Per vandenis

Ir pervedė mane per vandenį... Jis paklausė mane: „Žmogau, ar matei? Tuomet jis parvedė mane atgal prie upės kranto. “
Ezechielio 47,3,4,5,6a

Pastebėkime, kad vyras kas kart pranašą pervesdavo per tūkstančio uolekčių atstumą. Tai kartojosi keturis kartus, simbolizuojant keturis reikšmingus tikinčiojo gyvenimo pasikeitimus. Kiekvienas pasikeitimas įvyko tik praėjus tą ilgą atstumą. Dievo dvasia žmogaus gyvenime veikia, kada eini į jos gilumą, kada eini atkakliai ir kantriai.

Vyras pervedė pranašą per vandenis. Per vandenis eiti nėra lengva, per vandenis eidamas nepaskubėsi, nes jei skubėsi tai nualinsi pats save. Kai prieš akis tokios vandens platybės, tokia upės srovė, tuomet baugu yra eiti pačiam vienam per tokią nežinomybę.
Baimintis eiti į upę nėra ko, nes kartu su tikinčiuoju eina vyras, kuris neleis prapulti upės vandenyse. Plaukdami audroje Jėzaus mokiniai jau uodė mirties kvapą, kaip prie jų priartėjo Jėzus. Petras pasakė: ,,Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu. Jis atsakė: ,,Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: ,,Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau, ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: ,,Silpnatiki, ko suabejojai?“ (Mt 14,28-31).
Pamatykim tai, kad vandenys yra ta substancija, kurioje ne tik galima skęsti, bet galima ir joje judėti. Kas atsitinka, kai su Jėzumi eini per nepereinamus Dvasios vandenimis?

Kai tu esi per giliai, tu esi nuėjęs už savo galimybių.
Ezechielis atsidavė į upės malonę. Tie, kurie yra toli krante, net nežino, kas yra upės malonė. Ar protinga eiti taip giliai, eiti už savo galimybių ribų? Dievo galia nuėjęs per giliai, gali daryti darbus, apie kuriuos savo gyvenime nebūtum nė nepagalvojęs. Paulius sako: ,,Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4,13). Nueiti už savo galimybių ribų yra tikros dvasinės brandos požymis. Suvokti Dievo galimybių dydį ir pradėti veikti kartu su Dievo Dvasia, tai ko pats vienas niekada nesiimtum.

Kai tu esi per giliai, tu nebepriklausai sau pačiam.
Ezechielis ėjo, kur jį vedė vyras, jis nesipriešino vedamas į upės gilumą, o ramybėje sekė jį vedančiu vyru. Ne pranašas buvo kontrolėje.
Kai su Dievu nueiname per toli, mes nebepriklausome patys sau. Būna, kad žmonės nueina per toli piktnaudžiaudami savo silpnybėms ir tampa priklausomybių vergais. Priklausomybė, į kurią mes esame skatinami papulti, tai priklausomybė Viešpaties valiai, ir paklusnumas Jo Dvasiai.

Kai tu esi per giliai, tu pasiduodi upės srovei.
Ezechielis ėjo, kuri jį vedė upė, tai yra taip, kaip Viešpats nori, kad atsitiktu mums. Jis nori, kad mes prarastume regėjimą savo ambicijoms, savo siekimams, savo gėrybėms, bet 100 % atsiduotume Jam.
Geriausia, ką galime turėti, tai santykiai, o pats geriausiais ir prasmingiausiais santykis žmogui yra su Kristumi per Dievo Dvasią.

Kai tu esi per giliai, tu esi laimingas nešamas upės.
Upės valia taip pat tampa ir tavo valia. Pripažinkime, nė vienas nenorime plaukti, kaip nudvėsusi žuvis upės vandeniu. Tačiau pasaulis būtent tai ir daro, jis pateikia pasaulėžiūrą, kad kiekvienas turime rūpintis savo ir savo artimųjų reikalais, žiūrėti savo gerovės, išnaudoti palankiausias pelningas progas apleidžiant sekimą Kristumi, plaukti per gyvenimą iš jo pasiimant sau tai, kas yra geriausia. Ezechielis buvo visas šlapias, tik ne pasaulio o Dievo dvasioje. Kai žmogus šlapias pasaulio dvasia, nuo jo dvelkia šalčiu, abejingumu, savanaudiškumu… Tik Dvasios pripildytas žmogus gali kalbėti apie laimę. Tiktais dvasios nešamas žmogus gali patirti gyvenimą prasmingą ir be pabaigos.
Prabudimas visuomenėje yra įmanomas tiktais tuo metu, kada Dievo žmonės būna toje vietoje, kurioje jiems priklauso būti. Dievo dvasia nieko negali atlikti su tais, kurie braido Dievo upės pakraščiais, kurie yra įbridę iki kelių turės kartas nuo karto Dievo patyrimų, kurie upėje iki juosmens jau pradės patirti Dievo galią. Ir tik tada, kada mes atsiduodame Dievo upės gailestingumui ir leidžiame Dievo dvasiai mus nešti pagal Jos norus ir įžvalgas.
Kurioje upės vietoje esame šiandien mes? Ar matome kokiuose vandenyse esame, arba buvome? Ar matome tuos tolimesnius Dvasios vandenis į kuriuos esame kviečiami bristi gilyn?