Vanduo iš Šventyklos

Tuomet jis vėl nuvedė mane prie įėjimo į šventyklą. Žiūriu, vanduo teka iš po šventyklos slenksčio rytų link, nes šventyklos priekis buvo rytų pusėje. Vanduo tekėjo žemyn iš pietinio šventyklos pakraščio galo, į pietus nuo aukuro. Jis išvedė mane pro šiaurinius vartus ir vedė aplink lauko puse prie išorinių vartų, pro kuriuos einama į rytus. Žiūriu, vanduo liejasi pietiniame pakraštyje.
Ezechielio 47,1-2


Biblijoje yra keletas simbolinių vandens reikšmių, kurios suteikia įžvalgų kalbant apie vandenį šventykloje.

Pirma, kūrinijos pasakojime vyksta vandens atskyrimas: antrą kūrinijos kūrimo dieną VIEŠPATS taria: ,,Tebūna skliautas tarp vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!” (Pr 1,6-8). Taip viršutiniai vandenys yra atskiriami nuo apatinių vandenų. Trečią dieną jis surenka apatinius vandenis į jūrą (Per 1,9-13). Vandenys, kurie yra viršuje dažnai simbolizuoja Dievo vandenis, kai tuo tarpu apatiniai yra pavojingi mirties vandenys.

Antra, Edeno sodas yra gerai drėkinama vieta su keturiomis upėmis (Pr 2,10; 13,10). Kitos gerai drėkinamos teritorijos Biblijoje yra simbolinis šio sodo atnaujinimas. Vanduo teikia gyvybę, ir ją teikia gausiai. Šiuo požiūriu vanduo dažnai yra Dvasios simbolis:
Izaijo 32,15: ,,Bet kai tik iš aukštybių Dvasia bus išlieta ant mūsų, dykuma virs sodais, o sodai suvešės kaip miškas“.
Izaijo 44,3: ,,Sudrėkinsiu vandeniu ištroškusia žemę, palaistysiu srovėmis sausumą; išliesiu savo dvasią ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavo vaikų“.
Apd 2,16-17: ,,Čia išsipildė pranašo Joelio pasakyti žodžiai: Paskutinėmis dienomis – sako Dievas – aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios“.

Trečia, vanduo apvalo ir nuplauna nešvarumus, nes susiteršusiam yra reikalinga išsimaudyti vandenyje - Kunigų 15,10.

Ketvirta, vanduo, ir ypač upės, dažnai nustato ribas. Izraelis iš Egipto vergystės į laisvę eina pereidami Raudonosios jūros ir Jordano upės vandenis.

Pagaliau, jūros vandenys dažnai yra pražūties simbolis, kai tuo tarpu upės sraunumos kalba apie gyvybę. Jūros yra pagonių tautos, sausuma reprezentuoja Dievo tautą (46 Psalmė; Jonos knyga).

Pranašas regėjime stovi prie šventyklos ir stebisi regėdamas iš jo tekančius vandenis. Rašte nėra tokio įrašo, kuris sakytų, kad šventykla būtų buvusi pastatyta ant šulinio, upės ar kokio nors šaltinio. Tačiau regėjimas yra toks, kad iš šventyklos teka vandenys. Taigi, jo regimoje šventykloje vandenys apie kuriuos jis kalba yra ne H2O, o Dievo Dvasia. Net jeigu tai ir būtų ne Dievo Dvasia, o vandenys, ir tai mes kalbėtume apie ypatingą Dievo srovę, kuri aplink save keičia visą aplinką.

Ką galime pasakyti apie šią Dievo šventyklą ir iš jos sprūstančią Dvasią? Dvasia plūsta nuo aukštumos. Kaip Kristus sakė, žiburys statomas į žibintuvą ir iškeliamas į viršų, kad galėtų būti žiburiu ir teikti šviesą nematantiems savo gyvenamoje aplinkoje. Jeigu ieškome Dievo, tai savo žvilgsnius turime kreipti aukštyn. Ne, ne akis į debesis nukreipti, o savo mąstymą pakylėti aukščiau buities klausimų. Pakelkime savo mintis Dievo link, nuo žemės aukštyn nepakilsime, ant jos gana tvirtai stovime. Tikintiesiems yra skelbiamas šis žodis: ,,Palikę pradinį, Kristaus mokslą, kilkime į tobulumą, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų... nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“(Hbr 6,1; 12,1-2).
Dievo dvasia iš šventyklos plūsta žemyn, o mes Kristaus vedami iš nesuvokiamos tolybės arėjame link jos aukštyn.

Nėra Dvasios srovę papildančių šaltinių. Dvasia pati yra srovė. Ji nesimaitina papildomais šaltiniais, kad būtų srauni. Žmogus yra bejėgis ,,padėti“ tekėti Dvasiai. Bejėgis kurti sistemas, mokymus, taisykles. Ji randa savo kelią ir įdaubas, kuriomis gali tekėti. Ji teka iš šventyklos slenksčio, nuo Dievo kalno, už šventyklos ribų.
Nuolankus žmogus yra kaip įdauba, kurią Dievo Dvasia gali pripildyti. Išdidus žmogus kaip kalnas, stovi iškilęs ir Dvasios vandenys tik jo apačią drėkina.
Dvasios šaltinis – Kristaus širdis.
Pranašas pastebi, kad Dvasia teka į rytus. Kai Adomas su Ieva buvo išvaryti iš Edeno sodo, jie buvo išvaryti į rytų pusę. Laukti ateinančio Mesijo. Todėl Dvasios kryptis – rytų link, kur yra paklydę ir nuodėmės apsvaiginti žmonės.

Pastebėkime svarbiausia, vanduo teka žemyn nuo aukuro. Vadinasi aukuras yra vandens šaltinis. Perdurtas Kristaus šonas, iš kurio ,,ištekėjo kraujo ir vandens“ tapo šaltiniu Dievo srovei plūsti, o jo kryžius aukuru, ant kurio buvo aukojamas Dievo avinėlis“.
Mes visi, kartu su pranašu esame pakviesti matyti šį regėjimą. Mes visi esame pakviesti mąstyti apie šio regėjimo misteriją. Mes visi esame pašaukti stebėti Dvasios tekėjimą iš šventyklos.