Vandens gelmės
Eidamas rytų kryptimi su virve rankoje, vyras atmatavo tūkstantį uolekčių ir pervedė mane per vandenį; vandens buvo ligi kulkšnių. Jis vėl atmatavo tūkstantį uolekčių ir pervedė mane per vandenį; vandens buvo ligi kelių. Jis vėl atmatavo tūkstantį uolekčių ir pervedė mane per vandenį; vandens buvo ligi juosmens. Jis vėl atmatavo tūkstantį uolekčių, ir jau buvo upė, kurios nebegalėjau pereiti, nes vanduo buvo taip patvinęs, jog reikėjo plaukti; upė buvo nepereinama.
Ezechielio 47,3-5
Vyras matuodamas upę su savimi vedėsi Ezechielį. To ėjimo pasekmėje pranašas ėjo vis į gilesnis vandenis, ėjo vis giliau į Dvasios upę. Tai Dievas ir nori daryti su mumis, kurie sekame Jo Sūnumi Kristumi.
Vandens buvo ligi kulkšnių
Pirmasis tūkstantis uolekčių yra tikėjimo žingsniai, kurie veda į sielos išgelbėjimą (Apd 16,31, Ps. 34,8). Gera būti išgelbėtam, bet tai nėra pabaiga! Taip, Viešpats išgelbėja mus, tačiau Jis nori mus vesti tolyn. Vanduo iki kulkšnių dar rodo seklumą. Dažniausiai tokiame gylyje vanduo telkšo ir labai lėtai juda. 11-oje eilutėje šis vanduo yra pelkės ir balos. Daug tikinčiųjų pasilieka gyventi balose ir pelkynuose. Tie, kurie išgelbėti ir atsisako augti VIEŠPATYJE gyvena tokį gyvenimą tarp gurgiančių varlių, dėdamiesi esą nelaimingi braidžiojantys dumblinuose vandenyse ligi kulkšnių. Pasilikti šiuose vandenyse yra atsilikti nuo Kristaus, nepriimant Dvasios dovanų, netarnaujant tikėjimo bendruomenėje.
Vandens buvo ligi kelių
Keliai kalba apie maldą (Dan 6,11). Iki pamaldaus gyvenimo reikia taip pat nemažai nueiti, kol žmogus pradedi suvokti, kad be Dievo veikti nesi pajėgus. Tai gyvenimas, kada žmogus mokinasi pasitikėti VIEŠPAČIU. Dauguma niekada nepasieks net ir šio negilaus brandumo VIEŠPATYJE, pasitenkindami braidžiojimu upės pakraščiuose.
Tie kurie yra šiame upės lygyje, jau jaučia upės galią. Jie dar stovi ant savo abiejų kojų, jie vis dar yra savo gyvenimo kontrolėje, vis dar nenešami upės vandenų.
Vandens buvo ligi juosmens
Kai vanduo pasiekia juosmenį, jau pradedame kalbėti apie stiprybę. Biblijoje stiprybė yra žmogaus strėnose. Kai žmogus stovi upėje apsemtas iki juosmens, upė yra daugiau matoma ir mažiau matomas žmogus. Jau galime kalbėti ir apie dvasios stiprybę savo gyvenime. Jonas krikštytojas skelbė: ,,Jam skirta augti, o man mažėti (Jono 3,30). Kai mes esame nuėję kelis tūkstančius žingsnių gilyn į upę, mes galime jausti upės galią, ir kiti žmonės gali matyti jos veikimą mūsų gyvenime. Šis brandos etapas gana retai yra pasiekiamas, tačiau kai jau įbrendame į tokius vandenis, mes jau pradedame tapti silpni, o upė yra pajėgi išjudinti mus iš savo vietos. Tačiau čia dar nėra tas gylys, kurį mes galime pasiekti.
Upė buvo nepereinama
Tiktais keletas yra šioje dvasinėje brandoje, kuomet jie praranda žemės pagrindą ir pradeda plaukti upės vandenyse. Dažnai upė juos nuneša į šoną, srovė neša tolyn nuo kranto. Tuomet upės vandenys yra plaukiančiojo aplinka. Plaukioti Dvasios upėje yra pats aukščiausias dvasinės brandos lygmuo, kokį galėtų pasiekti tikintysis.
Kas yra tie žmonės, kurie maudosi štai tokiuose vandenyse, kurie galėtų būti mums pavyzdys, kaip eiti į šią Dvasios srovę? Dievo dvasios žmonės nebūtinai turi išplaukti iš mūsų aplinkos. Taip, VIEŠPATS gali juos išvesti į tolimą misiją, tačiau dažnai tai būtent kantriausieji ir ištikimiausieji savo bendruomenėje. Kaip pasaulio srovė išmuša žmones iš tikėjimo išpažinimo, Dievo Dvasia ne tik juos įtvirtina savo tikėjime, bet ir įgalina plaukti Dvasioje pasroviui, bet prieš pasaulio mąstysenos srovę. Gali būti, kad ta pasaulio ir Dvasios priešprieša įneša daug sumaišties ir pasimetimo Dievo vaiko gyvenime, kad jis net nebežino, ar teisingai gyvena, ar ta kryptimi eina, ir tegali tik daryti tokias išvadas kaip Koracho sūnūs, kurie mums paliko štai šiuos žodžius:
,,Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant; Tavo bangos ir vilnys per mane liejas(Ps 42,7).
Vanduo, kriokliai triukšmingai krinta, bangos ir vilnys liejasi ir vandenų gelmė ir bedugnė gąsdina ant žemės augusį ir gyventi papratusį gyventoją. Tikrai, kūniška prasme, nė vienam nesinori būti nešiojamu virš gelmių, kurioje galima nuskęsti. Baisu, nepatogu, tačiau tuo pačiu gaivu ir prasminga būti perskyros viduryje. Raštas sako, kad VIEŠPATS kiekvieną kviečiasi bristi ir mėgautis Dvasios upės srovėje, būti toje perskyroje iš kurios pasaulis aiškiausiai matosi į abi puses.
Ezechielio 47,3-5
Vyras matuodamas upę su savimi vedėsi Ezechielį. To ėjimo pasekmėje pranašas ėjo vis į gilesnis vandenis, ėjo vis giliau į Dvasios upę. Tai Dievas ir nori daryti su mumis, kurie sekame Jo Sūnumi Kristumi.
Vandens buvo ligi kulkšnių
Pirmasis tūkstantis uolekčių yra tikėjimo žingsniai, kurie veda į sielos išgelbėjimą (Apd 16,31, Ps. 34,8). Gera būti išgelbėtam, bet tai nėra pabaiga! Taip, Viešpats išgelbėja mus, tačiau Jis nori mus vesti tolyn. Vanduo iki kulkšnių dar rodo seklumą. Dažniausiai tokiame gylyje vanduo telkšo ir labai lėtai juda. 11-oje eilutėje šis vanduo yra pelkės ir balos. Daug tikinčiųjų pasilieka gyventi balose ir pelkynuose. Tie, kurie išgelbėti ir atsisako augti VIEŠPATYJE gyvena tokį gyvenimą tarp gurgiančių varlių, dėdamiesi esą nelaimingi braidžiojantys dumblinuose vandenyse ligi kulkšnių. Pasilikti šiuose vandenyse yra atsilikti nuo Kristaus, nepriimant Dvasios dovanų, netarnaujant tikėjimo bendruomenėje.
Vandens buvo ligi kelių
Keliai kalba apie maldą (Dan 6,11). Iki pamaldaus gyvenimo reikia taip pat nemažai nueiti, kol žmogus pradedi suvokti, kad be Dievo veikti nesi pajėgus. Tai gyvenimas, kada žmogus mokinasi pasitikėti VIEŠPAČIU. Dauguma niekada nepasieks net ir šio negilaus brandumo VIEŠPATYJE, pasitenkindami braidžiojimu upės pakraščiuose.
Tie kurie yra šiame upės lygyje, jau jaučia upės galią. Jie dar stovi ant savo abiejų kojų, jie vis dar yra savo gyvenimo kontrolėje, vis dar nenešami upės vandenų.
Vandens buvo ligi juosmens
Kai vanduo pasiekia juosmenį, jau pradedame kalbėti apie stiprybę. Biblijoje stiprybė yra žmogaus strėnose. Kai žmogus stovi upėje apsemtas iki juosmens, upė yra daugiau matoma ir mažiau matomas žmogus. Jau galime kalbėti ir apie dvasios stiprybę savo gyvenime. Jonas krikštytojas skelbė: ,,Jam skirta augti, o man mažėti (Jono 3,30). Kai mes esame nuėję kelis tūkstančius žingsnių gilyn į upę, mes galime jausti upės galią, ir kiti žmonės gali matyti jos veikimą mūsų gyvenime. Šis brandos etapas gana retai yra pasiekiamas, tačiau kai jau įbrendame į tokius vandenis, mes jau pradedame tapti silpni, o upė yra pajėgi išjudinti mus iš savo vietos. Tačiau čia dar nėra tas gylys, kurį mes galime pasiekti.
Upė buvo nepereinama
Tiktais keletas yra šioje dvasinėje brandoje, kuomet jie praranda žemės pagrindą ir pradeda plaukti upės vandenyse. Dažnai upė juos nuneša į šoną, srovė neša tolyn nuo kranto. Tuomet upės vandenys yra plaukiančiojo aplinka. Plaukioti Dvasios upėje yra pats aukščiausias dvasinės brandos lygmuo, kokį galėtų pasiekti tikintysis.
Kas yra tie žmonės, kurie maudosi štai tokiuose vandenyse, kurie galėtų būti mums pavyzdys, kaip eiti į šią Dvasios srovę? Dievo dvasios žmonės nebūtinai turi išplaukti iš mūsų aplinkos. Taip, VIEŠPATS gali juos išvesti į tolimą misiją, tačiau dažnai tai būtent kantriausieji ir ištikimiausieji savo bendruomenėje. Kaip pasaulio srovė išmuša žmones iš tikėjimo išpažinimo, Dievo Dvasia ne tik juos įtvirtina savo tikėjime, bet ir įgalina plaukti Dvasioje pasroviui, bet prieš pasaulio mąstysenos srovę. Gali būti, kad ta pasaulio ir Dvasios priešprieša įneša daug sumaišties ir pasimetimo Dievo vaiko gyvenime, kad jis net nebežino, ar teisingai gyvena, ar ta kryptimi eina, ir tegali tik daryti tokias išvadas kaip Koracho sūnūs, kurie mums paliko štai šiuos žodžius:
,,Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant; Tavo bangos ir vilnys per mane liejas(Ps 42,7).
Vanduo, kriokliai triukšmingai krinta, bangos ir vilnys liejasi ir vandenų gelmė ir bedugnė gąsdina ant žemės augusį ir gyventi papratusį gyventoją. Tikrai, kūniška prasme, nė vienam nesinori būti nešiojamu virš gelmių, kurioje galima nuskęsti. Baisu, nepatogu, tačiau tuo pačiu gaivu ir prasminga būti perskyros viduryje. Raštas sako, kad VIEŠPATS kiekvieną kviečiasi bristi ir mėgautis Dvasios upės srovėje, būti toje perskyroje iš kurios pasaulis aiškiausiai matosi į abi puses.
0 Comments:
Post a Comment
<< Home