tačiau ką ir kam reikia duoti, kad turėtum sveikatą, kad turėtum ypatingus sugelbėjimus, arba sėkmę savo gyvenimo veikloje? Kas įprasmina mūsų mainų sandėrius su Dievu? Ar su Dievu galima lygiai taip pat mainytis vertybėmis kaip ir parduotuvėje?
Izaijas matė kuo gyvena jo tauta, ir kaip jie netinkamai švaistė savo laiką ir savo resursus dėl elementariausių dalykų, kuriuos buvo galima turėti per santykį su Dievu. Tiesa, nepamirškime, kad Izaijas šiuo laiku rašo tautai gyvenančiai tremtyje Babilone. Dėl sąmoningų klaidų jie prarado visas savo gėrybes, savo nuosavybę, ir netgi daugelį gyvybių. Dabar būdami tremtyje jie daug dirba ir galbūt viską atiduoda, kad galėtų patenkinti savo elementariausius poreikius. Tai ką Izaijas pastebi yra vėl labai panašios klaidos, kurias jo tautiečiai darė prieš tremtį. Nors jų gyvenimo sąlygos tapo labai sunkios ir visi gana aiškiai suvokė, kodėl taip įvyko, tačiau širdimi jie nelabai kuo pasikeitė, jie vėl savo laiką ir savo resursus deda į tuos dalykus, kurie lengvai prapuola nesukurdami jokios vertės.
Einant gatve teko sutikti du brandaus amžiaus vyriškius, kurie ant delno pasidėję skaičiavo monetas. Man einant pro šalį vienas iš jų sako ,,padėk, mums šiek tiek trūksta.
Manau, kad mes visi lengvai galime susitapatinti su šiais vyriškais, ir patys norime sakyti šią frazę padėk, mums šiek tiek trūksta. Tik mums trūksta ne alui, bet ,,prasmingesniems pirkiniams pirkti.
Tai už ką mes mokame galų gale pasirodo, kad tai mūsų nei pagirdo nei pasotina. Mes per vargus gauname, ir tai visiškai laimės nesuteikia. Galbūt todėl Jėzus sutiktai moteriai prie šulinio ir sako: ,,Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą (Jn 4,13-14).
Izaijas žmones kviečia permastyti keletą savo gyvenimo dalykų: Apie gyvasties poreikius, apie stiprybę, kuri yra reikalinga gyvenant, ir apie gyvenimo džiaugsmą. Pasaulyje viskas yra už kainą, už mainus. Dievas per Izaiją kviečia ateiti pas Save ne dėl esminių poreikių patenkinimo, ne dėl saugumo, ne dėl sveikatos, ir Jis mainais neprašo nieko. Paprasčiausiai Jis kviečia mus ateiti paklausyti Jo, būti Jo akivaizdoje ir patirti gerovę, kurią Jis mums nori suteikti. Jeigu Jo artume perkamas vynas be kainos, jeigu Jo artume yra pasirinkimas pagal poreikius, jeigu Jo artume yra patys gardžiausi kasneliai, tai atsakykime artėdami prie Jo. Ko mums delsti, kodėl mes norime būti stabdžiais?
Švęsdami Krikstaus prisikėlimą, velykas, mes kiekvienas atsinešėme kažką tokio velykiniams pusryčiams pusryčiams. Kiekvienas atsinešėme kažką tokio, ką turėjome savo. Bendruomeniniai pusryčiai pasižymi maisto įvairove, kas tikrai yra džiugu ir linksma. Kur mūsų daugiau ten daugiau įvairovės, ir ypač jei ten yra VIEŠPATS.
VIEŠPAČIUI jau seniai atsibodo žiūrėti į tuos pačius žmones, kurie nuolatos daro savo tėvų klaidas suteikdami joms naują pavadinimą. Į mus ištiestomis rankomis nepaliaujamai Jis sako: Ateikite pagaliau čia, būtinai paklausykite kada nors manęs, ir jūs tūrėsite gyvenimą, turėsite savo džiaugsmui įvairovę, nustosite blaškytis, ir mokėti savo gyvenimu už visiškai nereikšmingus dalykus.
Izaijo 55,1-3a
Dar puikiausiai atsimenu tuos laikus, kuomet Lietuvoje dėl kiekvieno reikalingesnio daikto reikėdavo stovėti eilėse. Į parduotuvę atveždavo bananų arba apelsinų ir nusidriekdavo poros valandų ilgio eilė. Tam, kad būtų galima padoriai apsirengti net eilės nepadėdavo, reikėdavo turėti gerų pažinčių tam tikruose sandėliuose arba už viską mokėti kelis kartus brangiau turguje perkant tai slaptai.
Iš tikrųjų, dėl paprasčiausių dalykų, kurie šiandien yra mums taip lengvai prieinami, per daugelį amžių, tūkstančių tūkstančiai, jei ne milijonai žmonių mokėdavo ir moka brangią savo darbu, sveikata, laiku pasiektą kainą.
Ar tikrai už viską savo gyvenime mes turime mokėti? Sutinku, kad pinigai žmonėms yra labai reikalingi, nes jie įprasmina mūsų mainų sandėrius. Tu duodi pinigą pardavėjui ir gauni norimą prekę, tačiau ką ir kam reikia duoti, kad turėtum sveikatą, kad turėtum ypatingus sugelbėjimus, arba sėkmę savo gyvenimo veikloje? Kas įprasmina mūsų mainų sandėrius su Dievu? Ar su Dievu galima lygiai taip pat mainytis vertybėmis kaip ir parduotuvėje?
Izaijas matė kuo gyvena jo tauta, ir kaip jie netinkamai švaistė savo laiką ir savo resursus dėl elementariausių dalykų, kuriuos buvo galima turėti per santykį su Dievu. Tiesa, nepamirškime, kad Izaijas šiuo laiku rašo tautai gyvenančiai tremtyje Babilone. Dėl sąmoningų klaidų jie prarado visas savo gėrybes, savo nuosavybę, ir netgi daugelį gyvybių. Dabar būdami tremtyje jie daug dirba ir galbūt viską atiduoda, kad galėtų patenkinti savo elementariausius poreikius. Tai ką Izaijas pastebi yra vėl labai panašios klaidos, kurias jo tautiečiai darė prieš tremtį. Nors jų gyvenimo sąlygos tapo labai sunkios ir visi gana aiškiai suvokė, kodėl taip įvyko, tačiau širdimi jie nelabai kuo pasikeitė, jie vėl savo laiką ir savo resursus deda į tuos dalykus, kurie lengvai prapuola nesukurdami jokios vertės.
Einant gatve teko sutikti du brandaus amžiaus vyriškius, kurie ant delno pasidėję skaičiavo monetas. Man einant pro šalį vienas iš jų sako ,,padėk, mums šiek tiek trūksta.
Manau, kad mes visi lengvai galime susitapatinti su šiais vyriškais, ir patys norime sakyti šią frazę padėk, mums šiek tiek trūksta. Tik mums trūksta ne alui, bet ,,prasmingesniems pirkiniams pirkti.
Tai už ką mes mokame galų gale pasirodo, kad tai mūsų nei pagirdo nei pasotina. Mes per vargus gauname, ir tai visiškai laimės nesuteikia. Galbūt todėl Jėzus sutiktai moteriai prie šulinio ir sako: ,,Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą (Jn 4,13-14).
Izaijas žmones kviečia permastyti keletą savo gyvenimo dalykų: Apie gyvasties poreikius, apie stiprybę, kuri yra reikalinga gyvenant, ir apie gyvenimo džiaugsmą. Pasaulyje viskas yra už kainą, už mainus. Dievas per Izaiją kviečia ateiti pas Save ne dėl esminių poreikių patenkinimo, ne dėl saugumo, ne dėl sveikatos, ir Jis mainais neprašo nieko. Paprasčiausiai Jis kviečia mus ateiti paklausyti Jo, būti Jo akivaizdoje ir patirti gerovę, kurią Jis mums nori suteikti. Jeigu Jo artume perkamas vynas be kainos, jeigu Jo artume yra pasirinkimas pagal poreikius, jeigu Jo artume yra patys gardžiausi kasneliai, tai atsakykime artėdami prie Jo. Ko mums delsti, kodėl mes norime būti stabdžiais?
Švęsdami Krikstaus prisikėlimą, velykas, mes kiekvienas atsinešėme kažką tokio velykiniams pusryčiams pusryčiams. Kiekvienas atsinešėme kažką tokio, ką turėjome savo. Bendruomeniniai pusryčiai pasižymi maisto įvairove, kas tikrai yra džiugu ir linksma. Kur mūsų daugiau ten daugiau įvairovės, ir ypač jei ten yra VIEŠPATS.
VIEŠPAČIUI jau seniai atsibodo žiūrėti į tuos pačius žmones, kurie nuolatos daro savo tėvų klaidas suteikdami joms naują pavadinimą. Į mus ištiestomis rankomis nepaliaujamai Jis sako: Ateikite pagaliau čia, būtinai paklausykite kada nors manęs, ir jūs tūrėsite gyvenimą, turėsite savo džiaugsmui įvairovę, nustosite blaškytis, ir mokėti savo gyvenimu už visiškai nereikšmingus dalykus.
0 Comments:
Post a Comment
<< Home